Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, A. Z. ir jo gynėjai advokatei Julijai Asovskajai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Lino Silevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-03-23 nutarties, kuria baudžiamoji byla A. Z. atžvilgiu nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 2 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2021-07-19, apie 11.50 val., prie UAB „S.“ angarų, esančių (duomenys neskelbtini), priėjęs prie darbuotojo V. F. dėl asmeninių priežasčių kairės rankos kumščiu vieną kartą sudavė V. F. į veidą, taip sukėlė V. F. fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda smakro – apatinės lūpos srityse su žaizda lūpos gleivinėje, dviejų apatinių dantų iš dešinės vainikų daliniais emalio nuskilimais. Šiais veiksmais A. Z. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroras L.Silevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-03-23 nutartį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. Z. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 6 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 120 valandų, išdirbant po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui bei tenkinti nukentėjusiojo V. F. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius.

3. Prokuroro vertinimu, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nagrinėjamu atveju nepagrįstai konstatuota, kad A. Z. veiksmai, kuriais buvo sutrikdyta V. F. sveikata, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog įvykio metu nukentėjusysis V. F. būtų atlikęs kokius nors aktyvius smurtinius veiksmus ar išreiškęs grasinimus tuoj pat juos panaudoti. Pažymi, kad sužeidimai buvo fiksuoti tik nukentėjusiajam V. F., tai patvirtina byloje esanti specialisto išvada. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusysis V. F. davė išsamius parodymus, kad išlipdamas iš automobilio jis fiziškai negalėjo tiesti rankos link A. Z., jo veido nelietė, tuo metu, kai durys buvo uždaromos, pajuto smūgį, A. Z. nebandė jo pakelti, iš karto pasišalino. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis V. F. būtų suinteresuotas bylos baigtimi, turėtų siekį melagingai apkalbėti A. Z. ar duoti melagingus parodymus, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo.

4. Nurodo, kad įvertinus visus nusikalstamos veikos požymius (nusikaltimo dalyką, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, tyčią, jos kryptingumą), negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. Z. smurtą prieš V. F. panaudojo siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš save. Pažymi, kad teismas tinkamai neįvertino byloje apklaustų liudytojų parodymų, nurodo, kad liudytoju apklaustas M. K. nurodė, kad kieme pamatė A. Z. ir V. F., tarp jų buvo kokių 5 metrų atstumas, V. F. buvo užsiėmęs servetėle nosį, jam iš veido srities bėgo kraujas, pas A. Z. sužalojimų nematė, V. F. sakė, kad važiuoja į ligoninę, nes A. Z. jam trenkė, A. Z. sakė, kad V. F. pats puolė, liudytoju apklaustas A. C. nurodė, kad ėjo paklausti, kur yra jo ieškoma firma, kai staiga iš mašinos iššoko vairuotojas, tiesė rankas link A. Z., kaire ranka bandė suduoti ar griebti už kaklo, suduoti ar sugriebti nukentėjusysis nespėjo, nes A. Z. atsitraukė ir trumpu smūgiu sudavė nukentėjusiajam į veidą.

5. Prokuroro nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog V. F. elgesys būtų buvęs provokuojantis, surinkti įrodymai patvirtina, kad būtent A. Z. buvo konflikto iniciatorius, jis siekė demonstruoti smurtą viešoje vietoje. Nurodo, kad A. Z. sudavė smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį – veidą. Prokuroro vertinimu, teismas, nagrinėjamu atveju, formuoja neigiamą praktiką, kuri padeda asmeniui išvengti baudžiamosios atsakomybės, kai padaromas smurtinio pobūdžio nusikaltimas. Pažymi, kad konstatavus, jog A. Z. atliko nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo V. F. atžvilgiu, jam turėtų būti atlyginta visa patirta žala, t. y. V. F. naudai priteistina 300 Eur neturtinė žala ir 80 Eur turtinė žala bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistina 52,16 Eur turtinė žala.

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

7. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, o asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, bei jo gynėja – skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo A. Z. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi susidariusi situacija, jo vertinimu, neatitinka būtinosios ginties sąlygų, kadangi nėra nustatyta, jog V. F. būtų atlikęs kokius nors aktyvius smurtinius veiksmus A. Z. atžvilgiu ar ketinęs juos atlikti, nuo kurių būtų reikėję gintis.

