Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1459-450/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-03
Bylos Nr.: 2A-1459-450/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-24172-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė
Atsakovas: A. B.
Ieškovas: N. K.

Kategorijos

32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1459-450/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24172-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 32.5; 35.4, 35.5; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė N. K. teismui pateikė ieškinį, vėliau patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti ieškovės N. K. naudai iš atsakovo A. B. 51 693 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad A. B. nevykdė savo įsipareigojimų pagal 2005 m. gruodžio 16 d. sudarytą Kredito sutartį Nr. 05-102-PF, ir ieškovė buvo priversta grąžinti atsakovo paimtą kreditą UAB „Medicinos bankui“. Siekdama išsaugoti ieškovei priklausantį butą, kuris buvo įkeistas pagal Kredito sutartį, A. B. sutartinių įsipareigojimų užtikrinimui, laikotarpyje nuo 2011 m. spalio mėn. iki ieškinio padavimo N. K. buvo sumokėjusi viso 20 243 Lt. Pažymėjo, kad siekdama panaikinti ieškovei priklausančio asmeninio nekilnojamo turto (46,50 kv.m. bendro ploto butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini) hipoteką, 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į UAB „Medicinos banką“ su prašymu nurodyti, kokia likusi A. B. įsiskolinimo bankui suma turi būti sumokėta. Ieškovei buvo nurodyta, kad siekiant panaikinti hipoteką privalu viso sumokėti bankui 31 450 Lt sumą. Atsižvelgiant į suteiktą informaciją ieškovė pilnai sumokėjo likusią A. B. įsiskolinimo dalį, t. y. 2013 m. rugpjūčio 9 d. buvo padarytas 31 450 Lt dydžio pavedimas galutiniam paskolos padengimui pagal Kredito sutartį Nr. 05-102-PF, už kredito gavėją A. B.. Atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų, bei kadangi ieškovė ketina išvykti į užsienį (Italiją) bei parduoti jai priklausantį turtą, ieškovė buvo priversta skolintis lėšas, kad sumokėti likusią A. B. įsiskolinimo dalį bankui.

