Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Valerij PaškevičBaudžiamoji byla Nr. 1A-924/2012Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00258-2012-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.3.(S)

2012 m. spalio 23 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ir nuteistojo D. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 281 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad jis, 2012-02-26, apie 16. 15 val., Vilniaus mieste Žirmūnų gatve link Lakūnų gatvės vairuodamas automobilį „BMW 318“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 87 pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 37 punkto reikalavimus, t.y. pirmąja eismo juosta priartėjęs prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino vairuojamo automobilio greičio, nesustabdė jo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų pėsčiuosius, ir partrenkė į jo važiavimo juostą įžengusią J. V., tuo nesunkiai sutrikdydamas jai sveikatą, t.y. D. K. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Skunde teigiama, kad įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kokiais duomenimis turi būti įrodinėjamas asmens apsvaigimas nuo alkoholio. Todėl, jeigu įstatymo numatytos medicininės apžiūros, kurios atlikimas iš esmės priklauso ir nuo tikrinamo asmens sutikimo, dėl objektyvių priežasčių nebuvo galimybės savalaikiai atlikti, nesuteikia pagrindo atmesti visus kitus šią įrodinėtiną aplinkybę patvirtinančius duomenis ir daryti vienareikšmišką išvadą, kad asmuo BK 281 straipsnio prasme negali būti pripažintas apsvaigusiu nuo alkoholio. Priešingu atveju, jei asmens girtumo nustatymas būtų siejamas vien tik su specialiais tyrimais, būtų sudaromos visos sąlygos iš įvykio vietos pasišalinusiems ar kitais būdais medicininės apžiūros išvengusiems vairuotojams išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Todėl pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas asmens apsvaigimas nuo alkoholio gali būti nustatomas ne tik atliekant asmenų biologinės terpės bandinių tyrimus (kraujo tyrimus), bet ir remiantis kitais duomenimis, tame tarpe liudytojų parodymais.

Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis D. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus m. apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-02 nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ko pasėkoje buvo neteisingai paskirta bausmė (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl D. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 2 dalį

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kaltinamasis aktas D. K. buvo surašytas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

D. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-02-26, apie 16.15 val., Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (po eismo įvykio atsisakė pasitikrinti girtumą), vairuodamas A. B. nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW 318, v/n (duomenys neskelbtini), važiuodamas juo Žirmūnų gatvės pirma eismo juosta link Lakūnų gatvės pusės ir artėdamas prie ties Žirmūnų gatvės namo Nr. 87 esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus, numatančius, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja", kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, tai yra, vairuojamu automobiliu priartėjęs prie minėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja", kad praleisti jo važiavimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į važiuojamąją dalį įžengusią bei perėja per ją ėjusią pėsčiąją J. V., ir ją partrenkė, dėl ko ji patyrė sužalojimus, įvertintus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog D. K. girtumo faktas objektyviais ir pakankamais duomenimis nenustatytas, pašalino iš kaltinimo dalį, kurioje konstatuojama, jog J. V. D. K. partrenkė būdamas neblaivus, ir D. K. veiksmus perkvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Analizuodamas BK 281 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 281 straipsnio 8 dalyje apibrėžta apsvaigimo nuo alkoholio sąvoka suponuoja, jog asmens girtumui nustatyti būtina atlikti santykinio alkoholio kiekio žmogaus organizme matavimus, priešingu atveju, duomenys, kuriais grindžiamas girtumo faktas, laikytini prielaidomis, bet ne įrodymais. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta.

BK 281 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelės turtinės žalos.

Kaltininko apsvaigimas yra BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis, kuris turi būti privalomai įrodinėjamas baudžiamojoje byloje, norint kvalifikuoti veiką pagal BK 281 straipsnio 2, 4, 6 dalis. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, pagal BK 281 straipsnio 8 dalį kaltininkas laikomas apsvaigusiu nuo alkoholio, kai alkoholio kiekio koncentracija jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau. Kaltininko apsvaigimas nuo alkoholio paprastai nustatomas atliekant biologinės terpės (kraujo, šlapimo) bandinių tyrimą. Tačiau pagal teismų praktiką medicininės apžiūros neatlikimas nėra kliūtis asmens apsvaigimo eismo įvykio metu faktui nustatyti. Viena iš priemonių šiai aplinkybei nustatyti yra specialių techninių priemonių, pvz. alkoholio matuoklių, naudojimas. Be to, asmens apsvaigimas gali būti nustatytas ir kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, tame tarpe liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio ar iš karto po jo, parodymais. Reikia pripažinti, kad kai kaltininko apsvaigimas nustatomas neatlikus specialiųjų tyrimų ar nenaudojant tam skirtų techninių priemonių, iš tiesų tokiu atveju neįmanoma nustatyti tikslios alkoholio kiekio koncentracijos jo kraujyje. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė BK 281 straipsnyje nediferencijuojama priklausomai nuo kaltininko apsvaigimo laipsnio, teismų praktikoje nereikalaujama, kad aptariamu atveju būtų nustatyta tiksli alkoholio koncentracija kaltininko organizme. Priešingu atveju, kaip pagrįstai pažymėta prokuroro apeliaciniame skunde, asmens apsvaigimą siejant tik su specialiais tyrimais, būtų sudaromos prielaidos vairuotojams, kurie pasišalino iš eismo įvykio vietos ar kuriems medicininė apžiūra neatlikta dėl kitokių priežasčių, išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-237/2012).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kokiais duomenimis nagrinėjamu atveju turi būti įrodinėjamas asmens apsvaigimas nuo alkoholio. Ši aplinkybė nustatinėjama ir įvertinama pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, atsižvelgiant į bylos duomenų visumą bei kontekstą. Tai reiškia, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-431/2007).

