Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-466/2013

Teisėja Laima Leipuvienė Teisminio proceso Nr. 1-87-2-00064-2011-2

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 231 str. 1 d. ir nuteista 30 MGL dydžio, t. y. 3900,00 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų litų) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. S. dėl kaltinimo, pareikšto pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. (dėl 2011 m. lapkričio 4 d. įvykio) išteisinta, nesant jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteista už tai, kad trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, t. y. kad ji 2011 m. gruodžio 27 d., laikotarpiu nuo 14.30 val. iki 15.30 val., (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav., į jai ir M. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą atvykusiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau tekste – VPK) Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencinio poskyrio viršininkui T. B., kriminalinės policijos skyriaus (toliau tekste – KPS) tyrėjui V. L., tyrėjui E. L., vyresniajam patruliui S. V. ir vyresniajam tyrėjui J. B. trukdė atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia iš išorės užrakinusi savo naudojamo kambario duris, kuriame buvo pasislėpęs už galimai padarytą nesunkų nusikaltimą ieškomas įtariamasis K. K. (K. K.), nurodė, kad tokio asmens nepažįsta ir namuose pastarojo nėra, bei melagingai paaiškino, kad užrakinto kambario raktą turi jos tėvas J. S., neįleido ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikti procesinės prievartos priemonės – kratos iki tol, kol ikiteisminio tyrimo pareigūnai T. B. ir E. L. jėga, panaudodami kirvį, išlaužė kambario duris, kuriame rado ir sulaikė ieškomą įtariamąjį K. K..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendyje nurodė, jog pareigūnų veiksmais buvo siekiama, kad prievartos priemonės turėtų būti taikomos tik tada, kai tai bus neišvengiamai būtina, ir tik tiek, kiek būtina. Teismas pripažino, jog D. S. veiksmai, iki nutarimo atlikti kratą priėmimo, nebuvo neteisėti, tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi būtent tomis aplinkybėmis, kurios buvo iki nutarimo atlikti kratą priėmimo, o teismo nustatyta aplinkybė, jog nutarimas atlikti kratą buvo priimtas dalyvaujant D. S. ir jai paskelbtas, prieštarauja byloje esančiai medžiagai ir neatitinka tikrovės.

Be to, nuosprendyje teismas nurodė, jog Trakų rajono apylinkės teismo teisėja 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino atliktos kratos teisėtumą, D. S. šios nutarties neskundė, taigi teismas pripažino kratos atlikimą teisėtu. Tačiau tai, jog apeliantė neskundė Trakų rajono apylinkės teismo nutarties, jos vertinimu, nešalina pirmosios instancijos teismo pareigos aiškintis kratos atlikimo procedūrų teisėtumo, taikant baudžiamąją atsakomybę dėl trukdymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu krata gali būti daroma tik neatidėliotinais atvejais. 2011 m. gruodžio 27 d., apie 15.30 val., D. S. ir M. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav., atlikta krata, apeliantės įsitikinimu, negali būti pripažinta atlikta neatidėliotinu atveju ir teisėtai be motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, K. K. pateikė tyrėjai L. Š. pranešimą ( t. 1, b.1. 122), jog išvyksta į užsienį ir nustatytu laiku atvykti pas tyrėją negalės. 2011 m. gruodžio 9 d. paskelbta K. K. paieška. Pareigūnas V. L. teismo posėdžio metu patvirtino, jog 2011 m. gruodžio 24 d., t. y. trys dienos iki kratos, buvo gauti operatyviniai duomenys apie tai, jog paieškomas K. K. grįžo iš užsienio ir yra savo motinos namuose, Senuosiuose Trakuose. 2011 m. gruodžio 27 d., apie 9.00 val., pareigūnas V. L. nuvyko į Senuosius Trakus, kur neva tai iš paieškomo K. K. motinos (K. K. motina teisme apklausta nebuvo, taigi nėra žinoma, ką ji iš tiesų buvo sakiusi ir ar pareigūnai pas ją iš viso buvo) sužinojo, jog K. K. yra pas savo draugę D.. Tą pačią dieną - 2011 m. gruodžio 27 d., apie 11.00 val., pareigūnas V. L. nuvyko į D. S. ir M. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią sodybą (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav., kur pareigūno V. L. teigimu, D. S. nebuvo.

