Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SAEGEWERK UND PALETTENFERTIGUNG PAUL MAAG“ atstovės advokatės Inos Kurauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1149-660/2012 pagal ieškovės D. V. įmonės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SAEGEWERK UND PALETTENFERTIGUNG PAUL MAAG“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 136-143, t. 2) atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „SAEGEWERK UND PALETTENFERTIGUNG PAUL MAAG“ prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1149-660/2012 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka pakartotinai apklausiant jos nurodytus liudytojus. Apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai atskleidė dalinio apmokėjimo transporto įmonei pavedimo (įgaliojimo) turinį, kas nulėmė neteisingas teismo išvadas apie tai, kokios įmonės, t. y. ieškovės ar atsakovės apskaitoje turėjo būti apskaitytos iš Vokietijos bendrovės ieškovės vairuotojų gautos lėšos, o taip pat neteisingas išvadas apie šių lėšų perdavimą atsakovės įmonei. Jau vien dokumentai, kurių pavadinimas vokiečių kalba yra „ABSCHLAGZAHLUNG AN SPEDITION“, o lietuvių kalba – „DALINIS APMOKĖJIMAS TRANSPORTO ĮMONEI“, patvirtina, kad dvi bendrovės – atsakovė ir Vokietijos bendrovė susitarė, kad Vokietijos bendrovė, gavusi atvežtas iš Lietuvos prekes, atliks dalinį apmokėjimą transporto įmonei, t. y. sumokės tiesiogiai vežėjui. Minėtuose dokumentuose esantis įrašas „prašome išmokėti aukščiau nurodytam vairuotojui ... eurų“ patvirtina, kad atsakovė Vokietijos bendrovei nurodydavo, kad ši, gavusi prekes, įvykdytų dalinį apmokėjimą transporto įmonei, kurios vairuotojo identifikaciniai duomenys, kaip įgalioto pinigus priimti asmens, yra įrašyti įgaliojime. Minėtuose pavedimuose visad buvo įrašomi važtaraščių numeriai, automobilio ir priekabos, transportuojančių prekes, identifikaciniai duomenys, kurie priklausė ieškovės įmonei. Ieškovės vairuotojai, priimdami įgaliojimus iš atsakovės tuometinės buhalterės ir pasirašydami ties įrašu „D. V. įmonė, data, įgaliojimą gavau“, veikė būtent ieškovės įmonės vardu, todėl jiems Vokietijos bendrovės išmokėti pinigai buvo skirti būtent pervežimą atlikusiai transporto įmonei ir turėjo būti apskaityti ieškovės apskaitoje. Teismas, spręsdamas, ar vairuotojai veikė savo ar ieškovės vardu, turėjo įvertinti tai, kad pervežimo santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės, o ne tarp atsakovės ir atskirų vairuotojų, be to, toks pinigų išmokėjimas buvo ne vienkartinis, atsitiktinis, o nuolat besikartojantis, sisteminis. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad minėtuose pavedimuose buvo ieškovės įmonės kodas, kadangi nei viename iš jų ieškovės įmonės kodas nebuvo nurodytas, kas leidžia manyti, kad teismas net nesigilino į minėtų dokumentų turinį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad vairuotojai veikė ne ieškovės vardu.