Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3631-467/2016 pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. K. 55 320,26 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė paaiškino, kad 2008 m. gegužės 28 d. kartu su atsakovu pasirašė kredito sutartį, kuria ieškovei ir atsakovui buvo suteiktas 280 000 Lt (81 093,61) Eur kreditas būsto įsigijimui. Butas buvo nupirktas už 81 093,61 Eur kredito sumą ir 28 962 Eur (100 000 Lt) ieškovės piniginio įnašo sumą, viso už 110 055,61 Eur. Ieškovė su atsakovu sudarė kredito sutartį, nes atsakovas tuo metu gyveno su ieškovės dukterimi S. A. J. ir vedė bendrą ūkį bei siekė įsigyti šį butą. Kredito įmokas, įskaičiuojant palūkanas pagal kredito sutartį, nuo 2008 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. mokėjo tik atsakovas A. K., nors nuo 2010 m. liepos mėn. jis buvo nutraukęs santykius su S. A. J. ir išsikraustęs iš įsigyto buto. Ieškovės įsitikinimu, ji patyrė žalą dėl to, kad atsakovas netinkamai įvykdė kredito sutartį su banku – nutraukė įmokų mokėjimą, todėl ieškovė turėjo pradėti mokėti įmokas pati. Be to, ieškovė buvo priversta nuostolingai parduoti butą, prarado savo pradinį įnašą bei papildomai turėjo pasiskolinti 50 000 Lt.Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad atsakovas nepažeidė kredito sutarties sąlygų. Įmokų mokėjimo nutraukimą lėmė tai, kad pati ieškovė kreipėsi į banką su prašymu, jog kredito įmokos būtų nuskaitomos nuo jos dukters sąskaitos. Buto įgijimu buvo suinteresuotos ieškovė ir jos duktė, kuri galiausiai ir tapo buto savininke. Butas buvo registruotas ieškovės vardu, vadinasi, ieškovė laikytina skolininke, o atsakovas laiduotoju ar garanto davėju kreditoriui AB SEB bankui. Ieškiniu siekiama, kad atsakovas neįgydamas jokio turto sumokėtų beveik visą kainą už butą, kuris šią dieną priklauso ieškovės dukrai. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į AB SEB banką su prašymu „Dėl sąskaitos Nr. perrašymo“, kuriuo prašė nuo 2011 m. spalio 26 d. būsto kredito įmokas nuskaityti nuo jos dukters sąskaitos. Šiame prašyme taip pat buvo dukters S. A. J. sutikimą patvirtinantis parašas. Atsakovas A. K. 2011 m. spalio 27 d. pateikė bankui patvirtinimą, kad jis neprieštarauja kredito įmokų nuskaitymui nuo kito kredito gavėjo sąskaitos. Teismas sprendė, kad šie ieškovės veiksmai patvirtina, jog ji suvokė, kad butas įgytas jos (jos ir jos dukters) interesais, todėl ji yra atsakinga už tolesnį kredito dengimą. Šiuos ieškovės ketinimus taip pat patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendime konstatuotos aplinkybės (ieškovės dukters susirašinėjimas su banku). 2012 m. sausio 10 d. atsakovas gavo banko darbuotojos el. laišką kartu su prisegtu skolos perkėlimo sutarties tekstu. Tuo metu tiek ieškovė, tiek jos dukra pripažino, kad atsakovas neturi pareigos mokėti pagal kredito sutartį. Visgi, dėl neaiškių priežasčių ši sutartis nebuvo pasirašyta, o ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu pripažinti, kad tarp ieškovės, jos dukros ir atsakovo siekiant įgyti butą susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Nurodytoje byloje ieškovė tas pačias faktines aplinkybes vertino visiškai kitaip bei teigė, kad jungtinėje veikloje dalyvavo trys asmenys, todėl visi jie turi prisiimti visus įsipareigojimus, tačiau šioje civilinėje byloje visa tai ieškovė priskiria tik atsakovui.Kredito sutarties šalimis buvo ne tik atsakovas, bet ir ieškovė, kurios naudai buvo sudaryta kredito sutartis, siekiant įgyti butą būtent ieškovės asmeninės nuosavybės teise. Vadinasi, abi šalis siejo kredito grąžinimo įsipareigojimas bankui. Teismas sprendė, kad atsakovo įsipareigojimai bankui turėjo laidavimo ir / ar garantijos požymių, todėl ieškovė laikytina skolininke, o atsakovas laiduotoju arba garantu kreditoriui AB SEB bankui. Kredito sutarties pagrindu atsakovas bankui