Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Saegewerk und Palettenfertigung Paul Maag“ atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-739-660/2012 pagal D. V. įmonės pareiškimą išduoti teismo įsakymą dėl skolos priteisimo iš skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Saegewerk und Palettenfertigung Paul Maag“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

tenkindamas kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartimi 20 884,98 Lt sumai areštavo skolininkui priklausančias pinigines lėšas, esančias skolininko atsiskaitomosiose sąskaitose, o jų nesant ar esant nepakankamai, skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant skolininkui jį parduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip realizuoti. Laikinąsias apsaugos priemones pritaikė, atsižvelgęs į tai, kad pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jis pagrįstas rašytiniais įrodymais, reikalavimo suma yra didelė, skolininkas vengia gera valia atsiskaityti.

Kreditorius nepateikė įrodymų apie galimai nesąžiningus skolininko veiksmus, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tik nurodė aplinkybes apie skolininko vengimą vykdyti prievolę.

Ieškinio kaina (20 884,98 Lt) nelaikytina didele, nes šią sumą prašoma priteisti iš vykdančio veiklą ir turinčio pakankamai turto juridinio asmens. Pelningai ir sklandžiai dirbančios skolininko įmonės įstatinis kapitalas yra 150 000 Lt. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos projekto matyti, kad 2011 metų įmonės grynasis pelnas sudaro 235 608 Lt, 2012 m. sausio mėn. – 48 467 Lt. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad, patenkinus kreditoriaus reikalavimą, skolininkas negalės įvykdyti teismo sprendimo.

Prašo panaikinti nutartį, klausimą išspręsti iš esmės ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo didele reikalaujama priteisti suma. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones preziumuojamas tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009, 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009, kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti. Ją taikydamas teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes ir nuspręsti, ar, atsižvelgus į konkretaus atsakovo finansines galimybes, galima daryti išvadą, kad jam ieškinio reikalavimo suma yra didelė ir tai gali sukelti sunkumus įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju. Byloje esant įrodymų, jog ieškinio suma, lyginant su atsakovo nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, jam nėra didelė, laikytina, kad objektyvios grėsmės dėl didelės ieškinio sumos būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas yra paneigtas ir teismas neturi pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Skolininkas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kurie, jo manymu, patvirtina, kad prašoma priteisti suma jam nėra didelė.

Iš skolininko įmonės balanso projekto matyti, kad 2012 m. sausio 31 d. jo turimo turto vertė buvo 8 968 692 Lt (ilgalaikio turto – 1 933 705 Lt, trumpalaikio turto – 7 034 987 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 994 059 Lt, iš jų – 705 213 Lt mokėtinos per vienerius metus (su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudarė 208 218 Lt). Didžiąją dalį trumpalaikio turto sudaro per vienerius metus gautinos sumos (5 733 934 Lt). Nesant duomenų apie galimybę atgauti šias skolas, negalima daryti išvados, kad šis turtas yra realus. Skolininkas nepateikė pinigų srautų ataskaitos, išsamių duomenų apie debitorines ir kreditorines skolas, turimo turto sudėtį bei konkrečius šiam turtui nustatytus apsunkinimus, išsamių duomenų apie turimas lėšas, kitų duomenų apie savo turtinę padėtį, kurie eliminuotų abejones dėl skolininko galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Didelis įstatinis kapitalas objektyviai neatspindi bendrovės finansinės padėties. Taigi, balanso projektas apelianto argumentų neįrodo ( CPK 190, 178 straipsniai). Skolininkui nepateikus dokumentų, pagrindžiančių, jog prašoma priteisti suma jam nėra didelė, teismas daro išvadą, kad apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, todėl pirmosios instancijos teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartimi pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones jo atžvilgiu.

Teismui nusprendus, jog laikinųjų apsaugos priemonių imtis būtina, pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį jos turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad jos nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas pažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principą. Piniginės lėšos turi didžiausią apyvartumą. Jų areštas sukelia didžiausius nepatogumus, gali atnešti daugiausiai nuostolių, suvaržo skolininko teises ir galimybę vykdyti ūkinę–komercinę veiklą labiau, nei tai yra būtina proceso tikslams pasiekti. Dėl šios priežasties apygardos teismas nustato, kad pirmiausiai areštuotinas reikalavimo vertę atitinkantis skolininko nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o jo nesant ar nepakankant – atitinkama piniginių lėšų dalis.

Areštavus ūkinę–komercinę veiklą vykdančio subjekto pinigines lėšas, teismai laikosi praktikos leisti iš jų mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su kreditoriumi. Dėl to skolininkui leistina atlikti minėtas operacijas, jei bus areštuotos įmonės piniginės lėšos, nelaikant šio klausimo išsprendimo atskirojo skundo ribų peržengimu (CPK 145 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnis).

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis iš dalies pakeistina (CPK 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalis 4 punktu,

nutaria:

pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį, nustatant, kad 20 884,98 Lt sumai pirmiausiai areštuotinas skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Saegewerk und Palettenfertigung Paul Maag“, įmonės kodas 110583940, priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai, skolininkui priklausančios piniginės lėšos, esančios skolininko atsiskaitomosiose sąskaitose, uždraudžiant skolininkui areštuotą turtą parduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip realizuoti. Areštavus skolininko pinigines lėšas, leistina iš jų mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su kreditoriumi.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.