Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-05-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1273-653/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-06
Bylos Nr.
2A-1273-653/2013
Teisminio proceso Nr.
2-51-3-00641-2011-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka, Tatjana Žukauskienė, Jelena Šiškina
Ieškovas
G. G.
Atsakovas
R. J.
Kategorijos
  • 21.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1273-653/2013Proceso Nr. 2-51-3-00641-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: 21.4, 121.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gegužės 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą dėl 2012-04-12 Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovui R. J. dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 1995 m. kovo 23 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp M. M. ir atsakovės R. J., pagal kurią M. M. padovanojo 1/3 dalį gyvenamojo namo, ūkinius pastatus, tvartą, malkinę, lauko viralinę, viralinę, ir priklausinius - kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini)., atsakovei R. J. dalyje dėl pirties (pastato-lauko viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tvarto, (pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo atsakovei ir taikyti restituciją.

Ieškovė nurodo, kad jos ir atsakovės R. J. motina M. M. 1995 m. rugsėjo 8 d. sudarė testamentą, kuriuo žemės sklypo dalį (1,80 ha) ir jame esančius statinius - pirtį (pastatą-lauko viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tvartą (pastatą-tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), 1,2 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo dalį, esančią T. T. g. 4, (duomenys neskelbtini), po mirties paliko ieškovei G. G.. 2002 metų rugsėjo 2 d. mirė motina M. M.. Po motinos mirties gavusi duomenis iš VĮ ,,Registrų centras“, sužinojo, kad dar iki testamento sudarymo motina M. M. 1995 m. kovo 23 d. dovanojimo sutarties pagrindu perleido turimą turtą - 1/3 dalį gyvenamojo namo, ūkinį pastatą, tvartą, malkinę, lauko viralinę, viralinę, ir priklausinius - kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini)., atsakovei R. J.. Sužinojusi apie savo pažeistas teises eilę metų bandė geranoriškai susitarti su atsakove R. J. ir taikiai išspręsti turtinį ginčą, tačiau nepavyko. Ieškovė nurodė, kad su savo šeima nuo 1979 metų iki šiol faktiškai naudojasi pirtimi (pastatu-lauko viraline, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tvartu (pastatu-tvartu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Savo ir savo sutuoktinio lėšomis ir pastangomis padarė pastato-lauko viralinės kapitalinį remontą, suremontavo tvarto stogą ir atliko šio tvarto einamąjį remontą. Motina, dar būdama gyva, visada laikė, kad šis turtas turi priklausyti ieškovei, leido savo nuožiūra jį tvarkyti, prižiūrėti, atlikti remonto ir rekonstrukcijos darbus, tačiau po jos mirties paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą ieškovei į nurodytus pastatus nebuvo išduotas. Ginčijamas sandoris prieštarauja gerai moralei, kadangi ieškovės šeimos aplinka žinojo, jog ginčo turtu visada naudojosi ieškovės šeima. Motina, žinodama, kad šis turtas yra registruotas jos vardu, prieš mirtį ieškovės naudai surašė testamentą šio turto atžvilgiu. Ginčo sandorio sudarymo metu motina buvo senyvo amžiaus, silpnos sveikatos. Atsakovė pasinaudojo motinos padėtimi.

