- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-28
- Bylos Nr.
- 2-1149-660/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Larisa Tamulionienė
- Ieškovas
- D. V.
- Advokatai
- Saulius Majauskas, Neringa Grubliauskienė, Ina Kurauskienė
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno rajono apylinkės teismo teisėja Larisa Tamulionienė, sekretoriaujant Ramunei Bulavaitei, dalyvaujant ieškovės D. V. įmonės atstovams G. V. ir advokato padėjėjui Sauliui Majauskui, atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) atstovams H. P. M., advokatėms Inai Kurauskienei, Neringai Grubliauskienei, vertėjoms V. B., Ž. S., žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. įmonės ieškinį atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. V. įmonė kreipėsi į teismą ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) 20884,98 Lt skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės atstovas advokato padėjėjas Saulius Majauskas ieškinio reikalavimus palaikė, prašė tenkinti. Paaiškino, kad skola susidarė pagal prie ieškinio pridėtas sąskaitas faktūras, kurios buvo visiškai neapmokėtos, o viena iš jų buvo apmokėta dalinai. Atskaičius tą dalinį apmokėjimą, kuris paskutinis buvo 2011-12-08, susidaro skola 20884,98 Lt. Ieškovė perveždavo atsakovės prekes į Vokietiją. Atlikus pervežimą, ieškovė gaudavo iš atsakovės atsiskaitymą. Praktika susiklosčiusi tarp ieškovės ir atsakovės nuo 2004 metų buvo tokia, jog atsakovė prašydavo ieškovės vairuotojų, kad šie į atsakovės sąskaitą pervežtų pinigus iš prekių gavėjo. Atsakovės įmonė išrašydavo įgaliojimus vairuotojams priimti pinigus Vokietijoje. Vairuotojai šiuos pinigus priimdavo, perveždavo į Lietuvą ir priduodavo į atsakovės kasą. Po to, kai būdavo tie pinigai perduodami į atsakovės kasą, ieškovė išrašydavo atsakovei sąskaitą ir gaudavo apmokėjimą. Atsakovės teiginiai apie tai, jog užsienio bendrovė (duomenys neskelbtini) tiesiogiai atsiskaitinėdavo už transporto paslaugas ar, kad tie pinigai būtų užsilikę ieškovės vairuotojų žinioje, yra nepagrįsti ir susiklosčiusios tarp šalių praktikos neatitinka. Šį faktą patvirtina ta aplinkybė, kad paskutinis apmokėjimas, gautas ieškovės iš atsakovės, buvo 2011-12-08. Tuo tarpu atsakovės atsiliepime išdėstytos sumos, kurių, kaip teigia atsakovė, į įmonės kasą ji negavo, yra nuo 2010-03-23 iki 2011-10-11. Įgaliojimai priimti pinigus ir juos pervežti, kurių pagrindu atsakovė ginasi nuo pareikšto reikalavimo, buvo išrašyti pačios atsakovės ir pačios atsakovės klaidingai nurodyti važtaraščių numeriai. Būtent atsakovė yra kalta dėl tos situacijos, kad ji negali atsekti galų kur tie pinigai nukeliavo. Atsakovė tuos pinigus faktiškai iš vairuotojų gavo, tačiau nepagrįstai reiškia pretenzijas ieškovei todėl, kad pati klaidingai nurodė šiuose įgaliojimuose važtaraščių numerius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovė kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame atsakovė nurodo, jog buvę įmonės direktoriaus pavaduotojai bei buvusi įmonės buhalterė galimai iššvaistė ir pasisavino įmonės lėšas. Todėl mano, kad atsakovė, neturėdama pakankamai duomenų, įrodančių šiuos faktus ir vis dar tebevykstant tyrimui dėl to, ar šiuos pinigus pasisavino šie asmenys, negali dėl tų pačių sumų reikšti kažkokias priešpriešines pretenzijas dėl kažkokių skolų. Atsakovės įmonės direktorius P. M. teismo posėdyje paaiškino, kad jis nežino kokiuose kanaluose dingo pinigai, kad, remiantis audito duomenimis, pinigus pasisavino buvę darbuotojai. Po paskutinio atsiskaitymo 2011-12-08 ieškovė įvykdė dar keletą pervežimų, t. y. 2011-12-15 buvo išrašytos 2 sąskaitos už pervežimus, 2011-12-21 ir 2012-01-10 buvo išrašytos sąskaitos už pervežimus. Po to, kadangi susidarė nemaža suma, ieškovė siuntė atsakovei prašymus atsiskaityti. Atsakovė atsakė, kad neva ieškovės įmonė skolinga atsakovei dėl pervežtų pinigų ir nurodė, kad vienašališkai šias sumas įskaito kaip tarpusavio skolas ir kad neketina mokėti.