Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus BDT“ (buvusi uždaroji bendrovė „Vilniaus betono demontavimo technika“), atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus BDT“ (buvusi uždaroji bendrovė „Vilniaus betono demontavimo technika“) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.1. Vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimu Nr. T-V.7-12/2015 (toliau – ir TIPK leidimas, Leidimas), pareiškėjas eksploatuoja inertinių atliekų sąvartyną. Teisę vykdyti veiklą pagal TIPK leidimą pareiškėjas įgijo Aplinkos pasaugos agentūrai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2018 m. gegužės 4 d. priėmus sprendimą „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. T-V.7-12/2015 rekvizitų patikslinimo“, kuriuo yra nurodyta, kad įrenginį, kuriam išduotas TIPK leidimas eksploatuoja ir valdo du ūkio subjektai: pareiškėjas (žemės sklypuose, kurių kad. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas Nr. 1) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas Nr. 2)) ir „First Oppurtunity“ OU (žemės sklype, kuriuo kad. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas Nr. 3)). Sklypą Nr. 1 pareiškėjas 2017 m. gegužės 30 d. nuomos sutarties Nr. 29-172(1.2.16-TD2) pagrindu nuomojasi tikslinei statybos ir griovimo atliekų rūšiavimo, perdirbimo ir utilizavimo veiklai. Šios sutarties 6.5.2 punktu pareiškėjui leista sklype statyti laikinus ir nesudėtingus statinius bei uždrausta sklype statyti kitus statinius. Pareiškėjas atliekų šalinimo veiklą inertinių atliekų sąvartyne vykdo tik viename iš dviejų jos valdomų sklypų – Sklype Nr. 1. Sklype Nr. 2 (adresu (duomenys neskelbtini)) esanti įrenginio dalis (sąvartynas) nėra eksploatuojama ir atliekų šalinimo veikla Sklype Nr. 2 nevykdoma.

2.2. Inspekcija, 2019 m. gegužės 17 d. atlikusi pareiškėjo veiklos patikrinimą, 2019 m. birželio 12 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA65-1412 (toliau – ir 2019 m. birželio 12 d. patikrinimo aktas), kuriuo konstatavo aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimą, dėl ko pareiškėjui davė 2019 m. birželio 13 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN54-18 (toliau – ir 2019 m. birželio 13 d. privalomasis nurodymas). Šiuo privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas: iki 2019 m. birželio 28 d. nutraukti atliekų priėmimo veiklą teritorijose, esančiose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. y. Sklype Nr. 2 ir Sklype Nr. 1), kol nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 444 „Dėl Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Sąvartynų taisyklės), TIPK leidimo sąlygų reikalavimus; visas nuo veiklos pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas ir pašalintas atliekas perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui. Dėl dalies nustatytų pažeidimų ir jų pagrindu duoto 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo pareiškėjas iniciavo administracinę bylą. Vilniaus apygardos administraciniame teismas (toliau – ir VAAT) 2020 m. kovo 26 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT).

2.3. Dėl 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo įvykdymo Inspekcija atliko neplaninį pareiškėjo veiklos patikrinimą, kurio pagrindu surašė 2020 m. kovo 27 d. patikrinimo aktą Nr. PA65-29 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatuota, jog pareiškėjas 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo neįvykdė. Inspekcija Pakartotiniu privalomuoju nurodymu įpareigojo pareiškėją nutraukti atliekų priėmimo veiklą teritorijose, esančiose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kol nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis sąvartynų taisyklių bei TIPK leidimo sąlygų reikalavimus, ir visas nuo veiklos paskelbimo pradžios (t. y. 2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas, naudotas ir pašalintas atliekas perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui; Pakartotinio privalomojo nurodymo reikalavimus įvykdyti iki 2020 m. gegužės 28 d. Pareiškėjas, nesutikdamas su Pakartotiniu privalomuoju nurodymu, kreipėsi į Departamentą, kuris Pakartotinį privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.

2.4. Nei Pakartotinio privalomojo nurodymo 4 punkte, nei Sprendimo 4.6 punkte nurodyti argumentai nėra pakankami konstatuoti, jog sąvartynas yra suprojektuotas neatsižvelgiant į hidrologines, hidrogeologines ir meteorologines sąlygas; taip pat minėtuose dokumentuose nėra konkrečiai nurodyta, kokiu tiksliai būdu buvo pažeistos Sąvartynų taisyklių 17 punkto nuostatos. Patikrinimo akto 4 punkte nurodoma tik tai, jog sąvartyno sekcijoje esančios atliekos yra apsemtos vandeniu ir tai galimai pažeidžia sąvartyno projektavimo sąlygas, o pagal Sprendimą pažeidimo nebūtų, jei sąvartynas būtų įrengtas pagal statinio projekto technines sąlygas. Taigi pareiškėjo pažeidimas yra konstatuotas vadovaujantis prielaidomis, tačiau ne tiksliais motyvais ar neginčytinais įrodymais ir / ar projekto reikalavimų neatitikimais.

