- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-27
- Bylos Nr.
- 2S-324-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24172-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- N. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė N. K. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. B. 51 693 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė prašė teismo taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausančias lėšas, esančias bankų sąskaitose ir/ar pas trečiuosius asmenis, o jų nesant arba esant nepakankamai, areštuoti kitą atsakovui priklausantį turtą, t. y. UAB „Natural North caviar“ akcijas ir/ar kilnojamąjį, nekilnojamąjį registruotą turtą ieškinio sumai. Ieškovė nurodė, kad atsakovas akivaizdžiai nepagrįstai vengia vykdyti savo prievoles, niekaip nereaguoja į raginimus ir prašymus padengti įsiskolinimą, piktnaudžiauja susiklosčiusia situacija bei tuo, kad ieškovė yra priversta vykdyti mokėjimus bankui už atsakovą. Pažymėjo, kad ginčas kilęs tarp fizinių asmenų, kuriems ginčijama suma yra didelė, todėl dar labiau padidėja tikimybė, jog esant palankiam teismo sprendimui jo įvykdymas gali tapti neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-08-16 nutartimi ieškovės N. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovui A. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 51 693 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai – trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 51 693 Lt sumos, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau atsakovui leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų mokėti privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus bei atsiskaityti su ieškove pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes, į tai, jog nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio suma yra ženkli, t. y. 51 693 Lt, ypač įvertinant tai, kad ieškinys pareikštas fiziniam asmeniui, akivaizdžiai gali pasunkėti priimto palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas. Teismas laikė, kad yra CPK 144 str. 1 d. numatytas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kadangi nagrinėjamu atveju grėsmė, jog priimto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, yra reali ir pagrįsta.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas A. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-16 nutartį, o ieškovės N. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad, pirma, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad tuo atveju, jei teismas patenkintų ieškovės reikalavimus, atsakovas neįvykdytų ar negalėtų įvykdyti teismo sprendimo, todėl laikinosios apsaugos priemonės yra naikintinos. Mano, kad skundžiama teismo nutartis nėra pagrįsta jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais, kuo pasireiškia reali grėsmė dėl teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, neįvykdymo. Nurodo, kad ieškovė nagrinėjamu atveju nepateikė jokių konkrečių ir pagrįstų argumentų, dėl kurių būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o skundžiamos teismo nutarties argumentas, jog vien didelė reikalavimo suma skolininkui – fiziniam asmeniui – yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prieštarauja CPK nuostatoms, nes tai reikštų, jog faktiškai kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo potencialiai negalės įvykdyti teismo sprendimo. Pažymėjo, kad teismas pats patvirtino, jog neturi duomenų, kokia tikroji atsakovo turtinė būklė, t. y. nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones neturėdamas tam pakankamo pagrindo. Nurodė, kad apie atsakovo negalimumą vykdyti finansinius įsipareigojimus duomenų nėra pateikta, juolab, kad atsakovas turi pakankamai turto (žemės sklypas ir pastatai, kurių vertė – 325 669 Lt), jog būtų įvykdytas ieškovei palankus sprendimas, o jis visada tinkamai ir laiku vykdo savo prievoles bei sutartinius įsipareigojimus, kai kontrahentų reiškiami reikalavimai yra teisėti ir pagrįsti. Šiuo gi atveju ieškovės pareikštas reikalavimas paremtas tik prielaidomis ir nemotyvuotais argumentais. Antra, palikus laikinąsias apsaugos priemones galioti, būtų nepagrįstai suvaržoma atsakovo teisė naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, ir taip būtų pažeistas interesų pusiausvyros bei teisingumo principai. Pažymėjo, kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Trečia, kreditorė, pateikdama prašymą areštuoti turtą, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį, nes jame nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir neatskleidžia tikrosios faktinės situacijos, dėl to ir ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Ieškovė N. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo atmesti. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo turtinis ginčas, kadangi nuo 2011 m. rugsėjo mėn. atsakovas nebevykdo savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, t. y. negrąžina iš banko gauto kredito, nemoka palūkanų. Atsižvelgiant į tai, bankas ėmė reikalauti, kad ieškovė įvykdytų atsakovo prievoles, nurodydamas, jog priešingu atveju bus pradėtas išieškojimas iš jos įkeisto turto. Neturėdama kito pasirinkimo, ieškovė ne tik mokėjo mėnesio įmokas už atsakovą, tačiau įnešė galutinę neišmokėto kredito sumą – 31 450 Lt. Mano, kad teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovas jau daugiau nei du metus nevykdo savo prievolių ir piktnaudžiaudamas savo padėtimi nebendrauja su ieškove, ką įrodo byloje pateikti dokumentai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Įvertinęs pateiktus duomenis bei nustatęs, kad ieškovės N. K. reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o ieškiniu reikalaujama iš atsakovo A. B. priteisti suma yra didelė (ženkli) – 51 693 Lt, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog yra pagrindas taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą, nes jo netaikius galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Atsakovas A. B. atskirajame skunde nepateikė nei faktinių, nei teisinių argumentų, paneigiančių šią pagrįstą apylinkės teismo išvadą.