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas G. V. ieškinio reikalavimus palaikė, prašė tenkinti. Paaiškino, kad yra neapmokėtos sąskaitos nuo 2011-12-08 už transporto paslaugas, pervežimus iš Lietuvos į Vokietiją. Siuntėjas buvo UAB (duomenys neskelbtini) .Krovinio pristatymas buvo nurodomas CMR važtaraštyje. Prekių pirkėjas buvo kita atsakovo bendrovė (duomenys neskelbtini). Tačiau nurodytos iškrovimo vietos buvo įvairios, jos buvo nurodytos CMR važtaraščiuose. Kroviniai buvo pristatyti nustatytu laiku nurodytu adresu. Tai patvirtina CMR važtaraščiuose esantys parašai ir antspaudai. Ieškovės įmonės administracijos pasiūlymu nusistovėjo tokia tvarka, kad pinigus duos Vokietijoje ar tai pats savininkas, ar tai išsikrovimo vietoje, juos parveš į atsakovės bendrovę, juos priduos ir tada pagal kasos pajamų orderį tuos pinigus išduos. Pinigus veždavo vairuotojai J. S. ir A. G.. 2012-01-09 buvo sudaryta ilgalaikė transporto paslaugų sutartis. Iki tol atsiskaitinėjo atsakovas pagal vienkartinius užsakymus. Tačiau nei pagal šią sutartį, nei pagal vienkartinius užsakymus nebuvo apmokėta ieškinyje nurodyta susidariusi skola. Pinigus vairuotojai pristatė, paskutinis gavimas yra 2011-12-08, nurodytos sąskaitos, už kurias apmokėta. Atsakovė teigia, kad pinigus perdavinėjo tiesiogiai, tačiau ieškovė tokio atsiskaitymo negalėjo turėti, kadangi iš ieškovės transporto paslaugas užsakė lietuviška bendrovė UAB (duomenys neskelbtini). Sąskaitos ir kasos pajamų orderiai buvo rašomi jiems. Ieškovė sąskaitas ir kasos pajamų orderius atsakovei išrašydavo po to, kai susiderindavo su atsakovės administracija, kad pinigai įplaukė į atsakovės kasą. Atsakovė su ieškove iki 2009 metų atsiskaitinėjo pavedimais, po to buvo susidariusi skola ir nuo 2009 metų gegužės ar liepos atsiskaitinėjo iš kasos grynais pinigais - eurais. Atsiskaitydavo tas asmuo, kuris pasirašydavo ant kasos pajamų orderių - G. M., D. B., V. G.. Pinigus atsakovei pridavinėdavo vairuotojai. Kasos pajamų orderių atsakovės atstovai vairuotojams neišrašydavo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas H. P. M. paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovė išmokėjo vairuotojams 67329,60 Lt, o transporto paslaugų gavo už 20884 Lt, t. y. skirtumą permokėjo. Būdamas bendrovės direktorius, tačiau nuolat gyvendamas Vokietijoje, suteikė vadovo teises pagal prokūrą G. M., kurio iniciatyva buvo pasirinktas toks apmokėjimas vežėjams, kuris buvo nusistovėjęs ir bendradarbiaujant su ieškovės įmone. Vokietijos įmonė pradėjo mokėti vežėjams už paslaugas tiesiogiai, tokiu būdu sumokėdama vežėjams už paslaugas ir sumažindama savo skolą atsakovei. Ieškovės įmonės vairuotojai jokių pinigų atsakovės įmonės darbuotojams neperdavė. D. B. jam jokių pinigų neperdavė. Pagal sutartį pinigai buvo skirti transportavimo įmonei. Ieškovė turėjo šiuos pinigus užpajamuoti kaip gautus iš Vokietijos bendrovės (duomenys neskelbtini), nes atsakovės klientai turėjo sumokėti būtent vokiškai bendrovei. (duomenys neskelbtini) pardavė prekes Vokietijoje ir pinigus gavo iš klientų, o klientai pervedė pinigus vėl atgal (duomenys neskelbtini) bendrovei už prekes, kurios buvo parduotos. UAB (duomenys neskelbtini) buvo apskaitomi parvežami iš Vokietijos pinigai. Už transportavimo paslaugas atsiskaitydavo atsakovė, t. y. lietuviška įmonė. Atsakovės įmonė nelaikė pinigų Vokietijoje, turėjo sąskaitą ir tvarka buvo tokia, kad Vokietijos įmonė gaudavo pinigus iš klientų, tada jo sutuoktinė pervesdavo pinigus į lietuviškos įmonės sąskaitą, iš šios sąskaitos buvo imami kreditai ir buvo padengiamos lietuviškos įmonės išlaidos. (duomenys neskelbtini) imdavo prekes iš UAB (duomenys neskelbtini) ir atsiskaitydavo su UAB (duomenys neskelbtini). Pervežami pinigai buvo kaip atsiskaitymas už pervežtas prekes.
