- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-15
- Bylos Nr.
- eA-3460-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02287-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 29 d. rašte Nr. (2.2)NO-2-2527 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytus priimtus administracinius sprendimus; 2) pripažinti, kad Tarnyba nevykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3355-643/2016 ir netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skundą ir 2016 m. balandžio 3 d. prašymą, 3) įpareigoti Tarnybą, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 9 straipsnio 3 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 skirsniu, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 3 straipsniu, atlikti pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skunde ir 2016 m. balandžio 3 d. prašyme nurodytų faktinių aplinkybių patikrinimą ir priimti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį administracinį sprendimą, 4) įpareigoti Tarnybą Europos Tarybos konvencijos dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais (ratifikuota 2012 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. XI-2135) (toliau – ir Konvencija) 2 straipsnio 1 dalies ir Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka pateikti pareiškėjui 2015 m. kovo 2 d. skunde ir 2016 m. balandžio 3 d. prašyme prašytą informaciją, kurios teikimas nėra apribotas, 5) priteisti iš Tarnybos 1 500 Eur neturtinei žalai, kuri buvo padaryta Tarnybos neteisėtais veiksmais, atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnyje, 21 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikimo Civilinio kodekso 2.135 straipsniui, 3.188 straipsnio 3 daliai, 3.279¹ straipsnio 3 daliai, 6.760 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 4¹ straipsniui, Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 43 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai ir konstituciniams skaidrumo ir teisinės valstybės principams.
Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos atsakymas į jo 2015 m. kovo 2 d. skundą ir 2016 m. balandžio 3 d. prašymą yra neinformatyvus ir nemotyvuotas. Nurodė, kad Lietuvos advokatūros funkcijos, kaip jos apibrėžtos VGTPĮ 10 straipsnyje, yra tik pagalbinės, t. y. Lietuvos advokatūros išvada ar kitokia nuomonė nėra privalomos Tarnybai. Pažymėjo, kad atsakyme į pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skundą ir 2016 m. balandžio 3 d. prašymą nurodyti duomenys neatitinka aktualių faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba pateikė duomenis apie 2005 m. balandžio 29 d. sudarytą su advokatu antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį ir nurodė, kad tai būtent ta sutartis, kurios pagrindu buvo vykdoma gynyba baudžiamojoje byloje, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad nurodyta gynyba iš tikrųjų buvo vykdoma, t. y. nepateikė įrodymų, kad Tarnyba organizavo pareiškėjo gynybą baudžiamojoje byloje, tuo tikslu sudarė su advokatu sutartį, ją apmokėjo, kontroliavo jos vykdymą. Pareiškėjo nuomone, paaiškėjus, kad Tarnyba sudarė antrinės teisinės gynybos sutartis su advokatais, kurie nevykdė antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarčių sąlygų ir jo faktiškai baudžiamojoje byloje negynė, konstatuotina, kad Tarnyba pažeidė Civiliniame kodekse nustatytus sandorių teisės principus ir nevykdė VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytos pareigos kontroliuoti sutarčių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo vykdymą.