Atsiliepimas

Atsakovas A. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2005 m. gruodžio 16 d. tarp atsakovo ir UAB „Medicinos bankas“ buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 05-102-PF, kuria sutartomis sąlygomis ir terminais bankas suteikė atsakovui kreditą, o atsakovas įsipareigojo jį grąžinti, mokėti palūkanas bei vykdyti kitus įsipareigojimus. Kredito suma - 100 000 litų, kredito paskirtis - vartojimo reikmėms ir paslaugoms (Sutarties 2.1. ir 2.3, punktai). Atsakovo prievolės įvykdymo užtikrinimui Hipotekos lakštu buvo įkeistas ieškovei priklausantis butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovas sąžiningai vykdė Sutartį ir jos pagrindu prisiimtus įsipareigojimus, o būtent laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. atsakovas ir jo žinioje esantys asmenys (UAB „Vilpoteka”, S. B.) įnešdavo į atitinkamą banko sąskaitą pinigines lėšas, kurias bankas nurašydavo. Atsakovas pažymėjo, kad 2011 m. rugsėjo mėnesį ieškovė pradėjo mokėti bankui priklausančias mokėti įmokas pagal Sutartį. Apie tokį susitarimą tarp atsakovo ir ieškovės liudija faktas, kad ji mokėjo bankui pagal Sutartį priklausančias mokėti įmokas. Būtent nuo šio momento atsakovas nebevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o juos sėkmingai iki 2013 m. gegužės 5 d. vykdė ieškovė. Nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 5 d. mokėjimus Sutarties pagrindu vykdė atsakovas, kadangi gavo pranešimą iš Banko darbuotojos, kad N. K. daugiau mokėjimų nevykdys. Pažymėjo, kad atsakovas neturi jokios informacijos apie ieškovės ieškinyje nurodytus banko reikalavimus, kuriais bankas ieškovės reikalauja įvykdyti atsakovo prievoles. Nurodė, kad su šiuo klausimu susijusių dokumentų iš banko nebuvo ir nėra gavęs.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus meisto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovės N. K. naudai iš atsakovo A. B. 51 693 Lt skolos sumą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013-08-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5050,79 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad ieškovė įkeitė bankui savo nuosavybės teise turimą butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovo prievolei užtikrinti, kadangi gerai pažinojo A. B. šeimą, nes jis yra ieškovės sesers (V. B.) vyro (S. B.) tėvas. 2011 m. prasidėjus sesers V. B. ir atsakovo sūnaus S. B. skyrybų procesui, pašlijo ir šalių santykiai (ieškovės ir atsakovo). Teismas darė išvadą, kad ieškovė būdama įkeisto turto savininkė, turi teisę laisvai disponuoti savo turtu. Nurodė, kad dėl šalių konflikto ir dėl savalaikio skolos bankui nemokėjimo atsiranda grėsmė (reali arba labai tikėtina), jog turtas gali būti banko realizuotas. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė pagrįstai sumokėjo skolą bankui anksčiau laiko ir tokiu būdu panaikino savo turtui hipoteką. Tokia teise pasinaudojo pagal CK 4.195 str. 4 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovės naudai iš atsakovo priteista 31 540 Lt suma ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl 31 450 Lt priteisimo atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, teismas bylą tyrė skubotai ir neįsigilino į šalių argumentus, ko pasėkoje priimtas neteisingas sprendimas. Pažymėjo, kad teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir išvadas padarė neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visetą. Apeliantas nurodė, kad vertinant CK 4.195 str. normas, asmuo, įkeitęs nekilnojamąjį daiktą kito asmens prievolei užtikrinti, į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę įgyją įvykdęs prievolę už skolininką arba jeigu įkeistas turtas buvo parduotas iš varžytinių, tačiau, tokia situacija galima tik skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju. Atkreipė dėmesį, kad 2005 m. gruodžio 16 d. kredito sutartis yra nenutraukta, be to, apeliantas nėra gavęs jokių raginimų ir pretenzijų dėl tariamo įsipareigojimo bankui nevykdymo. Kredito sutartis buvo vykdoma laiku ir tinkamai. Pažymėjo, kad kredito sutartyje yra numatyta, jog tais atvejais, jeigu atsakovas būtų nevykdęs prievolių pagal kredito sutartį ar tam kiltų reali grėsmė, bankas būtų kreipęsis į jį raštu, tačiau tokio fakto nėra užfiksuota, todėl ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo įvykdyti visą prievolę už atsakovą ir reikalauti nedelsiant grąžinti už atsakovą sumokėtą sumą. Pažymėjo, kad tarp šalių egzistavo žodinis susitarimas, kad ieškovė nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio už atsakovą mokės visas sumas pagal kredito sutartį ir tik 2013 m. gegužės mėnesį, ieškovei nesumokėjus įmokos, kilo klausimas dėl tolimesnio prievolių vykdymo. Nurodė, kad po susirašinėjimo su banku, apeliantas 2013 m. liepos 26 d. sumokėjo 1000 Lt ir toliau tęsė mokėjimus pagal kredito sutartį. Atkreipė dėmesį, kad neprotinga manyti, jog 1 metus ir 7 mėnesius ieškovė už atsakovą sumas bankui mokėjo nesant tarpusavio susitarimo ir pažymėjo, kad ieškovė nė karto nesikreipė į atsakovą, kad šis vykdytų prievoles. Todėl mano, kad kur kas labiau tikėtina, jog susitarimas dėl kredito dengimo tarp šalių buvo, nei kad jokio susitarimo nebuvo. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji mokėjo kredito įmokas tik dėl to, kad sulaukė banko grasinimų, kad jai nemokant sumų už atsakovą išieškojimas bus nukreiptas į jos įkeistą turtą. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta nei vieno banko rašytinio reikalavimo ar pretenzijos, kurios pagrindu ieškovė nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio iš ieškovės būtų reikalauta vykdyti prievoles ar grasinama išieškojimą nukreipti į hipoteka įkeistą turtą. Apeliantas sutiko su ieškinio dalimi, kad už laikotarpį nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio ieškovės mokėtinos sumos turi būti grąžintos, t. y. 20 243 Lt apeliantas ketina grąžinti ieškovei, nes būtent toks susitarimas su ieškove ir buvo. Nurodė, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad apeliantas nebuvo pažeidęs savo prievolių pagal kredito sutartį, nes tarpusavio susitarimo pagrindu tokias prievoles laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio už apeliantą vykdė ieškovė, todėl CK 4.195 str. 4 d. taikymo galimybių nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad apeliantas pasirašydamas 2005 m. gruodžio 16 d. kredito sutartį, jis turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį, jog kreditą galės atiduoti sutartyje numatytomis sąlygomis bei terminais, t. y. iki 2016 m. gruodžio 3 d. Taip pat ir ieškovė pagal šią sutartį įsipareigojo pateikti prievolių užtikrinimą – įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, būtent iki 2016 m. gruodžio 3 d. Taigi, apeliantas pagrįstai tikėjosi, kad prievolės užtikrinimas liks iki nustatyto laiko. Todėl apeliantas mano, kad bankui sumokėjus 31 450 Lt realiai įvyko ne galutinis įskaitymas pagal kredito sutartį, o prievolių užtikrinimo būdo pakeitimas, t. y. ieškovei sumokėjus 31 450 Lt buvo atlaisvintas ketinamas parduoti butas, tačiau prievolės užtikrinimas negalėjo dingti, nes toks įsipareigojimas iki 2016 m. gruodžio 3 d. buvo numatytas pirminiame susitarime dėl buto įkeitimo. Apelianto nuomone, pasikeitė sutarties pagrindu esančios prievolės užtikrinimo būdas ir apimtis, nes ieškovės 2013 m. rugpjūčio 9 d. atliktas 31 450 Lt mokėjimas bankui neatleido atsakovo nuo kredito sutarties vykdymo pagal joje numatytą grafiką. Nurodė, kad esant iki šiol galiojančiai kredito sutarčiai, ieškovė turės teisę po visiško kredito sutarties įvykdymo kreiptis į banką dėl prievolės užtikrinti sumokėtos sumos grąžinimo.