Atsakovės atstovė advokatė Neringa Grubliauskienė paaiškino, kad atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimais. Atsakovė pripažįsta, kad ieškovė jai pagal nurodytas sąskaitas pervežimo paslaugas atliko. Tarp ieškovės ir atsakovės įmonių ne vienerius metus buvo susiklosčiusi praktiką, kad ieškovės vairuotojai pagal jiems įteiktą rašytinį pavedimą – dalinį apmokėjimą transporto įmonei - iš Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) gaudavo įvairias pinigų sumas, kaip dalinį apmokėjimą už pervežimą. Iš dalinio apmokėjimo transporto įmonei turinio matyti, kad šios lėšos buvo skirtos transporto įmonei, ir pagal atsakovės ir (duomenys neskelbtini) susitarimą sumokėtomis sumomis turėjo būti mažinami tarpusavio atsiskaitymai. Ieškovės vairuotojai J. S. ir A. G. patvirtino pinigų paėmimo faktą, tačiau teigė, kad šiuos pinigus paduodavo atsakovės darbuotojams G. M. arba buhalterei D. B.. Atsakovė nurodė, kad jokios piniginės lėšos, paimtos ieškovės darbuotojų iš Vokietijos įmonės jai nebuvo perduotos ir negalėjo būti perduotos, nes jos skirtos vežėjui už paslaugas apmokėti. Atsakovės įmonė ieškovei yra sumokėjusi 67329,60 Lt, o transporto paslaugų gavo tik už 20884 Lt, t. y. už paslaugas yra permokėta. Pagal sutartį pinigus turėjo gauti transportavimo įmonė, jos vairuotojams tie pinigai ir buvo išmokami, o Lietuvoje ieškovė privalėjo šiuos pinigus užpajamuoti, kaip gautus iš Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini). Vokietijos įmonė imdavo prekes iš atsakovės ir vėliau su ja atsiskaitydavo. Iš atsiskaitymo su atsakove lėšų buvo sumokama vežėjui už pervežimo paslaugas, tai vyko ir su kitomis įmonėmis ir jokių nesklandumų, išskyrus ieškovą, nekilo. Ieškovės darbuotojai, jai žinant, gaudavo pinigines lėšas iš Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), šias lėšas ieškovė privalėjo apskaityti savo buhalterinėje apskaitoje, tačiau šių lėšų ieškovė nėra apskaičiusi ir nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad ieškovė iš Vokietijos parvežtas lėšas būtų perdavusi atsakovei. Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia prievolę šalims įvykdyti per trečiuosius asmenys, todėl Vokietijos įmonei (duomenys neskelbtini) įvykužius prievoles už atsakovę ieškovei už pervežimo paslaugą nėra pagrindo tenkinti ieškinio. Kritiškai vertintini ieškovės ir jos darbuotojų teiginiai, kad vokiško dokumento turinys jiems nebuvo žinomas. Pinigai ieškovei, kaip transporto įmonei, buvo mokami keletą metų, todėl sunkiai suvokiama, kad juridinis ar fizinis asmuo atliktų kažkokius veiksmus, nežinodamas šių veiksmų tikslo, esmės, o galiausiai - ir teisėtumo. Taip kritiškai vertintini G. M. ir D. B. parodymai, kadangi jų santykiai su atsakove yra konfliktiški, nes atsakovė dėl jų veiklos yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą, su G. M. atsakovė bylinėjasi tiek dėl atleidimo ir darbo, tiek dėl skolos priteisimo.