Pažymėtina, jog paieškoma buvo ne D. S., o K. K., tačiau pareigūnai, kaip nurodo, 2011 m. gruodžio 27 d., apie 9.00 val., gavę duomenų, jog paieškomas K. K. gali būti D. S. dalinės nuosavybės teise priklausančioje sodyboje, atvykę į sodybą paieškomo K. K. neieškojo, kratos nedarė, nors sodyboje buvo kitas bendrasavininkis M. V. ir turintis teisę patalpose gyventi T. K..

2012 m. sausio 18 d. duodamas paaiškinimus Vilniaus AVPK VTS T. K. paaiškino, jog 2011 m. gruodžio 27 d. K. K. buvo pas T. K.. D. S. tuo metu nebuvo. Su K. K. išgėrė degtinės butelį, K. dar paskambino draugui, kad atvažiuotų. Po to, K. nuėjo į kitą kambarį miegoti (t. 1, b. l. 165).

Taigi, apeliantės vertinimu, nuo 2011 m. gruodžio 27 d., 9.00 val. ryto iki 15.30 val., kada krata buvo atlikta, pareigūnai turėjo visas galimybes gauti motyvuotą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį dėl kratos, o nuo 2011 m. gruodžio 24 d., kada buvo gauti operatyviniai duomenys, jog K. K. grįžo iš užsienio ir yra motinos namuose Senuosiuose Trakuose, pareigūnai turėjo tris dienas tam, kad kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl nutarties kratai atlikti priėmimo, tačiau to nepadarė. Taigi, nesankcionuota krata negali būti pripažinta atlikta neatidėliotinu atveju ir teisėtai.

Apeliantė 2011 m. gruodžio 27 d. į (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav., jai ir M. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą atvyko, kaip ji nuosekliai aiškino, pašerti šunų, jai iš paskos atvyko ir pareigūnai. Tai, kad D. S. iki to laiko sodyboje nebuvo, parodymuose nurodė tiek pareigūnas V. L., tiek pati D. S., T. K., K. K..

Skunde taip pat nurodoma, kad 2011 m. gruodžio 27 d., apie 14.30 val., ikiteisminio tyrimo pareigūnams atvykus į D. S. ir M. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, ir pranešus, jog pareigūnai atvyko sulaikyti paieškomo K. K., D. S. leido pareigūnams patekti į patalpas ir jas apžiūrėti. Tai patvirtino visi pareigūnai tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Pareigūnai, apžiūrėję patalpas, pareikalavo atrakinti kambario duris, kurio raktų apeliantė neturėjo. Teismo posėdžio metu nė vienas iš pareigūnų negalėjo pasakyti, ar kambario raktas buvo iš vidaus pusės, ar raktas buvo rastas pas paieškomą asmenį (K. K. teigė kambario duris užsirakinęs). D. S. rakto neturėjo, todėl ir negalėjo atrakinti durų. Tai, jog D. S. iš išorės užrakino kambario, kuriame buvo K. K., duris, nurodė vienintelis liudytojas T. K., kurio pareigūnams duoti pirminiai paaiškinimai visiškai skiriasi nuo duotųjų teisme. 2012 m. sausio 18 d. duodamas paaiškinimus Vilniaus AVPK VTS, T. K. paaiškino, jog K. K. yra jo giminaitis, K. K. į šiuos namus atvažiuoja gana dažnai, padeda tvarkytis, atveža produktų. 2011 m. gruodžio 27 d. pas T. K. buvo K. K.. D. S. tuo metu nebuvo. Su K. K. išgėrė degtinės buteli, K. dar paskambino draugui, kad atvažiuotų. Po to K. nuėjo į kitą kambarį miegoti (t. 1, b. 1. 165).

