Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-05-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-89-487/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-15
Bylos Nr.
1A-89-487/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-42740-2016-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys, Jolanta Čepukėnienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis
M. S., M. S. Vilniaus
Nukentėjusysis
T. K.
Advokatai
Vytautas Griežė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-89-487/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42740-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1.; (S) 1.1.8.6.1.; 1.1.8.7.9.; 1.2.3.1.1.; 2.4.6.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aloyzo Kruopio ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistajam M. S. (M. S.),nuteistojo gynėjui advokatui Vytautui Griežei,nukentėjusiajai T. K.,vertėjoms Žanai Tadorovskajai, Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 punktu, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2017 m. vasario 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, taikant apėmimo būdą, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir M. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę nurodant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. S. Vilniaus teritorinės ligonių kasai priteista 2 743,65 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo M. S. nukentėjusiajai T. K. priteista 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. 23.00 val. iki 2016 m. rugpjūčio 25 d. 3.00 val., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su V. (V.) K. metu, tyčia sudavė kumščiais ne mažiau 5 smūgių nukentėjusiajam į galvos sritis, padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva kairio momens srityje, minkštųjų audinių kraujosruvą kairio momens srityje, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairiajame dilbyje, kairiajame sėdmenyje, kairėje blauzdoje, ko pasėkoje dėl galvos sumušimo, pasireiškusio odos nubrozdinimu su aplinkine poodine kraujosruva kairio momens srityje, minkštųjų audinių kraujosruva kairio momens srityje, kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, dešinės smilkininės skilties sumušimu, kuris komplikavosi smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, smegenų pabrinkimu, koma, abipusiu pūlingu plaučių uždegimu, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos ir širdies veiklos nepakankamumu, V. K. 2016 m. rugsėjo 11 d. VŠĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje mirė, taip tyčia nužudė V. K..

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nenustačius pagrindo perduoti bylos prokurorui, pavesti prokurorui atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, siekiant išsiaiškinti kur buvo ir ką veikė I. T. ir I. J. 2016 m. rugpjūčio 25 d. – 26 d., kaip išsprendė savo nesutarimus su V. K.. Taip pat, nenustačius, kad M. S. ir V. K. konflikto metu, nukentėjusiojo patirti sužalojimai sukėlė jam mirtį, priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nenustačius pagrindo išteisinti, švelninti bausmę, nes tikslo nužudyti V. K. neturėjo, įvertinus, jog konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek bylos teisminio nagrinėjimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirtos visos galimos versijos ir tai sukliudė nustatyti tiesą ir išaiškinti, kas iš tikrųjų padarė nusikaltimą, kuris baigėsi V. K. mirtimi. Apelianto vertinimu, skundžiamas nuosprendis, nėra pagrįstas visapusišku ir išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

2.2. Pažymi, kad bylos proceso metu buvo nurodyta, jog I. T. ir I. J. 2016 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praėjus dviem dienoms po to, kai jis (apeliantas) susimušė su V. K., gyrėsi, kad jie dar „dadėjo“ (sumušė) nukentėjusiajam. Dėl to, apelianto nuomone, būtent šių asmenų veiksmai, kurie galimai buvo atlikti praėjus mažiau nei vienai parai nuo jo paties konflikto, galėjo lemti nukentėjusiojo mirtį. Juolab, kad specialisto išvada nustatyta, jog V. K. mirtis kilo dėl sužalojimų, patirtų nemažiau kaip 1-2 savaites iki mirties. Tačiau šios aplinkybės išsamiai nebuvo tirtos.