Liudytojas J. S. paaiškino, kad jis dirba D. V. įmonėje vairuotoju. Atsakovės įmonės direktorius arba darbuotojas G. M. išduodavo vardinį įgaliojimą prie krovinio dokumentų. Pagal įgaliojimą jis turėdavo paimti pinigus iš įmonės „S.“, esančios Vetringino m., ir išsikrovimo vietoje jam duodavo pinigus, kuriuos jis perduodavo į atsakovės įmonės buhalteriją arba G. M.. Ant įgaliojimo pasirašydavo, kad pinigus gavo. Grįžęs tą pačią ar kitą dieną priduodavo į atsakovės įmonės buhalteriją arba direktoriui G. M., apie tai niekur nepasirašinėjo ir jokio patvirtinimo negaudavo.
Liudytojas A. G. paaiškino, kad jis dirba ieškovės įmonėje nuo 2008 m. P. M. įmonėje, esančioje Z., jam išduodavo įgaliojimą paimti pinigus, už ką – jis nežino. Vokietijoje pas P. M. namuose gaudavo pinigus eurais, apie tai pasirašydavo įgaliojime ir grįžęs į Lietuvą, atiduodavo juos atsakovės įmonės buhalterei D. B. arba direktoriui G. M.. Jokių dokumentų, patvirtinančių, kad atidavė pinigus atsakovei, negaudavo. Darbdavys žinojo, kad jis perveža pinigus, jam pranešdavo apie tai, kad parvežė atsakovei pinigus.
Liudytoja A. M. paaiškino, kad ji Vokietijoje mokėjo pinigus vairuotojams už transporto paslaugas. D. V. įmonei sumokėta daugiau, nei įvykdyta pervežimų. Vairuotojas atvykdavo su atsiskaitymo dokumentu iš atsakovo, tuomet Vokietijos įmonė (duomenys neskelbtini) sumokėdavo vairuotojui už transportavimą. Vairuotojas priimdavo grynuosius pinigus, patvirtindavo savo parašu. Pinigai buvo skirti ekspedicijos įmonei už transportavimo paslaugas. Vokietijos įmonė (duomenys neskelbtini) sumokėdavo pinigus vairuotojams už ekspedicijos paslaugas, kadangi Vokietijos įmonė (duomenys neskelbtini) perka prekes iš lietuviškos įmonės (duomenys neskelbtini) ir Vokietijos įmonė parduoda šias prekes daugiausia Vokietijos klientams, todėl Vokietijos įmonė turi apmokėti lietuviškos įmonės (duomenys neskelbtini) sąskaitas. Vokietijos įmonė sumokėdavo vairuotojui pinigus už transporto paslaugas. Išmokėjimo dokumente buvo parašyta vairuotojo vardas, išmokėjimo data ir būdavo nurodyta už kokius važtaraščių numerius buvo skirti šie pinigai. Vairuotojas perveždavo šiuos pinigus ekspedicijos firmai. Pagal išmokėjimo dokumentą, kurį atsiveždavo vairuotojas, ji galėjo tiksliai nustatyti ir priskirti pinigų sumas konkretiems važtaraščiams. Pinigus vairuotojas gaudavo už tam tikrą važtaraštį, kuris būna nurodytas išmokėjimo dokumente, už ekspedicijos įmonės transportavimo paslaugas pagal tą važtaraštį. Išmokėjimo dokumentuose būdavo nurodyti tie važtaraščių numeriai už tas prekes, kurios ir buvo atvežtos. Vokietijos įmonė turėdavo apmokėti lietuviškos įmonės sąskaitas ir ji tose sąskaitose atskirose eilutėse nurodydavo sumą už pervežimus. Lietuviškos įmonės sąskaitos numeris ir važtaraščio numeriai buvo identiški, šitaip ji priskirdavo šiuos numerius vieną prie kito. Ji paimdavo pinigus iš banko sąskaitos, įtraukdavo į kasos dokumentus, atvykdavo vairuotojas iš ekspedicijos firmos ir tada ji pažymėdavo, kad ta suma buvo nurašyta iš kasos. Tas sumas ji apskaitydavo kaip išmokas transporto įmonei. Transporto firmų pavadinimai nebuvo rašomi. Už prekes Vokietijos įmonė su lietuviškąja įmone atsiskaitydavo dažniausiai mokėjimo pavedimais ir mokant tas sumas, būdavo išskirtos sumos, kurios būdavo sumokamos transporto firmai. Transporto įmonės sąskaitas išrašydavo lietuviškai įmonei (duomenys neskelbtini). Tie pinigai, kurių trūksta, skirti apmokėti transporto paslaugas, kurias atliko ne ieškovės įmonė, o kiti vežėjai.