Analizuojant bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, ir visų pirma įvykį mačiusių bei su nuteistuoju D. K. tiesiogiai bendravusių liudytojų A. B. bei T. B. parodymus, matyti, kad D. K. kilusio eismo įvykio metu buvo apsvaigęs. Tai, pasak šių liudytojų, rodė pastarojo nekoordinuoti judesiai, nerišli kalba, eidamas atgal link autoįvykio vietos, pastarasis šlitinėjo. Kad nuo vairuotojo sklido alkoholio kvapas, užfiksuota ir policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, kaip ir tai kad D. K., pristatytas į Vilniaus ligų priklausomybės centrą, tikrintis blaivumą kategoriškai atsisakė (b. l. 13,14). Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 274, kuriame užfiksuota, kad D. K. nuo visų jam pasiūlytų tyrimų: stovėsenos, judesių tikslumo, nistagmo, vyzdžių ir kitų atsisakė, dėmesio bei mąstymo testų neatliko, įvykio nekomentavo, kada, kiek ir kokių svaigalų vartojo paskutinį kartą, nepasakė ir iš viso beveik nekalbėjo, į alkotesterį nepūtė, kraują tyrimui priduoti atsisakė (b. l. 55). Komentuodamas šią situaciją bylos teisminio nagrinėjimo metu ir pats nuteistasis pripažino, kad tuo metu jis jautėsi nevisiškai blaivus ir bijojo, kad bus viršyta leistina alkoholio norma ( b. l. 148).

Aukščiau išdėstytos aplinkybės, vertinant jas nuteistojo elgesio po eismo įvykio kontekste: tai, jog pastarasis bandė nepastebėtas pasišalinti iš įvykio vietos, atsisakė atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų galima patikrinti jo blaivumą, leidžia konstatuoti, jog nagrinėjamo eismo įvykio metu D. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad D. K., 2012-02-26, apie 16.15 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniaus mieste Žirmūnų gatve link Lakūnų gatvės vairuodamas automobilį „BMW 318“, v/n (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 87 pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 37 punkto reikalavimus, t.y. pirmąja eismo juosta priartėjęs prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino vairuojamo automobilio greičio, nesustabdė jo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų pėsčiuosius, ir partrenkė į jo važiavimo juostą įžengusią J. V., tuo nesunkiai sutrikdydamas jai sveikatą.

Kadangi nuteistojo D. K. veiksmai, kaip pagrįstai teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, atitinka BK 281 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, jo veika iš BK 281 straipsnio 1 dalies turi būti perkvalifikuoti į BK 281 straipsnio 2 dalį.

Dėl D. K. skirtinos bausmės

Skiriant nuteistajam D. K. bausmę, atsižvelgiama į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad pastarasis anksčiau neteistas, dirba, jo padaryta nusikalstama veika, priskiriama neatsargių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 2 d., 16 str.). Įvertinama ir D. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t.y. tai, kad pastarasis atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą ir su ja susitaikė, taipogi į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra, galiojančių administracinių nuobaudų, padarytos veikos metu, nebuvo.

Todėl nuteistajam D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje padarymą, kaip ir prašo prokuroras, paliktina pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė – 25 MGL (3 250 Lt) dydžio bauda.

Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo D. K. padaryto nusikaltimo aplinkybes bei pastarojo elgesį po eismo įvykio, daro išvadą, jog pastarajam turi būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones (BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str.).

Reikia pažymėti, kad baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis jis padarė nusikalstamą veiką. Ir nors šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas baudžiamajame įstatyme neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą.

Teismų praktikoje formuojamos nuostatos, jog įvertinus BK 281 straipsnyje numatyto nusikaltimo pavojingumą, sukeliamų padarinių mastą bei atsižvelgiant į tai, kad uždraudus vairuoti transporto priemonę užkertamas kelias kaltininkui pažeidinėti kelių eismo taisykles ir toliau daryti su tuo susijusius nusikaltimus, BK 68 straipsnyje numatytos poveikio priemonės taikymo galimybės turėtų būti tinkamai išnaudotos. Juolab, kad baudžiamojoje byloje neskiriant BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, tam tikrais atvejais gali būti sudaromos prielaidos kaltininkui atsidurti geresnėje padėtyje, nei nubaudus jį administracine tvarka. Teismų praktika rodo, jog nustačius, kad kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, uždraudimas naudotis specialia teise paprastai yra skiriamas. Svarstant uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, turi būti atsižvelgiama į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kelių eismo taisyklės įsakmiai įpareigoja vairuotoją, artėjant prie pėsčiųjų perėjos būti itin atidžiam ir imtis atitinkamų veiksmų, t.y. sumažinti važiavimo greitį ir praleisti įžengusius į važiuojamąją kelio dalį pėsčiuosius. Tačiau to padaryta nebuvo.