2.3. Apelianto vertinimu, tiek I. T., tiek I. J., turėjo priežasčių naudoti smurtą V. K. atžvilgiu, kadangi tarp jų buvo kilę konfliktai dėl merginų, skolų už narkotines medžiagas, paties nukentėjusiojo elgesio, kuomet pastarasis iš I. J. atėmė kompiuterį ir jį pragėrė bei įžeidė I. J. sugyventinę. Pasak apelianto, tai buvo rimtas pagrindas ir motyvas kerštauti. Juolab, kad pastarosios aplinkybės buvo patvirtintos ir paties V. K. žodžiais, kuriuos jis savo močiutei T. K. pasakė prieš savo mirtį, ką nurodė ir pastaroji. Tokiu būdu teigia, jog šios aplinkybės yra svarbus pagrindas, kuris nebuvo tirtas, t. y. kas turėjo motyvą sumušti nukentėjusįjį dėl merginų ir/ar dėl pinigų. Juolab, kad priešingai nei minėti asmenys, jis pats neturėjo jokių ginčų ar nesusipratimų su V. K. nei dėl pinigų, nei dėl merginų.

2.4. Apelianto aiškinimu, 2016 m. rugpjūčio 24 d. vakarą būnant pas V. K. namuose buvo vartojamas ne tik alkoholis, bet ir narkotinės medžiagos, kurias atsinešė būtent I. T. ir kuriam nukentėjusysis buvo pažadėjęs sumokėti už jų davimą. Taigi, V. K. buvo skolingas I. T. už narkotikus. Be to, tarp pastarųjų buvo kilęs ginčas dėl merginos, kurią V. K. įvardino kaip laisvo elgesio, o I. T. su pastarąja norėjo užmegzti rimtus santykius. Pažymima, kad barnis tarp pastarųjų buvo įsiplieskęs po jo (apelianto) grumtynių su nukentėjusiuoju. Apelianto vertinimu, I. J. taip pat turėjo motyvų keršyti nukentėjusiajam. V. K. su pastaruoju buvo tik sugėrovai ir išgertuvių metu nukentėjusysis dažnai tyčiodavosi iš I. J., spardydavo jam į sėdmenis, kartą buvo sudaužęs bokalą trenkdamas juo jam per galvą. Be to, už tai, kad I. J. sugyventinė pralošė lažybas, visiems girdint, V. K. siūlė, jog pastaroji vietoj praloštų pinigų atsilygintų seksualinėmis paslaugomis. Dėl šio nukentėjusiojo veiksmo tarp pastarojo ir I. J. buvo kilęs konfliktas, kurio metu I. J. prisiėmė atlyginti sugyventinės skolą. Kadangi šis pinigų neturėjo, V. K. iš jo pasiėmė nešiojamą kompiuterį, kurį nieko neįspėjęs pardavė ir pragėrė. Apelianto nuomone, šios nurodytos aplinkybės parodo, kad tiek I. T., tiek I. J. turėjo pagrindo kerštauti V. K.. Iš pastarųjų žodžių, kad jie „dadėjo“ nukentėjusiajam, bei T. K. parodytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog jie taip pat galimai mušė nukentėjusįjį po jo paties (apelianto) buvusio konflikto su V. K..

2.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto savo samprotavimus, kaip galėjo toliau klostytis įvykiai, t. y. kokius veiksmus kitą dieną po išgertuvių nukentėjusiojo atžvilgiu galėjo atlikti tiek I. T., tiek I. J.. Apeliantas nurodo, kad tokias aplinkybes turėjo galimybę ištirti ir nustatyti ikiteisminio tyrimo institucijos, tačiau to nepadarė. Pasak apelianto, ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija galėjo imtis veiksmų, t. y. apklausti liudytojus, kurie pažįsta I. T., I. J., V. K., siekiant išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, taip pat kur 2016 m. rugpjūčio 25 d. I. T. ir I. J. buvo, peržiūrint parduotuvės vaizdo įrašus, mobiliojo ryšio tinklų operatorių duomenis, bei kitais jiems žinomais būdais. Visgi, tokia versija nebuvo tirta, o pripažinta, kad vienintelė galima nukentėjusiojo mirties priežastis yra jo (M. S.) veiksmai, nors jo paties kaltumas iš esmės buvo paremtas vienintelio liudytojo I. T. parodymais, kuris pats yra suinteresuotas, jog nebūtų apkaltintas.