Atsiliepimas

Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Ji nurodė, kad motina M. M. dovanojimo sandorį sudarė aiškiai suprasdama jo turinį ir pasekmes. Be to, ieškinys pareikštas praleidus ieškininės senaties terminą ir atsakovė reikalauja jį taikyti, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Kadangi sodyba buvo labai apleista, joje pradėjus tvarkytis motinai, atsakovė su savo vyru padėjo ją tvarkyti. Ieškovė su šeima į sodybą atvažiuodavo vasaros laiku ilsėtis, motinai prie ūkio darbų beveik nepadėdavo. Kitos seserys – J. ir O. - sodyba nesidomėjo ir joje nesilankė visiškai. Kadangi atsakovė su savo šeima nuo pat 1979 m. rūpinosi sodyba, nudirbdavo visus lauko darbus, labai daug padėdavo motinai prie čia laikomų gyvulių priežiūros, ji visuomet sakydavo, kad ši sodyba (o tiksliau, motinai priklausanti 1/3 sodybos dalis) priklausys atsakovei, o seserims G., O. ir J. liks motinos sodyba Merkinėje. Dar 1986 05 28 motina sudarė testamentą, kuriuo 1/3 dalį vieno aukšto medinio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). ir 1/3 dalį ten pat esančių ūkinių pastatų paliko R. J.. Apie tokią išreikštą motinos valią jau tuo metu žinojo visos jos dukros, tame tarpe ir ieškovė, ir nei viena iš jų tam neprieštaravo. Dėl šios sodybos vyko ne vienas teismo procesas tarp mūsų motinos ir jos sesers M. R., o vėliau - tarp M. M. ir R. sūnaus V. R.. 1992 m. galutinai pasibaigus teismo procesams bei 1995 m. įteisinus pastatų nuosavybę (1995-03-09 Varėnos r. valdybos potvarkiu Nr. 88-v M. M. ir V. R. buvo pripažintos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).), motina nusprendė šį turtą perleisti atsakovei dovanojimo sutartimi. Tokį savo apsisprendimą motyvavo tuo, kad ateityje, po jos mirties, tarp įpėdinių nekiltų ginčų dėl šios sodybos ir nereikėtų dėl to bylinėtis teisme. Dovanojimo sutarties sudarymo metu motinos fizinė sveikatos būklė jau nebuvo gera, tačiau psichine sveikatos būkle ji niekada nesiskundė, sandorio sudarymo momentu aiškiai išdėstė savo valią bei suprato sandorio sudarymo pasekmes. Fakto apie dovanojimo sutarties sudarymą nei atsakovė, nei motina nuo ieškovės ir kitų seserų neslėpė. Atsakovė visoms seserims pasakė, kad šią sodybos dalį jai padovanojo, o joms trims (G., O. ir J.) liks sodyba Merkinėje. Kadangi sodyboje (duomenys neskelbtini)motinai priklausė 1/3 dalis, o Merkinėje kiekvienai seseriai taip pat turėjo likti po 1/3 dalį, turtas buvo apylygis. Tų pačių (1995 m.) rugpjūčio mėn. ieškovė nusivežė motiną į Vilnių, paguldė į ligoninę. Gulėdama ligoninėje, motina skundėsi, kad ieškovė „spaudžia“ ją dėl dalies man padovanotų pastatų. Po to ieškovė man pasakė, kad motina jai padarė testamentą. 2004 m. ieškovė ruberoidu perdengė tvarto stogą, nors atsakovė neprašė ir netgi neleido to daryti. Kartą atvažiavusi į sodybą, atsakovė rado pastatą (ieškovės vadinama pirtimi) nugriautą. Ieškovės vyras R. G., buvęs sodyboje, patvirtino, jog tai padarė jis. Šalys sutarė, kad ieškovės šeima prisidės prie nugriauto ūkinio pastato atstatymo, pastatas buvo atstatytas abiejų šeimų darbu bei lėšomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2012-04-12 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

Teismas nustatė, kad 1995 m. kovo 23 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kuria M. M. dovanojo R. J. 1/3 dalį gyvenamojo namo, medinius ūkio pastatus, medinės lauko virtuves, blokų ūkio pastatą su rūsiu ir kiemo ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į namų valdos žemės sklypą įregistruotos nuo 1999-12-02, o ginčo byloje statinius- nuo 1995-03-17.

Pagal 1986-05-28 testamentą M. M. sudarytu ir notariškai patvirtintu testamentu nurodė, kad 1/3 dalį gyvenamojo namo ir 1/3 dalį ūkio pastatų, es. (duomenys neskelbtini)., mirties atveju palieka R. J.. Pagal 1995-09-08 notariškai patvirtintą testamentą M. M. nurodė, kad mirties atveju palieka G. G. jai privačios nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį (1.80 ha), jame esančią pirtį ir tvartą, es. (duomenys neskelbtini)., taip pat kitą turtą. M. M. mirė 2002-09-02. Pagal pateiktą epikrizės kopiją teismas nustatė, kad M. M. 1995-08-24 iki 09-08 gydėsi ligoninėje dėl skrandžio susirgimo. Pagal 2003-03-25 Merkinės seniūnijos ūkinę knygą registruota gyvenamoji patalpa name, lauko virtuvė, tvartas, es. (duomenys neskelbtini), registravimo laikas nenurodytas.

