- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-17
- Bylos Nr.
- eAN2-33-312/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01227-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.)
- Pažeidėjas
- A. B.
- Institucija
- Valstybinė mokesčių inspekcija
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos aplinkybės
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimu A. B. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad jis, būdamas UAB „I.“ vadovu ir žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį ir finansinius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) bei kitiems kreditoriams, žinodamas, kad nuo 2022 m. kovo mėn. susidarė mokestinė nepriemoka VMI, be to, 2022 m. kovo 21 d. VMI priėmė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), privalėjo nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą, tačiau UAB „I.“ vadovas dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė į teismą, taip nevykdė pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymas) 5 straipsnio 1 punkte. A. B. paskirta administracinė nuobauda – 1400 Eur dydžio bauda.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimą ir nutraukti administracinę teiseną.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatymas nenustato konkretaus termino, per kurį juridinio asmens vadovas privalo inicijuoti nemokumo procesą. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad vadovas tai turi padaryti nedelsdamas po to, kai juridinis asmuo tapo nemokus. Apelianto teigimu, sąvoka „nedelsdamas“ yra subjektyvi, todėl įmonės vadovo delsimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju. Skunde nurodoma, jog Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatavo įmonės nemokumą būtent nutarties priėmimo metu.
2.2. Skunde pažymima, jog teismas neatsižvelgė, kad įmonės nemokumo procesas neinicijuojamas per dieną ar kitą, kadangi Juridinių asmenų nemokumo įstatyme numatyta eilė veiksmų, kuriuos turi atlikti vadovas. Be to, A. B., būdamas vadovu, vertino, kad įmonė yra moki, tiesiog turi išsiieškoti skolą iš savo paties skolininko. Jis taip ir nurodė atsiliepime Vilniaus apygardos teismui, kur išsakė savo poziciją dėl įmonės mokumo. Teismas visgi vertino, kad įmonė nemoki ir iškėlė bankroto bylą. Apelianto manymu, neteisinga bausti jį už nemokumo neinicijavimą vien dėl to, kad išsiskyrė proceso dalyvių nuomonės dėl įmonės turtinės padėties.
2.3. Anot apelianto, ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusižengimo aprašymas (pareiškimo nepateikimas teismui) yra jau pasenęs, nes blanketinė norma šiuo atveju yra pasikeitusi – Juridinių asmenų nemokumo įstatymas pakeitė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą. Šiuo metu galiojantis Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 11 straipsnis numato, kad įmonės nemokumas gali būti inicijuojamas ir neteismine tvarka.
2.4. Kaip nurodoma skunde, apylinkės teismo nutarimu konstatuota, kad A. B. nuo 2022 m. kovo mėnesio iki 2022 m. liepos 18 d. (kuomet VMI kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), t. y. 3 mėnesius ir 18 dienų, delsė pats kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo, todėl VMI pirmiau padavė pareiškimą teismui ir turi būti nubaustas bauda. Toks VMI ir pirmos instancijos teismo vertinimas yra formalus ir nepagrįstas.
2.5. Apelianto vertinimu, teismas, skirdamas jam nuobaudą, neatsižvelgė į ANK 120 straipsnio paskirtį – įmonės kreditorių apsaugą. ANK 120 straipsnio paskirtis yra atgrasyti nemokios įmonės vadovą nuo veiksmų, keliančių žalą kreditorių interesams. UAB „I.“ iš esmės vienintelis kreditorius yra VMI (dar nedidelė skola yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos). Teismas skundžiamame nutarime nenurodė jokių konkrečių aplinkybių apie tai, kad A. B. yra sukėlęs žalą kuriam nors iš kreditorių. Pareiškėjas VMI savo pareiškime nurodo, kad VMI vertinimu, įmonė tapo nemoki 2022 m. kovo mėnesį, tačiau A. B. nuo 2022 m. kovo mėnesio nepadarė jokių veiksmų, dėl kurių būtų sumažėjęs įmonės turtas ar padidėtų skola VMI ar kitam kreditoriui. Įmonės skola VMI atsirado iki pareiškėjo nurodytos nemokumo datos (2022 m. kovo mėnesio), todėl apelianto kreipimasis ar nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visiškai nepakeitė situacijos dėl skolos dydžio, galimumo ją išieškoti.