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės vairuotojai A. G. ir J. S. iš Vokietijos bendrovės gautus pinigus pridavė apeliantei, kadangi teismas minėtą išvadą apie ūkines operacijas grindė tik liudytojų parodymais, tačiau nesivadovavo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, taip pažeisdamas įrodymų leistinumo taisykles. Visos juridinio asmens ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos arba su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių dokumentais, o nei ieškovė, nei jos darbuotojai vairuotojai nepateikė jokių dokumentų, kuriais pavyzdžiui galėtų būti atsakovės išduoti kasos pajamų orderiai, iš kurių būtų matyti, kad ieškovė iš Vokietijos bendrovės pervežtas lėšas būtų perdavusi atsakovei. Ieškovei, kaip juridiniam asmeniui buhalterinės apskaitos tvarkymo nuostatos turi būti žinomos, todėl toks ieškovės elgesys negali būti pateisinamas nežinojimu. Liudytojų parodymų analizė leidžia teigti, kad nei vienas iš liudytojų negali patvirtinti pinigų perdavimo į atsakovės kasą, o priešingai, liudytojos D. B. parodymai patvirtina, kad ieškovė ar jos vairuotojai atveždavo atsakovei ne pinigus, bet ieškovės išrašytus kasos pajamų orderius, kurie patvirtina, kad ieškovė iš Vokietijos bendrovės gautus pinigus apskaitydavo savo kasoje, kaip gautus iš atsakovės. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad auditorė A. S. išvadą apie tarp šalių egzistavusią atsiskaitymo už atliktus pervežimus tvarką padarė vien tik remdamasi atsakovės direktoriaus H.P. M. pateiktais klaidingais duomenimis, kadangi egzistavusią atsiskaitymo tvarką patvirtina byloje esantys dokumentai bei liudytojų parodymai. Teismas nenustatė, kad liudytojų J. S. ir A. G. parodymai apie pinigų perdavimą atsakovei iš esmės prieštarauja G. M. ir D. B. parodymams, dėl ko teismas remiantis CPK 299 straipsniu turėjo priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į prokuratūrą dėl galimai melagingų parodymų bei D. B. ir G. M. apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo.

3. Nustačius, kad ieškovė per savo vairuotojus gavo pinigus iš Vokietijos bendrovės pagal pateiktus dalinio apmokėjimo transporto įmonei pavedimus ir šių pinigų neperdavė atsakovei, teismas turėjo spręsti, ar pagrįstai atsakovė nurodė, kad ieškovei buvo permokėta ar kad ieškovė gavo pinigus už kitų transporto bendrovių atsakovei suteiktas pervežimo paslaugas. Atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovei buvo išmokėta 19 500 Eurų (arba 67 329,60 Lt) už faktiškai ieškovės nesuteiktas vežimo paslaugas, o kadangi šių pinigų grąžinimas atsakovei nėra patvirtintas jokiais pinigų į atsakovės kasą priėmimo dokumentais, todėl laikytina, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei, o priešingai – ieškovė yra skolinga atsakovei 46 444,62 Lt, kadangi už tokią sumą nesuteikė vežimo paslaugų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paslaugų gavėjo pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas, nenukrypo nuo procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, taikymo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas netinkamas įrodymų vertinimo bei leistinumo klausimas teigiant, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Apeliantė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad pageidauja, jog pakartotinai būtų apklausti pirmosios instancijos teisme liudiję liudytojai. CPK 322 str. nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju kolegija nepripažino, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Apeliantės nurodyti liudytojai yra apklausti pirmosios instancijos teisme, apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus. Tinkamam įrodymų įvertinimui iš naujo apklausinėti liudytojus nėra būtinybės. Pažymėtina, kad prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Ieškovės teigimu, apeliantė yra neatsiskaičiusi už suteiktas