2.6. Nuteistojo nuomone, nors baudžiamojoje byloje nėra pakankamai įrodymų, kad I. T. bei I. J. 2016 m. rugpjūčio 25 d. sumušė V. K. ir tai galėjo būti jo mirties priežastis, tačiau apelianto keliama versija yra pakankamai pagrįsta ir turi būti ištirta. Tai patvirtina apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl I. T. bei I. J. motyvo, kurios sutapo su nukentėjusiojo močiutės T. K. parodytomis aplinkybėmis, taip pat tai, kad bylos ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu šie stengėsi nuslėpti faktą, jog buvo susitikę su V. K. po M. S. konflikto su pastaruoju.

2.7. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į liudytojo I. T. duotų parodymų nepatikimumą. Ikiteisminio tyrimo metu ir apklaustas teisme I. T. neigė, kad po nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto dar buvo susitikęs su V. K., bet teisiamajam posėdyje atsakydamas į nuteistojo klausimą šią aplinkybę patvirtino, tvirtindamas, jog dėl girtumo nieko neprisimena. Tačiau pastarasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotikų, labai tiksliai prisiminė įvykių datą, laiką ir kitas konflikto aplinkybes, nors pirmą kartą ir buvo apklaustas praėjus beveik dviem mėnesiams po konflikto. Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės rodo I. T. duotų parodymų nenuoširdumą. Be to, būtų keista, jei I. T. nebūtų ieškojęs V. K. ir nereikalavęs grąžinti skolos už narkotikus.

2.8. Apelianto samprotavimu, jei jis būtų taip neadekvačiai sužalojęs V. K., logiška ir natūralu, jog dėl to nukentėjusysis būtų kreipęsis į policiją ir priežasčių susilaikyti nuo tokio kreipimosi jis nebūtų turėjęs. Tuo tarpu, jei šį sužalojo I. T. ir I. J., kreipiantis į policiją galėjo išaiškėti apie narkotikų vartojimą ar savavaldžiavimą atimant iš I. J. kompiuterį, t. y. dėl ko jis pats galėjo būti patrauktas atsakomybėn. Apelianto nuomone, šios aplinkybės kaip tik ir galėjo jį sustabdyti nuo kreipimosi į teisėsaugos instituciją.

2.9. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo medicinos ekspertas nenurodė sužalojimų, sukėlusių V. K. mirtį, konkrečiai apibrėžto laiko. Kas taip pat rodo, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti tiek jų tarpusavio konflikto dieną, tiek ir kitomis dienomis, artimoms nuo aptariamo konflikto. Todėl apeliantas mano, kad yra būtina ištirti visus galimus atvejus, kada V. K. galėjo būti sužalotas, ir šių sužalojimų ryšį su jo mirtimi.

2.10. Skunde apeliantas nurodo ir tai, kad nebuvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantis kaltinamasis aktas, nes jame nebuvo nurodytos nusikalstamos veikos aprašyme būtinos nurodyti svarbios aplinkybės, patvirtinančios, kad visi V. K. nustatyti sužalojimai, sukėlę jo mirtį, buvo padaryti būtent jų tarpusavio konflikto metu.

2.11. Taip pat apeliantas skunde pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvada buvo nustatyta, jog V. K. sužalojimai buvo padaryti ne tik galvos srityje, bet ir kitose kūno vietose (kojoje, sėdmenyje, rankoje), kurie paprastai atsiranda spardant kojomis, o ne smūgiuojant rankomis. Gi, nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio konflikto metu kojomis nebuvo spardoma. Šių aplinkybių nenurodė ir liudytojas I. T.. Be to, praėjus kelioms dienoms po konflikto nuteistasis užėjęs pas V. K. į butą jame matė didelę netvarką (viskas išvartyta, mėtėsi sulaužyta taburetė, sudaužytas gėlių vazonas, buvo kraujo dėmės), kurią tvarkė jam iš matymo pažįstamos merginos. Gi, apelianto tvirtinimu, po jo konflikto su nukentėjusiuoju tokios netvarkos bute nebuvo.