Apklausiamas K. K. nurodė: „2011 m. gruodžio 26 d. praėjau pro policijos komisariatą, susitikau su T. B., kuris man nieko nesakė“ (t. 1, b. l. 80). Apie 2011 m. gruodžio 27 d. dienos sulaikymo aplinkybes K. K. nurodo: „išgėriau degtinės ir užsirakinau. Sulaikomas aš net nežinojau, kad man buvo paskelbta paieška“. Taigi, K. K. nežinojo, kad jam yra paskelbta paieška. Teismas pripažino, jog D. S. taip pat nežinojo apie K. K. paskelbtą paiešką, taigi, nebuvo jokio tikslo slėptis nuo pareigūnų ar paieškomą asmenį slapstyti. Teismo nuosprendyje pripažįstama, jog nėra duomenų, jog D. S. žinojo apie paiešką, tačiau, kad K. K. yra paieškomas, sužinojo pareigūnams apie tai pranešus. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino esą D. S. iš pareigūnų sužinojusi, jog K. K. yra paieškomas, dar iki sužinojimo apie paskelbtą paiešką, užrakino kambario duris ir slėpė paieškomą asmenį, tuo trukdydama pareigūnams kuo operatyviau atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus.

Teismas pripažino, jog D. S. melagingai paaiškino pareigūnams, jog užrakinto kambario raktą turi jos tėvas J. S.. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, D. S. pareigūnams aiškino, jog tik ką atvyko į sodybą pašerti šunų (įraše matyti, kaip D. S. šunis šeria), užrakinto kambario rakto neturi. D. S. nurodė, jog raktas gali būti pas tėvą J. S.. Paaiškino, jog dėl raktų reikėtų pasiteirauti J. S.. Pažymėtina, jog aplinkybės, kad apeliantė turėjo kambario raktą ir jį užrakino, yra paremtos vien tik T. K. parodymais, kurie duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės skiriasi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, jame ginčijamas 2011 m. gruodžio 27 d. D. S. ir M. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav., atliktos kratos teisėtumas, o taip pat pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas.

Akcentuotina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 346 str. nuostatomis, įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos (t. 1, b. l. 132), Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo pareigūno 2011 m. gruodžio 27 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 87-1-00599-11 pritaikytos procesinės prievartos priemonės – kartos teisėtumas. Ši nutartis įstatymo nustatyta tvarka apskųsta nebuvo ir yra įsiteisėjusi, todėl kolegija, nagrinėjanti apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžio teisėtumo, nėra įgaliota kvestionuoti prieš daugiau nei metus priimtos ir įstatymo nustatyta tvarka įsiteisėjusios Trakų rajono apylinkės teismo nutarties išvadų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, plačiau dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose išdėstyta apeliantės nuomonė, kodėl minėta procesinė prievartos priemonė laikytina neteisėta, apeliacinės instancijos teismas nepasisakys.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kad nuteistoji visą dieną sodyboje nebuvo, o į ją atvyko neva tik pašerti šunų, yra paneigtos liudytojų parodymais ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Baudžiamosios bylos medžiagoje esančioje Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimų skyriaus 2012 m. sausio 17 d. tarnybinio patikrinimo dėl D. S. veiksmų 2011 m. lapkričio 6 d. M. V. atžvilgiu, išvadoje taip pat nurodyta, kad tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų visuma yra pakankama konstatuoti, kad tyrėja D. S. 2011 m. lapkričio mėnesį jau buvo pažįstama su K. K., kuris M. V. teigimu, yra jos draugas, ir kuris nuolatos konfliktavo su buvusiu D. S. sugyventiniu (t. 2, b. l.31-33). Be to, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos policijos informacijos valdybos pateikti Audito sistemų išrašai patvirtina, kad D. S. 2011 m. spalio 3 d., 10.51 val. ir 10.52 val., bei 15.30 val., Vidaus reikalų informacinėje sistemoje centriniame duomenų banke tikrino K. K., gim. 1990 m., asmens anketinius duomenis bei duomenis apie jo teistumą (t. 1 b. l. 172-185).