pervežimo paslaugas pagal pateiktas apmokėjimui 2011 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą serija DVĮ Nr. 0001812 3 133,42 Lt sumai (dalis sumos sumokėta ir likusi neapmokėta suma 2 084,47 Lt) (b.l. 3, t. 1), 2011 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija DVĮ Nr. 0001815 3 133,42 Lt sumai (b.l. 7, t. 1), 2011 m. gruodžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija DVĮ Nr. 0001816 3 133,42 Lt sumai (b.l. 10, t. 1), 2011 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą serija DVĮ Nr. 0001819 3 133,42 Lt sumai (b.l. 13, t. 1), 2011 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą serija DVĮ Nr. 0001820 3 133,42 Lt sumai (b.l. 17, t. 1), 2012 m. sausio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija DVĮ Nr. 0001826 3 133,42 Lt sumai (b.l. 21, t. 1), 2012 m. sausio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija DVĮ Nr. 0001827 3 133,42 Lt sumai (b.l. 25, t. 1). Apeliantei neneigiant aplinkybių, jog pagal nurodytas apmokėjimui pateiktas sąskaitas pervežimus atliko ieškovė, byloje ginčijama apeliantės pareiga apmokėti pateiktas sąskaitas teigiant, kad pagal pateiktas sąskaitas ieškovei už atliktus pervežimus yra apmokėjęs trečiasis asmuo, t. y. Vokietijos įmonė „PAUL MAAG GMBH & CO KG“. Taigi apeliantei neginčijant jai ieškovės suteiktų pervežimo paslaugų, tačiau neigiant savo pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas, apeliantė turi įrodyti jos nurodytas aplinkybes, kad už suteiktas paslaugas ieškovei yra sumokėjęs trečiasis asmuo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo dalinio apmokėjimo transporto įmonei pavedimo (įgaliojimo) turinio įvertinimas, kas, apeliantės teigimu, ir nulėmė neteisingas teismo išvadas apie tai, kokios įmonės, t. y. ieškovės ar atsakovės apskaitoje turėjo būti apskaitytos iš Vokietijos bendrovės ieškovės vairuotojų gautos lėšos, o taip pat neteisingas išvadas apie šių lėšų perdavimą atsakovės įmonei. Apeliantės teigimu jau vien dokumento pavadinimas patvirtina, kad apeliantė ir Vokietijos bendrovė susitarė, kad Vokietijos bendrovė, gavusi atvežtas iš Lietuvos prekes, atliks dalinį apmokėjimą transporto įmonei, t. y. sumokės tiesiogiai vežėjui. Kadangi ieškovės vairuotojai, kuriems būdavo išmokami pinigai, veikė būtent ieškovės vardu, jiems Vokietijos bendrovės išmokėti pinigai buvo skirti būtent pervežimą atlikusiai transporto įmonei ir turėjo būti apskaityti ieškovės apskaitoje.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, o ieškovė neneigia, kad jos darbuotojams Vokietijos įmonė „PAUL MAAG GMBH & CO KG“ yra išmokėjusi tam tikras pinigų sumas, dėl kurių tolimesnio panaudojimo ir kilo ginčas. Apeliantės teigimu, ieškovės vairuotojams išmokėtos sumos buvo skirtos ieškovei atsiskaityti už suteiktas transportavimo paslaugas, ką patvirtina ir dalinių apmokėjimų transporto įmonei turinys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad daliniai apmokėjimai transporto įmonei buvo naudojami tik tarp dviejų įmonių, t. y. tik tarp apeliantės ir Vokietijos įmonės. Priešingai, kaip kad yra nurodžiusi apeliaciniame skunde apeliantė, būtent šios dvi bendrovės tarpusavyje buvo susitarusios dėl tam tikros atsiskaitymo su pervežimo įmonėmis tvarkos, todėl apeliantė pati patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kad minėti pavedimai (įgaliojimai) buvo naudojami tik tarp dviejų įmonių. Be to, kaip