Liudytoja A. S. paaiškino, kad ji yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorė. Įmonė buvo pasamdyta atlikti finansinių ataskaitų auditą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-09-31 dienos. Viena iš audito procedūrų yra skolų suderinimas. Pastebėjo, kad keletui transporto kompanijų buvo atsiskaitoma tik grynais pinigais. Apyvartos buvo didelės, siekė per metus beveik milijoną litų, dėl to buvo praplėstos audito procedūros ir atliktas savarankiškas skolų suderinimas. Suderinant skolas, gavo informaciją iš direktoriaus P. M., kad transporto kompanijoms iš UAB (duomenys neskelbtini) (toliau - „S.“), už transporto paslaugas buvo išrašomi pavedimai transporto įmonių vairuotojams ir pagal tuos pavedimus iš įmonės (duomenys neskelbtini) Vokietijoje buvo atsiskaitoma grynais pinigais. Kaip paaiškino P. M., tai nebuvo rašytinis susitarimas, tai buvo žodinis susitarimas su UAB „S.“ technikos direktoriumi, kuris turėjo generalinę prokūrą, kad tiesiai transporto kompanijoms atsiskaitys (duomenys neskelbtini) Vokietijoje, t. y. kad UAB „S.“ Lietuvoje neturėjo atsiskaityti su transporto kompanijomis. Ir pats pavedimas nurodo, kad tai yra pavedimas transporto kompanijų vairuotojams gauti Vokietijoje atsiskaitymą už jų atliktas transporto paslaugas ir šios sumos turi būti įskaitytos į skolų sumažinimą. Buvo prieita tokios nuomonės, kad turėjo būti atliktas užskaitymas ir visos pinigų sumos, gautos pagal šiuos pavedimus Vokietijoje, turėjo būti užskaitytos transporto įmonių kasoje. Ir pagal tą pavedimą jos negalėjo būti apskaitytos UAB „S.“ kasoje. Turėjo būti atliktas tarpusavio skolų užskaitymas. Darant šį tyrimą, paaiškėjo, kad D. V. įmonės vairuotojams UAB „S.“ buvo išrašę pavedimus gauti grynais pinigais už ne D. V. įmonės atliktas transporto paslaugas. Pavedimuose nurodytos sąskaitos vežėjas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“. Visoms šioms įmonėms UAB „S.“ už atliktas transporto paslaugas atsiskaitė bankiniais mokestiniais pavedimais. Tai nustačius, kreipėsi į UAB „S.“, kad informuotų D. V. įmonę dėl 63040,68 Lt neapskaitytų gautų pinigų pagal pavedimus Vokietijoje. Tuomet „S.“ D. V. įmonė parašė atsakymą, kad su šiuo įsiskolinimu nesutinka ir laiko jį nepagrįstu, nes pagal išduotus įgaliojimus vairuotojams, kaip fiziniams asmenims, tie pinigai 63000 Lt yra perduoti bendrovės technikos direktoriui G. M. ir finansininkei D. B.. Tačiau ji mano, kad UAB „S.“ finansinėse ataskaitose turi būti sumažintas įsiskolinimas 63040,68 Lt D. V. įmonei. Dėl to, kad nei auditui, nei pačiai įmonei nebuvo pateikti įrodymai ir jos įmonė jų negalėjo surinkti, kad šie pinigai buvo įnešti į UAB „S.“ kasą. Pagal kasos taisykles visuose kasos pajamų orderiuose turi būti įrašyta mokančio asmens pareigos, vardas, pavardė ir parašas. Tokių dokumentų UAB „S.“ apskaitoje nebuvo. Jos įmonės ataskaitoje yra parašytos sumos kiek kasoje buvo tokių pinigų, tokios užskaitos buvo padarytos, bet jos nebuvo padarytos pilnai, dėl to vyksta ikiteisminis tyrimas. Tie pavedimai ir buvo išrašyti ne D. V. įmonei, ji netransportavo pagal šiuos numerius, ji neatliko transporto paslaugų, tačiau Vokietijoje gavo 900000 grynų pinigų, visi kiti pinigai yra užpajamuoti, o neužpajamuoti tie, kurie ir nepriklausė D. V. įmonei. D. V. įmonės vairuotojas gavo šiuos pinigus, įgaliojimas buvo išrašytas įmonės vairuotojui ir vairuotojas parvežė šiuos pinigus, o krovinys yra vežtas kitos bendrovės. Ar tie pinigai liko D. V. įmonėje, ar juos pasisavino kiti asmenys, to negali pasakyti.
