Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vilija Valantienė Civilinė byla Nr. 2A-404-440/2013

Teisėja Stefanija Sakalauskienė Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02553-2011-5

N U T ARTIS

2013 m. gegužės 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. L. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 31d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. L. ieškinį, patikslintą ieškinį atsakovui Š. J., tretiesiems asmenims E. J., T. J., Telšių rajono 3-iajam notaro biurui dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, jo padalijimo, laidojimo išlaidų, 5 procentų metinių palūkanų priteisimo, praleisto senaties termino ir atsakovo Š. J. priešieškinį ieškovei N. L., tretiesiems asmenims E. J., T. J., Telšių rajono 3-jam notaro biurui dėl savininko teisių gynimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą, apeliantė (ieškovė) prašo pakeisti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į 50 proc. UAB „MJ TIPERS“ akcijų paketą, perduodant šį turtą nuosavybės teise valdyti Š. J., o ieškovei priteisiant iš atsakovo 25000 Lt piniginę kompensaciją ir priteisti penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės naudai, ir šiuos reikalavimus tenkinti. Tenkinus apeliacinį skundą, iš naujo paskirstyti patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Kitas teismo sprendimo dalis apeliantė prašo palikti nepakeistas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas dalyje nėra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, nes netinkamai taikytos ginčo santykį reglamentuojančios teisės normos bei įvertinti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nurodoma, kad susitarimas dėl bendrosios veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę galėjo būti nustatomas visais netiesioginiais įrodymais, tame tarpe ir liudytojų parodymais, kurie patvirtino ieškovės ir mirusiojo tarpusavio santykių pobūdį, todėl rašytinė sutartis dėl jungtinės veiklos pripažinimo nėra būtina. Apeliantė tvirtina, kad dokumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadas, jog jos įnašas būtų buvęs mažesnis arba didesnis neturi vien dėl tos priežasties, kad ji su M. J. gyveno kartu ir iš esmės gautos lėšos buvo bendros, skirtos bendrų poreikių tenkinimui. Nurodoma, kad jeigu išlaidų dydžio tarp jungtinės nuosavybės dalyvių nustatyti nėra galimybės, tuomet teismai pripažįsta, kad partnerių įnašai lygūs.

Pažymi, kad LR CK 6.37 straipsnio 2 dalies redakcija yra imperatyvi, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo atleisti atsakovą nuo procesinių palūkanų priteisimo. Apeliantė taip pat nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu bei prašo priimti naujus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

1) klausimas dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) bendro gyvenimo metu įgyto turto teisinio statuso, t. y. turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalinimo;

2) klausimas dėl metinių palūkanų priteisimo;

3) dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis) nepasisako dėl tų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos apeliaciniu skundu.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo.

Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniais argumentais keliamas ginčas dėl kartu gyvenusių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) bendro gyvenimo metu įgyto turto teisinio statuso, t. y. turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalinimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad tokių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Nurodytus teisinius santykius reglamentuojantis LR CK trečiosios knygos VI dalies XV skyrius dar negalioja, nes dar nėra priimta specialaus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Nuosekli susiformavusi kasacinio teismo praktika patvirtina, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokiu atveju sugyventinių turtinės teisės ginamos remiantis jungtinę veiklą reguliuojančiomis nuostatomis. Kartu pažymėtina, kad vien tik bendras asmenų gyvenimas savaime nereiškia jų siekio sukurti ir bendrus turtinius santykius. Kilus ginčui dėl kartu gyvenant įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, turi būti nustatoma, ar egzistavo susitarimas įgyti šį turtą bendrai ir ar abu sugyventiniai prisidėjo prie susitarimo įgyvendinimo. Svarbu ir tai, ar susitarimas sukurti bendrąją nuosavybę apima visą ar tik dalį įgyto turto.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2007 m. kovo 30 d. įsteigta UAB „MJ TIPERS“ asmeninės nuosavybės teise priklausė mirusiajam M. J., kadangi ieškovė nepateikė įrodymų kokiu turtu ji yra prisidėjusi prie palikėjo turto atsiradimo ar jo pagerinimo. Taip pat teismas konstatavo, kad tarp ieškovės ir M. J. nebuvo susiklostę jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai, kadangi byloje nėra jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties tarp ieškovės N. L. ir M. J.. Remiantis LR CK 6.969 straipsnio 3 dalimi jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.

Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teisėjų kolegija sutinka iš dalies. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, laikytina, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (LR CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik LR CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinė jungtinės veiklos sutartis nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Kaip jau minėta, nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011;). Tačiau aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas iš anksto bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu. Atsižvelgiant į tai, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Akcentuotina, kad įrodyti bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą turi asmuo, kuris ginčija kito asmens, įregistravusio nuosavybę savo vardu, nuosavybės dalį.

Remiantis išdėstytu bei byloje esančių įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad tarp ieškovės N. L. ir M. J. nebuvo susiklostę jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai. Pirmos instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus, nepagrįstai pripažino, kad ieškovė su M. J. tik bendravo, draugavo. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, įrodo, jog ieškovę N. L. ir M. J. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Nors ieškovė ir nepateikė jokios rašytinės jos ir M. J. jungtinės veiklos sutarties, tačiau ieškovė bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos su M. J. įrodinėjo paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Laikytina, kad byloje esantys įrodymai – fotonuotraukos, laidojimo išlaidų sumokėjimas, liudytojų parodymai, Telšių rajono apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir kt. įrodo, kad ieškovė ir M. J. gyveno kartu, palaikė asmeninius santykius, rūpinosi buitimi ir kita, kad ieškovę N. L. ir M. J. siejo jungtinės veiklos santykiai.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje reikia nustatyti, ar ieškovė ir M. J. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį būtent ginčo įmonei įkurti. Tai, kad šalys pakankamai ilgą laiką kartu gyveno ir palaikė šeimyninius santykius bei vien tik bendras asmenų gyvenimas savaime nereiškia jų siekio įkurti bendrą įmonę, ir nepatvirtina jungtinės veiklos sutarties sudarymo fakto būtent dėl įmonės įkūrimo, rūpinimosi bendrai įmonės veikla ir kita. Kaip jau buvo minėta, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Bylos duomenimis UAB „MJ TIPERS“ M. J. įsteigė 2007 m. kovo 30 d., viešame registre, jis vienintelis įvardintas kaip šios įmonės savininkas. Remiantis Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas bendrovės steigėjas turi įsigyti bendrovės akcijų ir tapti jos akcininku. Teisėjų kolegija vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo kriterijais, daro išvadą, kad jeigu bent dalis įstatinio kapitalo būtų įnešta iš ieškovės lėšų, tai bendrovės akcininkais būtų buvę įregistruoti abu – tiek ieškovė N. L., tiek M. J.. Pabrėžtina, kad ieškovė turėjo visas galimybes laikytis įstatymų reikalavimų ir sąžiningai įforminti susitarimą dėl jungtinės veiklos siekiant įsteigti įmonę, jei toks buvo sudarytas.

Remiantis LR CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (LR CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Remiantis LR CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (LR CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Teisėjų kolegija mano, kad nors ieškovę ir M. J. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, tačiau kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė, kad UAB „MJ TIPERS“ buvo įsteigta ir iš jos asmeninių lėšų. Kaip jau minėta, vien ta aplinkybė, jog tuo metu ieškovė ir M. J. kartu vedė bendrą ūkį, neleidžia preziumuoti įmonės įsteigimo bendrojon dalinėn nuosavybėn fakto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo išvadai, kad tokio fakto buvimą ieškovė įrodė. Be to atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė reiškė reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei dėl bendrosios dalinės nuosavybės padalijimo, prašydama jai pripažinti nuosavybės teises tik į 50 procentų UAB „ MJ TIPERS“ akcijų paketą perduodant turtą valdyti Š. J., o jai priteisiant 25 000,00 Lt kompensaciją ir dėl kito galimai įgyto turto ar siekio sukurti bendrus turtinius santykius, nepasisakė.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pirmos instancijos teismas ir neteisingai kvalifikavo ieškovę ir M. J. siejusius teisinius santykius, tačiau išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo padarė teisingas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažymėtina, kad teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad apeliantė civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos nurodytą aplinkybę, kad ji savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie UAB „MJ TIPERS“ įkūrimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei neįrodžius prisidėjimo savo lėšomis prie nuosavybės sukūrimo – uždarosios akcinės bendrovės „MJ TIPERS“ įsteigimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šią įmonę mirusio M. J. nuosavybe ir jos nedalino, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl metinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atleisti atsakovą nuo procesinių palūkanų mokėjimo. Remiantis LR CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo. Pažymėtina, kad pagal LR CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki jam kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės šias mokėti. Be to, laikoma, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (LR CK 6.210, 6.261 straipsniai). Taigi šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti.