galima spręsti iš dalinio apmokėjimo transporto įmonei turinio, minėtas taip vadinamas įgaliojimas buvo išduodamas ieškovės vairuotojams kaip fiziniams asmenims, kurie turėjo pinigus pasiimti konkrečiai minėtame dokumente nurodytu adresu. Pažymėtina, kad vokiečių kalba parengtame dokumente vienintelis įrašas lietuvių kalba buvo „Pinigus pasiimti šiuo adresu:“. Atsižvelgiant į tai, kad įgaliojimą išduodavo Lietuvos įmonė, į tai, kad jis surašytas tik vokiečių kalba, į jo turinį, spręstina, kad minėtas dokumentas buvo skirtas ir adresuojamas tik Vokietijoje esančiai įmonei „PAUL MAAG GMBH & CO KG“, kuri, remiantis minėtame dokumente nurodytais duomenimis, galėtų identifikuoti asmenį, kuriam turi būti išmokėta tam tikra pinigų suma, ir remiantis kuriais galėtų identifikuoti, už kokius pervežimus yra perduodami pinigai (nurodyti konkretūs važtaraščių duomenys). Pažymėtina, kad pagal minėto dokumento turinį jis buvo adresuojamas tik Vokietijoje esančiai įmonei, kadangi jame buvo prašoma išmokėti dokumente nurodytam vairuotojui tam tikrą sumą eurų, o taip pat pažymėta, kad ši suma yra dalinis apmokėjimas, kuris bus išskaičiuotas iš galutinės sąskaitos sumos. Atsižvelgiant į byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, spręstina, jog konkrečia vairuotojui išmokėta suma bus mažinama apeliantės Vokietijos įmonei išrašyta galutinė sąskaitos suma, kadangi, kaip nustatyta byloje, apeliantė tiekdavo įmonei Vokietijoje medienos gaminius, o ši kartu turėdavo apmokėti ir transporto išlaidas šių gaminių pervežimui į Vokietiją. Jokių duomenų apie tai, kad Vokietijos įmonės konkrečiam ieškovės vairuotojui sumokėta suma yra skirta būtent ieškovei, nėra. Kaip jau buvo nurodyta, ieškovė neneigia fakto, kad minėtus pinigus jos darbuotojai buvo gavę, tačiau nurodo, kad visi pinigai buvo perduoti apeliantei, kuri vėliau sumokėdavo ieškovei už suteiktas pervežimo paslaugas pagal pateiktus dokumentus. Taip pat negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovės darbuotojai veikė kaip ieškovės atstovai. Pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Kiti asmenys juridiniam asmeniui gali atstovauti ir veikti jo vardu tik turėdami tam įgaliojimą. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių ieškovės vairuotojų turimus įgaliojimus veikti ieškovės vardu, priimti jai skirtus už suteiktas paslaugas atsiskaityti pinigus, dėl ko negalima teigti, kad būtent tie asmenys veikė ieškovės vardu. Vien tas faktas, kad apeliantės buhalterė jai pasilikusiame pavedime (įgaliojime) šalia fizinio asmens vardo ir pavardės nurodydavo ir ieškovės pavadinimą, dar nesudaro pagrindo teigti, kad šie asmenys veikė ieškovės vardu ir jos interesais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančios pateiktų įgaliojimų kopijos (b.l. 61-71, t. 2) neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad už konkretų gautą įgaliojimą yra pasirašęs būtent konkretus ieškovės vairuotojas, kadangi parašai skiriasi, neatitinka vienas kito, todėl negalima sakyti, jog įgaliojimo gavimo faktą patvirtino būtent ieškovės darbuotojai J. S. ir A. G.. Pats faktas, kad yra įrašas D. V. im., data ir įgaliojimą gavau, parašas, sprendžiant, kad konkretūs parašai yra skirtingi tų pačių žmonių atskiruose įgaliojimuose, negalima laikyti, jog nurodytuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi ir kad būtent minėti asmenys veikė kaip ieškovės atstovai.