2.5. Dėl Patikrinimo akto 5 punkto bei Sprendimo 4.7 punkte konstatuoto pažeidimo aktualu tai, kad galiojančiame reglamentavime imperatyviai nurodoma, jog inertinių atliekų sąvartyne turi būti šalinamos tik inertinės atliekos – atliekos, kuriose nevyksta pastebimi cheminiai, fizikiniai ar biologiniai pokyčiai, kurios netirpsta, nedega ar kitaip nereaguoja fizikiniu ar cheminiu požiūriu, nebiodegraduoja bei nesukelia kitoms medžiagoms, su kuriomis liečiasi, neigiamo poveikio, galinčio sąlygoti aplinkos taršą ar pakenkti žmonių sveikatai (Sąvartynų taisyklių 5.5 p.). Tuo atveju, jei pareiškėjas šalintų asbesto atliekas su pakuotėmis, susidarytų situacija, kai inertinių atliekų sąvartyno atskiroje asbesto sekcijoje būtų šalinamos pakuočių atliekos (popieriaus, kartono, plastiko ir kt. atliekos), kurios nėra inertinės atliekos, ir tokiu būdu būtų pažeidžiami Sąvartynų taisyklių 43–45 punktuose nurodyti reikalavimai.

2.6. Sprendime Departamentas nepateikė jokių argumentų dėl Sąvartynų taisyklių 44–45 punktų aiškinimo bei šių nuostatų taikymo nagrinėjamos situacijos atžvilgiu. Tačiau aptariamą pareiškėjo pažeidimą grindė Sąvartynų taisyklių 43 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 125 punkto bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-637 „Dėl Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Statybinių atliekų taisyklės) 25 punkto nuostatomis. Priešingai nei nurodoma Patikrinimo akte ir Sprendime, pareiškėjas, šalindamas nesupakuotas ir nepaženklintas asbesto turinčias atliekas, nepažeidė tokių atliekų šalinimo taisyklių. Priešingai, kaip nurodo Sąvartynų taisyklių 43–44 punktai, pareiškėjas atitinkamas atliekas turi šalinti jas atskyręs nuo plastikinių ar kitokių pakuočių (jei tokių būna), atskirai įrengtoje sekcijoje, pažymėtoje įspėjamaisiais užrašais. Pažeidimas dėl neįrengtų apželdinimo zonų konstatuotas neatsižvelgus ir neįvertinus pareiškėjo veiklą reglamentuojančio TIPK leidimo sąlygų turinio bei jų realizavimo galimybių. Atitinkamai, esamą situaciją vertinus formaliai, Patikrinimo akto 6 punkte ir Sprendimo 4.4 punkte nurodyto pažeidimo turinys yra abstraktus ir nekonkretus, dėl ko neįmanoma suprasti, kokiu pagrindu nustatytas pažeidimo buvimas ir kaip jis galėtų būti pašalintas nepažeidžiant TIPK leidimo sąlygų.

2.7. Pagal susitarimą dėl TIPK perleidimo, pareiškėjas perėmė su TIPK leidimu susijusias teises tik žemės sklypuose – Sklypas Nr. 1 ir Sklypas Nr. 2. Taigi, pažeidimas dėl neįrengtų apželdinimo zonų konstatuotas atsižvelgus tik į TIPK leidimo 15 punkte esančios 4 lentelės „Aplinkosauginių veiksmų planas“ stulpelio „Veiksmai tikslui pasiekti“ sąlyga, kuria nurodoma, kad „<...> Šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėje numatoma 50 m pločio apsauginių želdinių zona“. Taip pat pažymėjo, kad TIPK leidimas išduotas veiklai vykdyti ne tik pareiškėjo valdomuose sklypuose – Sklype Nr. 1 ir Sklype Nr. 2, bet ir Sklype Nr. 3, kurio pareiškėjas nevaldo ir nesinaudoja. Tuo tarpu pagal TIPK leidimo 15 punkte esančios 4 lentelės „Aplinkosauginių veiksmų planas“ stulpelio „Veiksmai tikslui pasiekti“ sąlygą 50 m pločio apsauginių želdinių zona numatyta šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėje. Taigi, Aplinkosauginių veiksmų plane nurodyta priemonė yra skirta visam įrenginiui (kuriam išduotas TIPK leidimas) išsidėstančiame per tris sklypus. Patikrinimo akto 6 punkte esantis teiginys, jog „Kasinys patenka į sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pietinėje dalyje numatytą 50 m pločio apsauginių želdinių zoną, kurios įrengimo įgyvendinimas turėjo būti atliktas iki 2016 m. lapkričio 1 d., kaip numatyta Leidimo aplinkosaugos veiksmų plane, Leidimo sąlygų 13 punkte, 4 lentelė“ yra nesuderinamas su objektyviai egzistuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis ir yra suformuotas iš esmės neatskleidžiant pažeidimo esmės. Atitinkamai, nurodyto pažeidimo nėra įmanoma pašalinti, o jo pagrindu priimto Pakartotinio privalomojo nurodymo neįmanoma įgyvendinti dėl pačios Inspekcijos padarytų pažeidimų vertinant aplinkybes ir priimant administracinį aktą. Patikrinimo akto 8 punkte nurodoma, kad Sklype Nr. 1 ir Sklype Nr. 2 esančios atliekų tvarkymo teritorijos nėra padengtos vandeniui nelaidžia kieta danga (asfalto, asfaltbetonio, betono ar pan.), todėl yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 „Dėl Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Nuotekų reglamentas) 13 punktas ir TIPK leidimo 26 punktas. Pareiškėjui suteikiant teisę eksploatuoti sąvartyną (Sklype Nr. 1 ir Sklype Nr. 2) pagal TIPK leidimą nebuvo išduodamas naujas leidimas naujai suprojektuotam įrenginiui. Pareiškėjas nepradėjo eksploatuoti naujo įrenginio, o tik gavo teisę vykdyti veiklą dalyje jau seniau įrengto ir pradėjusio veikti įrenginio. Agentūros sprendime nebuvo nustatyta papildomų sąlygų, susijusių su TIPK leidimo 26 punktu.

II.

6. VAAT 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą – panaikino Sprendimą ir Pakartotinį privalomąjį nurodymą, priteisė iš atsakovo 5 022,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo naudai.

III.

IV.

11. LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovo Departamento apeliacinį skundą ir panaikino VAAT 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria Pakartotinis privalomasis nurodymas panaikintas ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, paliko nepakeistą kitą VAAT 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį.

12. LVAT nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi: privalomųjų nurodymų, duotų iki Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 2, 3, 12 straipsnių, IV skyriaus antrojo skirsnio pakeitimo, Įstatymo papildymo 6-1 straipsniu ir IV skyriaus trečiojo skirsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo įsigaliojimo, terminų pratęsimo, apskundimo ir kitos susijusios procedūros vykdomos ir baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2020 m. gegužės 1 d., galiojusį teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 2, 3, 12 straipsnių, IV skyriaus antrojo skirsnio pakeitimo, Įstatymo papildymo 6-1 straipsniu ir IV skyriaus trečiojo skirsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 7 str. 1 ir 5 d.).

13. LVAT akcentavo, kad AAVKĮ nustatyta privaloma išankstinio ginčo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo ne per teismą procedūra, o aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo sprendimas dėl privalomojo nurodymo, išskyrus ABTĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, yra būtina sąlyga tam, kad ginčas dėl privalomo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo būtų nagrinėjamas teisme, dėl ko situacija, kai aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo sprendimas nėra teisėtas dėl priežasčių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, t. y. nesusijusių su privalomuoju nurodymu duotų įpareigojimų pagrįstumo vertinimu, paprastai, t. y. esant skundą padavusio asmens prašymui, suponuoja sprendimą dėl tokio ginčo perdavimo aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui nagrinėti iš naujo.

14. LVAT pažymėjo, kad priimdamas skundžiamo sprendimo dalį dėl Sprendimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime pakankamai nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atkreipė dėmesį, kad AAVKĮ nustatyta privaloma išankstine ginčo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo ne per teismą tvarka nagrinėjantis Departamento vadovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio veiklai, inter alia (be kita ko) ginčų nagrinėjimo srityje, taikytini VAĮ nustatyti viešojo administravimo principai, todėl aplinkybė, kad į Sprendimo rengimą yra įtrauktas ir pareigūnas, priėmęs Pakartotinį privalomąjį nurodymą, nėra suderinama su aptartais viešojo administravimo principais.

15. LVAT nurodė, kad nesant tokio skundą padavusio asmens prašymo dėl tokio ginčo perdavimo aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovu nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į tai, kad privaloma išankstinio ginčo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimo ne per teismą procedūra yra pasinaudota, ginčą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į santykių, kuriuose priimamas privalomasis nurodymas, svarbą viešojo intereso aspektu, neturėtų apsiriboti tik tokio akto argumentacijos patikra, t. y. ginčo nagrinėjimo metu turėtų įvertinti tiek skundą padavusio asmens argumentus, teiktus privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo procedūros metu, tiek aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos nurodytus argumentus, nurodytus ne tik privalomame nurodyme, bet ir teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose.

16. LVAT nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Pakartotinio privalomojo nurodymų trūkumų, kadangi ji (teismo išvada) padaryta iš esmės nevertinant atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, apsiribojant tik pakankamai abstrakčiais svarstymais apie Pakartotinio privalomojo nurodymo argumentacijos trūkumus: šiuo aspektu aktualu, kad Inspekcija 2019 m. birželio 13 d. privalomuoju nurodymu, motyvuodama jo 5 punkto 1–8 papunkčiuose nurodytais pažeidimais, įpareigojo pareiškėją: iki 2019 m. birželio 28 d. nutraukti atliekų priėmimo veiklą teritorijose, esančiose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. y. Sklype Nr. 2 ir Sklype Nr. 1), iki nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis Sąvartynų taisyklių, TIPK leidimo sąlygų reikalavimus, o visas nuo veiklos pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas ir pašalintas atliekas perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui. Nors VAAT 2020 m. kovo 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020, kuris įsiteisėjo LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartimi palikus jį nepakeistu, iš minėto Inspekcijos 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo pašalinti 5 punkto 1 ir 8 papunkčiai, o 3 papunktyje, vietoje nuorodos į Leidimo Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano 3 punktą, pateikta nuoroda į Sąvartynų taisyklių 43 punktą, ir panaikinta atitinkama Aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (3.0)-AD5-12551 dalis, tačiau įpareigojimai, duoti pareiškėjui, nebuvo nei pakeisti, nei panaikinti.

17. LVAT pažymėjo, kad kadangi ginčijamas Pakartotinis privalomasis nurodymas priimtas AAVKĮ 24 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. 2020 m. kovo 27 d. konstatavus, kad 2019 m. birželio 13 d. privalomasis nurodymas nebuvo laiku neįvykdytas, t. y. ir pažeidimai ir jų pasekmės, kurių konstatavimo pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiu VAAT 2020 m. kovo 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020 (ABTĮ 57 str. 2 d.), nėra pašalinti, nėra pagrindo teigti Pakartotinį privalomąjį nurodymą esant nemotyvuotu, dėl ko negalima įvertinti juo duotų įpareigojimų teisėtumo ir pagrįstumo.

V.

19. VAAT, išnagrinėjęs bylos dalį iš naujo, 2022 m. spalio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo panaikinimo, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

25. Teismas kitus proceso dalyvių argumentus vertino kaip neesminius, kurie nekeičia bylos išsprendimo rezultato, todėl jų nenagrinėjo. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi bei spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui atlyginimo (13 504,06 Eur sumoje advokato teisinei pagalbai apmokėti, kartu su išlaidomis apeliacinėje instancijoje), atsižvelgdamas į tai, kad ši byla susijusi su sprendime minėta kita anksčiau išnagrinėta byla dėl 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo panaikinimo, vertindamas, kad ginčas dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo panaikinimo yra iš esmės tęstinis, ir akivaizdu, kad byla iš esmės dėl tų pačių aplinkybių ir teisinių klausimų nėra sudėtinga, įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas, sprendė, kad pareiškėjo būtinomis, tinkamomis, pagrįstomis išlaidomis advokato teisinei pagalbai apmokėti, vadovaujantis kartu teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais, byloje gali būti pripažintos 6 000 Eur sumoje. LVAT palikus nepakeistą 2021 m. gegužės 19 d. teismo sprendimo dalį dėl Departamento Sprendimo panaikinimo, ir grąžinus nagrinėjimui iš naujo skundo dalį dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo panaikinimo, šioje dalyje skundą atmetus pareiškėjas turi teisę į pusę tinkamų ir pagrįstų, su šia nagrinėjama byla susijusių išlaidų atlyginimo (3 000 Eur) priteisimą.

VI.

27.1. Skiriantis privalomaisiais nurodymais (2019 ir 2020 m.) nustatytoms aplinkybėms ir byloje surinktų įrodymų turiniui, teismas negalėjo vadovautis kitoje byloje (dėl pirminio nurodymo) priimtais sprendimais ir nevertinti naujai surinktų įrodymų bei aplinkybių pasikeitimo. Nagrinėjamu atveju dėl atsakovo kaltės nebuvo užtikrinti AAVKĮ 23 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kaip ir nebuvo patikrintas Pakartotinio privalomojo nurodymo pagrįstumas ir teisėtumas pagal pareiškėjo argumentus. Ginčo nagrinėjimo teisme metu buvo surinkti nauji įrodymai, susiję su atsakovo inkriminuojamų pažeidimų nepagrįstumu ir klaidingu teisės normų aiškinimu, tačiau teismas skundžiamame sprendime apsiribojo selektyviu kai kurių bylos aplinkybių vertinimu ir administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020 priimto sprendimo dėl kito administracinio akto išvadų taikymu. Tokiu būdu teismo sprendimas prieštarauja ABTĮ reikalavimams ir pažeidžia pareiškėjo teisę į teisingą teismo procesą. Pakartotinis privalomasis nurodymas turėtų būti vertinamas kaip nauja, savarankiškai taikoma poveikio priemonė, todėl jos pagrįstumo įvertinimui turi būti vertinami visi naujai byloje surinkti įrodymai ir aplinkybės (ABTĮ 56 str. 1 d.), kurios nebuvo vertintos tikrinant 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo teisėtumą.

27.2. Teismas neįvertino, jog priimant Pakartotinį privalomąjį nurodymą pusę pirminiame privalomajame nurodyme nustatytų pažeidimų (4 iš 8 punktų) buvo panaikinta arba jie buvo pašalinti. Savo išvadas teismas grindė klaidingomis prielaidomis dėl galimų pažeidimų turinio ir apimties. Be to, Patikrinimo akte nurodyti galimi pažeidimai, kurie nebuvo įtraukti į 2019 m. birželio 13 d. privalomąjį nurodymą (5 punktą), yra teisiškai nereikšmingi vertinant Pakartotinio privalomojo nurodymo teisėtumo klausimą, dėl šių galimų pažeidimų nėra priimtų teismų sprendimų. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Patikrinimo akte nurodyti galimi pažeidimai yra teisiškai reikšmingi, tuomet teismas turėjo atlikti visų šalių argumentų ir surinktų įrodymų vertinimą.

27.3. Teismas be teisinio pagrindo pritarė atsakovo argumentams dėl pareiškėjo veiklavietės kaip ypatingojo statinio ir jam taikomų reikalavimų, įskaitant registravimą Nekilnojamojo turto registre ir siejo šią aplinkybę su taikoma poveikio priemone, nors ši aplinkybė nebuvo pagrindu priimti nei pirminio, nei Pakartotinio privalomųjų nurodymų. Kitu atveju, t. y. pripažinus šią aplinkybę reikšminga, teismas turėjo atlikti visų argumentų ir įrodymų vertinimą šiuo aspektu.

27.4. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Patikrinimo akto 14 ir 15 punktuose nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, o išvada daroma neįvertinus oficialių ir paties atsakovo tvirtintų dokumentų. Teismas neįvertino bylos oficialių įrodymų ir šalių argumentų, jog Patikrinimo aktas dalyje dėl (duomenys neskelbtini) sklypo neatitinka net faktinės situacijos, nes šis sklypas nenaudojamas sąvartyno veiklai ir jame nėra ir nebuvo įrengtas sąvartynas. Teismo išvada, kad ginčo aktas yra teisėtas, nes nėra įrengta apsauginių želdinių zona pagal TIPK leidimo sąlygas, padaryta išimtinai remiantis priimtais sprendimais dėl pirminio privalomojo nurodymo ir neatlikus savarankiško vertinimo. Bylos įrodymai patvirtina, kad sąvartyno vieta atitinka Techninį reglamentą, kuris yra TIPK leidimo sudėtinė dalis, ir jo priede nustatytas veiklos zonas. Patikrinimo akte atsakovas nevertino Techninio reglamento sąlygų ir nepateikė savo vertinimo.

