Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas M.K. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (II t., b. l. 4).

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde (I t., b. l. 2-4) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo M.K. skundas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Taip pat nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais (Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės reglamentuoja tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atkreiptinas dėmesys, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2015 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1407-858/2015).

Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Atkreiptinas dėmesys, kad Higienos norma HN 76:2010 ploto normos, turinčios tekti vienam asmeniui, nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas dėl vienam asmeniui, laikomam kameroje, turinčio tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas Įsakyme nustatytas vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos reikalavimas, tenka atsakovės atstovui.

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M.K.“ (toliau – ir Pažyma) (I t., b. l. 93-101), kurioje fiksuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu buvusių asmenų skaičius kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose: nuo 2012-08-30 iki 2012-08-31, nuo 2012-12-03 (19 val. 30 min.) iki 2013-01-09 (19 val. 30 min.), taip pat 2013-08-21 (nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min.) kameroje Nr. 26 (16,96 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 2,42 kv. m. iki 4,24 kv. m.; nuo 2012-09-13 iki 2012-09-14, nuo 2012-09-27 iki 2012-12-03 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 11 (16,65 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 2,38 kv. m. iki 5,55 kv. m.; nuo 2013-01-09 (19 val. 30 min.) iki 2013-01-10 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 43 (18,33 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 2,62 kv. m. iki 18,33 kv. m.; nuo 2013-01-10 (19 val. 30 min.) iki 2013-02-15 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 12 (17,3 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 2,16 kv. m. iki 8,65 kv. m.; nuo 2013-02-15 (19 val. 30 min.) iki 2013-02-28 kameroje Nr. 63 (18,16 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 2,59 kv. m. iki 3,6 kv. m.; nuo 2013-03-27 iki 2013-03-29 (19 val. 30 min.), nuo 2013-05-22 (19 val. 30 min.) iki 2013-05-23 (19 val. 30 min.), nuo 2013-05-27 (19 val. 30 min.) iki 2013-05-29 (19 val. 30 min.), nuo 2013-07-24 iki 2013-07-25 (19 val. 30 min.), nuo 2013-09-16 (19 val. 30 min.) iki 2013-09-20 kameroje Nr. 58 (15,26 kv. m.), kurioje vienam asmeniui teko nuo 3,05 kv. m. iki 15,26 kv. m.; nuo 2013-03-29 (19 val. 30 min.) iki 2013-04-12, nuo 2013-05-15 iki 2013-05-21 (19 val. 30 min.), nuo 2013-07-25 (19 val. 30 min.) iki 2013-08-07 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 78 (6,45 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 1,61 kv. m. iki 6,45 kv.m.; nuo 2013-05-21 (19 val. 30 min.) iki 2013-05-22 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 36 (7,49 kv. m.), kurioje vienam asmeniui teko nuo 3,75 kv. m. iki 7,49 kv. m.; nuo 2013-05-23 (19 val. 30 min.) iki 2013-05-27 (19 val. 30 min.), nuo 2013-05-29 iki 2013-06-06 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 51 (18,86 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,69 kv. m. iki 9,43 kv. m.; taip pat pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 23 (13,65 kv. m.) laikotarpiu nuo 2013-04-05 iki 2013-04-06 (atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-04-05 iki 2013-04-06 buvo laikomas kameroje Nr. 78, todėl esant abejonių dėl pateiktų duomenų teisingumo, vadovaujamasi duomenimis, kurie vertintini pareiškėjo naudai), taip pat minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-06-06 (19 val. 30 min.) iki 2013-06-11, kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,41 kv. m. iki 13,65 kv. m.; nuo 2013-08-07 iki 2013-08-13, nuo 2015-04-15 iki 2015-04-24 iki 2015-06-03 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 99 (16,22 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,7 kv. m. iki 16,22 kv. m.; nuo 2013-08-21 (19 val. 30 min.) iki 2013-08-27 kameroje Nr. 47 (18,74 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 3,12 kv. m. iki 18, 47 kv. m.; taip pat nuo 2013-09-11 iki 2013-09-16, 2013-10-11, nuo 2013-11-20 (19 val. 30 min.) iki 2013-11-27 kameroje 45 (18,74 kv. m.), kurioje vienam asmeniui teko nuo 2,64 kv. m. iki 18,74 kv. m. ploto; nuo 2013-10-09 iki 2013-10-14 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 55 (18,77 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas buvo didesnis nei 4,69 kv. m.; kameroje Nr. 14 (19,56 kv. m.) pareiškėjas buvo laikomas vienas nuo 2013-10-14 (19 val. 30 min.) iki 2013-10-15; nuo 2013-11-06 iki 2013-11-20 kameroje Nr. 64 (22,34 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko didesnis nei 3,72 kv. m. plotas, taip pat didesnis nei 4,18 kv. m. plotas pareiškėjui teko jo buvimo kameroje Nr. 8 (16,72 kv. m.) laikotarpiu nuo 2013-12-11 iki 2013-12-19 ir 2014-01-10; tuo tarpu laikotarpiu nuo 2014-01-08 iki 2014-01-10 pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 79 (6,56 kv. m.) laikotarpiu jam teko nuo 3,28 kv. m. iki 6,56 kv. m.; nuo 2014-01-10 iki 2014-01-17, 2014-03-14, taip pat nuo 2015-03-25 iki 2015-03-26 (19 val. 30 min.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 33 (12,43 kv. m.), kurioje jam teko nuo 3,11 kv. m. iki 12,43 kv. m.; nuo 2014-02-26 iki 2014-03-10 (19 val. 30 min.) – kameroje Nr. 104 (18,86 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 3,14 kv. m. iki 18,86 kv. m.; nuo 2014-03-10 iki 2014-03-12 (19 val. 30 min.), nuo 2014-03-14 (19 val. 30 min.) iki 2014-03-18 kameroje Nr. 54 (17,98 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 3,59 kv. m. iki 17,98 kv. m.; 2014-03-12, nuo 2014-07-09 iki 2014-10-03 kameroje Nr. 77 (6,56 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo nuo 1,64 kv. m. iki 6,56 kv. m.; nuo 2014-03-12 iki 2014-03-14, kameroje Nr. 95 (17,52 kv. m.), kurioje vienam asmeniui teko daugiau nei 4,38 kv. m.; nuo 2015-03-26 (19 val. 30 min.) iki 2015-03-27 – kameroje Nr. 5, kurioje vienam asmeniui teko daugiau nei 6,35 kv. m.; nuo 2015-04-15 iki 2015-04-24, nuo 2015-05-20 iki 2015-06-03 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 99 (16,22 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 3,24 kv. m. iki 16,22 kv. m.; nuo 2015-05-13 iki 2015-05-20 (19 val. 30 min.) kameroje Nr. 25 (16,25 kv. m.), kurioje vienam asmeniui teko nuo 3,25 kv. m. iki 8,13 kv. m. ir nuo 2015-06-03 (19 val. 30 min.) iki 2015-06-11 kameroje Nr. 60 (17,68 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko daugiau nei 3,54 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas skunde ginčo laikotarpį apibrėžia laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. gegužės 19 d., todėl pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo vertinti, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytą laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Vadovaujantis minėtosios Pažymos duomenimis bei atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas 336 paras, iš kurių 186 paras – kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad pareiškėjas 186 paras buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Teismas taip pat daro išvadą, jog atsakovės atstovui neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos, pareiškėjas galėjo patirti judėjimo suvaržymus ir kitus nepatogumus, todėl į tai atsižvelgtina sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose

Higienos normos HN 76:2010 6 punktas įtvirtina nuostatą, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato minėtosios Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta - ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3. punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas; pagal 14.1. punkto nuostatas, kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu - 35-60 %, o pagal 24 punkto nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, pagal Higienos normos HN 58 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Higienos normos HN 76:2010 59 punkte nustatyta, jog ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.); informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka. Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 62 punktą, laisvės atėmimo vietų remontas atliekamas pagal poreikį.

Šiaulių TI pateiktoje 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 103-106) nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Dirbtinis apšvietimas gyvenamosiose patalpose įrengtas vadovaujantis HN 76:2010 reikalavimais: kiekvienoje kameroje įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kadangi įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl neįmanoma, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybių padidinti langų angas. Šiaulių TI nurodė, kad įstaigos administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda, tarkuotas ūkinis muilas) į kameras išduodamos pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Analogiška teisės akto taikymo sritis apibrėžiama ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte. Vadovaujantis byloje pateiktu Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo aktu Nr. EP-89, matoma, kad natūralaus apšvietimo koeficientas, ventiliacijos efektyvumas nėra tiriamas, kadangi šių sąlygų vertinimas neįsitenka į Higienos normos HN 76:2010 taikymo sritį. Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, atkreiptinas dėmesys, kad minėtąjį reikalavimą pareiškėjas sieja su tokiomis aplinkybėmis kaip langų dydis (langai maži) ir grotų tankumas. Minėta, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1. punkte nustatyta, kad lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Iš aptarto teisinio reguliavimo matoma, kad konkrečių reikalavimų metalinių grotų ar metalinio tinklo įrengimui minėtosios taisyklės nenustato, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog Šiaulių TI veikė neteisėtai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis minėtame Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nustatytais patikrinimo rezultatais, apgyvendinimo kamerose Nr. 78 ir Nr. 79 nustatyti dirbtinės apšvietos pažeidimai (I t. b. l. 115). Tai, kad dirbtinė apšvieta yra per maža apgyvendinimo kamerose Nr. 54, Nr. 55 patvirtina ir 2013 m. gegužės 7 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo rezultatai (I t., b. l. 124). Dirbtinės dieninės apšvietos pažeidimai nustatyti ir kameroje Nr. 58 (2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktas Nr. EP-300) (I t., b. l. 129). Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, jog atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu neužtikrino tinkamo dirbtinio dieninio apšvietimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose vėdinimas buvo netinkamas, kadangi dūmai, susidarę rūkymo metu, neišsisklaidydavo ir tai sudarydavo nepatogumų. Byloje nustatyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Šią aplinkybę patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 25 d., 2013 m. birželio 26 d. ir 2014 m. rugsėjo 25 d. atliktų periodinių patikrinimų metu nustatyti duomenys, užfiksuoti patikrinimo aktuose Nr. EP-254, Nr. EP-224, Nr. EP-406 (I t., 136, 144, 163 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, kad atliekant pirminę gydytojų apžiūrą tardymo izoliatoriuje, pareiškėjas vienu iš žalingų įpročių nurodė rūkymą, todėl vertindamas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog nepatogumus sukėlė rūkymo metu susidarę dūmai, teismas sprendžia, kad paskirstymo į kameras metu, pareiškėjas išreiškė valią būti paskirtam ir laikomam kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į Šiaulių TI administraciją dėl jo netinkamo laikymo kartu su rūkančiais ar prašymais dėl perkėlimo į kitą kamerą ir (ar) į sveikatos priežiūros tarnybą dėl nurodytų sąlygų galimai įtakotų pakenkimų pareiškėjo sveikatai (I t., b. l. 102). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl rūkymo metu susidariusių dūmų nesukėlė pareiškėjui realių fizinės ar psichinės sveikatos pakenkimų.

Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per didelės drėgmės ir pelėsių buvimo Šiaulių TI kamerose, teismas vadovaujasi Šiaulių visuomenės sveikatos patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimo rezultatais. 2012 m. gruodžio 12 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 26 ir Nr. 58, pelėsių ant sienų ir lubų nėra, tačiau pelėsio buvimas nustatytas kamerose Nr. 99 ir Nr. 104; atkreiptinas dėmesys, jog nurodytose kamerose santykinė drėgmė buvo lygi 43,6%-51,4% ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimas, tačiau išvardintose kamerose dėl įtrūkių sienose ir nusilupusių dažų reikalingas remontas, todėl užfiksuotas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas (I t. b. l. 111-112 ). Atliekant patikrinimą kamerose Nr. 78 ir Nr. 79, nustatyta, jog pelėsio nėra (2013 m. balandžio 10 patikrinimo aktas Nr. EP-89) (I t., b. l. 115). 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128, Šiaulių visuomenės sveikatos centras, pelėsio buvimą nustatė apgyvendinimo kameroje Nr. 14, Nr. 55, tačiau pelėsio nebuvo rasta kameroje Nr. 36, Nr. 54, vis dėlto atliekant kamerų būklės vertinimą, nustatytas remonto poreikis kamerose Nr. 14, Nr. 55, tačiau pažeidimų, atliekant santykinės oro drėgmės vertinimus, minėtose kamerose nebuvo nustatyta (I t., b. l. 123-124). Tai, kad apgyvendinimo kamerose Nr. 58, Nr. 79, Nr. 45 reikalingas remontas nustatyta ir 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akte Nr. EP-300, tačiau patikrinimo rezultatai patvirtina aplinkybę, jog santykinė oro drėgmė atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus (I t., b. l. 129-131). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose ginčo laikotarpiu drėgmė buvo per didelė, taip pat kuriose kamerose buvo pelėsio, todėl vadovaujantis nustatytais patikrinimo rezultatais, daroma išvada, kad kamerose, kuriose buvo atliekamas Higienos normų HN 76:2010 atitikties vertinimas, santykinė oro drėgmė atitiko minėtosios higienos normos reikalavimus, tačiau pelėsio buvimas nustatytas kamerose Nr. 99, Nr. 104 Nr., Nr. 14, Nr. 55 (Higienos normos HN 76:2010 56 p.), o kamerose Nr. 26 ir Nr. 58 Nr. 99 ir Nr. 104, Nr. 14, Nr. 55, Nr. 58, Nr. 79, Nr. 45 – remonto poreikis (Higienos normos HN 76:2010 62 p.). Į tai atsižvelgtina, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Dėl gyvenamųjų patalpų dezinsekcijos ir dezinfekcijos

Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 56-58 punkto nuostatomis, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu; laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Minėtosios teisės aktų nuostatos įtvirtina imperatyvią pareigą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 62/08-804 matoma, kad kamerose laikomi asmenys švaros ir tvarkos palaikymui yra aprūpinami valymo inventoriumi. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda bei tarkuotas ūkinis muilas) laikyti (I t., 104 b. l.).

Higienos normos HN 76:2010 60 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad įstaigoje kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija atliekama vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtintu „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafiku 2012-2013 m.“ Nr. 20/01-2719. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu įstaigoje buvo vadovaujamasi 2013 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių TI dezinfekcijos planu Nr. 20/01-2606 ir 2014-2015 higienos dezinfekcijos planu. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 62/08-804 duomenis, įstaigoje kasdien atliekama kamerų dezinfekcija, apie tai pažymima Objektų kasdienio valymo kontrolės žurnale, tuo tarpu deratizacija vykdoma kartą per mėnesį (I t., b. l. 104).

Byloje pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyta, kad įstaigoje yra atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas. Vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas. Deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma mechaniniu būdu ir cheminiu būdu su priemone „Bromad (G-GR-P-K-S). Teritorijoje deratizacija vykdoma su „Broditop“ pasta. Dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos registracijos žurnalas yra. Dezinsekcijai apgyvendinimo kamerose naudojamas preparatas „Kiler Saraf“ ir „Hit kiler“. Dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbų registracijos žurnale registracija apie įvykdytas nukenksminimo priemones yra. Kenkėjų kontrolės darbų atlikimo registras režiminio korpuso ir teritorijos pildomas atskiruose žurnaluose (I t., b. l. 146). 2014 m. spalio 3 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-406 pažymėta, kad įstaigoje vadovaujamasi įstaigos direktoriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 20/01-2341 patvirtintu įstaigos patalpų valymo dezinfekcijos 2014-2015 metų planu. Pagrindinis patalpų valymas numatytas kas mėnesį; gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo registras vedamas. Vedami atliktų valymo, dezinfekcijos darbų registravimo žurnalai (kamerų, persirengimo patalpų, dušinių, kiemelių). Patalpose ir teritorijoje deratizacija vykdoma pagal sudarytą planą, atlikti darbai registruojami (I t., b. l. 162). Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. balandžio 8 d. atliekant operatyviąją patikrą pagal Šiaulių TI laikomų asmenų skundus dėl kamerų sąlygų atitikties Higienos normos HN76:2010 nuostatų reikalavimams, tame tarpe ir parazitų bei graužikų buvimo, patikrinimo metu Šiaulių TI kamerose graužikų ir vabzdžių nerasta (I t., b. l. 117).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI pažeidė Higienos normoje HN 76:2010 nustatytus patalpų pagrindinio valymo, švaros kamerose palaikymo, dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos reikalavimus.

Dėl privatumo užtikrinimo

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas grindė tuo, kad Šiaulių TI kamerose naudojantis sanitariniu įrenginiu nebuvo užtikrintas privatumas.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT sprendimuose yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012-05-10 sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009-03-12 sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Atsakovo atstovo teigimu, Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas užtikrina asmenų privatumą (I t., b. l. 87). Šiaulių TI Ūkio skyriaus pateiktoje 2015 m. rugpjūčio 10 pažymoje Nr. 62/08-804 nurodyta, jog Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai nuvaloma danga. Sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto nubėgimo sistema, unitazų nėra. Tačiau šiuo metu jau padėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose (I t., b. l. 104).