Atsiliepimas

Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas savo įsipareigojimų visiškai nevykdė nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio, kai pašlijo šalių santykiai dėl pasidėjusio atsakovo sūnaus ir ieškovės sesers skyrybų proceso. Pažymėjo, kad apeliantas priėmė sprendimą nebemokėti kredito, sąmoningai ir tendencingai nevykdė savo įsipareigojimų, todėl ieškovė, siekdama išsaugoti jai priklausantį įkeistą butą, nuo 2011 m. spalio mėnesio buvo priversta vykdyti visus mokėjimus pagal atsakovo sudarytą kredito sutartį. Nurodė, kad teismas, nesant byloje jokių įrodymų, pagrįstai atmetė atsakovo hipotetinius argumentus, kad neva tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas, kuriuo remiantis ieškovė dengė atsakovo kreditą. Pažymėjo, kad apeliantas nenurodė jokių aplinkybių susijusių su tariamu susitarimo sudarymu, t. y. nepaaiškino kada, dėl kokių priežasčių, kokiomis aplinkybėmis ir koks tiksliai susitarimas neva buvo sudarytas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo gautas kreditas buvo panaudotas išimtinai jo interesais, ieškovė iš kredito gavimo ir panaudojimo negavo absoliučiai jokios turtinės naudos. Nurodė, kad atsakovui sustojus mokėti įmokas už kreditą, bankas ėmė reikalauti, kad ieškovė vykdytų atsakovo prievoles, nurodant, jog priešingu atveju bus kreiptasi į teismo hipotekos skyrių su prašymu pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto. Pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina byloje esantis elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovės ir banko. Nurodė, kad ieškovė 2013 m. rugpjūčio 9 d., siekdama panaikinti jai priklausančio buto hipoteką, sumokėjo bankui likusią atsakovo įsiskolinimo dalį, t. y. 31 450 Lt, o iš viso vykdydama atsakovo įsipareigojimus pagal 2005 m. gruodžio 16 d. kredito sutartį yra sumokėjusi bankui 51 693 Lt sumą. Atkreipė dėmesį, kad apeliantas pripažįsta, jog privalo atlyginti ieškovei 20 243 Lt sumą, bet nesutinka sumokėti 31 450 Lt skolos sumą, kuri buvo sumokėta siekiant panaikinti jai priklausančio buto hipoteką. Pažymėjo, kad kredito sutartis vienareikšmiškai yra pasibaigusi, banko reikalavimai patenkinti, hipoteka turtui panaikinta, todėl apelianto siūlymai kreiptis ne į jį, o į banką dėl lėšų grąžinimo neturi absoliučiai jokio teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė bendravo su banku ir bandė ieškoti išeities iš susiklosčiusios situacijos, tačiau gavo vienareikšmišką atsakymą, kad norint atlaisvinti turtą nuo hipotekos, privalu padengti A. B. likusią skolą, o jam ir toliau nevykdant mokėjimų bus nutraukta kredito sutartis ir nukreiptas išieškojimas į ieškovės įkeistą turtą. Todėl ieškovė, siekdama vienintelio tikslo – išsaugoti jai priklausantį turtą, buvo priversta dengti atsakovo įsiskolinimą ir dabar visiškai pagrįstai kreipiasi į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 str. 1 d. gali būti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Taigi kredito sutartis (kaip pagrindinę prievolę nustatanti sutartis), galėjo būti nutraukta ir bet kuriuo momentu skolos išieškojimas galėjo būti nukreipiamas į įkeistą turtą. Todėl ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl šalių konflikto ir dėl savalaikio skolos bankui nemokėjimo yra grėsmė (reali arba labai tikėtina), jog turtas gali būti banko realizuotas. Pažymėjo, kad beveik dvejus metus atsakovui nemokant paskolos ir palūkanų, ieškovė prarado bet kokią viltį, jog situacija pasikeis ir galimai atsakovas pradės vykdyti mokėjimus, todėl ieškovė pasirinko likusio kredito dalies grąžinimą kaip pigesnę alternatyvą (mokėjimas be palūkanų) nei mokėjimą įmokomis. Nurodė, kad jei sutartiniai įsipareigojimai nebūtų buvę vykdomi, kreditorius būtų nutraukęs sutartį vienašališkai ir būtų kreipęsis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Ieškovės manymu, jog ji įvykdžiusi A. B. įsipareigojimą ir sumokėjusi už jį reikalaujamas sumas, į gijo į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtų sumų atlyginimo pilna apimtimi.

