- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-09
- Bylos Nr.
- eTA-781-520/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00468-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras
- Atsakovas
- A. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui A. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) prašė priteisti iš atsakovo A. B. (toliau – ir atsakovas) 60 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nuo 2002 m. gegužės 13 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje (adresas: (duomenys neskelbtini) (tikslus adresas nenurodytas)). Atsakovui kartą per metus buvo siųsti vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai ir įspėjimai dėl skolos, susidariusios nesumokėjus vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. nesumokėjo 60 Eur dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nesumokėta rinkliava yra apskaičiuota vadovaujantis, be kita ko, Radviliškio rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 patvirtintais Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (2019 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T-27 redakcijos pakeitimai) (toliau – ir Nuostatai) nuostatomis.
II.
3. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.
4. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
5. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir nustatęs, kad pareiškėjas teismui nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas pagal Nuostatų 12.2 punktą laikytinas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su asmens gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu. Šią išvadą teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2021 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021). Nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo laikotarpiu buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėjo būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas, teismas konstatavo, jog atsakovas ginčo laikotarpiu nebuvo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme.
7. Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
III.
8. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.
9. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, konstatuodamas, jog gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia asmens gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto. Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio, šio straipsnio 1 dalies 8 punkto, šio straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio, šio straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 dalies sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, deklaruota asmens gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta, t. y. fizinio asmens faktinio gyvenimo vieta. Priešingas aiškinimas lemtų tai, kad asmenys, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos, būtų įtraukiami į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą (pavyzdžiui, benamiai). Tai, kad asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik būste arba gyvenamojoje patalpoje, patvirtina valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. v-24 patvirtintos Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių nuostatos (16.1 p., 17.8 p.).
10. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, jog atsakovas savo gyvenamąją vietą ginčo laikotarpiu buvo deklaravęs prašyme priteisti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nurodytu adresu. Tokie duomenys laikytini teisingais ir patvirtinančiais asmens faktinio gyvenimo vietą tol, kol nėra nuginčyti arba kol pats asmuo tokios prezumpcijos nepaneigia, pateikdamas kitokius duomenis, patvirtinančius faktą, jog asmuo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena, kad gyvena kitur ir toje vietoje moka vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nagrinėjamu atveju tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nebuvo pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalimi ir laikytis prezumpcijos, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresas, pareiškėjui įrodžius, jog būtent deklaruotu gyvenamosios vietos adresu yra nekilnojamojo turto objektas, kuris galėjo būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas.
Šalies argumentai
11. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl asmenų gyvenamosios vietos nustatymo (2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011), kurioje išaiškinta, jog tik jei būtų nustatyta, kad asmuo gyvena keliose vietose, bet deklaruoja tik vieną, tokiais atvejais teismai neturėtų vadovautis vien gyvenamosios vietos duomenimis Gyventojų registre, spręsdami dėl asmens gyvenamosios vietos.
12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 priimta 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi, nes šios administracinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.
13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad palikus galioti tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą asmenims bus sudaryta galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. gyvenant neįregistruotose patalpose, nemokėti vietinės rinkliavos, tuo pažeidžiant esminius rinkliavos principus ir jų esmę – kiekvienam teršėjui prisidėti prie atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 60 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovo A. B. pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, neįrodė, jog ginčo laikotarpiu prašyme priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nurodytu deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektas, kuriame gyveno atsakovas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Nuostatų 12.2 punkte vietinės rinkliavos mokėtojui nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su vietinės rinkliavos mokėtojo gyvenamosios vietos deklaravimu, o su vietinės rinkliavos mokėtojo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas nelaikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme, nes byloje nėra pateikta įrodymų, kad Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje (adresas: (duomenys neskelbtini)) buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėjo būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas.
16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, padaręs nepagrįstą išvadą, kad deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta nėra jo faktinio gyvenimo vieta. Pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, kad deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta yra jo faktinė gyvenamoji vieta, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas įrodymų, paneigiančių Gyventojų registro duomenis apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, nepagrįstai pareiškėjo prašymą atmetė.
17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad nagrinėjant šioje byloje pareiškėjo inicijuotą ginčą, esminė aplinkybė yra ta, ar pareiškėjas įrodė, jog atsakovas gali būti laikomas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal Nuostatų 12.2 punktą.
18. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Rinkliavų įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai – nagrinėjamu atveju Nuostatai.
19. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija) vietinė rinkliava suprantama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas (2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija) suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai (2017 m. gegužės 23 d. įstatymo Nr. XIII-377 redakcija) taip pat nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d. (2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija).
20. Ginčo laikotarpiu iki 2019 m. gegužės 31 d. Nuostatų 12.2 punkte buvo nustatyta, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys, t. y. gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių Savivaldybės teritorijoje, vienam iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba) (2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. T-595 redakcija), o nuo 2019 m. birželio 30 d. minėtas punktas buvo pakeistas, nustačius, kad pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys gyvenamosios paskirties patalpų, esančių Savivaldybės teritorijoje, vienas iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba arba gyventojas lieka deklaruotas po savininko mirties).
21. Iš aptarto teisinio reglamentavimo nustatyta, kad pagal Nuostatų 12.2 punktą vietinės rinkliavos mokėtoju, be kita ko, yra laikytinas tik gyvenamosios paskirties patalpose gyvenantis asmuo.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad vietinės rinkliavos surinkėjas (šiuo atveju – pareiškėjas), kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti ne tik vietinės rinkliavos dydį, bet ir pagrįstumą; toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012; kt.).
23. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nors pareiškėjas vietinės rinkliavos pranešimus, įspėjimą dėl vietinės rinkliavos skolos atsakovui siuntė Gyventojų registre nurodytu atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau kartu su teismui pateiktu prašymu pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu atsakovas gyveno Savivaldybės teritorijoje esančiose gyvenamosios paskirties patalpose, kurios arba nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, arba kurių statyba nebuvo baigta, arba kad atsakovas, gyvenęs gyvenamosios paskirties patalpose, jose liko deklaruotas po savininko mirties. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktos 2021 m. vasario 12 d. pažymos „Apie gyventojų skaičių“ grafoje „Nuolatinės gyvenamosios vietos deklaravimo datos“ nurodyta, kad atsakovas „išvyko“. Patikrinus viešus valstybės įmonės Registrų centro duomenis, nustatyta, kad atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto Savivaldybės teritorijoje.
24. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, nepateikęs į bylą įrodymų, kad Savivaldybės teritorijoje (adresas: (duomenys neskelbtini)) buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėjo būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas, neįrodė, jog atsakovas galėjo būti apmokestintas vietine rinkliava Nuostatų 12.2 punkto prasme. Pareiškėjas, prašydamas priteisti vietinę rinkliavą iš atsakovo, nepateikė teismui faktinių duomenų, kad atsakovas atitinka Nuostatų 12.2 punkto situaciją, pagal kurią tik Savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamosios paskirties patalpų gyventojas yra apmokestinamas vietine rinkliava. Pažymėtina, kad analogiška praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taikant Nuostatų 12.2 punktą formuojama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo (žr. 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-720-624/2022; 2022 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-719-968/2022).
25. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad jie nepaneigia nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo nagrinėjamą situaciją vertinti kitaip.
26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos tokios kategorijos bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytas motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.