Teismas, vadovaudamasis CK 4.262 str., nustatė, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, todėl ieškovės pateikta Merkinės seniūnijos pažyma apie namų valdą negali sukelti teisinių pasekmių aplinkybėms dėl nuosavybės teisių konstatavimo įstatymuose nurodytais pagrindais. Be to pažymoje nenurodyta kada, kuriais metais tokios aplinkybės buvo įrašytos ūkinėse knygose, pažymą išdavė ne vietos savivaldos institucijos vadovas.

Ieškovė byloje pateikė 2000-08-08 notariškai patvirtintą įgaliojimą, kuriame ji M. M. buvo įgaliota atlikti remonto ir rekonstrukcijos darbus pirties, tvarto ir atlikti su tuo susijusius veiksmus. Įgaliojime nurodyta, kad šie pastatai nuosavybės teise priklauso M. M.. Teismas konstatavo, kad įgaliojimas nėra pagrindas nuosavybės teisėms į daiktą atsirasti arba joms sukurti ( CK 4.47 str.).

Nuosavybės teisėmis atsakovei R. J. pastatai – lauko viralinė, pastatas-tvartas, priklauso nuo 1995-03-17 ir tokias aplinkybes patvirtina viešo nekilnojamojo turto registro duomenys, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą galėjo žinoti nuo įrašų viešame registre įregistravimo momento, kadangi registro duomenys yra vieši, o asmuo turi teisę sužinoti aplinkybes, kurios jam reikalingos arba turi įtakos jo teisėms ir pareigoms, jo interesams. Teismas pripažino pagrįstu atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nustatė, kad ieškovė nebuvo atidi ir rūpestinga, siekdama ginti savo nurodomas teises ir interesus, turėjo teisę pareikšti ieškinį per įstatymo nustatytą terminą. Jau 1995 metais buvo žinomos ar turėjo būti žinomos aplinkybės dėl ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo. Ieškovės aiškinimus, kad ji siekė geruoju, ne teismine tvarka išspręsti šalių ginčą, teismas nepripažino svarbia ir pateisinama priežastimi praleistam ieškininės senaties terminui atnaujinti, kadangi ieškinio senatis siejama su nustatytu terminu ieškiniui pareikšti, o ne ginti pažeistas teises ne teismine tvarka, tariantis ar vedant derybas.

Teismas konstatavo, kad ieškovė sudaromam dovanojimo sandoriui įtakoti negalėjo ta prasme, nes ji nebuvo perleidžiamo turto savininkė ar bendraturtė, nebuvo iškėlusi reikalavimų dėl motinos valdomo turto. Teismas nenustatė, kad M. M. sandorį sudarė suklydimo įtakoje, dėl apgaulės arba dėl kitų susidėjusių sunkių aplinkybių, kad ginčijamas sandoris prieštarauja gerai moralei.

Ieškovės vertinimą, kad sandorio sudarymo metu M. M. buvo senyvo amžiaus, pasiligojusi, silpnos sveikatos, todėl sudarė ieškovei nenaudingą sandorį, teismas atmetė, nes tokios pačios aplinkybės egzistavo ir M. M. sudarant 1995 m. testamentą, kuriame nurodė kad ieškovei palieka tam tikrą turtą (duomenys neskelbtini). Pagal pateiktus ieškovės rašytinius įrodymus M. M. gydėsi ligoninėje iki 1995-09-08 ir jau 1995-09-08 sudaro naują testamentą, naudingą ieškovei, kuomet M. M. amžius esmingai nepakito, nes tiek sandoris, tiek vienas testamentas buvo sudaryti tais pačiais metais. Teismas konstatavo, kad sandorio šalies sveikatos stovis, kiek tai susiję su asmens gebėjimu vertinti ir realizuoti savo teises, reikšti savo valią, nebuvo įtakojamas ligos ar susirgimo, nes nėra įrodymų apie psichikos sveikatos sutrikimus. Nuo sandorio sudarymo momento 1995 m. iki palikėjos M. M. mirties 2002 m. praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas ir per tą laiką neiškilo moralinių aplinkybių vertinimo. M. M. nepareiškė, kad suklydo, netinkamai elgėsi ar netinkami įvertino susiklosčiusias aplinkybes dėl dovanojimo sandorio sudarymo atsakovei. Jeigu asmuo suklydo, neįvertino situacijos, tai turėjo pakankamai laiko pakeisti savo valią ir ginčyti sandorį, bet to neįvyko iki M. M. mirties. Tai, kad ieškovė atliko remonto ir rekonstrukcijos darbus motinos M. M. vardu, nesuteikia pagrindo konstatuoti aplinkybėms, kad ji yra šio turto valdytoja ar savininkė. Pagal šalių aiškinimus po motinos M. M. mirties liko kitas nekilnojamas turtas – žemės sklypas, pastatai kitoje vietovėje, kurį priėmė jos vaikai : G. G., R. J., O. Č., J. G..