Liudytojas V. G. paaiškino, kad jis dirba atsakovės įmonėje gamybos vadovu. D. V. įmonės vairuotojai kas savaitę priduodavo pinigus į atsakovės buhalteriją D. B.. Jos kabinetas randasi šalia jo kabineto. Jeigu jos nebūdavo, tai pinigus priduodavo G. M., su kuriuo jis sėdėjo viename kabinete. Vairuotojai imdavo pinigus iš Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini). Buhalterijoje išduodavo įgaliojimą D. V. įmonės vairuotojams, kad jie parvežtų pinigus iš Vokietijos įmonės į atsakovės įmonę. Vairuotojas pasirašydavo apie tai, kad gavo įgaliojimą. Įgaliojimą parašydavo vyr. finansininkė ir D. B. pasirašydavo. Vairuotojo duomenis pateikdavo atvykęs vairuotojas. Ar vairuotojams buvo išrašomi kvitai, kai jie priduodavo pinigus, nežino.
Liudytojas G. M. paaiškino, kad jis nuo 1995 m. iki 2011-11-15 dirbo atsakovės įmonėje direktoriumi gamybai, buvo atsakingas už transporto suradimą, gamybą, buvo prokuristas. Būdavo vežami pinigai iš Vokietijos į atsakovės įmonės buhalteriją – ieškovės įmonės vairuotojai paimdavo pinigus iš P. M. įmonės, esančios Vokietijoje pagal P. M. įgaliojimą. Atsakovės įmonės savininko vardu jis pasirašydavo įgaliojimus kaip įmonės kasininkas, įgaliojimo turinio, kuris yra surašytas vokiečių kalba, nesuprato, nes vokiečių kalbą žino silpnai. Kiek būdavo įgaliojimo egzempliorių jis nežino. Įgaliojimus spausdindavo D. B.. Kas nurodydavo važtaraščius – nežino. Kad vairuotojai neparvežtų pinigų – tokių atvejų nežino. Vairuotojai perduodavo pinigus su važtaraščiais į buhalteriją. Kartais vairuotojai jam pinigus paduodavo, o jis nunešdavo į buhalteriją. Ar pinigai buvo litais ar eurais – jis nežino. Ar buvo pinigai apskaityti įmonėje nežino.
Liudytoja D. B. paaiškino, kad ji dirbo atsakovės įmonėje finansininkės pareigose nuo 1995 m. iki 2011 m. gruodžio mėnesio. Ji pasirašydavo įgaliojimus vairuotojams, kad jiems išmokėtų pinigus. Vairuotojui atiduodavo pavedimą, kad jis paimtų pinigus. Kad vairuotojas gavo pinigus iš Vokietijos įmonės – jai pranešdavo P. M. žmona. Ji apskaitydavo D. V. įmonės kasos pajamų orderį. Vairuotojai kelis kartus buvo atvežę pinigus įmonei. Ji kelis kartus buvo paėmusi pinigus iš vairuotojų. Tie pinigai buvo įmonės direktoriaus žinioje. Ar jis juos apskaitydavo – nežino. Ar pinigai buvo eurais ar litais – ji nežino. Ieškovės įmonės vadovas atvažiuodavo, vairuotojai pasikraudavo su kasos pajamų orderiais, o ji pasirašydavo ir apmokėdavo. Kas ieškovės įmonės vairuotojams išmokėdavo pinigus Vokietijoje – ji nežino. Būdavo, kad pinigai buvo paliekami ant jos stalo, kokia valiuta – nežino. P. M. įmonėje būdavo retai, jam nebūnant įmonei vadovavo G. M..