2.6. Apeliantas pažymi, jog bankroto tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, kuo greičiau apsaugoti tokios įmonės kreditorių ir paties juridinio asmens interesus. Todėl Įmonių bankroto įstatymo normos nustato įmonės vadovui pareigą nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai nemokiai įmonei iškėlimo. Tai, kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatų, nurodančių, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).
2.7. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta įmonės vadovui, todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos, arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416-46/2015; 3K-3-170-219/2020 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje akcentuojama, kad vadovo pareiga nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama su kreditorių apsauga nuo žalos padarymo, tačiau nagrinėjamu atveju A. B. žalos kreditoriams nepadarė.
2.8. Taip pat pažymi, jog teismų praktikoje suformuota nuostata, kad norint juridinio asmens vadovą ar kitą atsakingą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymą būtina įrodyti visas tokios pareigos atsiradimo sąlygas: tai, kad įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti nors su vienu kreditoriumi; nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti (pvz. Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-515-383/2018; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-56-332/2018).
2.9. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju nėra minėtos sąlygos, jog nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes būtent pats pareiškėjas VMI 2022 m. liepos 18 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to teismas UAB „I.“ iškėlė bankroto bylą. Taigi, nemokumą šiuo atveju inicijavo vienas iš Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 4 straipsnyje nurodytų asmenų, turintis tokią teisę. Šiuo atveju, nėra teisinės reikšmes, kuris iš asmenų (A. B. ar kreditorius) inicijavo nemokumo procesą, kas buvo pirmesnis, nes tai nekeitė nei įmonės turto dydžio, nei skolos dydžio.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vyriausioji specialistė prašo A. B. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.
3.1. Atsiliepime nurodoma, jog skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nustatė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, žinodamas apie UAB „I.“ finansinę padėtį ir finansinius įsipareigojimus, nieko nedarė, kad įsiskolinimas būtų sumažintas, taip pat nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Teismas, spręsdamas dėl administracinės nuobaudos dydžio, įvertino A. B. asmenybę, tai, kad jis pirmą kartą traukiamas už tokio pobūdžio administracinio nusižengimo padarymą, turi darbą. Teismas pažymėjo, kad bendrovės kreditorius – VMI nuo 2022 m. kovo 1 d. taikė priverstinio išieškojimo veiksmus: VMI buvo pateikusi nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš banko sąskaitose esančių lėšų; taip pat antstoliams vykdymui pažymėjo, kad bendrovė nėra teikusi finansinės atskaitomybės dokumentų už 2021 metus, todėl įvertinti bendrovės turimo turto ir įsipareigojimų VMI neturėjo galimybės. UAB „I.“ viešuose registruose savo vardu neturi registruoto nekilnojamojo turto, registruotų transporto priemonių irgi nėra. Taigi, teismas neturėjo abejonių, kad UAB „I.“ vadovas laiku neįvykdė Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte nustatytos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu pažeidė kreditoriaus VMI interesus.
3.2. Atsiliepime pažymima, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2609-854/2022 UAB „I.“ iškelta bankroto byla, ši nutartis įsiteisėjo 2022 m. rugsėjo 1 d. Bendrovė pripažinta nemokia.
3.3. Atsiliepime į apelianto skunde nurodytą motyvą, kad nei vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, paaiškinama, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-2609-854/2022 dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „I.“ pagal VMI pareiškimą, labai svarbi sąlyga yra pateikti kreditoriui pranešimą apie nemokumo proceso inicijavimą ir ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio pranešimo sąlygos yra nustatytos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 9 straipsnio nuostatose. Pranešimas bendrovei buvo išsiųstas. Vadovaujantis pranešimu, bendrovė turėjo per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos sumokėti mokestinę nepriemoką, sudaryti susitarimą dėl pagalbos arba priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Bendrovė mokestinės nepriemokos per 30 dienų nesumokėjo. Bendrovės vadovas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui per 30 dienų nepateikė, tokiu būdu neatliko Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens vadovo prievolės inicijuoti nemokumo procesą.