2.12. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad teismas, remdamasis I. T. parodymais, padarė išvadą, jog nuteistasis stipriai smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, po ko šis galva trenkėsi į kilimu pridengtas grindis. Taigi, tokiu atveju nukentėjusysis į grindis turėjo atsitrenkti galine galvos dalimi ir šioje galvos dalyje turėjo būti sužalojimų. Tačiau iš specialisto išvados matyti, kad šioje galvos dalyje jokių sužalojimų nebuvo nustatyta. Tai taip pat duoda pagrindą manyti, kad V. K. buvo sumuštas kitą dieną, o ne skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

2.13. Apelianto tvirtinimu, jo nurodytas aplinkybes apie V. K. santykius ir konfliktus su I. T. bei I. J., taip pat kur pastarieji buvo ir ką veikė 2016 m. rugpjūčio 25-26 dienomis, gali žinoti liudytojai A. A., V. T., V. P. (V. P.), J. V. ir kiti juos pažįstantys asmenys.

Žemesnės instancijos teismas

2.14. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą jis padarė būdamas neblaivus. Pasak nuteistojo, neblaivumas neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui. V. K. jis sudavė ne dėl to, jog nevaldė savo veiksmų, o taip sureagavo į patirtą skausmą. Teismo neteisingai buvo įvertinta tai, kad prieš incidentą jis išgėrė 300 g degtinės, kadangi tokį kiekį jis išgėrė ne iki konflikto, o per visą vakarą, t. y. iki 3 val. ryto, kuomet išėjo iš V. K. namų.

2.15. Apelianto nuomone, teismas taip pat neįvertino, kad po konflikto jis V. K. bent minimaliai suteikė pagalbą, t. y. siūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, bet pats nukentėjusysis tam paprieštaravo.

2.16. Šių aptartų aplinkybių pagrindu, apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, nesivadovavęs ir netirdamas jo nurodytų aplinkybių, bei pripažinęs jį kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, buvo šališkas, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis.

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. S. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

6. Skundžiamu nuosprendžiu M. S. nuteistas už tai, kad nužudė V. K.. Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi byloje ištirtų įrodymų visuma neginčytinai ir neabejotinai nepatvirtina jo kaltės, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji M. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo M. S. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nuteistajam M. S. inkriminuotą nužudymą patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma: išsamūs ir iš esmės nuoseklūs liudytojo I. T. parodymai, iš dalies paties nuteistojo M. S. parodymai, Specialisto išvada Nr. M 1187/2016 (01), specialistės V. B. parodymai bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

7. Nuteistasis M. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje atliko smurtinius veiksmus prieš V. K., tačiau neigė norėjęs pastarąjį nužudyti. Be to, nuteistasis iškėlė versiją, jog V. K. mirtį galėjo sukelti ne M. S. padaryti sužalojimai, kadangi po aptariamo įvykio V. K. galėjo būti dar kartą sumuštas I. T. ir I. J.. M. S. apeliaciniame skunde dėsto savo samprotavimus, kokius motyvus pastarieji turėjo smurtauti prieš V. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo pozicija, neigiant nužudžius V. K., vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo M. S. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.

7.1. Liudytojas I. T., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. kartu su A. A., M. S. ir V. K. pas pastarąjį namuose gėrė alkoholinius gėrimus. Vėliau A. A. išėjo namo, o jie liko. V. K. pradėjo juokais kabinėtis prie M. S., griebė jam už galvos, o pastarasis pagriebė nukentėjusįjį ir parvertė ant grindų. M. S. sėdėjo ant V. K., o pastarasis jam sudavė. M. S. sudavė nukentėjusiajam atgal 3-4 kartus į veidą. Smūgiuojant girdėjosi stiprus garsas, o nukentėjusiojo galva nuo smūgio atsitrenkdavo į grindis. I. T. atitraukė nuo nukentėjusiojo M. S.. V. K. tekėjo kraujas, iškart ištino žandas, paraudonavo akis. Iki šių veiksmų V. K. veidas nebuvo sumuštas. Tuo metu niekas daugiau V. K. atžvilgiu smurto nevartojo. I. T. nukentėjusiojo atžvilgiu nesmurtavo, jie nesipyko. Liudytojas I. T. taip pat parodė, kad tikslios dienos nepamena, galėjo būti kitą dieną po įvykių, jis kartu su I. J. gėrė alkoholinius gėrimus ir vėliau užėjo pas V. K.. Tačiau liudytojas šio vizito nepamena, apie jį žino tik iš I. J. žodžių (t. 3, b. l. 28-29).