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Ieškovės ir atsakovės atstovų, liudytojų paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad nuo 2008 metų ieškovė D. V. įmonė teikė pervežimo paslaugas medienos gaminius gaminančiai atsakovės įmonei UAB (duomenys neskelbtini), transportuodama medienos gaminius į Vokietiją, tai patvirtina byloje esantys tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščiai (t. 1, b. l. 5, 6, 9, 12, 15, 16, 19, 20, 23, 24, 27, 28). Pervežimo paslaugos buvo vykdomos pagal atsakovės pateiktus užsakymus (t. 1, b. l. 4, 8, 11, 14, 18, 22, 26). Pagal ieškovės įmonės pateiktas sąskaitas atsakovės įmonė apmokėdavo įvykdytus užsakymus, tačiau sąskaitų: 2011-12-08 DVĮ Nr. 0001812, 2011-12-15 DVĮ Nr. 0001815, 2011-12-15 Nr. 0001816, 2011-12-21 DVĮ Nr. 0001819, 2011-12-21 DVĮ Nr. 0001820, 2012-01-10 DVĮ Nr. 0001826, 2012-01-10 DVĮ Nr. 0001827 (t. 1, b. l. 3, 7, 10, 13, 17, 21, 25), neapmokėjo.
Atsakovė neginčija, kad ieškovės įmonė transportavimo paslaugas suteikė, tačiau nurodė, kad ieškovės įmonė taip pat yra skolinga atsakovės įmonei. Atsakovės teigimu, tarp ieškovės ir atsakovės įmonių ne vienerius metus buvo susiklosčiusi praktika, kad ieškovės vairuotojai pagal jiems įteiktą rašytinį pavedimą – dalinį apmokėjimą transporto įmonei – iš Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini) gaudavo įvairias pinigų sumas, kaip dalinį apmokėjimą už pervežimą. Šios lėšos, atsakovės teigimu, buvo skirtos transporto įmonei ir pagal atsakovės ir įmonės (duomenys neskelbtini) susitarimą sumokėtomis sumomis turėjo būti mažinami tarpusavio įsiskolinimai, tačiau vairuotojai visų gautų pinigų nepridavė į atsakovės įmonės kasą ir ieškovė šiuos vairuotojų parvežtus iš Vokietijos pinigus turėjo apskaityti savo buhalterijoje.
Byloje nustatyta, kad atsakovės įmonė išrašydavo ieškovės įmonės vairuotojams dalinius apmokėjimus transporto įmonei, taip vadinamus įgaliojimus, dėl pinigų išmokėjimo, pagal kuriuos ieškovės įmonės vairuotojai paimdavo iš pervežamų prekių gavėjo Vokietijoje bendrovės (duomenys neskelbtini) pinigų sumas (t. 1, b. l. 61, 62, 66, 67, 71, 72, 76, 77, 84-87, 95, 96, 100, 101, 108, 109, 119, 120, 124, 125, 132, 133, 137, 138, 142, 143, t. 2, b. l. 61-71).
Iš šių dalinių apmokėjimų transporto įmonei turinio nustatyta, kad jie buvo naudojami tik dviejų bendrovių – atsakovės įmonės UAB (duomenys neskelbtini) ir Vokietijoje bendrovės (duomenys neskelbtini), tai patvirtina esantis įgaliojimo viršuje užrašas - (duomenys neskelbtini) + (duomenys neskelbtini). Daliniai apmokėjimai transporto įmonei buvo išrašomi 2 egzemplioriais, šią aplinkybę patvirtino atsakovės įmonėje buhaltere dirbusi D. B.. Vienas dalinio apmokėjimus transporto įmonei egzempliorius likdavo atsakovės įmonėje, kitas Vokietijoje bendrovėje (duomenys neskelbtini). Šiuose dokumentuose nėra nurodytas perduodamų pinigų adresatas. Transportuojančiai įmonei, šiuo atveju – ieškovės įmonei – papildomas egzempliorius nebuvo surašomas. Vokiečių kalba surašyti daliniai apmokėjimai transporto įmonei buvo išduodami vairuotojams A. G. ir J. S., kurie teismo posėdžio metu paaiškino, jog jie nemoka vokiečių kalbos, žodžiu jiems buvo nurodoma paimti pinigus Vokietijoje iš P. H. M. ir parvežti į atsakovės įmonę, ką jie ir padarydavo. Prie A. G. ir J. S. parašų daliniuose apmokėjimuose yra nurodytas ieškovės įmonės kodas, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip įrodymas, jog ieškovės įmonės vairuotojai veikė kaip ieškovės įmonės atstovai. Paimdami pinigus Vokietijoje ir juos parveždami atsakovės įmonei jie neturėjo įgaliojimo veikti ieškovės įmonės vardu. Be to, nėra nustatyta, kad daliniuose apmokėjimuose transporto įmonei įmonės kodą įrašė ieškovės įmonės vairuotojai.