3.4. Atsiliepime akcentuojama, jog teismas skundžiamame nutarime pažymėjo, kad ANK 120 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinto nusižengimo sudėtis yra formali, t. y. padarinių atsiradimas nėra būtinas, nusižengimas yra laikomas baigtu, padarius veiką ar susilaikant nuo jos, nepriklausomai nuo to, ar veika sukėlė žalingas pasekmes, ar ne. Teismas konstatavo, kad tam, jog A. B. kiltų administracinė atsakomybė, papildomi neigiami padariniai VMI nėra būtini.
3.5. Atsiliepime pažymima, kad pagal ANK 22 straipsnį, administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų.
3.6. VMI atstovės manymu, teismas, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. nuobaudą už ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą, tinkamai įvertino ANK 34 straipsnio 2 ir 6 dalyse numatytas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį, taip pat į apelianto asmenybę, visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, numatytas ANK 35 ir 36 straipsniuose. Atsiliepime pažymima, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis. Nenumatyta jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti.
3.7. Atsiliepime taip pat pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pagal sankciją už padarytą nusižengimą paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ANK 22 straipsnyje numatytų baudos tikslų.
3.8. Atsiliepime teigiama, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Administracinė nuobauda teismo nutarimu paskirta nepažeidus ANK 32 ir 34 straipsnio reikalavimų, nėra per griežta, ji proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui bei atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. VMI atstovės nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai individualizavo jam skiriamą nuobaudą ir jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, apeliantas iš esmės nesutinka su teismo nutarimu dėl jo kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad jis savo veiksmais nesukėlė kreditoriams žalos. Atsižvelgiant į tai, administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama šia apimtimi.
5. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir teismui pateiktoje administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, konstatuoja, jog skundžiamas apylinkės teismo nutarimas, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas, jame tinkamai įvertintas aktualus teisinis reglamentavimas ir faktinės bylos aplinkybės. Pažymėtina, jog A. B., pateikdamas apeliacinį skundą, iš esmės nurodė tuos pačius argumentus ir dėstė tas pačias aplinkybes, į kuriuos pirmosios instancijos teismas jau atsakė priimdamas skundžiamą nutarimą.
6. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti įvykdyti alternatyviomis veikomis, be kita ko, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu ar pavėluotu pateikimu teismui. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalyje, 21 straipsnyje numatyta juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą; ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad susitarimas dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti (toliau – susitarimas dėl pagalbos) yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas, inicijuoti nemokumo procesą. Nemokumo procesas suprantamas kaip juridinio asmens bankroto ar restruktūrizavimo procesas (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 2 straipsnio 23 dalis). Sistemiškai aiškinant šio įstatymo nuostatas, nemokumo proceso inicijavimas suprantamas ne kaip nemokumo bylos iškėlimas teisme, bet kaip visuma veiksmų, kurie turi būti atliekami siekiant iškelti nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylą teisme (įskaitant ir bankroto procesą ne teismo tvarka). Šios juridinio asmens vadovo pareigos, įskaitant ir susijusias su nemokumo proceso inicijavimu, yra imperatyvios ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatos nenurodo jokių išimčių, kada vadovas gali nevykdyti šios pareigos. Šios pareigos nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimis, tokiomis kaip tikėjimasis, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan. Tai, kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 13 straipsnio nuostatų, nurodančių, kad juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (pvz., neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020).