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei įvertinusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas, neišsamiai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog A. Z. veiksmai smūgiuojant V. F. į veidą gali būti laikomi tinkama gynyba, priešingai, nagrinėjamu atveju toks asmens elgesys nelaikytinas būtinąja gintimi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, todėl turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, tuo tarpu apylinkės teismas bylos duomenis vertino selektyviai, išskirtinę reikšmę suteikdamas A. Z. parodymams.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2021-07-19 tarp A. Z. ir V. F. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu V. F. siekė trenkti A. Z., o A. Z., matydamas tokius jo atžvilgiu ketinamus atlikti veiksmus, vieną kartą sudavė V. F. į veidą, taip sukeldamas V. F. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda smakro – apatinės lūpos srityse su žaizda lūpos gleivinėje, dviejų apatinių dantų iš dešinės vainikų daliniais emalio nuskilimais. Tokią įvykių versiją nurodė A. Z., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad tarp jo ir V. F. įvyko konfliktas, abu kalbėjo nemandagiai, A. Z. nukentėjusiajam pasakė, kad „jūs „S.“ visi tokie, esat nemandagūs“, tuomet V. F. iššoko iš automobilio visu svoriu su ištiesta ranka, A. Z. pamatė, kad V. F. nori jam suduoti, dalinai išvengė smūgio, bet nukentėjusiojo kumštis praslydo pro jo žandikaulį, tuomet iš inercijos iš karto atsakomuoju smūgiu vieną kartą trenkė nukentėjusiajam į veidą (t. 1, b. l. 86). Iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes tiek A. Z., tiek V. F. nurodė ir apklausiami apeliacinės instancijos teisme. Tiesiogiai įvykį stebėjęs liudytojas A. C., apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad A. Z. stovėjo prie firminio UAB „S.“ mikroautobuso, vairuotojo durys buvo atidarytos, asmenys kažką intensyviai aptarinėjo, staiga iš mašinos iššoko vairuotojas, tiesė rankas link A. Z., kaire ranka bandė suduoti ar griebti už kaklo, suduoti ar sugriebti nukentėjusysis nespėjo, nes A. Z. atsitraukė nuo tų rankų ir trumpu smūgiu sudavė nukentėjusiajam į veidą (b. l. 118).

11. Analogišką įvykių seką, t. y., kad nukentėjusysis V. F. pradėjo agresyvius veiksmus, o tada jam trenkė A. Z., nurodė ir kiti byloje apklausti liudytojai, po įvykio bendravę su A. Z. – liudytojas M. K., kuriam A. Z. sakė, kad V. F. pats puolė (t.1, b. l. 47), liudytojas B. C., kuriam A. Z. paaiškino, kad išleido porą darbuotojų į parduotuvę, V. F. supyko, norėjo smogti, A. Z. išsisuko ir sudavė V. F., liudytojas S. Š., kuriam A. Z. pasakojo, kad V. F. norėjo jam trenkti. Tai, kad nukentėjusysis konfliktą pradėjo pirmas, A. Z. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams ir skambindamas Bendrosios pagalbos telefonu. Iš tyrėjos K.Choružajos 2021-07-19 tarnybinio pranešimo dėl aplinkybių patikslinimo matyti, kad atvykus į įvykio vietą, A. Z. nurodė, jog tarp jo ir bendradarbio V. F. kilo konfliktas, V. F. bandė trenkti jam į veidą, tačiau A. Z. pavyko išvengti smūgio, A. Z. iš karto iš reflekso kumščiu trenkė V. F. į veidą (t. 1, b. l. 44), iš Bendrojo pagalbos centro pateiktų garso įrašų nustatyta, kad A. Z. pranešdamas apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui nurodė, kad: „mane užpuolė darbininkas, kolega, aš jam trenkiau atgal, jis norėjo man mušt, aš kaip reakcija yra, biški susilenkiau ir pats jam daviau“ (t. 2, b. l. 27).

12. Nors nė vienas liudytojas, išskyrus A. C., įvykio tiesiogiai nematė, tik nurodė informaciją, gautą iš A. Z., ir šie duomenys laikytini išvestiniais, netiesioginiais įrodymais, tačiau teismas neturi pagrindo jais abejoti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Iš liudytojų parodymų matyti, kad visi asmenys nurodė, kad pirmas agresyvius veiksmus pradėjo nukentėjusysis V. F., tai tiesiogiai matė liudytojas A. C., kuris buvo pašalinis asmuo, nedirbantis įmonėje. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė, jog A. C. yra A. Z. draugas, gyvena kartu, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog objektyvių duomenų, kad jis yra/gali būti suinteresuotas bylos baigtini - nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, o tai, kad liudytojas ir A. Z. gyvena toje pačioje gatvėje, kolegijos vertinimu, niekaip nepatvirtina jo suinteresuotumo palankų A. Z. parodymų davimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad visi liudytojai, tame tarpe ir A. C., tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, parodymus davė įspėti dėl melagingų parodymų davimo, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais duomenimis, kadangi jie objektyvūs ir atitinka bylos aplinkybes.