Pažymėtina, kad aplinkybės, jog ieškovė neinformavo įpėdinio laiku apie jo tėvo mirtį ir taip jam užkirto galimybę dalyvauti tėvo laidotuvėse bei nesuteikė galimybės pačiam pasirūpinti laidotuvėmis, negali būti laikomos pagrindu netaikyti imperatyvios įstatymo nuostatos dėl įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad ieškovei negali būti priteista 5 procentų procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, neteisingai išaiškino bei pritaikė LR CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir dėl to padarė neteisingą išvadą. Teismas, priteisdamas ieškovei 4679,88 Lt sumą, turėjo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Kitoks aiškinimas prieštarautų LR CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatoms.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina ir ieškovei priteistinos iš atsakovo 5 procentų procesinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl naujų įrodymų pateikimo.

LR CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė nurodė, kad ji nutarties dėl jos skyrimo M. J. kuratore, duomenų apie M. J. gautas pajamas pateikti anksčiau negalėjo nes dėl sveikatos būklės negalėjo atsiminti apie įrodymo egzistavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmos instancijos teismui, todėl atsisako juos vertinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Teisėju kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmos instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė teismui pateikė tris reikalavimus – du turtinius (31 100,00 Lt) ir vieną neturtinį (dėl praleisto termino pareikšti kreditorinį reikalavimą pratęsimo). Už turtinius reikalavimus ieškovė turėjo sumokėti 933 Lt žyminį mokestį, už neturtinį – 100,00 Lt žymini mokestį (LR CPK 80 straipsnis). Teismas tenkino tik dalį turtinio ieškinio reikalavimų – 4679,88 Lt, kas atitinka 15 proc. ieškinio sumos, todėl iš apeliantės priteistina 793,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (85 proc. nuo 933,00 Lt sumos). Pažymėtina, kad LR CPK 443 straipsnio 6 dalis numato, kad ypatingos teisenos bylose dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Remiantis tuo, kad ieškovės patikslintame ieškinyje pareikštas neturtinis reikalavimas dėl praleisto termino pareikšti kreditorinį reikalavimą pratęsimo, priskirtinas prie ypatingos teisenos bylų kategorijos (LR CPK V dalies XXXVIII skyrius), ieškovės už šį reikalavimą sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis iš atsakovo nepriteistinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė pateikė įrodymus, kad už apeliacinio skundo parengimą patyrė 600,00 Lt advokato pagalbos išlaidų bei sumokėjo 750,00 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. ( 2 t. b.l. 109-112). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintinas maža apimtimi, teisėjų kolegija vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, iš atsakovo ieškovės naudai priteisia 150 Lt ieškovės turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidos susijusios su žyminio mokesčio sumokėjimu, atmetus ieškovės skundą dalyje dėl turtinio ieškinio reikalavimų tenkinimo, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos. ( LR CPK 93 straipsnis).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės N. L. prašymas priteisti iš atsakovo Š. J. 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei N. L. iš atsakovo Š. J. 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos 4679,88 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2011-12-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei N. L. iš atsakovo Š. J. 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) advokato atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme