Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2S-628-730/2016

2016 m. balandžio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo O. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo O. R. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pirmosios instancijos teisme gautas pareiškėjo O. R. pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kuriuo prašo iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą ir bankroto administratore paskirti UAB „Principo reikalas“.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškimas grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos pareiškime, kuris buvo nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2FB-62-328/2015, nepagrįsta, kadangi yra atsiradę naujų pareiškėjo kreditorių, todėl pripažintina, jog aplinkybės yra pakitusios.Skundžiamą nutartį priėmė šališkas teismas, kadangi pirmosios instancijos teismo teisėjas yra priėmęs kelis sprendimus kitose civilinėse bylose, kurie iš dalies prisidėjo prie pareiškėjo nemokumo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad į pirmosios instancijos teismą pirmą kartą pareiškėjas su pareiškimu iškelti fizinio asmens bankroto bylą kreipėsi 2014-07-07. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-01-26 nutartimi pareiškėjo pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo netenkino. Klaipėdos apygardos teismas 2015-04-02 nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pakartotinį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, motyvuodamas tuo, jog sprendžiant iš pakartotinai teikiamame pareiškime nurodytų argumentų ir pagrindų matyti, jog jis iš esmės grindžiamas tais pačiais pagrindais, dėl kurių jau pasisakė Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-01-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-62-328/2015 bei Klaipėdos apygardos teismas 2015-04-02 nutartimi, todėl atsisakė priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas dar 2015-11-02 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tuo pačiu pagrindu.

Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškimas grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos pareiškime, kuris buvo nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2FB-62-328/2015, nepagrįsta, kadangi yra atsiradusių naujų pareiškėjo kreditorių, todėl pripažintina, jog aplinkybės yra pakitusios. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – fizinis asmuo), mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Jeigu specialiame įstatyme, šiuo atveju Fizinių asmenų bankroto įstatyme, tam tikras santykis yra sureguliuotas, kitų įstatymų nuostatos netaikomos.

Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, FABĮ nuostatos nenumato draudimo pakartotinai kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, todėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, nustatanti, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turėtų būti taikomos atsižvelgiant į FABĮ paskirtį ir šiuo įstatymu reglamentuojamų civilinių teisinių santykių specifiką. Nors teismai ir išnagrinėjo pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą (jį atmetė), tačiau toks bylos rezultatas savaime nedraudžia pareiškėjui ateityje reikšti tapatų reikalavimą, jeigu paaiškėja naujų aplinkybių, kurios gali sudaryti pagrindą tenkinti tokį pareiškimą.

Tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tais atvejais, kai sutampa trys elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas, kurį šis pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl šalių sutapties šiuo konkrečiu atveju ginčo nėra. Sprendžiant dėl ieškinio dalyko tapatumo būtina įvertinti reikalavimų turinį. Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą aiškinęs, kad, nustatant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007;2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-494/2010). Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas abiejuose pareiškimuose yra tapatus, kadangi pareiškėjas siekia to paties tikslo, kad jam būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla.

Ieškinio pagrindą sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Dėl to naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku išnagrinėtoje byloje.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pirmą kartą kreipdamasis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo apeliantas nurodė tokias jo nemokumą sukėlusias priežastis: pareiškėjui skolinių įsipareigojimų prisiėmimo laikotarpiu gimė du vaikai: O. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir R. R. ((duomenys neskelbtini)), santuokos su L. R. nutraukimas, grįžimas gyventi ir dirbti iš A. į Lietuvą, dėl ko labai sumažėjo jo gaunamos pajamos, bei 2013 m. spalio 12 d. sudaryta santuoka su R. R..

Naujai pateiktame pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo apeliantas nurodo jo nemokumą sukėlusias priežastis: dukterų O. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir R. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) gimimas, santuokos su L. R. nutraukimas. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjo nemokumą sukėlusios priežastys iš esmės yra tapačios ir teismai dėl šių dviejų, pareiškėjo vertinimu, nemokumą sukėlusių priežasčių jau yra išsamiai pasisakę savo ankstesniuose procesiniuose sprendimuose.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal ankstesniame pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nurodytas aplinkybes ir įrodymus teismai nustatė, kad pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai sudaro 92 699,15 Eur. Šiame pareiškime apeliantas nurodo turintis 97 264,03 Eur skolinių įsipareigojimų, neskaitant išlaikymo įsiskolinimo dukrai. Papildomai nurodo, kad įgijo naujus kreditorius – AB TEO, UAB „Vėtrungės būstas“. Esant šioms aplinkybėms, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybės nėra pasikeitusios, kadangi ne tik 5000,00 Eur padidėjo pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai, bet ir pasikeitė kreditorių skaičius. Dėl šių aplinkybių, tai yra to, jog pareiškėjo finansinė padėtis, preliminariai vertinant, pablogėjo, yra pagrindas manyti, jog pareiškėjo mokumo būklė pakito.

Kadangi visų aplinkybių bei įrodymų tyrimas bei vertinimas galimas tik tolesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje priėmus nagrinėti pareiškimą ir iškėlus civilinę bylą, šioje proceso stadijoje įvertinus apelianto pareiškime nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai padaryti, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, nes išsamiai neįvertino, ar pareiškėjas pakartotinį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo grindžia aplinkybėmis, dėl kurių jau buvo pasisakyta ir kurios jau buvo įvertintos, ar nurodo naujai atsiradusias esmines aplinkybes, dėl kurių yra pagrindas pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo išnagrinėti iš naujo.

Be to, pažymėtina tai, kad įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais teismai pasisakė dėl pareiškėjo pareiškimo, kuris buvo pateiktas teismui dar 2014-07-07, todėl manytina, kad praėjus beveik dvejiems metams, aplinkybės, kurios yra reikšmingos fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui ar atsisakymui ją iškelti, yra pasikeitusios. Be to, teismas vėlesnėje proceso stadijoje, išnagrinėjęs pareiškime nurodytas aplinkybes, įvertinęs visus įrodymus, turi teisę atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra įstatyme numatytos sąlygos, arba iškėlęs fizinio asmens bankroto bylą, esant įstatyme numatytiems pagrindams, ją nutraukti (FABĮ 5 straipsnio 8 dalis, 10 straipsnis).

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl teismo šališkumo

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas nagrinėdamas pareiškimo priėmimo klausimą, kadangi anksčiau yra priėmęs teismo sprendimus, kurie prisidėjo prie pareiškėjo nemokumo. Šis argumentas atmestinas kai nepagrįstas.

Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjai) gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas (teisėjai) turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam (jiems) pareikšti nušalinimą (CPK 66, 68 straipsniai). Tačiau visais atvejais teisėjas (teisėjai) gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam (jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo (jų) arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo (jų) suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagrįstų abejonių dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo (CPK 65, 66, 71 straipsniai). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar nesuinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais.

Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, jog teisėjas Raimondas Dilys turėtų tiesioginį suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Ta aplinkybė, jog minėtas teisėjas yra priėmęs procesinius sprendimus kitose bylose, kurios viena iš šalių buvo pareiškėjas, nesudaro jokio pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu. Apelianto nesutikimas su bylą nagrinėjančio teisėjo procesiniais sprendimais šioje ar kitose civilinėse bylose nėra pagrindas abejoti šio teisėjo nešališkumu. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teises kreiptis į teismą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį. Tuo pagrindu skundžiama nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas pirmosios instancijos teismui perduotinas nagrinėti iš naujo, kadangi pareiškimo (ieškinio) priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį ir klausimą dėl pareiškėjo O. R. pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.