13. Iš skundžiamos apylinkės teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš aukščiau konstatuotos įvykio eigos padarė išvadą, kad toks nukentėjusiojo V. F. elgesys buvo pavojingas, todėl atitinka realaus, akivaizdaus kėsinimosi kriterijus, todėl A. Z., pagrįstai manydamas, kad jam gresia tiesioginis pavojus, iš esmės galėjo (privalėjo) pradėti gintis nelaukdamas, kol nukentėjusysis suduos jam pirmąjį smūgį. Teismas įvertino tai, kad A. Z., sudavęs nukentėjusiajam vieną smūgį, daugiau jokių veiksmų neatliko, pats iškvietė policijos pareigūnus, todėl konstatavo, kad jis smurtą prieš V. F. panaudojo esant būtinosios ginties situacijai, tik siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš save. Prokuroras su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka, mano, kad V. F. veiksmai negali būti laikomi pavojingu kėsinimuisi, todėl nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme iš naujo vertinamas būtinosios ginties sąlygų egzistavimo klausimas.

14. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju yra nustatytas abipusis asmenų konfliktas. Vis dėlto, net ir nustačius tam tikrus nukentėjusiojo V. F. agresyvius veiksmus A. Z. atžvilgiu, siekiant konstatuoti būtinąją gintį, vien jų savaime nepakanka. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tik tokiu atveju, kai jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568-139/2015; Nr. 2K-9-719/2018; Nr. 2K-221-511/2018 ir kt.).

15. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis šokdamas iš automobilio ištiesė ranką ir ketino suduoti A. Z., tačiau šis išvengė smūgio. Atsakomai į šiuos nukentėjusiojo veiksmus A. Z. trenkė V. F. į veidą sukeldamas šiam žaizdas smakro, apatinės lūpos srityse, lūpos gleivinėje bei dviejų dantų nuskilimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į V. F. elgesį ir A. Z. atsaką į jį, laikytina, kad nors nukentėjusiojo veiksmai, net jei jie ir buvo atlikti užsimojant ranka, nelaikytini tinkamais konfliktinei situacijai spręsti, tačiau šioje situacijoje neatitinka būtinosios ginties būtinų sąlygų – pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, dėl kurio A. Z. reikėjo gintis taip agresyviai, t. y. ne bandant gintis kitais būdais ar mėginant atsitraukti ir pasišalinti iš įvykio vietos, o smūgiuojant nukentėjusiajam tiesiai į veidą, sukeliant veido sužalojimus ir dantų nuskilimus. Byloje nustatyta, kad konfliktas įvyko viešoje vietoje, abiejų asmenų darbovietėje, jie tarpusavyje buvo pažįstami, bendradarbiai, todėl A. Z. reakcija supratus/pamanius, kad V. F. jam gali trenkti, atsižvelgiant į susiformavusias visuomenės bendravimo nuostatas, teismo vertinimu, turėjo būti kitokia, nei susidūrus su visiškai nepažįstamu asmeniu, kuris iš tiesų jam gali kelti grėsmę. Kolegijos vertinimu, laikytina, kad A. Z. veiksmai aiškiai neatitiko nukentėjusiojo veiksmų pobūdžio ir kėsinimosi pavojingumo, todėl pritartina prokuroro skunde išdėstytai pozicijai, kad nagrinėjamu atveju A. Z. veiksmai neatitiko tų sąlygų, kurios reikalingos nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, todėl jam turi būti taikoma teisinė atsakomybė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. F. anksčiau būtų smurtavęs prieš A. Z., ir pastarajam būtų buvęs pagrindas manyti, kad taip bus ir šiuo atveju. A. Z. smurtiniai veiksmai laikytini tyčiniais bei atitinkančiais BK 140 str. 1 d., nes jais V. F. buvo sukeltas fizinis skausmas ir pastarasis buvo nežymiai sužalotas, ką patvirtina ir specialisto išvada (1 t., b.l. 32-34). Objektyvių duomenų dėl A. Z. blaivumo/apsvaigimo alkoholiu byloje – nėra, ši aplinkybė negali pakeisti teismo išvados dėl A. Z. kaltės, todėl V. F. argumentų, dėl A. Z. neblaivumo ir jo po įvykio pasišalinimo iš darbo, kolegija plačiau neanalizuoja ir dėl to nepasisako.

Dėl bausmės

16. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

17. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

18. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje, pagal kurį A. Z. pripažįstamas kaltu, alternatyviai su laisvės atėmimo ir arešto bausme yra numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu – viešieji darbai, laisvės apribojimas. Skirdamas bausmę A. Z. teismas atsižvelgia į tai, kad padarytas baigtas nesunkus nusikaltimas sveikatai, asmuo anksčiau teistas, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, nevedęs, įvykio metu dirbo, vėliau buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, baustas administracine tvarka (baudos sumokėtos) ir konstatuoja, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, taikant laisvės apribojimą, kurio metu nuteistasis privalės laikytis nustatytų įpareigojimų: bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Dėl turtinės žalos

19. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos instituto esmė yra visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), kuris reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado dėl žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovas privalo įrodyti patį žalos faktą ir žalos dydį, o iš atsakovo negali būti priteisiama nei daugiau, nei mažiau, negu buvo padaryta žalos nukentėjusiajam. Teismų praktikoje sprendžiant, ar išlaidos dėl padarinių, atsiradusių dėl sveikatos sutrikdymo, turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, atsižvelgiama į tai, ar išlaidos susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, ar jos pagrįstos pateiktais įrodymais, ar nurodytos išlaidos yra realios, būtinos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011).

20. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 52,16 Eur turtinės žalos, patirtos dėl nukentėjusiojo V. F. gydymo (t. 1, b. l. 38). Konstatavus, jog A. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kurios metu buvo sužalotas V. F., nurodyto dydžio suma priteistina iš nuteistojo.

21. Nukentėjusysis V. F. į bylą yra pateikęs civilinio ieškinio patikslinimą, kuriuo prašė priteisti patirtą turtinę žalą – 80 Eur odontologinio gydymo išlaidų (t. 2, b. l. 16-18). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2065/2021 (01) nurodyta, jog V. F. nustatyta muštinės žaizdos smakro – apatinės lūpos srityse su žaizda lūpos gleivinėje, dviejų apatinių dantų iš dešinės vainikų daliniai emalio nuskilimai (t. 1, b. l. 32-34). Byloje neginčijamai nustatyta, kad sveikatos sutrikdymas, taip pat ir dantų nuskilimai, dėl kurių tvarkymo V. F. patyrė išlaidas, kilo dėl A. Z. smurtinių veiksmų, to neginčijo ir nuteistasis, teismo vertinimu, laikytina, kad odontologinės paslaugos nukentėjusiajam buvo būtinos siekiant atkurti asmeniui galimybę sugrįžti į visuomenę, valgyti ir pan. Atsižvelgiant į tai, šių išlaidų priteisimas nagrinėjamu atveju yra logiškas ir atitinka protingumo bei teisingumo principus.

Dėl neturtinės žalos

22. Nukentėjusysis V. F. nagrinėjamoje byloje taip pat pateikė civilinį ieškinį dėl 300 Eur dydžio neturinės žalos priteisimo (t. 1, b. l. 35). CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

23. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Specialisto išvados duomenimis, A. Z. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti veido sužalojimai ir dantų nuskilimai, sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, o teismų praktikoje dėl tokių sukeltų pasekmių koks yra nustatytas šioje byloje – nežymaus sveikatos sutrikdymo, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 150 Eur iki 1 500 Eur.

24. Iš bylos aplinkybių matyti, kad V. F. buvo sužalotas tyčiniais smurtiniais veiksmais, viešoje vietoje, žmonių akivaizdoje, patyrė pažeminimą, fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad įvykio pasekmes jaučia iki šiol, klinikoje susiuvo lūpą, smakrą, savaitę gėrė vaistus nuo skausmo, skauda valgant, negali plačiai išsižioti, jaučia lūpas, nes jos sugijo ne taip, kaip turėjo, todėl, teismo vertinimu, nukentėjusiojo prašoma priteisti 300 Eur suma neabejotinai atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks neturtinės žalos dydis atitinka A. Z. padarytos veikos pavojingumą ir nukentėjusysis patirtus nepatogumus.

25. Teismui buvo pateikta pažyma dėl 50 Eur iš nuteistojo išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje teismas kaltinamajam gynėją paskyrė BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Tačiau byloje A. Z. atstovavo jo pasirinktas gynėjas, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Lino Silevičiaus apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-03-23 nutartį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. Z. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės apribojimą 1 metams.

Įpareigoti A. Z. bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Tenkinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir iš A. Z. priteisti 52,16 Eur V. F. gydymo išlaidų.

Tenkinti V. F. civilinį ieškinį ir iš A. Z. priteisti 80 Eur turtinės žalos ir 300 Eur neturtinės žalos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022-05-18 prašymo dėl 50 Eur priteisimo - netenkinti.