7. Apeliantas, nesutikdamas su jam pritaikyta administracine atsakomybe, akcentuoja, kad įstatyme nenumatytas konkretus terminas, per kurį juridinio asmens vadovas privalo inicijuoti jo vadovaujamos įmonės nemokumo procesą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 6 straipsnio 2 punkte numatyta, kad juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad A. B. žinojo, kad nuo 2022 m. kovo mėnesio yra susidariusi mokestinė nepriemoka kreditoriui VMI, o 2022 m. kovo 21 d. VMI priėmė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojų sąskaitos (sąskaitų), taigi, jis jau kurį laiką žinojo, kad jo vadovaujama bendrovė yra skolinga kreditoriui VMI, taip pat žinojo apie bendrovės finansinę padėtį, didėjančius įsipareigojimus valstybės biudžetui ir matydamas, jog įvykdyti skolinius įsipareigojimus nėra galimybės, nevykdė pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą. Skunde nurodytas argumentas, jog įstatyme nepateiktas konkretus terminas, per kurį juridinio asmens vadovas turi inicijuoti nemokumo procesą, negali būti laikoma aplinkybe, šalinančia jo atsakomybę, kadangi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad apeliantas delsė laiku vykdyti savo pareigą. Be kita ko, nors apeliaciniame skunde argumentuojama, kad apeliantas nemokumo proceso neinicijavo dėl to, nes manė, kad įmonė yra moki, tik turi išsiieškoti skolą iš savo paties skolininko, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, pareigos inicijuoti nemokumo procesą nevykdymas negali būti pateisinamas subjektyviomis priežastimis, tokiomis kaip tikėjimasis, kad finansinė padėtis pagerės. Be to, skunde nurodytos aplinkybės dėl UAB „I.“ galimybės išieškoti skolas iš savo skolininko buvo įvertintos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje ir buvo priimtas sprendimas iškelti bankroto bylą šiai įmonei. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog apelianto skunde nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, kurios pateisintų juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą nevykdymą.
8. Skundą nagrinėjantis teismas atmeta kaip nepagrįstus ir apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad skundžiamame nutarime nėra nurodyta jokių konkrečių aplinkybių dėl UAB „I.“ kreditoriams padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad ANK 120 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali. Formaliųjų sudėčių atvejais pavojingų padarinių atsiradimas nėra būtinas, nusikaltimas (nusižengimas) laikomas baigtu, padarius veiką ar susilaikant nuo jos, nepriklausomai nuo to, ar veika sukėlė žalingas pasekmes, ar ne. Taigi, šiuo atveju atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkami teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai. Atitinkamai, nagrinėjamoje situacijoje nelaikytinos teisiškai reikšmingomis skunde nurodytos aplinkybės, jog A. B. nuo kovo mėnesio nepadarė nieko, kas padidintų turimus įsiskolinimus ar pamažintų įmonės turtą.
9. Be kita ko, nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad UAB „I.“ kreditorius VMI 2022 m. liepos 18 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o pagal kasacinio teismo praktiką, kreditoriui pateikus teismui pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, bendrovės vadovui išnyksta pareiga pačiam kreiptis į teismą, tačiau pažymėtina, jog pastarojo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį tai nešalina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog kreditoriui pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės vadovui išnyksta pareiga pačiam kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-719/2020). Nagrinėjamu atveju, UAB „I.“ vadovas A. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nuo 2022 m. kovo mėnesio. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, tuo metu, kai A. B. atsirado ši pareiga, VMI dar nebuvo pasikreipusi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „I.“, todėl jis pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už šios pareigos nevykdymą.
10. Papildomai pažymėtina, jog nors apeliantas skunde nurodo, kad VMI formaliai vertino, jog A. B. dėl nemokumo proceso inicijavimo nesikreipė 3 mėnesius 18 dienų ir kad nemokumo procesas neinicijuojamas per dieną ar kelias dienas, šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. B. apskritai būtų ketinęs kreiptis dėl bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo, todėl jo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
11. Tokiu būdu, remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ANK normas ir pagrįstai A. B. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.