sumokėjo 24 563,26 Eur, ieškovė padengė 14 481 Eur kredito dalį, o likusi kredito dalis buvo padengta iš lėšų, kurias ieškovė gavo pardavusi už kreditą įgytą butą. Teismas sprendė, kad jokia žala iš kredito sutarties sudarymo neatsirado, nes kreditas buvo grąžintas abiejų kredito gavėjų lėšomis.Teismas pažymėjo, kad ieškovės sumokėta kainos dalis (100 000 Lt arba 28 962 Eur) kaip pradinis įnašas negali būti laikoma ieškovės nuostoliu, atsiradusiu dėl netinkamo kredito sutarties vykdymo, nes šias išlaidas ieškovė patyrė įgydama turtą nuosavybės teise. Atsakovas nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, jokių sprendimų nepriėmė ir jokių įsipareigojimų neprisiėmė, todėl šios išlaidos yra niekaip nesusijusios su kredito sutartimi, kurios šalimi buvo atsakovas. Ieškovė turėjo pasiskolinti 50 000 Lt (14 481 Eur) kredito įmokoms padengti, tačiau šios išlaidos taip pat negali būti laikomos žala, nes ji kaip ir atsakovas turėjo pareigą vykdyti savo įsipareigojimus bankui. Jei šios išlaidos būtų laikomos ieškovės žala, tai atitinkamai atsakovas būtų patyręs dar didesnius nuostolius, nes jis už ieškovę sumokėjo kredito įmokų 24 563,26 Eur sumai.Teismas buto kainų skirtumo įgijimo ir pardavimo metu taip pat nelaikė ieškovės nuostoliais. Šis skirtumas susidarė išimtinai ieškovės sprendimu bei jos valios pastangomis, taip pat dėl rinkos pokyčių. Be to, ieškovė turėjo galimybę butą perleisti atsakovui, kai jis 2011 m. balandžio 18 d. laiške ieškovės dukrai nurodė, jog gali pirkti butą, sumokėdamas ieškovei tiek, kiek ji išleido įgydama butą.Bylą nagrinėjęs teismas, apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, sprendė, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, atsakovo kaltė byloje nenustatyta (ieškovė šios civilinės atsakomybės sąlygos apskritai neįrodinėjo), ieškinyje nurodytos sumos nelaikytinos nuostoliais, be to, nėra priežastinio ryšio tarp ieškovės neva patirtų nuostolių ir atsakovo veiksmų.Be to, byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė 2011 m. spalio 26 d. kreipėsi į AB SEB banką su prašymu įmokas pagal kredito sutartį nuskaityti nuo dukters S. A. J. sąskaitos. Taigi, akivaizdu, jog ieškovei nurodytos aplinkybės, iš kurių ji kildina ieškinį, buvo žinomos jau 2011 m. spalio mėn. Taigi ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo šio termino ir jis pasibaigė 2014 m. spalio mėn., kai tuo tarpu ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2016 m. sausio 15 d. Dėl šios priežasties ieškovės ieškinys taip pat negali būti tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė J. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai visus šalių tarpusavio santykius vertino tik pagal kredito sutartį ir iš jos išplaukiančią sutartinę civilinę atsakomybę. Šalių atsakomybė kyla iš šalių bendro susitarimo įsigyti butą. Šalių susitarimas būtų laikomas įvykdytas tinkamai, jeigu atsakovas būtų įvykdęs kredito sutartį. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimu buvo nustatyta, kad atsakovas siekė, jog butas taptų daline jo nuosavybe – tai yra tikrasis šalių susitarimas.Teismas nevertino, kad į AB SEB banką pirmas kreipėsi pats atsakovas, prašydamas, kad kredito įmokos būtų nurašomos nuo ieškovės arba nuo ieškovės dukters sąskaitų. Bankas pasiūlė pasirašyti skolos perkėlimo sutartį, tačiau ji nebuvo pasirašyta, nes nebuvo išaiškintos skolos perkėlimo sutarties sąlygos. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl atsakovo kaltės ieškovei reikėjo sumokėti ne tik skolą, bet ir susikaupusius delspinigius dėl netinkamo kredito sutarties vykdymo, nors ieškovės pensija buvo nepakankama tai padaryti, todėl reikėjo kreiptis pagalbos į dukrą S. A. J.. Be to, atsakovas visiškai nebendradarbiavo su ieškove.Teismas nepagrįstai neįvertino dalies ieškovės į bylą pateiktų įrodymų (atsakovo laiškų ieškovės dukrai, atsakovo asmeninės užrašų knygelės ir kt.). Tai lėmė, kad bylos esmė nebuvo tinkamai atskleista.Teismo išvados dėl atsakovo laidavimo ir kredito sutarties sudarymo išimtinai ieškovės naudai yra nepagrįstos, nes kredito sutartyje nėra nurodyta, kad atsakovas laiduoja už ieškovę. Be to, faktas, kad atsakovas nelaidavo už ieškovę yra konstatuotas įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio. Ieškovė prarado pradinį įnašą būtent dėl atsakovo veiksmų, nes jo sprendimai buvo esminis pagrindas ieškovės veiksmams – kredito sutarties sudarymui ir pradinio įnašo sumokėjimui. 14 481 Eur suma buvo pervesta vienu mokėjimu visiškai padengiant AB SEB banko kreditą pagal ieškovės ir atsakovo bendrai pasirašytą kredito sutartį. Skolos perkėlimas nebuvo sudarytas, o AB SEB banko atžvilgiu ieškovė ir atsakovas laikytini solidariais skolininkais. Nors atsakovas buvo pasiūlęs grąžinti 100 000 Lt ir perimti likusią kredito dalį, tačiau vėliau šio pasiūlymo nebepalaikė. Be to, atsakovas pasirašė sutikimą dėl buto pardavimo S. A. J..Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodinėjo atsakovo kaltės, nes ieškinyje buvo nurodyta, jog atsakovas dėl savo kaltės nutraukė kredito įmokų mokėjimą pagal kredito sutartį.Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Ieškovės nuostolių atsiradimo momentas skaičiuotinas nuo tada, kai ji buvo priversta nuostolingai parduoti butą, t. y. nuo 2013 m. gegužės 15 d. Be to, nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. gegužės 7 d. buvo nagrinėjama civilinė byla pagal A. K. ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.2016 m. kovo 9 d. pirmosios instancijos teismui ieškovė buvo pateikusi pareiškimą dėl teismo nušalinimo, nes bylą nagrinėjanti teisėja A. U. taip pat nagrinėjo bylą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3451-535/2012. 2016 m. kovo 16 d. teismo posėdžiu metu ieškovė buvo informuota, kad jos pareiškimas dėl nušalinimo yra atmestas. Ieškovės nuomone, dėl objektyvių priežasčių, t. y. aplinkybės, kad teisėja A. U. yra jau nagrinėjusi ginčą tarp tų pačių šalių ir iš esmės dėl to paties buto įsigijimo aplinkybių, bylą nagrinėjusi teisėja turėjo nusišalinti arba būti nušalinta nuo šios bylos nagrinėjimo. Susipažinus su byla po 2016 m. kovo 16 d. posėdžio, buvo nustatyta, kad nutartis, kuria buvo atmestas prašymas dėl nušalinimo, yra (buvo) be teismo pirmininko parašo. Manytina, kad nušalinimo klausimas nebuvo išspręstas tinkamai, vadinasi, teismas nagrinėjo bylą neišsprendęs klausimo dėl ieškovės pareikšto nušalinimo.Atsakovas A. K. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai atskleidė teisinio ginčo esmę ir teisinį santykį, susiklosčiusį tarp šalių. Ieškovė turi pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nagrinėjo neperžengdamas ieškinio ribų.Ieškovės pozicija dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių yra prieštaringa, nes viso ginčo nagrinėjimo metu ieškovė įrodinėjo tris versijas dėl buto pirkimo-pardavimo.Ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė apeliacinio skundo argumentus dėsto taip lyg ji nebūtų buvusi kredito sutarties šalimi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jokia žala iš kredito sutarties sudarymo ir vykdymo neatsirado. Atsakovas kredito sutartį vykdė iki tol, kol ieškovė nurodė jos nebevykdyti.Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Ieškovė nenurodė teismui jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis terminui atnaujinti. Pažymėtina, kad kita nagrinėjama byla nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas praleistas ieškinio senaties terminas.Atsakovo įsitikinimu, ieškovės nurodomas nušalinimo pagrindas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Dėl teisės į nešališką teismą užtikrinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucija kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, garantuoja teisę kreiptis į teismą kaip vienintelę instituciją, vykdančią teisingumą (Konstitucijos 30, 109 straipsniai). Taigi asmens teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą visų pirma yra konstitucinė teisė. Ši teisė taip pat yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), 6 straipsnyje. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas kaip vienas civilinio proceso principų įtvirtintas ir CPK 21 straipsnyje. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK I dalies VI skyriaus normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu. CPK 71 straipsnyje įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas, įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007; 2013 m. rugpjūčio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2013; 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016).Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr., pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coeme ir kt. prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 65518/01). Kai teisėjui tenka daugiau negu vieną kartą nagrinėti bylą, nešališkumo aspektu EŽTT gali būti svarbu, ar nagrinėti klausimai buvo iš esmės analogiški, ar skirtumas tarp jų buvo mažas (žr., pvz., 2014 m. kovo 4 d. sprendimą byloje Fazli Aslaner prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 36073/04). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė J. B. ir atsakovas A. K. pasirašė kredito sutartį, kuria ieškovei J. B. ir atsakovui A. K. buvo suteiktas 280 000 Lt (81 093,61 Eur) kreditas, skirtas buto įsigijimui. Ieškovė J. B. iki šios civilinės bylos iškėlimo kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui A. K. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir kompensacijos priteisimo, kurį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu atmetė. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka įvertinęs nurodyto teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, 2013 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1830-450/2013 ieškovės J. B. apeliacinį skundą atmetė ir skundžiamą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovė J. B. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. kovo 15 d. pateikė pareiškimą dėl bylą nagrinėjusios teisėjos A. U. nušalinimo. Nušalinimo pareiškimas buvo grindžiamas aplinkybe, kad teisėja A. U. buvo Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos narė nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2A-1830-450/2013. Kadangi teisėja A. U. jau yra nagrinėjusi ginčą tarp tų pačių šalių ir iš esmės dėl to paties buto įsigijimo aplinkybių, tai turi būti išspręstas klausimas dėl šios teisėjos nušalinimo ar nusišalinimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi ieškovės pareiškimas dėl teisėjos A. U. nušalinimo netenkintas.Apeliaciniame skunde ieškovė J. B. nurodo, kad dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, jog teisėja A. U. yra nagrinėjusi ginčą tarp tų pačių šalių ir dėl to paties buto įsigijimo aplinkybių, turėjo būti nuspręsta dėl šios teisėjos nušalinimo arba nusišalinimo, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl teismo nešališkumo. Be to, susipažinus su civiline byla, apeliantė atkreipė dėmesį, kad nutartis, kuria atsisakyta nušalinti bylą nagrinėjusią teisėja, buvo be teismo pirmininko parašo.Visų pirma, atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad ši civilinė byla nagrinėjama elektronine forma. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis buvo pasirašyta elektroniniu šio teismo pirmininko parašu, todėl apeliantės argumentai, jog šis klausimas buvo išspręstas netinkamai, atmestini kaip nepagrįsti. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į EŽTT ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, sutinka su apeliantės argumentu, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai neužtikrino ieškovės teisės į nešališką teismą.CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą. Šis ribojimas nustatytas dėl to, kad pakartotinis teisėjo tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, kai bylą nagrinėjęs pirmą kartą teisėjas jau buvo pateikęs teisinį vertinimą. Neleistinumą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymas sieja su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016). Cituojamoje nutartyje kasacinis teismas sprendė, kad nešališkas teismo procesas pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintas, nes bylą nagrinėjęs teisėjas dalyvavo nagrinėjant dvi bylas, kurios nors nėra laikytinos tapačiomis, tačiau jų nagrinėjimo dalykai buvo glaudžiai susiję.Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi panaši situacija, ir nors ši situacija taip pat nepatenka į CPK 71 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tačiau būtina įvertinti aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka nagrinėta civilinė byla 2A-1830-450/2013 ir Vilniaus apygardos teismo pirmąja instancija nagrinėta civilinė byla Nr. e2-3631-467/2016 yra glaudžiai susijusios. Pažymėtina, kad abiejose bylose buvo nustatinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, susijusios su kredito sutarties sudarymu, buvo vertinami šalių ketinimai, susiję su to paties buto įsigijimu. Aplinkybę, kad šios civilinės bylos yra glaudžiai susijusios patvirtina ir faktas, jog bylą nagrinėjusi teisėja A. U. netenkino atsakovo A. K. prašymo dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-3451-535/2012 prijungimo prie šios bylos, tačiau teisėja atkreipė dėmesį, jog prašomoje prijungti civilinėje byloje gali būti įrodymų, kurie gali būti reikšmingi šios civilinės bylos nagrinėjimui, todėl šalys gali juos pateikti į nagrinėjamą bylą (žr. 2016 m. kovo 16 d. teismo posėdžio protokolą). Be to, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis skundžiamame sprendime buvo remtasi kaip prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad šios civilinės bylos laikytinos glaudžiai susijusiomis, o teisėja A. U. dalyvavo priimant galutinius procesinius sprendimui abiejose civilinėse bylose (ankstesnę civilinę bylą nagrinėjant trijų teisėjų kolegijoje, o nagrinėjamą civilinę bylą nagrinėjant vienasmeniškai). Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1830-450/2013 J. B. apeliacinį skundą atmetė, ieškovei J. B. galėjo susidaryti prielaida manyti, kad teisėja, nagrinėdama naują ginčą, kurio faktinis pagrindas visiškai sutampa su anksčiau nagrinėta civiline byla (skiriasi tik ieškiniuose suformuluoti reikalavimai), gali turėti išankstinę nuomonę ginčo šalių atžvilgiu. Šių ieškovės abejonių nepašalino ir Vilniaus apygardos teismo pirmininko nutartis netenkinti ieškovės pareiškimo dėl teisėjos A. U. nušalinimo, dėl ko klausimą dėl teismo šališkumo ji kelia ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad ieškovės abejonės dėl teismo nešališkumo negalėtų būti laikomos pagrįstomis, jei šių civilinių bylų dalykai nebūtų pripažinti glaudžiai susijusiais, nes teismų praktikoje yra pripažįstama, jog procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir naujausią kasacinio teismo praktiką, taikant CPK 71 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovei, kuriai priimti nepalankūs teismų sprendimai abiejose glaudžiai susijusiose civilinėse bylose, galėjo susidaryti pagrįstų abejonių dėl bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumo, o tai galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą. Šio proceso teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės ištaisyti, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl ginčo esmės, taip pat pirmosios instancijos teismui perduotina iš naujo spręsti susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.