Kaip matyti iš liudytojo V. L. parodymų, apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad K. K. buvo paieškomas. Gavę informaciją iš jo motinos, kad jis gyvena pas merginą vardu D. bei kitus duomenis, kad tai galimai jų kolegė, nuvyko į D. S. sodybą. Pirma kartą nuvykę iš tame pačiame name gyvenančio M. V. sužinojo, kad D. S. ir K. K. išvykę ir, kad ieškomasis dažnai būna sodyboje. Kai atvyko vėliau, juos pasitikęs M. V. pasakė, kad K. K. jau namie.

Liudytojas T. P. taip pat nurodė anksčiau girdėjęs, kad K. K. turi draugę vardu D., o tą dieną į sodybą alkoholinius gėrimus vežė savo draugo K. K. prašymu.

Liudytojas M. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad 2011 metais, prieš atvažiuojant policijai, D. S. minėtoje sodyboje pradėjo gyventi su K. K. ir pastarasis gyveno joje apie 3-6 mėnesius. Ten kas vakarą „baliavojo“, dėl pastarojo elgesio jis ne kartą kvietė policiją, nes jam būdavo grasinama. Ir prieš atvykstant pareigūnams, naktį buvo girtaujama. 2011 m. gruodžio 27 d., apie 11.00 val., paskambinusiam pareigūnui V. L. jis pasakė, kad K. K. yra jų sodyboje. Apie 14.00 val. atvyko pareigūnai.

Liudytojas T. (T.) K. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad K. jis pažįsta nuo mažens, bet pastarasis buvo atvykęs ne pas jį ir ne pas M., o pas D.. Prieš atvykstant pareigūnams, jau nuo ankstesnės dienos vakaro ir kitos dienos ryte K. K. ir D. buvo namuose. Kai atvyko pareigūnai, K. K. buvo name ir juos pamačiusi D. S. užrakino jį savo kambaryje. Matė, kaip užrakinusi, raktą laikė kišenėje. K. K. prieš šį įvykį name gyveno apie mėnesį. D. S. atvažiuodavo po darbo, jie nakvodavo jos kambaryje. Prieš atvykstant pareigūnams, ji buvo atvykusi iš vakaro, jie prieš atvykstant policijos pareigūnams, buvo pas save kambaryje.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, kurie iš esmės buvo nuoseklūs. Nors pirminiai liudytojo parodymai (t. 1, b. l. 165) ir skiriasi nuo tų, kuriuos jis ikiteisminio tyrimo metu davė vėliau (t. 1, b. l. 87-90) ir parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu, vien ši aplinkybė nėra pagrindas kritiškai vertinti liudytojo parodymus. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir liudytojo parodymų turinio, teisminio bylos nagrinėjimo metu T. K. iš esmės patvirtino savo vėlesnius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, be to, šie parodymai iš dalies sutampa su liudytojo M. V. bei policijos pareigūnų duotais parodymais, juos patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga, todėl kritiškai vertinti T. K. parodymų nėra pagrindo. Kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistoji gan artimai pažinojo paieškomą asmenį, įvykio dieną kartu su juo leido laiką, žinojo, kur jis yra, o policijos pareigūnams paprašius jį išduoti, tyčia teigė jo nepažįstanti.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino esą D. S. iš pareigūnų sužinojusi, jog K. K. yra paieškomas, dar iki sužinojimo apie paskelbtą paiešką, užrakino kambario duris ir slėpė paieškomą asmenį, tuo trukdydama pareigūnams kuo operatyviau atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Kaip jau buvo minėta, D. S. nuteista už tai, kad į jai ir M. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą atvykusiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams - Vilniaus apskrities VPK Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencinio poskyrio viršininkui T. B., KPS tyrėjui V. L., tyrėjui E. L., vyresniajam patruliui S. V. ir vyresniajam tyrėjui J. B., trukdė atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia iš išorės užrakinusi savo naudojamojo kambario duris, kuriame buvo pasislėpęs už galimai padarytą nesunkų nusikaltimą ieškomas įtariamasis K. K. (K. K.), nurodė, kad tokio asmens nepažįsta ir namuose pastarojo nėra, bei melagingai paaiškino, kad užrakinto kambario raktą turi jos tėvas J. S., neįleido ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikti procesinės prievartos priemonės – kratos iki tol, kol ikiteisminio tyrimo pareigūnai T. B. ir E. L. jėga, panaudodami kirvį, išlaužė kambario duris, kuriame rado ir sulaikė ieškomą įtariamąjį K. K.. Šiuo atveju, baudžiamosios bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistosios nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, kad pastarajai užrakinus K. K. kambaryje ir iš policijos pareigūnų sužinojus, jog minėtas asmuo yra paieškomas, ji, nors ir žinodama, kad paieškomas asmuo yra jos kambaryje, vis tiek nurodė pareigūnams, kad tokio asmens nepažįsta, taip pat, kad užrakinto kambario raktą turi jos tėvas J. S., neįleido ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikti procesinės prievartos priemonės – kratos.

Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad namas Nr. 16 (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav., dalinės nuosavybės teise priklauso M. V. ir D. S. (t. 1, b. l. 189-196). Nors turtas tarp bendrasavininkų nėra atidalintas, tačiau tiek iš pačios D. S. parodymų, 2011 m. gruodžio 27 d. vaizdo įraše užfiksuotų jos pasisakymų, tiek iš liudytojų T. K. bei M. V. parodymų galima spręsti, jog neoficialiai jie yra nusistatę turto naudojimo tvarką, pagal kurią bendrasavininkiai M. V. ir D. S. naudojasi skirtingais įėjimais į namą, nuteistoji turi savo kambarį, kurio raktu disponuoja tik ji, o kiti bendrasavininkiai kambariu nesinaudoja. Liudytojai M. V. ir T. K. taip pat patvirtino, kad nuteistoji ne tik pažinojo K. K., bet ir kurį laiką su juo gyveno name, kuriame buvo atlikta krata, taip pat, kad ji žinojo apie K. K. buvimą jos kambaryje iki ir po to, kai į namo kiemą atvyko policijos pareigūnai, kurie nuteistosios pareikalavo išduoti paieškomą asmenį. Nepaisant to, nuteistoji klaidino atvykusius ir paprašiusius išduoti paieškomą asmenį pareigūnus nurodydama, kad šio asmens nepažįsta, jo namuose nėra, kad neturi kambario, kuriame buvo jos užrakintas paieškomas asmuo, raktų ir neva juos gali turėti jos tėvas J. S.. Pareigūnams pristačius J. S. į įvykio vietą, jis nurodė, kad raktų neturi. Esant minėtoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nuteistoji suvokė jog savo kambaryje slepia paieškomą asmenį, tyčia klaidino policijos pareigūnus ir norėjo taip elgtis. Tai, kad nuteistoji ir be kratos orderio leido apžiūrėti policijos pareigūnams kitas patalpas, išskyrus kambarį, kuriame buvo užrakintas paieškomas asmuo, nėra jos atsakomybę šalinanti aplinkybė. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių vaizdo įrašų, nuteistoji buvo nepatenkinta policijos pareigūnų vizitu, nuolatos reikalavo jų pasišalinti iš jos teritorijos, taip pat nurodė neleidžianti laužti kambario durų be kratos orderių, pyko ant policijos pareigūnus įleidusio M. V.. Pažymėtina, kad nuteistajai policijos pareigūnai sudarė visas sąlygas geranoriškai perduoti paieškomą asmenį, ją pakankamai ilgai įkalbinėjo susidariusią situaciją išspręsti nenaudojant procesinių prievartos priemonių, tačiau taip pat nurodė, kad nepasitvirtinus jos teiginiams, kad kambario raktus turi jos tėvas, kambario durys bus išlaužtos. Tačiau nuteistoji savanoriškai kambario, kuriame buvo paieškomas asmuo, neatrakino. Pažymėtina, jog pareigūnams atvežus nuteistosios tėvą, kai paaiškėjo, kad kambario rakto jis neturi, taip pat pareigūnams paskelbus, jog bus atliekama nesankcionuota krata, nuteistoji iš pradžių norėjo su T. K. ir savo tėvu pasišalinti iš įvykio vietos išvažiuodama, o policijos pareigūnams užkirtus kelią šiems jos veiksmams bei pradėjus