Analizuojant nuteistojo D. K. parodymus matyti, kad atviroje vietovėje esanti pėsčiųjų perėja jam buvo aiškiai matoma. Todėl artėdamas prie jos, atsižvelgdamas į kelio dangos būklę lemiančias oro sąlygas, vairuotojas turėjo mažinti greitį ir itin atidžiai stebėti, kad į važiuojamąją kelio dalį neišeitų pėstieji. Vienok, kaip pastarasis parodė, jis pėsčiųjų perėjos nuolatos nestebėjo. Kita vertus, apie tai, kad artėjant prie perėjos nebuvo imtasi visų saugumo priemonių, liudija ir byloje nustatyta aplinkybė: po susidūrimo su beveik baigusia pereiti perėją nukentėjusiąja, D. K. vairuojamas automobilis nuvažiavo dar apie 10 metrų. Be to, kaip nustatyta bylos medžiaga, automobilį D. K. vairavo apsvaigęs nuo alkoholio. Ir šiuo atveju nėra svarbu, kada – tą pačią ar dieną prieš eismo įvykį jis alkoholį vartojo, svarbu yra tai, kad eismo įvykio metu pastarasis automobilį vairavo būdamas neblaivus. Reikia pažymėti, kad D. K. elgesys ir po autoįvykio buvo itin lengvabūdiškas ir neatsakingas: po nepilnametės nukentėjusiosios partrenkimo, nuteistasis nesiėmė priemonių, jog pastarajai būtų suteikta pirmoji med. pagalba, pranešta apie eismo įvykį kelių policijai – jis tiesiog šalinosi iš eismo įvykio vietos, be to, pasinaudodamas savo kaip pareigūno patirtimi, visais įmanomais būdais atsisakė tikrintis blaivumą, tuo trukdydamas objektyviai nustatyti visas eismo įvykio aplinkybes, kas šiuo atveju, neigiamai apibūdina pastarojo asmenybę.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija, įvertinusi visas aukščiau aptartas bylos aplinkybes, daro išvadą, jog nuteistajam kartu su bausme turi būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, nes priešingu atveju nebus įgyvendinta bausmės paskirtis, užtikrintas teisingumo principas.

Dėl nuteistojo D. K. apeliacinio skundo

BK 38 straipsnyje nustatyta, kad teismas asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Priimti sprendimą atleisti konkretų asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį teismas gali (bet neprivalo), tik įvertinęs visus byloje surinktus duomenis ir jų pagrindu nustatęs, jog egzistuoja aukščiau nurodytų sąlygų visuma.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes D. K. padarė neatsargų nusikaltimą, savo noru atlygino padarytą nukentėjusiajai žalą ir su nukentėjusiąja susitaikė. Jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima padaryti išvadą, jog D. K. galėtų vėl nusikalsti, byloje nenustatyta, kas sudaro pagrindą manyti, kad nuteistasis naujų nusikalstamų veikų nedarys. Tačiau, įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad formaliai deklaruojamas D. K. prisipažinimas dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo negali būti vertinamas kaip tinkamai įvykdyta sąlyga BK 38 straipsnio 1 dalies1 punkto prasme.

Pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra tada, kai kaltininkas laisva valia, o ne verčiamas surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-317/2012, 2K-106/2011, 2K-514/2010).

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duodamas parodymus apie jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, juos stengėsi derinti prie jau surinktų jo kaltės įrodymų, kiek įmanoma mažindamas padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kaip jau aukščiau buvo minėta, D. K., pasinaudodamas savo kaip pareigūno patirtimi, visais įmanomais būdais trukdė objektyviai nustatyti visas eismo įvykio aplinkybes: šalinosi iš eismo įvykio vietos, atsisakė tikrintis blaivumą, nevykdė privalomo prokuroro nutarimo dėl lyginamųjų pavyzdžių paėmimo. Todėl ikiteisminio tyrimo institucijų surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų nulemtas nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir tai tik iš dalies, pagrįstai nebuvo įvertintas, taip kaip to norėtų nuteistasis (BK 38 str. 1 d.1 p.).

Tokiu būdu, nenustačius vienos iš įstatymo numatytų būtinųjų sąlygų, t. y. tai, kad D. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje, nėra teisinio pagrindo atleisti pastarąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį.

Dėl pasakyto nuteistojo A. K. skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendį pakeisti: D. K. nusikalstamą veiką iš BK 281 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 281 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 25 MGL (3 250 Lt) dydžio baudą.

BK 68 straipsnio pagrindu D. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.