Kaip minėta, ginčo laikotarpiu, t. y. periodiškai nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. (iš viso 336 paras), pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 26, Nr. 11, Nr. 43, Nr. 12, Nr. 63, Nr. 58, Nr. 78, Nr. 23, Nr. 36, Nr. 51, Nr. 99, Nr. 47, Nr. 45, Nr. 55, Nr. 14, Nr. 64, Nr. 8, Nr. 79, Nr. 33, Nr. 104, Nr. 54, Nr. 77, Nr. 5, Nr. 25, Nr. 60. Byloje taip pat nustatyta, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas vienas, pvz. 2013 m. kovo 27 d. nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., taip pat nuo 2013 m. balandžio 5 d. 7 val. 30 min. iki 2013 m. balandžio 6 d. 19 val. 30 min., nuo 2013 m. gegužės 21 d. 19 val. 30 min. iki 2013 m. gegužės 22 d. 7 val. 30 min., nuo 2013 m. birželio 6 d. 19 val. 30 min. iki 2013 m. birželio 7 d. 7 val. 30 min., 2013 m. liepos 25 d. nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. 19 val. 30 min. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. 7 val. 30 min., nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. 19 val. 30 min. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. 7 val. 30 min., nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. 19 val. 30 min. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. 7 val. 30 min., nuo 2013 m. spalio 14 d. 19 val. 30 min. iki 2013 m. spalio 16 d. 7 val. 30 min., nuo 2013 m. lapkričio 20 d. 19 val. 30 min. iki 2013 m. lapkričio 25 d. 19 val. 30 min., 2014 m. sausio 8 d. nuo 7 val. 30 min iki 19 val. 30 min., 2014 m. vasario 26 d. nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., nuo 2013 m. kovo 14 d. 19 val. 30 min. iki 2014 m. kovo 15 d. 7 val. 30 min. bei nuo 2015 m. kovo 27 d. 19 val. 30 min. iki kovo 28 d. 7 val. 30 min., iš viso 12,5 parų pareiškėjas buvo laikomas vienas (I t., b. l. 93-101). Be to, iš Šiaulių TI byloje pateiktose fotonuotraukose užfiksuotų duomenų nustatyta, jog šiose kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirtas pertvaromis (I t. b. l. 189-216 b. l.). Tai kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo bendro ploto yra atitvertas pertvara arba užuolaidomis, patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo rezultatai (I t. b. l. 111-112, 115, 123-124, 129).

Taigi, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo pažeidimo jam naudojantis sanitariniu įrenginiu, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas yra kalinamas asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl tai lemia tam tikrus apribojimus pareiškėjui dėl absoliutaus privatumo užtikrinimo objektyvaus negalimumo. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo užtikrintas ir tokios asmenų laikymo sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą bei tinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI kamerose (tinkamą dirbtinį dieninį apšvietimą, teisę būti laikomam kamerose, kuriose nebūtų pelėsio ir kuriose būtų atliktas remontas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti, tačiau priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pareiškėjas 27 paras iš eilės, o iš viso – 336 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimą), pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl netinkamo dirbtinio dieninio apšvietimo, pelėsio buvimo, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2183-662/2015). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą (10 000 eurų), kurios pareiškėjas teismui pateiktame skunde nepagrindė.

Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2183-662/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2120-662/2015), įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, ginčo laikotarpiu Lietuvoje buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 11 iki 2012 m. liepos 31 d. minimali mėnesinė alga buvo 800 Lt (atitinkamai - 231,69 Eur), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. minimali mėnesinė alga buvo 850 Lt (atitinkamai - 246,18 Eur), patvirtinta Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. minimali mėnesinė alga buvo 1000 Lt (atitinkamai - 289,62 Eur), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543, kuri nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo padidinta iki 1035 Lt ir nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. buvo lygi 300 eurų (Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972), į tai, jog nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat byloje nėra pateikta duomenų ir tokie duomenys nėra nustatyti, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, daro išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1490,00 eurų. Vadovaujantis tuo, kas paminėta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1490,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Priteisti M.K., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1490,00 eurų (tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt eurų, 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.