Kaip nepagrįstas vertintinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, spręsdamas dėl to, ar vairuotojai veikė savo ar ieškovės vardu, turėjo įvertinti tai, kad pervežimo santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės, o ne tarp atsakovės ir atskirų vairuotojų, be to, toks pinigų išmokėjimas buvo ne vienkartinis, atsitiktinis, o nuolat besikartojantis, sisteminis. Pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog pervežimo santykiai buvo susiklostę tarp ieškovės ir apeliantės nekilo, tačiau apeliantei teigiant, jog ji su ieškove už suteiktas pervežimo paslaugas yra atsikaičiusi, ji turi įrodyti, kad ieškovei yra apmokėta už suteiktas paslaugas ir kad ieškovės darbuotojams vairuotojams sumokėtos sumos buvo skirtos būtent ieškovei. Ieškovei neigiant aplinkybes, kad jos darbuotojams buvo mokamos konkrečios pinigų sumos už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, apeliantė turi įrodyti tarp šalių egzistavus jos nurodytą atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarką. Pats faktas, kad trečiasis asmuo pinigus pagal įgaliojimą mokėdavo tam tikriems ieškovės darbuotojams, nepaneigia tarp ieškovės ir apeliantės egzistavusių sutartinių santykių, tačiau tuo pačiu neleidžia ir teigti, kad trečiasis asmuo atsikaitydavo būtent ieškovei už šios suteiktas paslaugas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kuris pagrįstų abejonių dėl apeliantės nurodytos gynybinės pozicijos pagrįstumo kelia ir apeliacinės instancijos teismui. Byloje esančiuose daliniuose apmokėjimuose yra nurodyti trys važtaraščiai, pagal kuriuos, pasak apeliantės, ir buvo mokama už suteiktas pervežimo paslaugas. Apeliantės teigimu, dalis važtaraščių numerių, pagal kuriuos ieškovės vairuotojams buvo mokamos tam tikros sumos, yra ne ieškovės, t. y. išrašyti ne pagal jos suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kaip ieškovei buvo mokami pinigai už kitų įmonių suteiktas pervežimo paslaugas ir kaip, jei minėti pinigai turėjo būti apskaityti ieškovės buhalteriniuose dokumentuose, buvo atsiskaitoma su tais vežėjais, kurie realiai suteikė pervežimo paslaugas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek ieškovės, tiek ir kitų įmonių pateiktose apmokėjimui sąskaitose faktūrose yra nurodytos mažesnės mokėtinos sumos nei kad 1000 eurų, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu pervežėjams buvo mokama daugiau, nei kad apeliantė turėtų sumokėti realiai už suteiktas pervežimo paslaugas. Nurodytos aplinkybės, kaip jau buvo nurodyta, pagrįstai verčia abejoti apeliantės nurodyta tarp šalių egzistavusia atsiskaitymo už suteiktas transportavimo paslaugas tvarka. Jei pagrįsta ir teisinga laikytume apeliantės nurodytą tarp šalių neva egzistavusią atsiskaitymo tvarką, juridinio asmens veiklos tikslams, t. y. pelno siekimui prieštaraujančiu būtų galima laikyti jos elgesį, kai apeliantė pervežimo paslaugas teikusioms bendrovėms mokėdavo daugiau nei kad pagal pateiktas apmokėjimui sąskaitas faktūras. Be to, nurodytas skirtumas būtų pakankamai didelis, kadangi, apeliantės teigimu, vienas pervežimas buvo vertinamas 907,50 eurų, todėl skirtumas už 3 pervežimus būtų 277,50 eurų. Taigi, manytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dalinis apmokėjimas transporto įmonei buvo naudojamas tik tarp dviejų įmonių, reglamentavo jų tarpusavio atsiskaitymo viena su kita tvarką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtus pavedimus (įgaliojimus) išrašydavo apeliantės darbuotojai, todėl jiems turėjo būti žinoma kokia įmonė ir kokias paslaugas konkrečiai suteikė pagal vieną ar kitą važtaraštį ir todėl mažai tikėtina, jog važtaraščių numeriai galėjo būti neteisingai nurodyti per klaidą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, kai pervežami pinigai buvo perduodami apeliantei, jai jokios reikšmės neturėjo tai, pagal kokius važtaraščius kokios įmonės atstovas tuos pinigus perveždavo, kadangi tai reikšminga buvo tik jos ir įmonės Vokietijoje tarpusavio atsiskaitymams, bet ne atsiskaitymams su pervežimo paslaugas teikiančiais trečiaisiais asmenimis, kas patvirtintų tokių netikslingų duomenų įgaliojimuose (pavedimuose) nurodymą. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovės darbuotojams pervežant pinigus ir veikiant ne ieškovės vardu, ieškovė neturėjo jokios pareigos fiziniams asmenims išmokėtus pinigus apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje, todėl ir neturėjo pareigos pateikti teismui duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų apie minėtų pinigų perdavimą apeliantei. Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas, spręsdamas dėl ūkinių operacijų turinio, vadovavosi neleistinais įrodymais, kadangi rėmėsi tik liudytojų parodymais, o ne rašytiniais įrodymais. Nustačius, kad ieškovė neturėjo pareigos savo buhalterinėje apskaitoje apskaityti jos darbuotojams kaip fiziniams asmenims, neveikiantiems ieškovės vardu, išmokėtų sumų, ieškovė jokių dokumentų dėl šių sumų pateikti negalėjo, todėl teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, kadangi kitokių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės nurodytą gynybinę poziciją, pati apeliantė nepateikė.