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė teismui prašymą prijungti papildomus dokumentus prie bylos. Ieškovė nurodė, kad atsakovas apeliaciniame skunde dėstė visiškai naują ir elementariai logikai prištaraujančią poziciją – esą ieškovei sumokėjus bankui už atsakovą 31 450 Lt sumą, t. y. grąžinus likusią jo kredito dalį, kredito sutartis Nr. 05-105-PF nebuvo įvykdyta ir nėra laikoma pasibaigusia, todėl negalima teigti, kad A. B. ir UAB „Medicinos banko” nebesaisto jokie įsipareigojimai. Ieškovė pažymėjo, kad kreipės į UAB „Medicinos bankas”, kuris 2014 m. birželio 26 d. raštu pranešė, jog visi finansiniai įsipareigojimai pagl kredito sutartį yra įvykdyti tinkamai, todėl šalių nebesaisto jokie įsipareigojimai pagl kredito minėtą sutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo atsakovo A. B. apeliacinio skundo ribose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. gruodžio 16 d. tarp Atsakovo ir UAB „Medicinos bankas“ buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 05-102-PF. Kredito suma - 100 000 litų, kredito paskirtis - vartojimo reikmėms ir paslaugoms (Sutarties 2.1. ir 2.3, punktai) (b. l. 13-17). Atsakovo prievolės įvykdymo užtikrinimui Hipotekos lakštu buvo įkeistas ieškovei priklausantis butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). UAB „Medicinos bankas“ 2013-07-15 rašte Nr. 1835 ieškovei nurodė, kad kliento (A. B.) įsiskolinimas bankui pagal Kredito sutartį 2013 m. liepos 15 d. yra 32 627,00 Lt, iš kurių pradelsta kredito sumą sudaro 1415,00 Lt, priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos 349,89 Lt. Kredito sutartyje nustatytais terminais nepadengus įsiskolinimo pagal kredito sutartį bankas įgys teisę, teisės aktų nustatyta tvarka, pradėti teisinį skolos išieškojimą iš bankui įkleisti turto (b. l. 12). Ieškovė ir ieškovės pavedimu V. B. bankui arba atsakovui į jo asmeninę sąskaitą UAB „Medicinos banke“ pervedė iš viso 51 693 Lt (b.l. 22, 23, 24, 25, 26, 27, 50).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista iš atsakovo 31 450 Lt skolos suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas nurodė, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, teismas bylą ištyrė skubotai ir neįsigilino į šalių argumentus, nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir išvadas padarė neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visetą. Pažymėjo, kad kredito sutartis buvo vykdoma laiku ir tinkamai, todėl ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo įvykdyti visą prievolę už atsakovą ir reikalauti nedelsiant grąžinti už atsakovą sumokėtą sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas sutiko su ieškinio dalimi, kad už laikotarpį nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio ieškovės mokėtinos sumos turi būti grąžintos, t. y. 20 243 Lt apeliantas ketina grąžinti ieškovei.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės bet kurie procesinės teisės normų pažeidimai gali būti pagrindu naikinti sprendimą tik tuo atveju, jei dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.), išskyrus pažeidimus, nurodytus CPK 329 str. 2, 3 d. Pastebėtina, kad apeliantas neteigia absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimo, tik nurodo, kad teismo sprendimas nemotyvuotas. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, yra pažymėjęs, kad pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-7-38/2008). Tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra itin išsamūs, tačiau pakankami konstatuoti, jog byla išspręsta teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo pritarti apelianto argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir išvadas padarė neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visetą.

Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 str. numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias bylai aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės papildomai pateiktais įrodymais, daro išvadą, kad nurodytų įrodymų prijungimas šiuo konkrečiu atveju yra tikslingas ir tokį ieškovės prašymą tenkina.

Hipotekos sandorio esmė – nekilnojamojo daikto įkeitimas, siekiant užtikrinti kreditoriaus reikalavimų patenkinimą tuo atveju, jeigu skolininkas per nustatytą terminą neįvykdo prisiimtų įsipareigojimų. Hipotekos sandorio objektas gali būti ne tik skolininkui, bet ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantis daiktas. Toks sandoris, kai yra įkeičiamas trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis daiktas, siekiant užtikrinti skolininko prievolių vykdymą, kvalifikuojamas kaip svetimo turto hipoteka (CK 4.181 str). Kai skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui trečiasis asmuo užtikrina jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, užtikrinusio skolininko prievolės įvykdymą, susiklosto daiktiniai teisiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgyja ne teisę reikalauti iš trečiojo asmens įvykdyti skolininko prievolę, o teisę išieškoti skolininko skolą iš trečiojo asmens įkeisto turto. Jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius. Asmuo, įkeitęs nekilnojamąjį daiktą kito asmens prievolei užtikrinti, skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju atsako tik įkeistu savo daiktu, ir įvykdęs prievolę už skolininką arba jeigu įkeistas turtas parduotas iš viešųjų varžytynių, įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.195 str.).

Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, skolininkui A. B. suteiktos 100 000 Lt paskolos grąžinimas buvo užtikrintas įkeičiant ne jam, bet ieškovei N. K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (b. l. 18 - 19). Apeliantas nurodė, kad CK 4.195 str. 4 d. taikymo galimybių nebuvo, kadangi ją galima taikyti tada, kai skolininkas nevykdo įsipareigojimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto nuomone. CK 4.195 str. 4 d. numatyta, jog jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo. Pažymėtina, kad įstatymo norma nurodo du alternatyvius atvejus, kai trečiasis asmuo (šiuo atveju ieškovė) įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos: 1) kai skolininko prievolę kreditoriui (visiškai arba iš dalies) įvykdo trečiasis asmuo (įkaito davėjas), įkeitęs nekilnojamąjį daiktą kito asmens (skolininko) prievolei užtikrinti, arba 2) kai tokas įkeistas turtas parduodamas iš viešųjų varžytynių. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai taikė CK 4.195 str. 4 d., kadangi būtent tokia situacija ir susiklostė - ieškovė (įkaito davėja) įvykdė atsakovo (skolininko) privolę. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo sufomuotoje prkatikoje yra laikomasi tokios pat pozicijos. Teismas yra išaišikęs, kad įkaito davėjas, įkeitęs nekilnojamąjį daiktą kito asmens (skolininko) prievolei užtikrinti, gali pats įvykdyti prievolę hipotekos kreditoriui už skolininką, siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto priverstinio pardavimo. Įvykdęs už skolininką prievolę hipotekos kreditoriui, įkaito davėjas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos atlyginimo, t. y. jis turi teisę reikalauti, kad skolininkas jam atlygintų hipotekos kreditoriui sumokėtą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė sumokėdama likusią kredito dalį už atsakovą, pilna apimtimi įvykdė kredito sutartį. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė beveik dvejus metus atsakovui nemokant paskolos ir palūkanų, mokėjo už jį bankui mėnesines įmokas siekdama išsaugoti jai nuosavybės teise priklausantį įkeistą butą. Pažymėtina, kad atsakovas pripažįsta šias aplinkybes ir ketina grąžinti ieškovei 20 243 Lt sumą. Ieškovė nurodė, jog prarado bet kokią viltį, jog situacija pasikeis ir galimai atsakovas pradės vykdyti mokėjimus, todėl pasirinko likusio kredito dalies grąžinimą kaip pigesnę alternatyvą (mokėjimas be palūkanų) nei mokėjimą įmokomis. Pažymėtina, kad jeigu ieškovė nebūtų mokėjusi bankui, t. y. jei sutartiniai įsipareigojimai nebūtų buvę vykdomi, kreditorius būtų nutraukęs sutartį vienašališkai ir būtų kreipęsis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Konstatuotina, kad ieškovė būtent ir siekė išvengti jai nuosavybės teise priklausančio daikto priverstinio pardavimo. Nors apeliantas teigė, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas, jog nuo 2011 m. spalio mėnesio įmokas bankui už jį mokės ieškovė, tačiau ši aplinkybė nebuvo įrodyta nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia situacija sunkiai tikėtina, kadangi būtent tuo laikotarpiu šalių santykiai pašlijo dėl ieškovės sesers ir atsakovo sūnaus skyrybų proceso. Todėl nesant byloje įrodymų dėl šalių susitarimo buvimo, konstatuotina, kad ieškovė savo noru mokėjo bankui įmokas dėl to, kad nebūtų nukreiptas išieškojimas į jos įkeistą turtą. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog esant realiai grėsmei, kad ieškovės turtas gali būti banko realizuotas, ieškovė įvykdė įsipareigojimą bankui pilna apimtimi it tokiu būdu panaikino savo turtui hipoteką.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstais laiko apelianto argumentus dėl prievolės užtikrinimo būdo pakeitimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovei sumokėjus 31 450 Lt buvo pakeistas prievolės užtikrinimo būdas, o 2005 m. gruodžio 16 d. kredito sutartis palikta galioti. Pastebėtina, kad ieškovė į bylą pateikė UAB „Medicinos bankas” raštą, kuriame nurodyta, jog A. B. finansiniai įsipareigojimai pagal 2005-12-16 kredito sutartį yra visiškai ir tinkamai įvykdyti, todėl šalių nebesaisto jokie įsipareigojimai pagal Kredito sutartį. Todėl ieškovės sumokėta 31 450 Lt suma negali būti laikomas kaip prievolę užtikrinanti suma.

Pažymėtina, kad apelianto lūkesčiai grąžinti kreditą 2016 m. nelaikyti teisėtais, kadangi jis pats pažeidė savo prievolę, laiku nemokėdamas bankui įmokų.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė prašė priteisti 1800 Lt patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl atmetus apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto ieškovės naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 1800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Andrius IgnotasAsta RadzevičienėZita Smirnovienė