- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- ATP-493-382/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-38-3-00102-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Pocius
- Pažeidėjas
- D. R.
- Kategorijos
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Pocius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto D. R. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarimo, kuriuo D. R. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 130 straipsnio 1 dalį, ATPK 123 straipsnio 1 dalį nubaustas vieno tūkstančio trylikos eurų bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones ketveriems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. R. nubaustas už tai, kad 2015 m. balandžio 6 d. 15.17 val. Plento g., ties namu (duomenys neskelbtini), Skuodo r. sav., vairavo keturratį motociklą „Kawasaki brute force 750“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tempė neregistruotą priekabą, kurioje sėdėjo keleiviai, važiuojant iš priekabos vienas keleivis iškrito ir susižalojo. D. R. apie eismo įvykį policijai nepranešė ir iš įvykio vietos pasišalino. Tokiais veiksmais D. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 1, 219.4, 226 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, ATPK 123 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Skuodo rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. nutarimu D. R. pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, ATPK 123 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskyrė vieno tūkstančio trylikos eurų bauda ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones ketveriems metams, pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį paskyrė trisdešimt penkių eurų baudą. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu paskirtos nuobaudos subendrintos ir galutinė D. R. nuobauda paskirta vieno tūkstančio trylikos eurų bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones ketveriems metams.
Šalies argumentai
D. R. apeliaciniu skundu prašo Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba pakeisti nutarimą ir jį nubausti tik pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarimo dalimi, kuria yra pripažintas kaltu padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pasak administracinėn atsakomybėn patraukto D. R., teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir reikšmingas bylos aplinkybes, nevertino iškilusių abejonių ir prieštaravimų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, dėl to jis yra neteisėtai ir nepagrįstai nubaustas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad jis vairavo keturratį motociklą ir tempė neregistruotą priekabą, kurioje sėdėjęs keleivis A. S. važiuojant iškrito iš priekabos ir susižalojo, o jis po šio įvykio keturračiu motociklu su priekaba iš eismo įvykio vietos pasišalino. Pasak apelianto, teismas pripažindamas jį kaltu dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo nenustatė visų būtinųjų šio pažeidimo požymių. Teismo posėdžio metu ir jis, ir liudytojai – A. Š., A. S. parodė, kad A. S. susižalojo pargriuvęs, vydamasis jo vairuojamą motociklą su priekaba. Taigi pats A. S. teismui patvirtino, jog jis susižalojo pats. Iš esmės visi byloje apklausti liudytojai, kurie buvo įvykio vietoje, patvirtino šias aplinkybes. Tačiau apylinkės teismas šių liudytojų parodymus įvertino kaip siekį padėti jam išvengti administracinės atsakomybės ir priimdamas nutarimą jais nesirėmė, o vadovavosi liudytojų V. J. ir J. B. parodymais, kurie tariamai matė įvykį. Tačiau teismas visiškai nevertino tų aplinkybių, kad šie asmenys tiesiogiai įvykio nematė, t. y. nematė, kad A. S. tikrai iškrito iš priekabos, tempiamos motociklo. Be to, apelianto manymu, šių liudytojų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi V. J. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių. Ši liudytoja nurodė, kad priekaboje važiavo dvi merginos, tačiau nė vienas liudytojas tokių aplinkybių nenurodė, todėl, apelianto manymu, liudytoja pateikė paaiškinimą apie aplinkybes, apie kurias ji tik susidarė nuomonę, t. y. parodė taip, kaip manė buvus. Be to, nuo įvykio vietos ji buvo už vieno šimto metrų. Liudytojas J. B. nurodė, kad jis buvo maždaug už šešių šimtų metrų nuo parduotuvės, t. y. pakankamai toli. Apelianto teigimu, teismo posėdžio salėje šis liudytojas be akinių net nesugebėjo pasirašyti priesaikos teksto. Todėl abejotina, kad jis apskritai iš tokio atstumo galėjo ką nors matyti. Be to, šis liudytojas yra nepatikimas, nes jis nuo pat tyrimo pradžios nebuvo žinomas ir nebuvo apklaustas policijos pareigūnų, o atsirado tik teismo posėdžio metu. Pažymi, kad šis liudytojas yra asmeniškai pažįstamas su L. Z., nes liudytojo sūnus G. B. su juo atliko praktiką ir juos siejo draugiški santykiai. Todėl, apelianto įsitikinimu, policija, siekdama pateisinti savo veiksmus, minėtą asmenį informavo apie įvykio aplinkybes ir siekdama teigiamos bylos baigties, t. y. kad būtų priimtas nutarimas jį nubausti, minėtą asmenį informavo apie visas aplinkybes, kurias jis turėtų teismo posėdžio metu patvirtinti. Teismo posėdžio metu teisėjai pasiteiravus ar yra teismo posėdžio salėje keturratį motociklą vairavęs asmuo, šis liudytojas ilgai dairėsi po teismo posėdžio salę, ilgai negalėjo atsakyti į klausimą. Be to, šio liudytojo parodymai nepatvirtina eismo įvykio fakto buvimo ir iš esmės prieštarauja visiems kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismas išvadą, kad šio liudytojo parodymai yra patikimi, padarė net neištyręs, kokioje vietoje šis liudytojas buvo įvykio metu ir kokiu atstumu galėjo matyti įvykio vietą, nesiaiškino, koks šio liudytojo regėjimas. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis jo ir liudytojų A. Š. bei A. S. parodymais apie tai, kad A. S. susižalojo pargriuvęs, nes vijosi priekabą ir bandė į ją šokti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes apylinkės teismas turėjo konstatuoti, kad nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties elemento – objekto – eismo įvykio, nes eismo įvykiu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį laikomas toks transporto priemonės vairavimas, kurio metu sužeidžiamas žmogus. Teismas atsižvelgęs į tai, kad byloje yra prieštaravimų, turėjo pavesti atlikti papildomus tyrimo veiksmus – eksperimentą, kurio metu būtų nustatyta, kaip tiksliai liudytojai galėjo matyti įvykio vietą, ir tokiu būdu nustatyti šių liudytojų parodymų patikimumą. Teismas liudytojų V. K., A. Š., A. S. parodymus įvertino kritiškai, motyvuodamas tuo, jog jie yra draugai, todėl yra suinteresuoti padėti jam išvengti administracinės atsakomybės. Ši išvada yra neteisinga, kadangi šie asmenys yra tik pažįstami ir negyvena (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, teismas išvadą, kad A. Š. parodymai nepatikimi, padarė remdamasis tuo, kad šis nurodė, jog A. S. griuvo priekiu, o sužalojimai jam yra nustatyti pakaušyje ir nugaroje, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad jis teismo posėdžio metu teigė, jog A. S. tempė nuo važiuojamosios kelio dalies, kad jo nepervažiuotų pro šalį važiuojantys automobiliai. Būtent dėl šių veiksmų ir galėjo atsirasti nubrozdinimai nugaroje. Nevertindamas minėtų bylos aplinkybių, kurios yra reikšmingos nustatant asmens kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, taikomas administraciniame procese, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir išvadas padarė vadovaudamasis nepatikimo liudytojo parodymais. Šiuo atveju net tariamai eismo įvykio metu sužalotas asmuo patvirtino, kad jis susižalojo kitomis aplinkybėmis, o neiškritęs iš motociklo traukiamos priekabos. Kadangi nėra nukentėjusio asmens, nėra svetimo turto sužalojimo, nėra ir eismo įvykio, todėl administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį jam turi būti nutraukta.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. R. skunde taip pat nurodo, kad teismas neįvertino ir jo asmenybės, t. y. kad jis yra vedęs, augina du nepilnamečius vaikus, charakterizuojamas teigiamai, rūpinasi sergančia motina, kuriai nustatyti specialieji poreikiai, todėl teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina. Net ir pripažinęs, kad eismo įvykis buvo, teismas turėjo įvertinti ir jo kaltės klausimą, t. y. ar šis pažeidimas buvo padarytas tyčia. Šiuo atveju visi liudytojai patvirtino, kad jis juos išleido prie serviso ir manydamas bei būdamas įsitikinęs, kad priekaboje nieko nebėra, jis pradėjo važiuoti. Nuvažiuodamas ir veždamas susižeidusį A. S. jis buvo visiškai įsitikinęs, kad jis susižalojo bėgdamas, o ne iškritęs iš priekabos, kurią vilko jo vairuojamas motociklas. Todėl jei būtų nustatyta, kad A. S. įšoko į važiuojančią transporto priemonę ir po to iškrito, tai negalima teigti, jog tai įvyko dėl jo kaltės. Todėl akivaizdu, kad jo veiksmuose nėra kaltės, todėl ir dėl šios priežasties jis negalėjo būti nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas D. R. skundžiamu nutarimu nubaustas už ATPK 123 straipsnio 1 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. R. pripažįsta, kad padarė ATPK 123 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo D. R. veikoje.