Liudytojai J. S., A. G., V. G., G. M. ir D. B. patvirtino, jog ieškovės įmonės vairuotojų pinigai buvo parvežami iš Vokietijos ir priduodami atsakovės įmonei.
Iš liudytojos A. S., atlikusios atsakovės įmonės finansinių ataskaitų auditą, paaiškinimų nustatyta, kad ji, remiantis atsakovės įmonės direktoriaus P.H. M. paaiškinimais, priėjo nuomonės, kad turėjo būti atliktas užskaitymas ir gautos pagal pavedimus pinigų sumos turėjo būti užskaitytos transporto įmonių kasoje. Teismo vertinimu, A. S. susidarė šią nuomonę remiantis atsakovės įmonės direktoriaus P.H. M. pateiktais klaidingais duomenimis, kurie prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
Ieškovės įmonės vairuotojai, gavę pinigus iš Vokietijos įmonės (duomenys neskelbtini), juos perdavė atsakovės įmonės darbuotojams, todėl atsakovės argumentai, kad gautas lėšas ieškovė privalėjo apskaityti savo buhalterinėje apskaitoje, atmestini kaip nepagrįsti.
Taip pat aukščiau minėtus atsakovės teiginius paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad atsakovės įmonės direktorius P.H. M. mokėjo pinigus už transportavimo paslaugas ieškovės įmonei pagal jos išrašytus kasos pajamų orderius (t. 2, b. l. 58-60). Kad atsakovė su ieškove atsiskaitydavo tokia tvarka patvirtino ir liudytoja D. B., nurodžiusi, kad kai ieškovas atvažiuodavo su kasos pajamų orderiu, jam būdavo išmokami pinigai ir ji apskaitydavo kasos pajamų orderį.
Byloje esančių įrodymų visuma - aukščiau paminėti rašytiniai įrodymai ir liudytojų (ieškovės ir atsakovės įmonių darbuotojų) paaiškinimai - paneigia atsakovės nurodytos, neva egzistavusios tarp ieškovės ir atsakovės įmonių, atsiskaitymo už paslaugas praktikos buvimą ir priešingai nei nurodė atsakovė, patvirtina, kad gautus iš Vokietijos bendrovės (duomenys neskelbtini) pinigus ieškovės įmonės vairuotojai perdavė atsakovės įmonės darbuotojams ir kad atsakovės įmonė mokėjo ieškovei už suteiktas paslaugas pagal ieškovės išrašytus kasos pajamų orderius.
Lietuvos Respublikos CK 6. 808 str. numato, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu.
Byloje nustatyta, kad ieškovė savo prievolę įvykdė, suteikė atsakovei pervežimo paslaugas, pateikė atsakovei sąskaitas 20884,99 Lt sumai, tačiau atsakovė jų neapmokėjo, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 20884,99 Lt skola.
Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytais terminais (LR CK 6.38 str., 6.63 str.).
Kadangi atsakovė ieškovės reikalavimo sumokėti skolą nevykdė, iš jos priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012-02-09, nuo priteistos sumos, t. y. 20884,98 Lt, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6. 37 str. ir 6.210 str.).
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CPK 93 str., iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1300,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato ir advokato padėjėjo pagalbą (t. 2, b. l. 46-48).
Kitos bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ieškovei nepriteistinos, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateiktas prašymas raštu dėl jų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 str. 1 d.).
Iš atsakovės valstybei priteistina 42,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-270 str., teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei D. V. įmonei, į. k. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) , a. s. LT204010042100070683, AB DnB bankas, iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini), į. k. 110583940, adresas (duomenys neskelbtini), a. s. LT097044060003158741, AB SEB bankas, banko kodas 70440, 20884,98 Lt (dvidešimt tūkstančių aštuonis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus 98 ct) skolos, 6 % dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (nuo 20884,98 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2012-02-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1300,00 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus litų 00 ct) išlaidų advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Priteisti iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini), į. k. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), a. s. LT097044060003158741, AB SEB bankas, banko kodas 70440, valstybei 42,50 Lt (keturiasdešimt du litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB bankas „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno rajono apylinkės teismą.