27.5. Teismas neįvertino, jog nuo 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo priėmimo pasikeitusios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą naujai vertinti Pakartotiniu privalomuoju nurodymu taikomų priemonių (6 punktas) būtinybę bei jų proporcingumą galimai padarytiems pažeidimams. Atsakovas poveikio priemonės negrindė naujomis aplinkybėmis, kurios būtų nustatytos Patikrinimo aktu, kartu pateikiant tokių galimų pažeidimų motyvavimą privalomojo nurodymo 5 punkte.

27.7. Teismas neįvertino, jog atsakovas taikydamas pareiškėjui poveikio priemones, nemotyvavo jų taikymo ir tokių priemonių proporcingumo 2020 m. kovo 27 d. patikrinimo dienai egzistavusioms aplinkybėms. Pakartotinio privalomojo nurodymo įpareigojimo įvykdymui pareiškėjas turėtų iš sąvartyno iškasti 247,29 t asbesto turinčių atliekų ir jas perduoti kitam atliekų tvarkytojui. Tokia poveikio priemonė, esant nuo 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo priėmimo pasikeitusioms aplinkybėms ir byloje surinktiems naujiems įrodymams, kurie patvirtina atsakovo nustatytų pažeidimų nepagrįstumą, neatitinka AAVKĮ ir VAĮ reikalavimų tinkamai pagrįsti (motyvuoti) teisės aktų pažeidimus ir taikomų priemonių būtinybę bei užtikrinti tokių priemonių proporcingumą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nėra realios grėsmės, jog būtų pažeisti aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų reikalavimai. Atsakovas net neįrodinėja, jog pareiškėjo veikla ginčo teritorijose sukėlė žalos gamtinei aplinkai. Pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymas nepakeistų pačios faktinės situacijos – teritorijoje vis tiek liktų pašalinta apie 1500 t asbesto turinčių atliekų, už kurias pareiškėjas nėra atsakingas. Tai patvirtina, jog Pakartotinio privalomojo nurodymo tikrasis tikslas nėra nukreiptas į AAVKĮ 2 straipsnio 7 dalyje ir 18 straipsnyje nustatyto tikslo pasiekimą. Tokio privalomojo nurodymo įvykdymas pareikalautų didelių pareiškėjo finansinių išlaidų atliekų perlaidojimui. Be to, Savivaldybei gali tekti atsakyti už pareiškėjo patirtus nuostolius, nes sąvartyno savininkas yra trečiasis asmuo. Tai būtų nepateisinama, ypač turint pagrįstų abejonių dėl Pakartotinį privalomąjį nurodymą surašiusio inspektoriaus L. O. veiksmų neobjektyvumo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

27.8. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo pateikiamas pažeidimų ir jų galimo pašalinimo aiškinimas yra neaiškus ir prieštaraujantis teisės aktams bei TIPK leidimui. Pakartotiniame privalomajame nurodyme įvardijamas teisinis reguliavimas bendro pobūdžio, su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis siejamas gana abstrakčiai, neaišku, kaip pažeidimai turi būti pašalinti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovo nustatyti galimi pažeidimai konstatuoti nevertinant pareiškėjo veiklą reglamentuojančių dokumentų ir nevertinant su įrenginiu ir jo įrengimu susijusius dokumentus. Teismas nepagrįstai nesivadovavo naujais į bylą pateiktais įrodymais ir Agentūros 2021 m. kovo 26 d. rašte Nr. (16)-A4E-3748 „Dėl prašymo pateikti išaiškinimą dėl TIPK leidimo 26 p. taikymo“ pateiktu duomenų dėl TIPK leidimo sąlygų aiškinimu. Teismas negalėjo jų nevertinti, nepriklausomai nuo to, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas priimtas dėl pirminio privalomojo nurodymo 5 punkte nustatytų pažeidimų.

27.9. Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 56 straipsnio, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, juo neįvertinta dauguma pareiškėjo argumentų dėl ginčo akto neaiškumo, neteisėtumo ir neproporcingumo. Teismo sprendimas iš esmės yra be motyvų (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

29.1. Nors pareiškėjas pareiškė du reikalavimus ir patenkintas vienas iš jų, tačiau sprendimas pareiškėjui nėra palankus, pareiškėjo teisės ir pareigos po sprendimo priėmimo nepasikeis. Suformuota LVAT praktika siūlo nagrinėti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporciją vadovaujantis būtent tokiu kriterijumi (žr. pvz., LVAT 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje AS-210-520/2018).

29.2. Teisinius padarinius pareiškėjui sukelia skundžiamas Pakartotinis privalomasis nurodymas. Dėl privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos (AAVKĮ 25 straipsnis) pareiškėjas turėjo teikti skundą Departamentui, o jo netenkinus – teismui, kuris įvertina skundo argumentus ir iš esmės išnagrinėja privalomojo nurodymo teisėtumą. Nors šios kategorijos bylose reikalavimai du, tačiau jie nagrinėjami kartu. Pareiškėjas siekė vieno konkretaus rezultato – panaikinti ar kitaip švelninti Pakartotinio privalomojo nurodymo reikalavimą, palengvinant pareiškėjo teisinę padėtį.