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų išeina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas D. R., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl D. R. kaltės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nutarimą grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog D. R. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens keliama versija, kad A. S. susižalojo ne iškritęs iš jo vairuojamo keturračio priekabos, o tiesiog pargriuvęs bėgdamas ir vydamasis nuvažiuojantį D. R., yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo tiek paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, tiek ir liudytojų V. K., A. Š., T. M., V. S., A. B., T. P., A. S., V. J., L. M., V. V., J. B. duotus parodymus ir paaiškinimus, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino, atskleidė jų tarpusavio ryšį, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi, o kuriuos atmetė. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo D. R., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų – V. J., J. B. parodymais, nes jie nuoseklūs, atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (policijos pareigūnų A. B., T. P., liudytojo V. V. parodymais, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota informacija) nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su jais, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų padaryto administracinio teisės pažeidimo vaizdą, todėl abejoti šių parodymų patikimumu ir jais nesiremti nebuvo pagrindo. Be to, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šie liudytojai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti D. R. pažeidimo padarymu.
Apeliantas kvestionuodamas savo kaltę dėl šio pažeidimo padarymo skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų V. J. ir J. B. duotus parodymus turėjo vertinti kritiškai, kadangi minėti liudytojai dėl blogo matomumo tiesiogiai nematė, kaip A. S. iškrito iš keturračio priekabos, o tik pamatė A. S. jau gulintį ant žemės ir todėl padarė prielaidą, kad jis iškrito iš priekabos. Tačiau šie apelianto argumentai visiškai paneigti bylos medžiaga. Tiek liudytoja V. J., tiek ir liudytojas J. B. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog matė, kad A. S. susižalojo būtent iškritęs iš priekabos.
Liudytoja V. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad važiavo iš Skuodo ir pamatė iš keliuko prie sandėlių greitai išvažiuojantį keturratį su vežimėliu. Vežime buvo prisėdę jaunimo. Už posūkio, netoli parduotuvės, vienas iškrito. Kai jaunuolis iškrito, kiti nuvažiavo toliau ir pasuko į Udralių kelią. Turbūt pastebėję, kad jaunuolis iškrito, jie grįžo atgal grioviu. Iškritęs asmuo gulėjo, nejudėjo. Privažiavusi prie tos vietos, kur gulėjo jaunuolis, ji sustojo. Visi jaunuoliai sugrįžo, įkėlė iškritusįjį į vežimą. Iškritusio asmens kelnės buvo nusmukusios, matėsi nubrozdinimas. Kai atvažiavo greitoji medicinos pagalba ir policija, jie buvo dingę. Jaunuolis iškrito prie kelio į parduotuvę (b. l. 55). Šios liudytojos parodymus visiškai patvirtina liudytojo J. B. parodymai.
Liudytojas J. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis įvykio dieną važiavo nuo Salantų. Likus apie šešiems šimtams metrų iki Udralių parduotuvės, iš kairės pusės staiga išlėkė keturratis su priekaba. Iš važiuojančios priekabos kažkas iškrito, atrodė lyg „maišas“. Jis sustojo, žmogus gulėjo kelio viduryje. Prie jo priėjo moteris iš kito automobilio ir jis. Moteris paskambino policijai ir medikams. Asmeniui iškritus, keturratis nuvažiavo toliau. Po kurio laiko keturračio vairuotojas sustojo, apsisuko ir griovio pakraščiu privažiavo prie nukentėjusiojo. Jis sakė, kad to asmens nejudintų, nes jam galėjo būti sužalotas stuburas, tačiau jie neklausė, nutempė jį nuo kelio, įkėlė atgal į priekabą ir nuvažiavo. Ant keturračio ir priekaboje sėdėjo du ar trys žmonės. Atvykus greitajai, policijos pareigūnams, jų jau nebebuvo. Nukentėjusysis gulėjo kniūpsčias, pusiau šonu, dešinė koja buvo pasukta į viršų. Matėsi nubrozdinta galva, stipriai nubrozdintas šonas, buvo nusmukusios kelnės (b. l. 62).