Pareiškėjo nuomone, Tarnyba pažeidė Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio 2, 3 ir 5 dalių, Konvencijos 2 straipsnio 1 dalies, Konvencijos 8 straipsnio, Teisės gauti informaciją įstatymo 3 straipsnio nuostatas, pagal kurias visuomenei turi būti teikiama teisinga, objektyvi, išsami ir teisėta informacija. Be prašomos informacijos pareiškėjas negali apginti savo pažeistų teisių. Tarnyba taip pat nevykdė VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148 patvirtintų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9.1 punkte, VAĮ 3 skirsnyje nustatytų pareigų. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba savo neveikimu, t. y. 2015 m. kovo 2 d. skundo nenagrinėjimu, įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3355-643/2016 nevykdymu ir informacijos apie advokatų sutartinių įsipareigojimų vykdymo tinkamumą bei teisėtumą nepateikimu, pažeidė jo teisę į tinkamą administracinę procedūrą ir teisę gauti jo teisių bei laisvių gynybai svarbią informaciją iš valstybės įstaigų. Nurodė, kad minėtas Tarnybos neveikimas yra tyčinis. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba privalėjo VAĮ nustatyta tvarka ir laikydamasi VAĮ nustatytų terminų surinkti visą 2015 m. kovo 2 d. skundo nagrinėjimui reikšmingą medžiagą iš advokatų, valstybės institucijų ir įstaigų, atlikti apklausas, gauti paaiškinimus, patikrinti visas faktines aplinkybes ir šios medžiagos pagrindu priimti administracinį sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka pateikti visą pažeistų teisių gynybai reikšmingą informaciją. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Tarnybos netinkamai išnagrinėto 2015 m. kovo 2 d. skundo ir 2016 m. balandžio 3 d. prašymo jis jautėsi bejėgis, prarado saugumo ir pasitikėjimo valstybe jausmą, todėl jo prašomas 1 500 Eurų neturtinės žalos atlyginimas yra tinkama priemonė kompensuoti jo patirtus išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Tarnyba paaiškino, kad vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3355-643/2016, 2016 m. vasario 18 d. raštu Nr. (2.2) NO-2-925 pateikė pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skunde prašomą informaciją apie jam antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje teikusių advokatų paskyrimo procedūrą, nurodė, kokios ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai paskyrė jam antrinę teisinę pagalbą teikusius advokatus, pateikė ir antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdines sutartis, iš kurių matosi advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, teisės ir pareigos. Advokatai, dėl kurių pareiškėjas išreiškė nusiskundimus, buvo paskirti ne Tarnybos sprendimais, o ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu bei teismų nutartimis, todėl dėl objektyvių priežasčių Tarnyba negalėjo pareiškėjui pateikti minėtų institucijų priimtų sprendimų. Nurodė, kad Tarnyba į 2016 m. balandžio 3 d. prašymą atsakė 2016 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (2.2) NO-2-2527, kuriame pažymėjo, kad Tarnyba iš Lietuvos advokatūros išvados, ar advokato M. M. veiklos kokybė atitinka advokatų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, nėra gavusi, o pati neturi įgaliojimų vertinti šio advokato veiklos. Taip pat, Tarnybos žiniomis, Lietuvos advokatūros Advokatų taryba nusprendė nekelti advokatams L. L., E.A. B. ir A. Ž. drausmės bylų, kadangi jie nepažeidė advokato etikos ir veiklos reikalavimų, o atsakovas neturi įgaliojimų vertinti Lietuvos advokatūros išvados dėl minėtų advokatų veiklos. Tarnyba nurodė, kad yra išaiškinusi pareiškėjui, jog nėra priėmusi jokių sprendimų paskirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje teikusius advokatus, paaiškino, kur pareiškėjas galėtų kreiptis dėl šių sprendimų gavimo, bei dar kartą išaiškino apie advokatų paskyrimo procedūrą. Tarnyba taip pat pateikė informaciją apie sudarytas sutartis su minėtais advokatais, tačiau nurodytų sutarčių kopijos pareiškėjui nebuvo pateiktos dėl to, kad šiose sutartyse yra nurodyti ypatingai saugomi asmenų duomenys, t. y. advokatų asmens kodai. Pažymėjo, kad teikdamas antrinę teisinę pagalbą advokatas yra nepriklausomas ir jo veikla gali būti kontroliuojama tik sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo vykdymo pagrindu, todėl Tarnybą ir advokatus, teikiančius antrinę teisinę pagalbą, sieja ne pavaldumo ar atstovavimo, bet sutartiniai santykiai. Advokatas nėra Tarnybos darbuotojas ar karjeros valstybės tarnautojas, neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir neatstovauja Tarnybai, todėl Tarnyba neturi kompetencijos atlikti administracinę procedūrą advokato atžvilgiu ir atitinkamai priimti administracinį sprendimą. Tarnybos nuomone, ji tinkamai atliko savo funkcijas ir, laikydamasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pateikė atsakymus į pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skundą ir 2016 m. balandžio 3 d. prašymą. Todėl nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų – Tarnybos neteisėtų veiksmų, kurių padarymą pareiškėjas įrodinėjo tik remdamasis savo subjektyviu vertinimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Tarnybos 2016 m. balandžio 29 d. rašto Nr. (2.2) NO-2-2527 „Dėl informacijos pateikimo“ dalį, kuria atsisakyta pateikti pareiškėjui sutarčių, sudarytų tarp Tarnybos ir advokatų, kurie atstovavo pareiškėją baudžiamojoje byloje, kopijas ir atsisakyta pateikti pareiškėjui sprendimų skirti advokatus, kurie atstovavo pareiškėją baudžiamojoje byloje, kopijas, bei įpareigojo Tarnybą pateikti pareiškėjui sutarčių, sudarytų tarp Tarnybos ir advokatų, kurie atstovavo pareiškėją baudžiamojoje byloje, kopijas, užtikrinant duomenų, kurie negali būti teikiami, apsaugą, taip pat įpareigojo Tarnybą pateikti pareiškėjui sprendimų skirti advokatus, kurie atstovavo pareiškėją baudžiamojoje byloje, kopijas, užtikrinant duomenų, kurie negali būti teikiami, apsaugą. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas Tarnybai įvertinti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 510, kuriuo buvo nuspręsta advokatams E. A. B., L. L. ir A. Ž. nekelti drausmės bylų, yra nepagrįstas ir viršijantis Tarnybai nustatytos kompetencijos ribas. Nepagrįstas yra ir pareiškėjo reikalavimas Tarnybai atlikti advokato M. M. veiklos tyrimą, nes nėra gauta Lietuvos advokatūros išvada dėl nurodyto advokato veiklos, o Tarnyba neturi įgalinimų atlikti panašaus pobūdžio advokato veiklos vertinimo.
Įvertinęs Tarnybos 2016 m. balandžio 29 d. rašto Nr. (2.2) NO-2-2527 turinį, teismas konstatavo, kad nenustatyta nei viena Teisės gauti informaciją įstatymo 16 straipsnyje numatyta aplinkybė, kurios pagrindu būtų galima riboti pareiškėjo teisę gauti jo prašomą informaciją. Todėl teismas įpareigojo Tarnybą pateikti pareiškėjui sutarčių, sudarytų tarp Tarnybos ir advokatų, kurie atstovavo pareiškėją baudžiamojoje byloje, kopijas, užtikrinant duomenų, kurie negali būti teikiami, apsaugą. Nors Tarnyba 2016 m. vasario 18 d. rašte Nr. (2.2) NO-2-925 nurodė, kad negali pateikti pačių sprendimų skirti advokatus, nes jie yra institucijose, kurios priėmė minėtus sprendimus, tačiau teismas, vadovaudamasis VAĮ 3 straipsnio 8 punkte nustatytu vieno langelio principu, įpareigojo pateikti pareiškėjui sprendimų skirti advokatus, kurie atstovavo pareiškėją baudžiamojoje byloje, kopijas, užtikrinant duomenų, kurie negali būti teikiami, apsaugą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti neteisėti Tarnybos veiksmai (neveikimas) nėra pagrindas pripažinti, kad žala pareiškėjui buvo padaryta. Todėl teismas konstatavo, kad neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktas nenustatytas. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio, 21 straipsnio atitikties Konstitucijai.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VGTPĮ 2 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnyje, 21 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikimo VGTPĮ 1 straipsnio 1 daliai, Civilinio Kodekso 2.135 straipsniui, 3.188 straipsnio 3 daliai, 3.279¹ straipsnio 3 daliai, 6.760 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 4¹ straipsniui, Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 43 straipsnio 1 daliai, 51 straipsniui, Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams skaidrumo bei teisinės valstybės principams. Pareiškėjas prašo kreiptis ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio santykio su VGTPĮ 10 straipsnio ir Advokatūros įstatymo 51 straipsnio, 60 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatomis išaiškinimo. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Tarnybos 2017 m. sausio 24 d. rašto Nr. (2.2)NO-2-693 „Dėl nuomonės pateikimo“ priedus Nr. 2–6 ir prijungti prie bylos bei 2014 m. liepos 2 d. patikrinimo išvadą (sprendimą) dėl advokatės L. L. antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui baudžiamojoje byloje su priedais ir prijungti prie bylos.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog jį baudžiamojoje byloje atstovavę advokatai būtų pažeidę sutartinius įsipareigojimus pagal su Tarnyba sudarytas antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis, prieštarauja bylos duomenims. Teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, taikė galbūt Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymą. Pažymi, kad Tarnybos 2016 m. balandžio 29 d. rašte Nr. (2.2)NO-2-2527 pateikta klaidinga pozicija, jog Tarnyba neturi įgaliojimų vertinti, ar advokatų veiksmai atstovaujant pareiškėją atitiko antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarčių sąlygas remiantis pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skunde ir 2016 m. balandžio 3 d. prašyme nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes tokius įgaliojimus Tarnyba turi. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neįvertino 2015 m. kovo 2 d. skunde nurodytų faktinių aplinkybių, Tarnybos 2016 m. balandžio 29 d. rašto Nr. (2.2)NO-2-2527 turinio, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2016 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. 510 turinio. Pareiškėjo teigimu, nepagrįsta teismo išvada, kad Tarnyba besąlygiškai turi vadovautis Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimais. Pareiškėjas pabrėžia, kad būtent Tarnybos vengimas vykdyti savo pareigas sukėlė jam išgyvenimus, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo tvirtinimu, jis minėtus išgyvenimus patyrė dėl to, kad Tarnyba suformavo oficialią kompetentingos valstybinės institucijos poziciją, jog sutartinius įsipareigojimus pažeidę ir jo baudžiamojoje byloje negynę advokatai veikė teisėtai.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Tarnyba, vykdydama pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, išsiuntė pareiškėjui sutarčių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudarytų tarp Tarnybos ir advokatų, kopijas. Taip pat Tarnyba, vykdydama pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, surinko iš advokatų sprendimų, kuriais jie buvo paskirti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, kopijas, ir išsiuntė pareiškėjui. Kadangi su advokatu A. Ž. Tarnybai susisiekti nepavyko, 2017 m. kovo 13 d. buvo išsiųstas prašymas Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl nutarimo, kuriuo baudžiamojoje byloje Nr. 1-37-269/2014 pareiškėją buvo paskirtas atstovauti advokatas A. Ž., pateikimo. Gavus iš teismo prašomą dokumentą, jis bus nedelsiant išsiųstas pareiškėjui. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su administracinės procedūros atlikimu, pažymi, kad atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias administracinės procedūros inicijavimo tvarką, subjektus, kurių atžvilgiu gali būti pradėta administracinė procedūra, ši procedūra pareiškėjo minimų advokatų atžvilgiu negalėjo būti pradėta. Pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skunde pateiktų argumentų dėl suteiktos antrinės teisinės pagalbos netinkamos kokybės Tarnyba negalėjo vertinti, kadangi ši funkcija nėra priskirta Tarnybos kompetencijai. Todėl šiuos pareiškėjo argumentus buvo peradresuota vertinti Lietuvos advokatūrai. Tarnyba neturėjo jokio teisinio pagrindo kvestionuoti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos priimto 2016 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. 510. Tarnybos teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo papildomai vertinti minėto sprendimo, kadangi administraciniams teismams nepriskirta kompetencija nagrinėti Lietuvos advokatūros savivaldos organų priimamus sprendimus, o šios administracinės bylos ginčo dalykas yra Tarnybos 2016 m. balandžio 29 d. rašto (2.2)NO-2-2527 pagrįstumas. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturtinės žalos nepatyrė. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad kiti pareiškėjo reikalavimai, nurodyti apeliaciniame skunde, yra nepagrįsti ir nesusiję su jo skundu pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (2.2)NO-2-2527 teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas S. G. 2015 m. kovo 2 d. su skundu kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas pateikti duomenis apie Tarnybos priimtus sprendimus dėl advokatų E. A. B., L. L., M. M. ir A. Ž. atrankos ir skyrimo ginti pareiškėją baudžiamojoje byloje, jų skyrimo ginti bei atsisakymo ginti dokumentus, taip pat sutartis, sudarytas Tarnybos su minėtais advokatais, iš kurių būtų matyti, kada ir kokiu pagrindu gynėjai buvo skirti bei kokias Baudžiamojo proceso kodekse numatytas gynėjų pareigas advokatai privalėjo vykdyti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2016 m. vasario 1 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-3355-643/2016, įpareigojo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą išnagrinėti pareiškėjo S. G. 2015 m. kovo 2 d. skundą ir priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Pareiškėjas 2016 m. balandžio 3 d. pranešimu kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą, pateikti pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skunde nurodytus sprendimus, informaciją ir dokumentų kopijas.
Šioje byloje ginčijamame 2016 m. balandžio 29 d. sprendime „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (2.2)NO-2-2527 Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo 2016 m. balandžio 3 d. pranešimą, nurodė, kad: 1) Lietuvos advokatų taryba 2016 m. kovo 3 d. sprendimu nusprendė nekelti drausmės bylų advokatams L. L., E. A. B. ir A. Ž., nenustačius, kad teikdami pareiškėjui teisinę pagalbą jie būtų pažeidę advokato etikos ir veiklos reikalavimus, taip pat kad Tarnyba nėra gavusi iš Lietuvos advokatūros išvados dėl advokato M. M. veiklos ir pati neturi įgaliojimų vertinti advokato veiklą; 2) Tarnyba nėra priėmusi sprendimų paskirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose teikiančių advokatų; 3) pareiškėją ginti paskirti advokatai parinkti nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka ir Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėją gynę advokatai būtų parinkti ar paskirti neteisėtai; 4) Tarnybos su minėtais advokatais sudarytų sutarčių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kopijos pareiškėjui gali būti pateiktos tik turint advokatų sutikimus, nes sutartyse yra nurodyti asmeniai advokatų duomenys.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Tarnybą pateikti pareiškėjui sutarčių, sudarytų tarp Tarnybos ir minėtų advokatų, bei sprendimų skirti advokatus, kurie atstovavo pareiškėją baudžiamojoje byloje, kopijas, užtikrinant duomenų, kurie negali būti teikiami, apsaugą.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas buvo atmestas. Pareiškėjas teigia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi įgaliojimus vertinti advokatų veiksmus atstovaujant pareiškėją baudžiamojoje byloje ir spręsti, ar jie nepažeidė Tarnybos su advokatais sudarytų sutarčių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygų, taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos, patirtos dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos funkcijas reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, kurios 4 punktas nustato, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sudaro su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir kontroliuoja šių sutarčių vykdymą. Sutartyje dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi būti nustatyta advokato pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą, šios pareigos atlikimo sąlygos ir tvarka, sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2005 m. balandžio 29 d. sudarė sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo su A. Ž. ir sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus su advokate L. L., 2007 m. sausio 4 d. sudarė sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus su advokatu E. A. B., 2013 m. spalio 29 d. sudarė sutartį dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo prireikus su advokatu M. M..