29.3. Departamento Sprendimas panaikintas ne dėl jo turinio, bet todėl, kad jis priimtas nesilaikant gero administravimo principų, Sprendimo rengime dalyvaujant inspektoriui, davusiam privalomąjį nurodymą (buvo pagalbinis rengėjas). Privalomojo nurodymo reikalavimų pagrįstumą teismui išnagrinėjus iš esmės, konstatuota, kad jis pagrįstas ir teisėtas. Todėl negalima konstatuoti, kad teismų sprendimai šiame procese pareiškėjui būtų nors kiek naudingi. Priėmus teismo sprendimus, Pakartotinis privalomasis nurodymas pareiškėjui liko galioti pilna apimtimi, t. y. pareiškėjas nepasiekė siekto materialinio teisinio rezultato, todėl tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo sprendimas, koks buvo priimtas šioje byloje, negali būti suprantamas kaip tenkinantis materialinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. priimtas pareiškėjo naudai. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

31.5. Faktinių aplinkybių seka patvirtina, kad pareiškėjas veiklą žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal TIPK leidimą vykdo dar 2003 m. įrengtoje statybos ir griovimo atliekų priėmimo, rūšiavimo ir perdirbimo aikštelėje. Todėl teismo išvada, kad aikštelė nėra įrengta, neatitinkanti tikrovės. Be to, toks teiginys yra nelogiškas, kadangi veiklai aikštelėje TIPK leidimai yra išduodami nuo pat 2003 m. ir juos išduoda pats atsakovas. Tai, kad aikštelė nėra registruota Nekilnojamojo turto registre, yra paaiškinama tuo, jog jos įrengimo metu tokio reikalavimo nebuvo. Net jei ir būtų vertinama, jog aikštelė turi būti įregistruota registre, tai galėtų būti laikoma tik procedūrinio pobūdžio neatitikimu. Aikštelės, kaip atliekų šalinimo įrenginio, neįregistravimas nepaneigia fakto, kad aikštelė buvo įrengta dar 2003 m. statybos leidimo pagrindu ir nuo 2003 m. aikštelėje yra vykdoma atliekų šalinimo veikla.

31.6. Teismas, netirdamas byloje esančių įrodymų, sankcionavo ginčo privalomąjį nurodymą ir dėl to, kad aikštelės žemės sklypai turi būti padengiami kieta danga. Tačiau aikštelę sudarančių žemės sklypų savininku yra Savivaldybė, be kurios sutikimo tokia intervencija negalėtų būti atliekama, juolab, kad aikštelės padengimas kieta danga iš esmės paneigtų aikštelės paskirtį šalinti joje atliekas. Į bylą buvo pateikta, tačiau nevertinta šiuo aspektu aktuali eksperto D. K. išvada, kurios atsakovas neginčijo. Be to, reikalavimas padengti aikštelę kieta danga atsakovo nebuvo reiškiamas iki pat 2019 m., nors aikštelė eksploatuojama nuo 2003 m. ir teisinis reguliavimas, kuriuo atsakovas bando grįsti savo įpareigojimą, nėra naujas.

32.1. Teismas neįgyvendino LVAT 2022 m. vasario 23 d. nutartyje pateikto išaiškinimo įvertinti Patikrinimo akto argumentaciją ir ginčo šalių akto apskundimo metu pateiktus argumentus ir įrodymus, neatliko ginčo šalių pateiktų argumentų, kurie yra susiję su ginčo akto neteisėtumu, vertinimo ir nepasisakė dėl daugumos su ginčo privalomuoju nurodymu susijusių galimų pažeidimų, nevertino byloje surinktų įrodymų, atliko klaidingą aplinkybių vertinimą dėl sąvartyno duomenų registracijos Nekilnojamojo turto registre, aktualių faktinių aplinkybių kontekste nevertino įrodymų dėl sąvartyno įrengimo aplinkybių bei reikalavimo ginčo objektų teritorijas padengti kieta danga pagal pareiškėjo veiklą reglamentuojančius dokumentus, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas negalėjo pagrįsti ginčo akte daromų išvadų ar taikomų poveikio priemonių sąlygų.

32.3. Aktualu yra tai, kad nors byloje yra pateiktas 2003 m. sausio 17 d. statybos leidimas, tačiau atsakovas šio leidimo ir projektinės dokumentacijos nevertino, o savo poziciją grindė 2013 m. rugpjūčio 20 d. statybos leidimu, kuris nėra susijęs su faktiškai eksploatuojama atliekų šalinimo objekto dalimi. Teismas, išvadas grįsdamas išimtinai atsakovo pozicija, padarė esminę faktinių aplinkybių nustatymo klaidą ir neįvertino atsakovo nurodomų aplinkybių prieštaringumą ir neobjektyvumą.

32.4. Teismų neturėtų būti toleruojama situacija, kai institucija, kuriai pavestos kontrolės funkcijos, savo veiksmus atlieka neobjektyviai, selektyviai vertina dokumentus ir duomenis bei sudaro prielaidą per institucijų atstovus ar jų teritorinio padalinio vadovus įgyvendinti tam tiktų konkuruojančių verslų interesus. Pastarąją aplinkybę patvirtina tiek pareiškėjo vadovo ir atstovo teismo pasėdžiose pateikti paaiškinimai, atsakovo darbuotojų tyrimo išvadų turinys dėl tarnybinio patikrinimo bei teismų nustatyti pagrindai ir aplinkybės, kurios sąlygojo atsakovo vadovo sprendimo dėl privalomojo nurodymo panaikinimą.

33.1. Teismas tinkamai vadovavosi LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis ir išvadomis, nes įrodinėjimo dalykas abiejose bylose yra absoliučiai identiškai suformuluotų privalomųjų nurodymų davimo tam pačiam ūkio subjektui – pareiškėjui – teisėtumas ir pagrįstumas. Tik suprojektavus pagal aplinkosauginius reikalavimus ir tinkamai įrengus sąvartyną, pašalinus neteisėtus sąvartyno veikimo padarinius, duoti privalomieji nurodymai būtų įvykdyti. Nurodyti patikrinimų aktuose aplinkosauginių reikalavimų pažeidimai, kurie praėjus laikui ir pasikeitus aplinkybėms, teismams patikslinus ar pašalinus kai kuriuos iš jų, taip pat patikslinti ir/ar pašalinti pakartotinai tikrinant pareiškėjo veiklą, konstatuoti ir įvardinti kaip rasti ir užfiksuoti patikrinimo dienai atskiri pažeidimai, tačiau ne kaip privalomojo nurodymo reikalavimas. Todėl lyginamoji patikrinimo aktų analizė ar faktas, kad keli iš fiksuotų pažeidimų pašalinti, neturi teisinės reikšmės.