7.2. Liudytojo I. T. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 1, b. l. 112-114, 115-117), parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 118-124), tiek ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, todėl jais abejoti kaip patikimu įrodymu šaltiniu nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojo I. T. parodymai yra nepatikimi ir turėjo būti vertinami kritiškai, tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad liudytojo I. T. parodymuose yra tam tikrų nesutapimų, nes liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad po aptariamų įvykių buvo užėjęs pas V. K. į namus, tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu liudytojas parodė, kad kartu su I. J. buvo pas nukentėjusįjį namuose, tačiau šio vizito dėl girtumo nepamena. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam galėjo turėti reikšmės įvairūs faktoriai: užduodamų klausimų, detalizuojant liudytojo parodymus, tikslumas, nuo įvykio praėjęs laiko tarpas, liudytojo psichologinė būsena ir kt. Be to, liudytojas nuosekliai viso proceso metu nurodė tarp nuteistojo M. S. ir nukentėjusiojo V. K. kilusio konflikto eigą, kokie smurtiniai veiksmai buvo atlikti prieš nukentėjusįjį, taip pat, kad prieš V. K. daugiau smurtauta nebuvo. Teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad liudytojo I. T. parodymai savo esme yra vienodi ir nuoseklūs, o minėti nesutapimai yra neesminiai. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių I. T. būtų suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį M. S. tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus.

7.3. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, liudytojo I. T. nurodyta įvykių eiga atitinka specialisto išvadoje Nr. M 1187/2016 (01) nurodytus V. K. padarytus kūno sužalojimus, jų lokalizaciją, mastą ir pobūdį. Specialistė V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 72-75), tiek apklausta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (t. 3, b. l. 65-66, 167-170) patvirtino, kad V. K. mirties priežastis buvo galvos sumušimas, kuris, labiausiai tikėtina, buvo padarytas griuvimo metu arba suduodant stiprų smūgį į veidą, nuo kuriuo galva dėl didelio pagreičio trenkėsi į kietą paviršių atšokdama. Visi kiti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek kontaktuojant su kietu buku daiktu, tiek paviršiumi. Specialistė paaiškino, kad nustatyti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 1-2 savaičių laikotarpiu iki mirties ir daugiausiai 3 savaičių laikotarpiu iki patekimo į ligoninę. Neatmetama galimybė, kad jie galėjo būti padaryti 2016 m. rugpjūčio 24 d.

7.4. Šie įrodymai pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent M. S. smurtavo V. K. atžvilgiu smūgiuodamas kumščiu šiam į galvos sritis, padarydamas nukentėjusiajam kaltinime detaliai nurodytus kūno sužalojimus, kurie sukėlė V. K. mirtį. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai I. T. ir I. J. nepatvirtino nuteistojo nurodytų aplinkybių ir neigė smurtavę V. K. atžvilgiu. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, kiti teismo apklausti liudytojai nenurodė jokių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kad V. K. buvo sumuštas dar kartą. Tokių aplinkybių pats V. K. nenurodė nei vienam iš asmenų, su kuriais bendravo po nagrinėjamo įvykio. Liudytojas A. A. parodė, kad kitą dieną po įvykio sužinojo apie muštynes, V. K. pasakė, kad „pasikalbėjo“ su M. S. (t. 3, b. l. 29-30). Liudytojui Ž. R. nukentėjusysis nurodė, kad jį sumušė namuose per vakarėlį (t. 3, b. l. 27-28). Liudytojas V. T. patvirtino, kad pamatęs sumuštą V. K. klausė jo, kas tai padarė, į ką šis atsakė nieko nekonkretizuodamas. Tačiau kartu buvęs M. S. patvirtino, kad sužalojimai padaryti jiems susimušus. Liudytojas nukentėjusįjį matė kasdien, tačiau pas jį naujų sužalojimų nepastebėjo (t. 3, b. l. 30). Liudytoja L. P., mačiusi sumuštą V. K. tiek kitos dienos ryte, tiek kitomis dienomis, taip pat nenurodė, kad pas nukentėjusįjį atsirado naujų sužalojimų (t. 3, b. l. 31).