Byloje nėra jokių duomenų, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba būtų nekontroliavusi ar netinkamai kontroliavusi tarp Tarnybos ir minėtų advokatų sudarytų sutarčių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo vykdymą. Iš pareiškėjo skundų Tarnybai matyti, jog pareiškėjas skundė advokatų veiksmus atstovaujant pareiškėją baudžiamojoje byloje. Jokių argumentų, pagrindžiančių, kad Tarnyba netinkamai kontroliavo sutarčių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimą vykdymą, pareiškėjas iš esmės nenurodo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-864/2014). Nagrinėjamu atveju, remiantis bylos duomenimis, Tarnyba tinkamai kontroliavo advokatų veiklą tiek, kiek leido teisės aktai, t. y. kontroliavo, ar yra vykdomos su advokatais E. A. B., L. L., M. M. ir A. Ž. sudarytos sutartys dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 10 straipsnio 1 punktas nustato, kad siekdama padėti užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų, advokatų padėjėjų veiklos kokybę pagal Lietuvos advokatūros patvirtintas antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo taisykles tikrina Lietuvos advokatūra. Taigi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nėra įgaliota vertinti pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skunde ir 2016 m. balandžio 3 d. pranešime nurodytų aplinkybių dėl antrinę teisinę pagalbą teikusių advokatų veiklos, šių aplinkybių tikrinimas yra Lietuvos advokatūros kompetencija. Šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teisėtai ir pagrįstai dėl pareiškėjo 2015 m. kovo 2 d. skunde ir 2016 m. balandžio 3 d. pranešime nurodytų aplinkybių dėl antrinę teisinę pagalbą teikusių advokatų veiklos vertinimo kreipėsi į Lietuvos advokatūrą.
Pažymėtina, kad Lietuvos advokatūra, išnagrinėjusi Tarnybos persiųstą pareiškėjo skundą dėl advokatų veiklos, 2016 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą Nr. 510 nekelti drausmės bylų advokatams E. A. B., L. L. ir A. Ž., kadangi teikdami pareiškėjui teisinę pagalbą advokatai nepažeidė advokato etikos ir veiklos reikalavimų. Taigi Lietuvos advokatūra nenustatė, kad advokatai būtų nekokybiškai teikę antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Kaip minėta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nėra kompetentinga vertinti advokatų veiklą (neveikimą, netinkamą pareigų atlikimą) teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjo argumentai dėl Tarnybos įpareigojimo atlikti advokato M. M. veiklos tyrimą yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (2.2)NO-2-2527 teisėtumo ir pagrįstumo, priėmė tinkamą procesinį sprendimą ir pagrįstai konstatavo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo dalis, priimta išnagrinėjus su advokatų veikla susijusius pareiškėjo skundo argumentus, atitiko teisės aktų reikalavimus.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėtina, kad, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nenustatyta, kad konstatuoti neteisėti Tarnybos veiksmai –sutarčių, sudarytų tarp Tarnybos ir advokatų, bei sprendimų skirti advokatus, kurie atstovavo pareiškėją baudžiamojoje byloje, kopijų nepateikimas pareiškėjui atsakant į jo 2016 m. balandžio 3 d. pranešimą – sukėlė pareiškėjui neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl neturtinės žalos atsiradimo būtent dėl nustatytų neteisėtų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo netenkino.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnyje, 21 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams skaidrumo bei teisinės valstybės principams, pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo teisiškai reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio santykio su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 10 straipsnio ir Advokatūros įstatymo 51 straipsnio, 60 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatomis išaiškinimo, pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
Taigi nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, teismas kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos teisės aktų normos byloje netaikomos, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.
Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš Tarnybos 2017 m. sausio 24 d. rašto Nr. (2.2)NO-2-693 „Dėl nuomonės pateikimo“ priedus Nr. 2–6 ir prijungti prie bylos bei 2014 m. liepos 2 d. patikrinimo išvadą (sprendimą) dėl advokatės L. L. antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui baudžiamojoje byloje su priedais ir prijungti prie bylos. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismui nepateikė pagrįsto prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti, todėl išreikalauti ir vertinti papildomus duomenis nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkintinas.
Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.