33.2. Pareiškėjas klaidina teismą, interpretuodamas Pakartotinio privalomojo nurodymo davimo teisinį reglamentavimą. Pakartotinio nurodymo davimo metu galiojusi AAVKĮ 24 straipsnio redakcija nustatė, kad pakartotinis privalomasis nurodymas duodamas esant vienintelei sąlygai – jei pirminis privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas. Pareiškėjo paaiškinimai ir į bylą teikti dokumentai nepatvirtina, kad pirminis privalomasis nurodymas, duotas pareiškėjui dar 2019 m. birželio 13 d., yra įvykdytas. Fakto, kad pirminis privalomasis nurodymas neįvykdytas, pareiškėjas neneigė. Pirminis privalomasis nurodymas LVAT 2021 m. birželio 2 d. nutartimi, išnagrinėjus jo davimo pagrindus, pripažintas teisėtu ir vykdytinu. Todėl teismas pagrįstai nurodė, kad procesiniuose dokumentuose išdėstyta daugiau argumentų, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą.

33.3. Administracijos apeliacinio skundo argumentai dėl tinkamo sąvartyno įrengimo yra nepagrįsti. TIPK leidimas Agentūros išduodamas planuojamai veiklai ir įmonė jį gali turėti nepradėjus veikti, neturėdama įrenginių ar turėdama netinkamus įrenginius. Ar vykdoma veikla atitinka TIPK leidimo sąlygas, kontroliuoja Departamentas. Būtent toks patikrinimas buvo atliekamas ir nagrinėjamame ginče. Statybos leidimo projektas 2002 m. buvo rengtas vadovaujantis tuo metu galiojančiais reikalavimais. Atliekų šalinimo aikštelė yra įrengta pažeidžiant galiojančius aplinkosauginius reikalavimus. Sekant apelianto logika, šiai dienai nepakitę veiklą vykdytų visi sąvartynai, įrengti iki 2002 m., nepaisant griežtėjančių ar kitaip pakitusių aplinkosauginių reikalavimų. Keičiantis aplinkosauginiams reikalavimams, keičiamos TIPK leidimo sąlygos. Ūkio subjektų veikla, kuriai reikalingas TIPK leidimas, privalo atitikti šio leidimo esamai dienai sąlygas, bet ne 2002 m. projektą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

34. Šioje administracinėje byloje nagrinėjama, ar Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. balandžio 1 d. privalomasis nurodymas Nr. PN11-20 yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

39. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-363-624/2022, be kita ko, konstatavo: „Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus aplinkos apsaugos inspekcija 2019 m. birželio 13 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN 54-18, motyvuodama jo 5 punkto 1–8 papunkčiuose nurodytais pažeidimais, įpareigojo pareiškėją: iki 2019 m. birželio 28 d. nutraukti atliekų priėmimo veiklą teritorijose, esančiose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. y. Sklype Nr. 2 ir Sklype Nr. 1), iki nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis Sąvartynų taisyklių, TIPK leidimo sąlygų reikalavimus, o visas nuo veiklos pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas ir pašalintas atliekas perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui. Nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020, kuris įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartimi palikus jį nepakeistu, iš minėto Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus aplinkos apsaugos inspekcijos 2019 m. birželio 13 d. privalomojo nurodymo Nr. PN 54-18 pašalinti 5 punkto 1 ir 8 papunkčiai, o 3 papunktyje, vietoje nuorodos į Leidimo Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano 3 punktą, pateikta nuoroda į Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 2000 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 444, 43 punktą, ir panaikinta atitinkama Aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (3.0)-AD5-12551 dalis, tačiau įpareigojimai, duoti pareiškėjui, nebuvo nei pakeisti, nei panaikinti. Kadangi ginčijamas Pakartotinos privalomasis nurodymas priimtas AAVKĮ 24 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. 2020 m. kovo 27 d. konstatavus, kad Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus aplinkos apsaugos inspekcijos 2019 m. birželio 13 d. privalomasis nurodymas Nr. PN 54-18 nebuvo laiku neįvykdytas, t. y. ir pažeidimai ir jų pasekmės, kurių konstatavimo pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020 (ABTĮ 57 str. 2 d.), nėra pašalinti, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti Pakartotinį privalomąjį nurodymą esant nemotyvuotu, dėl ko negalima įvertinti juo duotų įpareigojimų teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad 2020 m. kovo 27 d. patikrinimo akte, kuriuo grindžiami Pakartotiniame privalomajame nurodyme pareiškėjui duoti įpareigojimai, nurodyta daugiau pažeidimų, jų pasekmių ir veiksnių, sudarančių sąlygas aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams atsirasti, kuriuos turi pašalinti pareiškėjas, nei 2019 m. birželio 13 d. privalomajame nurodyme Nr. PN 54-18, savaime nesudaro pagrindo jį vertinti esant neteisėtu, kadangi patikrinimus, kurių pagrindu priimti privalomieji nurodymai, skiria daugiau nei 9 mėnesių laiko tarpas, todėl tiek dėl pareiškėjo, kuris teigė šalinęs galimus trūkumus, veiksmų, tiek dėl skirtingų sąlygų, kuriomis vykdyti patikrinimai, nustatytų aplinkybių visetas gali būti ir nevienodas.“ Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-363-624/2022 aiškiai pabrėžė, jog įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020, nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, šioje administracinėje byloje 2019 m. birželio 13 d. privalomajame nurodyme nustatytieji pažeidimai negali būti kvestionuojami, o turi būti patikrinama, ar juos pareiškėjas pašalino.