Minėta, pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011; 2011-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Taigi nagrinėjamu atveju nesant akivaizdžių duomenų apie priimto ieškinio nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškinyje nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės ieškinio pagrįstumo klausimas nagrinėjamu atveju išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-20 sprendimu pirmojoje instancijoje ieškovės ieškinį tenkinus visiškai ir, be kita ko, konstatavus atsakovo savalaikio skolos bankui nemokėjimo faktą, tačiau minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, kadangi yra apskųstas apeliacine tvarka. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirajame skunde atsakovo nurodytas argumentas, jog ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį, nes jame nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir neatskleidžia tikrosios faktinės situacijos, dėl to ir ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra netenkintinas, atmestinas kaip nepagrįstas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2011-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Kitaip tariant, kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar ne. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus ir pan. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliantas, skųsdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-16 nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pateikė dokumentus, kurie, jo manymu, įrodo, jog atsakovo finansinė padėtis yra tokia gera, jog nekyla grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pateikti dokumentai neįrodo, jog būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar netaps neįmanomu. Pažymėtina, kad atsakovas su 2013-08-27 atskiruoju skundu pateikė 2013-07-02 Nekilnojamojo turto registro išrašą, iš kurio matyti atsakovui nuosavybės teise priklausantis turtas – žemės sklypas, pastatai, kiti statiniai, kurių bendra vidutinė rinkos vertė – 325 669 Lt, tačiau viešojo Nekilnojamojo turto registro duomenimis, šis atsakovui priklausantis turtas nuo 2013-07-15 apsunkintas hipoteka. Taigi, matyti, kad atsakovas teismui su atskiruoju skundu pateikė neaktualų jam nuosavybės teise priklausančio turto išrašą. Be to, iš pateiktų duomenų matyti, jog atsakovo nurodytas jam priklausantis pastatas, kurio bendra rinkos vertė sudaro 202 627 Lt, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklauso ir atsakovo sutuoktinei. Jokių kitų dokumentų, įrodančių gerą atsakovo finansinę padėtį, su atskiruoju skundu atsakovas nepateikė. Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovas objektyviais įrodymais neįrodė, kad reikalavimo suma (51 693 Lt) jam nėra didelė ir kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu pritaikytos nepagrįstai.
Taip pat atskirajame skunde atsakovas nurodo, kad palikus laikinąsias apsaugos priemones, būtų nepagrįstai suvaržoma atsakovo teisė naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, ir taip būtų pažeistas interesų pusiausvyros bei teisingumo principai. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 str. antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Skundžiama nutartimi atsakovo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas areštuotas reikalavimo ribose, t. y. 51 693 Lt sumai, ir tik šio turto nesant – piniginės lėšos minėtai sumai, dėl to, teismo vertinimu, skundžiama nutartimi atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. atsakovo, teisėtų interesų pusiausvyrą.
Pažymėtina, kad įstatymas suteikia teisę atsakovui motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.).
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.