7.5. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas dar kartą patikrinti nuteistojo iškeltą versiją, kad I. T. ir I. J. taip pat galimai mušė nukentėjusįjį po M. S. konflikto su V. K., atliko įrodymų tyrimą, tačiau ši versija vėlgi nepasitvirtino. Liudytojas I. J. apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad tarp jų su V. K. nebuvo konfliktų nei dėl sugyventinės įžeidimo, nei dėl kompiuterio (tokias galimas konflikto priežastis nurodė nuteistasis M. S.). Norėdamas grąžinti sugyventinės skolą I. J. pats V. K. atidavė savo kompiuterį (t. 3, b. l. 170-171). Liudytojas I. T. apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad po aptariamų įvykių vieną kartą su I. J. buvo pas V. K. namuose, tačiau jokių konfliktų nebuvo. Liudytojas paaiškino, kad neturėjo pagrindo pykti ant V. K., pastarasis jam nieko blogo nepadarė, tarp jų nebuvo jokių konfliktų nei dėl merginų, nei dėl piniginių reikalų. I. T. taip pat paneigė nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes dėl narkotinių medžiagų vartojimo, nurodydamas, kad įvykio metu buvo vartojamas tik alkoholis. Liudytojas kategoriškai parodė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo jokių muštynių. Liudytojas A. A. apklaustas apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, kad įvykio vakarą buvo vartojamas tik alkoholis. Kad kas būtų vartojęs ir narkotines medžiagas, liudytojas nematė. A. A. paaiškino, kad I. T. ir V. K. santykiai buvo geri, apie jų tarpusavio galimus konfliktus liudytojas nieko nežinojo. Liudytojas V. T. apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad apie galimus I. T., I. J. ir V. K. konfliktus nežino.

7.6. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad po M. S. suduotų smūgių V. K. galėjo būti sumuštas dar kartą I. T., I. J. ar kitų asmenų. Šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo V. K. mirtį, išskyrus nuteistojo M. S. panaudotą fizinį smurtą. Smurtiniai M. S. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp M. S. veiksmų suduodant smūgius ir atsiradusių padarinių, nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Tai, kad V. K. mirė, praėjus kelioms savaitėms nuo įvykio, M. S. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistasis M. S. padarė V. K. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta.

7.7. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad nesiekė ir nenorėjo V. K. mirties. Tokie apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės, nužudžius V. K.. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-46-895/2015).

7.8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. S. kilusio asmeninio konflikto su V. K. metu tyčia sudavė kumščiais ne mažiau 5 smūgių nukentėjusiajam į galvos sritis. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nurodyti M. S. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgių sudavimo vieta – galva – gyvybiškai svarbi. Liudytojas I. T. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. S. smūgiuojant girdėjosi stiprus garsas, o nukentėjusiojo galva nuo smūgio atsitrenkdavo į grindis. Po nuteistojo smūgių V. K. tekėjo kraujas, iškart ištino žandas, paraudonavo akis. Nuteistasis M. S. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad po jo smūgių nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas iš lūpos ir nosies, pradėjo tinti žandikaulis (t. 3, b. l. 67-68). Tai patvirtina, kad nuteistojo suduoti smūgiai buvo pakankamai stiprūs. Šie M. S. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas stiprius smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes ir, nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, taigi, nužudė V. K., veikdamas netiesiogine tyčia.

7.9. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. S. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 219 straipsnio nuostatų taikymo

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nebuvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantis kaltinamasis aktas, nes jame nebuvo nurodytos nusikalstamos veikos aprašyme būtinos nurodyti svarbios aplinkybės, patvirtinančios, kad visi V. K. nustatyti sužalojimai, sukėlę jo mirtį, buvo padaryti būtent jų tarpusavio konflikto metu. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

8.1. BPK 219 straipsnyje reglamentuojamas kaltinamojo akto turinys. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013).