ruoštis durų laužimo procedūrai, iššoko pro langą, liepdama šokti ir T. K. (kuris taip ir padarė, bandė bėgti, tačiau policijos pareigūnų buvo sulaikytas), ir pabėgo į mišką, taip vengdama dalyvauti kratoje ir pasirašyti kratos dokumentuose. Atitinkamai dėl šių nuteistosios veiksmų ji ir nebuvo pasirašytinai supažindinta su nutarimu daryti kratą, kadangi pati savo noru pasišalino iš įvykio vietos. Tačiau žodžiu apie nesankcionuotos procesinės prievartos priemonės naudojimą ji buvo informuota, kas leidžia daryti išvadą, jog nuteistoji puikiai suvokė, jog savo veiksmais trukdo policijos pareigūnams tinkamai atlikti savo pareigas. Pažymėtina, kad šie nuteistosios veiksmai yra patvirtinti ne tik liudytojų parodymais, bet ir byloje esančiais vaizdo įrašais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga (2011 m. gruodžio 27 d. nutarimas daryti kratą, 2011 m. gruodžio 27 d. kratos protokolas) (t. 1, b. l. 128-129). Akcentuotina ir tai, kad kratos atlikimo aplinkybės negali būti vertinamos atsietai nuo kitų nuteistosios veiksmų. Nors apeliantė ir turėjo teisę neįleisti į savo kambarį policijos pareigūnų, kol jai nebuvo pateiktas nutarimas, tačiau neadekvatūs jos veiksmai, t. y. pasišalinimas iš įvykio vietos, prieš tai nurodžius, kad be kratos dokumentų laužti durų neleidžia, rodo, jog apeliantė aktyviais veiksmais tyčia siekė išvengti kratos dokumentų pasirašymo bei tokiu būdu trukdė pareigūnams atlikti procesinius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertina tą aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. S., nors ir buvo kasmetinėse atostogose, tačiau ėjo Vilniaus apskrities VPK Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas. Pažymėtina, jog tokias pareigas užimantiems asmenims yra taikomi kur kas griežtesni elgesio ir etikos reikalavimai, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatai, su kuriais nuteistoji buvo susipažinusi. Be visa ko, pagal užimamų pareigų pobūdį nuteistajai buvo aiškios ir procesinės prievartos priemonės – kratos taikymo aplinkybės bei procedūros. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. dispozicijoje numatyti objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai apima mėginimą bet kokia forma ir būdu trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su bylos tyrimu susijusias pareigas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl ji laikoma baigta, atlikus veiką, ir jai kvalifikuoti neturi reikšmės, ar atlikti veiksmai kaip nors sutrukdė ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklai ir ar buvo pasiekti kaltininko tikslai. Todėl atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad D. S. sąmoningai aktyviais veiksmais trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios D. S. apeliacinį skundą atmesti.