Pasisakydamas dėl tinkamo įrodymų vertinimo ir liudytojų parodymų byloje, dėl tarp šalių apeliantės teigimu egzistavusios atsiskaitymo tvarkos apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apie pinigų pervežimą savo parodymuose nurodė ir atsakovės atstovas P.H. M., kuris paaiškino, jog praktika dėl pinigų pervežimo buvo taikoma nuo 2004 metų, pinigus perveždavo ir kiti vežėjai (b.l. 14, t. 2), nors su jais, remiantis atsakovės atstovės advokatės I. Kurauskienės paaiškinimais, buvo atsiskaitoma pavedimais (b.l. 12, t. 2). Nurodytos aplinkybės taip pat leidžia spręsti, jog pervežimo įmonės tik perveždavo grynuosius pinigus iš vienos įmonės kitai, kurios savininkas yra vienas ir tas pats asmuo. Pats atsakovės atstovas direktorius patvirtino, jog pinigų trūkumas būtent ir atsirado dėl atsiskaitymų grynaisiais, jiems tiksliai nėra žinoma, kur būtent minėti pinigai pradingo, o jo manymu, dėl to yra kalti G. M. ir buhalterė D. B..

Be to, liudytojas J. S. patvirtino, jog jis pinigus, parvežtus iš Vokietijos, atiduodavo apeliantės buhalterijai arba direktoriui G. M. (b.l. 36, t. 2), o pristačius pinigus jam jokio dokumento neišduodavo, pasirašyti niekur nereikėdavo. Pažymėtina, kad jis paaiškino, jog jam nėra žinoma, ar jo darbdavys žinojo apie atliekamus pinigų pervežimus, kas leidžia manyti, kad darbuotojas veikė ne kaip įmonės, t y . ieškovės atstovas, o kaip savarankiškas fizinis asmuo. Tuo atveju, jei jis būtų veikęs kaip įmonės atstovas, jis būtų tikras dėl to, kad tokie pinigų pervežimai vyko su įmonės vadovų žinia, kadangi jam tam tikrus įgaliojimus veikti įmonės vardu turėtų ir galėtų suteikti tik ieškovės direktorius ar kitas kompetentingas asmuo. Analogiškus parodymus nagrinėjant civilinę bylą davė ir kitas ieškovės darbuotojas A. G., kuris patvirtino, kad pinigus perveždavo į atsakovės įmonę Zapyškyje ir juos perduodavo įmonės direktoriui G. M. arba buhalterei D. (b.l. 36, t. 2), jam taip pat perduodant pinigus Lietuvoje niekur nereikėjo pasirašyti. Minėtas liudytojas patvirtino, kad darbdaviui buvo žinoma apie jo atliekamą pinigų pervežimą, tačiau šį informuodavo tik, kaip galima spręsti, tuo tikslu, kad reikės papildomai užsukti paimti tuos pinigus ir juos parvežti. Apie parvežtus ir apeliantei perduotus pinigus vairuotojas taip pat informuodavo darbdavį (b.l. 37, t. 2). Nors liudytoja A. M. patvirtino, kad vairuotojai perveždavo pinigus ekspedicijos firmai (b.l. 37, t. 2), tačiau šios liudytojos parodymai vertintini kritiškai, kadangi ji yra tiek apeliantės, tiek ir Vokietijoje esančios įmonės akcininko OP.H. M. sutuoktinė, todėl galimai yra suinteresuota palankia apeliantei šios civilinės bylos baigtimi. Negalima sutikti, kad liudytojas G. M. nepatvirtino pinigų perdavimo įmonei fakto, kadangi jis apklausiamas patvirtino, kad: „pinigus pristatydavo į atsakovo buhalterijos seifą“, „vairuotojai man pinigus kartais paduodavo, aš nunešdavau į buhalteriją ir padėdavau, kartais vairuotojai patys nunešdavo į buhalteriją, ..