8.2. Iš nagrinėjamoje byloje esančio kaltinamojo akto turinio matyti, kad M. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 129 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Kaltinamajame akte yra detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami M. S. veiksmai, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, taip pat padariniai, t. y. jame išdėstytos visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kaltinamajame akte nurodyta, kad V. K. nustatyti sužalojimai, sukėlę jo mirtį, buvo padaryti dėl jų tarpusavio konflikto metu M. S. suduotų smūgių. Taigi, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus.

Dėl bausmės

9. Apeliantas skunde taip pat prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Šis apelianto prašymas taip pat atmetamas.

9.1. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

9.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. S. baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asme­nybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

9.3. Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad M. S. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 12 kartų, taip pat ir už tyčinius nusikaltimus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu prieš kitus asmenis (t. 2, b. l. 66-77, 103-131), skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė neišnykus teistumui. M. S. tinkamų išvadų nepadarė, padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei. Nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 80-102). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. M. S. nedirbo ir darbo biržoje nebuvo registruotas, piktnaudžiavo alkoholiu (t. 2, b. l. 78-79). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas nenustatė M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

9.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimą jis padarė būdamas neblaivus. Pasak nuteistojo, neblaivumas neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taigi, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Nagrinėjamu atveju, nors iš karto po nusikaltimo padarymo M. S. girtumas alkoholio kiekio matuokliu ar kitu būdu nustatytas nebuvo, tačiau pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad prieš įvykį vartojo alkoholį – gėrė degtinę. Tai patvirtino ir kartu su nuteistuoju alkoholinius gėrimus vartoję liudytojai I. T. bei A. A.. Kaip pagrįstai pripažinta skundžiamame nuosprendyje, šių asmenų nurodytas vartoto alkoholio kiekis, įvertinus jo stiprumą, yra pakankamas apsvaigimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad nustatytas neblaivumas turėjo įtakos M. S. veiksmams ir tuo pačiu nusikaltimo padarymui. Specialisto išvadoje Nr. 90TPK-14/2017 nurodyta, kad Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydymo stacionare istorijos duomenimis M. S. išgėręs yra konfliktiškas, priekabus; nurodytas jo ryškus polinkis elgtis impulsyviai, neatsižvelgiant į pasekmes, savikontrolės stoka; frustruojančiose situacijose tikėtinas impulsyvus elgesys, tarpasmeniniuose santykiuose gali būti šiurkštus, priekabus, kritikuojantis. Iš bylos medžiagos matyti, kad daugeliu atveju nuteistasis ankstesnius nusikaltimus ir administracinius teisės pažeidimus padarė būdamas neblaivus. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad šių duomenų pakanka nustatyti BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

9.5. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas taip pat neįvertino, kad po konflikto jis V. K. bent minimaliai suteikė pagalbą, t. y. siūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, bet pats nukentėjusysis tam paprieštaravo. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna greitosios medicinos pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas, bandymas gaivinti nukentėjusįjį, darant jam dirbtinį kvėpavimą, stabdant kraujavimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278/2009). Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. S. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų bandydamas suteikti pagalbą nukentėjusiajam V. K.. Nuteistasis tik pasiūlė iškviesti nukentėjusiajam greitąją medicinos pagalbą, tačiau pastarajam atsisakius, matydamas, jog nukentėjusiajam dėl suduotų smūgių smarkiai tinsta veidas, bėga kraujas, pagalbos taip ir neiškvietė. Dėl aptartų priežasčių apygardos teismas pagrįstai nepripažino M. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

9.6. Teisėjų kolegija spren­džia, kad apygardos teismas, nus­tatydamas nuteistajam M. S. bausmės dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos ap­lin­kybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam M. S. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė sankcijos vidurkiui lygią laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

10. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAloyzas KruopysLinas Šiukšta