40. Pakartotiniame privalomajame nurodyme pateiktas toks pats nurodymas kaip ir 2019 m. birželio 13 d. privalomajame nurodyme, t. y. nutraukti atliekų priėmimo veiklą teritorijose, esančiose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kol nebus įrengtas atliekų apdorojimo ir šalinimo įrenginys (sąvartynas), atitinkantis Sąvartynų taisyklių ir Leidimo sąlygų reikalavimus; visas nuo veiklos pradžios (2018 m. lapkričio 23 d.) priimtas, naudotas ir pašalintas atliekas perduoti šias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui. Pareiškėjas nesutinka su Pakartotiniu privalomuoju nurodymu, be kita ko, todėl, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 26 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020, pašalino kai kuriuos nustatytus pažeidimus, o jie Patikrinimo akte buvo pakartoti, be to, kai kuriuos pažeidimus pareiškėjas šalino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo pateiktu aplinkybių vertinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjo paaiškinimai ir į bylą teikti dokumentai nepatvirtina, kad pirminis privalomasis nurodymas, duotas pareiškėjui dar 2019 m. birželio 13 d., yra įvykdytas, be kita ko, pašalinti pažeidimai dėl kasinio įsiterpimo į apsauginę želdinių zoną, taip pat aikštelė būtų padengta kieta danga. Fakto, kad pirminis privalomasis nurodymas neįvykdytas, pareiškėjas neneigė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad procesiniuose dokumentuose išdėstyta daugiau argumentų, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą.

41. Administracijos teiginiai, kad aikštelei dengti kieta danga reikia gauti Savivaldybės sutikimą, kad jos apskritai nereiktų dengti kieta danga, vertintini kaip kvestionuojantys įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI3-869-1066/2020, nustatytas faktines aplinkybes, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Be to, jie grindžiami viešosios nuosavybės teisių apsauga, nors šios bylos dalykas susijęs su viešojo intereso, t. y. aplinkos apsaugos, garantijomis, o viešoji nuosavybė šioms garantijoms turėtų pasitarnauti.

42. Pareiškėjas teigia, jog Pakartotinis privalomasis nurodymas nėra proporcingas, nes, esą, nenustatyta daroma žala aplinkai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais teiginiais. Šiame kontekste pažymėtina, kad aplinkos apsaugos politika yra grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kuriais siekiama, kad neigiamas poveikis ar žala aplinkai apskritai neatsirastų, o imantis prevencinių priemonių turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikiui ar žalai, o ne laukti, kol jie atsiras, ir tada šalinti. Pakanka to, kad žala ar pavojus apskritai yra galimi ir kad pasirinkta apsaugos priemonė yra tinkama keliui tam užkirsti. Jei yra nors mažiausia rizika, kad gali kilti pavojus aplinkai, veiksmai, kuriais turi būti užkirstas tam kelias, bus pateisinami. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad pagal minėtus principus Bendrijai ir valstybėms narėms kyla pareiga imtis tinkamų priemonių, kurios leistų išvengti rizikos, užkirstų kelią žalai atsirasti ten, kur yra jos šaltinis, leistų sumažinti galimą pavojų arba kiek įmanoma jį iš viso pašalinti (žr. 1999 m. spalio 5 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-175/98 ir 177/98, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2053-520/2017).

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, dėl kurių buvo pripažinta, kad skundžiamas Pakartotinis privalomasis nurodymas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis, motyvuotas, atitinka jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, jų nekartoja.

44. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Pakartotinio privalomojo nurodymo patikros yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai nepripažįstami pagrįstais ir tenkintinais, todėl atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

45. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir jų pareiškėjo naudai iš atsakovo nepriteisti, nes Pakartotinis privalomasis nurodymas, kuriuo pareiškėjui sukeliamos teisinės pasekmės, paliktas nepakeistas, nepagrįsti. Paminėtina, kad buvo panaikintas Departamento Sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas.

46. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (iš viso 4 035,35 Eur), kurias patvirtina mokėjimo nurodymas Nr. SEB-00364/1, PVM sąskaita faktūra Nr. ADV-2022/1320 bei Teisinių paslaugų suteikimo aktas prie minėtos PVM sąskaitos faktūros. Nurodo, kad bylinėjimosi išlaidas patyrė, nes rengė apeliacinį skundą, atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, taip pat atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą. Kadangi pareiškėjo, trečiojo suinteresuoto asmens bei atsakovo apeliaciniai skundai atmesti, tai pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis), kurias patyrė rengdamas atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (385 Eur ir PVM, žr. Teisinių paslaugų suteikimo aktą). Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), o pagal 8.11 papunktį – už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą koeficientas yra 1,3. Paslaugos apmokėtos 2022 m. IV ketvirtį, o 2022 m. II ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1780,5 Eur. Vadinasi, 466 Eur suma kaip adekvati pareiškėjui gali būti priteisiama iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus BDT“ (buvusi uždaroji bendrovė „Vilniaus betono demontavimo technika“) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus BDT“ (buvusi uždaroji bendrovė „Vilniaus betono demontavimo technika“) iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 466 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.