Taigi abu tiesiogiai įvykę matę liudytojai patvirtino faktą, kad A. S. iškrito iš D. R. vairuojamo keturračio priekabos, ir itin išsamiai nurodė šio įvykio aplinkybes. Šie liudytojų parodymai laikytini objektyviais įrodymais, kadangi jie tiesiogiai dalyvavo pažeidimo padarymo procese, o policijos pareigūnai tiesiogiai dalyvavo administracinio teisės pažeidimo nustatymo procese. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė V. K., A. Š., A. S. parodymais, kadangi jų parodymai iš esmės prieštarauja anksčiau paminėtų liudytojų parodymams, be to, jie yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pažįstami asmenys, kartu dalyvavę pažeidimo padaryme, todėl gali būti suinteresuoti bylos baigtimi ir siekti padėti D. R. išvengti administracinės atsakomybės. Juo labiau kad šie liudytojai savo iniciatyva pažeidėjo paprašė juos pavežti priekaboje.
Tai, kad nėra jokio pagrindo tikėti liudytojo A. S. parodymais, patvirtina ir tai, kad šis liudytojas duodamas paaiškinimą policijos pareigūnams iš karto po įvykio nurodė, jog su draugais važiavo priekaboje, sustojo prie garažo, D. R. pradėjo važiuoti, o tuomet jis pradėjo jį vytis, šoko į priekabą, bet nesėkmingai, nes užkliuvo ir nugriuvęs susižalojo galvą (b. l. 8). Teisiamojo posėdžio metu A. S. jau tvirtino, kad tiesiog bėgdamas pargriuvo ir susižalojo (b. l. 54). Taigi akivaizdu, kad liudytojo A. S. pirmosios instancijos teisme išdėstyta pozicija prieštaringa jo paties paaiškinimams, duotiems bylos tyrimo metu. Būtina pažymėti ir tai, kad vien liudytojo A. S. kūno sužalojimo mastas ir jo lokalizacija – žaizda pakaušyje, nubrozdinimai sėdmenyse ir nugaroje, paneigia jo aiškinimą, kad jis griuvo priekiu, bandydamas pasivyti D. R. nuvažiuojantį keturratį. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nugaroje A. S. atsiradę sužalojimai galėjo atsirasti jį tempiant nuo kelio. Akivaizdu, kad vien asmenį bandant patraukti nuo kelio, pakaušyje žaizda savaime susidaryti negali.
Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad teismas esant prieštaravimams turėjo pavesti policijos pareigūnams atlikti eksperimentą, siekiant nustatyti, ar liudytojai galėjo matyti įvykio vietą, pažymėtina, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad D. R. veikoje yra pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Papildomi veiksmai neturėtų jokio teisinės prasmės.
Teismų praktika numato, kad baudžiant asmenį pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Kelių eismo taisyklės numato pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus (KET 219.4. p.).
Apygardos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad abejonių dėl D. R. tyčios pasišalinant iš įvykio vietos nėra. Esant tokiai situacijai, kai iš D. R. vairuojamos transporto priemonės asmuo iškrito ir susižalojo, vairuotojas privalėjo vykdyti Kelių eismo taisyklėse aiškiai apibrėžtą pareigą ir iškviesti nukentėjusiajam pagalbą bei policijos pareigūnams pranešti apie įvykį, tačiau šios savo kaip vairuotojo pareigos neatliko. Priešingai, liudytojų parodymais nustatyta, kad įvykio metu sužeistą žmogų D. R. atgal įkėlė į priekabą ir iš įvykio vietos su juo pasišalino, nors liudytojų buvo raginamas to nedaryti. Iš to galima spręsti, kad D. R. iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y. jis suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad D. R. pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodytas. Tai, kad liudytojas A. S. neturi pretenzijų administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui, nepašalina D. R. administracinės atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.
Įvertinęs visas aplinkybes ir byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas taip pat daro išvadą, kad D. R. paskirta administracinė nuobauda yra tinkamai individualizuota (nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta nei lengvinančių, nei sunkinančių D. R. atsakomybę aplinkybių), nėra per griežta, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, ja realizuojami administracinės nuobaudos tikslai, įtvirtinti ATPK 20 straipsnyje, todėl jos keisti nėra jokio pagrindo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti D. R. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą administracinę nuobaudą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
D. R. apeliacinį skundą atmesti ir Skuodo rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.