“ (b.l. 107, t. 2). Nurodytas pasakymas, kad „aš pats negaudavau pinigų“, dar neleidžia manyti, kad pinigai nebuvo perduodami apeliantei. Toks pasakymas vertinant lingvistiškai gali reikšti, kad minėtas liudytojas kaip fizinis asmuo negaudavo pinigų jo asmeninėn nuosavybėn, tačiau pirmiau nurodytos liudytojo aplinkybės patvirtina, kad pinigai apeliantei būdavo perduodami. Be to, liudytoja D. B. patvirtino, kad buvo tam tikri atvejai, kai vairuotojai pinigus atveždavo įmonei, o tie pinigai būdavo įmonės vadovo žinioje, parvežtus pinigus jie padėdavo į seifą ir jie būdavo įmonės vadovo žinioje (b.l. 110, t. 2). „Iš V. transporto firmos atvažiuodavo vadovas arba vairuotojas su KPO ir mes pagal tuos orderius išmokėdavom jiems pinigus, išmokėdavo įmonės kasininkas“ (b.l. 110, t. 2), kas leidžia manyti, kad ne iš karto pinigai turėdavo būti apskaitomi ir buvo apskaitomi ieškovės finansiniuose dokumentuose, o grynuosius pinigus išmokėdavo ieškovei įmonės kasininkas, kas tik patvirtina, kad grynieji pinigai iš pradžių buvo pristatomi į apeliantės buveinę, o tik paskui jau būdavo išmokami transporto paslaugas suteikusiai ieškovei. Be to, liudytoja patvirtino, kad buvo keli atvejai, kai ji ėmė pinigus iš ieškovės vairuotojų (b.l. 110, t. 2). Minėta liudytoja taip pat patvirtino, kad ji įgaliojimuose duomenis apie D. V. įmonę pažymėjo tik tam, kad ji pati žinotų, o ne tuo pagrindu, kad įgaliojimuose nurodyti ieškovės darbuotojai kaip fiziniai asmenys veikia būtent ieškovės vardu (b.l. 111, t. 2).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, išsamiai nepasisakytina.

Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia patvirtina, jog apeliantė neįrodė, kad už ieškovės suteiktas paslaugas ieškovei sumokėjo trečiasis asmuo, dėl ko jai pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas yra išnykusi. Apeliantės, kaip juridinio asmens, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, toks nepateisinamai aplaidus elgesys su jai skirtomis piniginėmis lėšomis negali būti pateisinamas, o kartu ir neigiamos tokios apeliantės veiklos pasekmės negali būti perkeliamos ieškovei ar kitiems tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir objektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė atsikaičiusi su ieškove už šios suteiktas transportavimo paslaugas, todėl pagrįstai ieškinį tenkino ir priteisė ieškovės prašomas sumas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovė, ruošdama atsiliepimą į apeliantės apeliacinį skundą, turėjo 1200 Lt išlaidų (b.l. 151-156, t. 2), kuriuos prašo priteisti iš apeliantės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyto dydžio, todėl, kadangi apeliacinis skundas atmestas, sprendžia, kad prašoma suma priteistina iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. V. įmonei, juridinio asmens kodas 174401731, J. Basanavičiaus g. 89, Šakiai, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SAEGEWERK UND PALETTENFERTIGUNG PAUL MAAG“, juridinio asmens kodas 110583940, Beržų g. 29, Kruoniškių k., Zapyškio sen., Kauno r. 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.