- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-08
- Bylos Nr.
- I-594-257/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02178-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.
Pareiškėjas M. K. 2018 m. gruodžio 3 d. posėdžio metu prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, remtis jo skunde išdėstytais motyvais, nes yra pateikęs daug skundų įvairiems teismams, todėl nebežino, kokia byla ir dėl ko nagrinėjama šiame teisme.
Skunde (b. l. 2-10) pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2012 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. kas kartą atvykstant į Šiaulių tardymo izoliatorių negaudavo higienos reikmenų: tualetinio muilo, dantų pastos, dantų šepetuko, 1 rulonėlio tualetinio popieriaus, nors šias higienos priemones jam privalėjo išduoti, be jo rašytinių prašymų. Pareiškėjas nurodė, kad rašytinius prašymus dėl higienos priemonių išdavimo įteikdavo rytinio patikrinimo metu. Teigia, kad higienos normos HN 76:2010 63 punktas nutamo, jog rašytinių asmens prašymų dėl higienos priemonių išdavimo nebuvimas nėra kliūtis joms išduoti. 2015 metais jam buvo išberta oda, gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir ambulatoriškai, buvo išrašyti įvairūs vaistai, dažnai rašė skundus dėl bėrimų ir kitų susirgimų. Dėl higienos priemonių neišdavimo buvo žeminamas jo orumas, jautė diskomfortą, kasėsi niežtinčią odą, kentė dantų skausmą. Prašo priteisti 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti už patirtus dvasinius išgyvenimus.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu, išsiųstu per EPP sistemą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, papildomame atsiliepime (b. l. 48–49) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad dėl laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas iki 2017-01-01 nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriame nurodyta ir aprūpinimo higienos priemonėmis tvarka. Šio įsakymo 1.2 punktu buvo patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos.
Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų 5 punkte įtvirtinta, kad „drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Nuo 2017-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Minėto aprašo 4 p. numatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykuasiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 gr.), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprašo 5 punkte įtvirtinta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos vadovaujantis minėtais teisės aktais. Tai įrodo pridedamos Asmeninės sąskaitos.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-12-04 pažymos Nr. 60/09-43361 „Dėl M. K.“ (b. l. 60–62) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2012-08-30 iki 2017-03-20.
Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, o CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl būtent pastaroji nuostata, nustatanti trejų metų ieškinio senaties terminą, yra taikytina šioje byloje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015). Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo 26 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 11), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 26 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Priežasčių, kodėl pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą skunde ir 2018 m. gruodžio 3 d. posėdyje nenurodė. Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo M. K. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 26 d.
Juo labiau, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į teismus dėl neturtinės žalos priteisimo, pvz.: Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-946-279/2016, teisminio proceso Nr. 3-64-3-01998-2015-1 (dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. gegužės 19 d.), Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-2015-289/2017, teisminio proceso Nr. 3-64-3-02476-2016-4 (dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015-05-20 iki 2015-06-11 bei nuo 2016-04-13 iki 2016-04-18). Nurodytose administracinėse bylose pareiškėjas skundė, jo nuomone, netinkamas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, išskyrus higienos priemonių išdavimą. Taigi, pareiškėjui buvo aišku, kad dėl higienos priemonių neišdavimo jis per nustatytus terminus turi teisę kreiptis į teismą.
Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. (6 dienos), nuo 2017-02-27 iki 2017-03-01 (4 dienos) ir nuo 2017-03-16 iki 2017-03-20 (5 dienos) (Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018-12-04 pažyma Nr. 60/09-43361 „Dėl M. K.“ (b. l. 60-62).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam higienos reikmenų išdavimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Dėl higienos priemonių
Nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimą asmens higienos priemonėmis iki 2017 m. sausio 1 d. reglamentavo LR teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (keista 2009-03-19 įsakymu Nr. 1R-79), pagal kurias suimtieji ir nuteistieji turėjo būti aprūpinami tualetiniu popieriumi (1 rulonas 1 mėn.), dantų šepetėliu (1 vnt. mėnesiui), dantų pasta (50 ml mėnesiui), vienkartiniais skustuvais (iki 4 vnt. mėnesiui). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjui M. K. 2016-04-13 buvo užvesta Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita Nr. 639 (b. l. 52-53), kurioje buvo daromi įrašai apie jo aprūpinimą patalyne, indais ir asmens higienos priemonėmis nuo 2016-04-13 iki 2016-04-18, ir iš kurios matosi, kad per 6 pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas asmens higienos priemonėmis jis nebuvo aprūpintas. Tačiau pagal Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas suimtiesiems tualetinis popierius (1 rulonas), dantų šepetėlis (1 vnt.), dantų pasta (50 ml) ir vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.) turėjo būti išduodami kas mėnesį. Nei Suėmimo vykdymo įstatymas, nei Aprūpinimo normos nenumatė, kad higienos priemonės turi būti išduotos tik esant asmens prašymui, tokia tvarka buvo nustatyta tik Šiaulių tardymo izoliatoriaus daiktų sandėlio darbo organizavimo tvarkos apraše, kur nurodyta, kad pageidaujantis gauti higienos priemones suimtasis (nuteistasis) rašo prašymą įstaigos direktoriui, o jam priėmus sprendimą dėl higienos priemonių skyrimo, prašymas perduodamas ūkio skyriaus komendantui, kuris įteikia prašymą sandėlio vedėjui. Suimtieji (nuteistieji) turi būti aprūpinami asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas, t.y. kas mėnesį, asmens prašymo nebuvimas negalėjo būti kliūtis joms išduoti. Tuo pačiu teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, išvykdamas į Šiaulių tardymo izoliatorių 2016 m. balandžio mėn. tualetiniu popieriumi ir tualetiniu muilu buvo aprūpintas Kybartų pataisos namuose (b. l. 67-69), todėl atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių turėjo būti aprūpintas tik tomis higienos priemonėmis, kurios nebuvo išduotos Kybartų pataisos namuose. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nurodytu laikotarpiu veikė iš dalies pažeisdamas nurodytą teisinį reguliavimą.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (akto redakcija galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprašas), 5 punkte nurodyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pagal Aprašo 13 punktą, laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Taigi, akivaizdu, kad pagal aukščiau nurodytas teisės normas higienos priemonėmis (išskyrus pirmą kartą į pataisos įstaigą atvykusius nuteistuosius neturinčius higienos reikmenų) aprūpinami tik nuteistieji, pateikę rašytinius prašymus išduoti higienos priemones ir, kurie pagal Aprašo 5 punktą yra pripažinti nemokiais. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-02-27 iki 2017-03-01 (4 dienos) ir nuo 2017-03-16 iki 2017-03-20 (5 dienos) rašytiniu prašymu kreipėsi į atsakovo atstovą dėl higienos priemonių išdavimo, o šis jas atsisakė išduoti. Pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl jo neaprūpinimo higienos priemonėmis nedetalizavo, nenurodė konkretaus atvejo ir laikotarpio (tik laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 25 d.) , galimai susijusio su jo teisių pažeidimu, todėl nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiuo požiūriu negali būti konstatuoti.
Dėl sveikatos sutrikimų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl higienos priemonių neišdavimo buvo žeminamas jo orumas, jautė diskomfortą, kasėsi niežtinčią odą, kentė dantų skausmą.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 15) nustatyta, jog aptariamais laikotarpiais duomenų apie pareiškėjo dvasinius išgyvenimus, stresą, niežtinčią odą, skaudančius dantis nėra. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 metais jam buvo išberta oda, gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir ambulatoriškai, buvo išrašyti įvairūs vaistai, dažnai rašė skundus dėl bėrimų ir kitų susirgimų.
Teismas nevertina tų pareiškėjo skundo argumentų, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje per visą jo buvimo laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013 ir kt.). Be to, iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 15) matyti, kad pareiškėjas bylai aktualiais laikotarpiais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Vertinant, tik dalies higienos priemonių neišdavimo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, teismas pažymi, jog pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018). Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, nes truko tik 6 dienas (nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 18 d.), dalis higienos priemonių (tualetinis popierius ir tualetinis muilas) buvo išduotas Kybartų pataisos namuose, prieš išvykstant pareiškėjui į Šiaulių tardymo izoliatorių), tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.
Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132 straipsniu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad M. K. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 18 d. buvo pažeista.
Pareiškėjo M. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.