Šalies argumentai

Ieškovė prašo dovanojimo sandorį pripažinti iš dalies negaliojančiu ir taikyti vienašalę restituciją, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą ar testamentą teismui nėra pateiktas, todėl neaišku kam turėtų būti grąžintas dovanotas turtas. Taip pat teismas nurodė, kad ginčijamas pastatas - pirtis - nėra įregistruota viešame nekilnojamojo turto registre, kaip atsakovės nuosavybė ir kaip tokios paskirties statinys. Kiekvienas statinys turi būti suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka, priešingu atveju tai gali būti laikoma savavališka statyba ar rekonstrukcija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantė apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti.

Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nenurodė sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu, nes ieškovė aiškiai vadovavosi teisės normomis, kurios reglamentavo sandorio, sudaryto suklydimo įtakoje, nuginčijimą.

Teismas šališkai vertino įrodymus, apsiribojo tik įrodymų formaliu išdėstymu.

Apie ginčo dovanojimo sandorį ieškovė sužinojo tik po 2002-09-02, kai kreipėsi kartu su kitomis savo seserimis dėl palikimo priėmimo, ir po to prasidėjo derybos su atsakove. Ginčas dėl statinių kilo tik mirus motinai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė apie sandorį sužinojo 1995 m. Apeliantės teigimu senaties terminas nėra praleistas.

Byloje nėra nuginčyta, kad nuo 1979 m. ieškovė kartu su šeimos nariais faktiškai naudojosi pirtimi (pastatu- lauko viraline) ir tvartu, kurie buvo registruoti motinos vardu. Ieškovė savo lėšomis padarė lauko viralinės kapitalinį remontą ir tvarto einamąjį remontą. Teismas šios aplinkybės neanalizavo. Dėl to motina visada laikė, kad šis turtas turi priklausyti ieškovei, tokia valia buvo išreikšta ir jos įgaliojime. Atsakovė pasinaudojo motinos sveikatos būkle ir, prieštaraujant gerai moralei, savo naudai sudarė dovanojimo sandorį. Teismas nevertino aplinkybės, kad dalį sodybos motina pradėjo valdyti nuo 1986 m., o ne nuo 1979 m. Atsakovė savo iniciatyva pristatė statinių (lauko viralinę, pirtį, ūkinį pastatą), kuriais naudojosi tik atsakovė, kaip ginčo statiniais – ieškovė.

Teismas neteisingai vertino 2000-08-08 motinos išduotą įgaliojimą, kuomet motina laikė, jog ginčo statiniai priklauso būtent jai ir nežinojo, jog turtą padovanojo atsakovei. Dovanojimo sutartyje turto pavadinimai dubliuojami, neatitinka jų paskirtis, todėl senyvo amžiaus be išsilavinimo, pasiligojusiai motinai buvo neįmanoma suprasti kokio turinio dovanojimo sandorį ji pasirašo.

Teismo konstatuoti faktai apie nekilnojamojo turto registro duomenis nėra susiję su ginčo dalyku ir nereikšmingi, nes, nuginčijus sandorį, turi būti pakeisti registro duomenys. Iš 1986-05-28 testamento, kuriuo turtas buvo paliktas atsakovei, matyti, kad jame nėra įtraukti ginčo statiniai.

Teismas neanalizavo motinos sveikatos būklės 1995 m., nevertino jos amžiaus, teisinio neišprusimo. Merkinės seniūnijos pažyma apie namų valdą turi būti vertinama visų įrodymų kontekste.

Teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojus A. B. ir A. J., kurie patvirtintų aplinkybes apie tarp šalių kilusio ginčo dėl statinių sodyboje aplinkybes.

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovė nurodė, kad ieškovė nebuvo dovanojimo sutarties šalimi, todėl neturėjo teisės jos ginčyti. Teisę ginčyti sutartį turėjo tik motina, jeigu būtų laikiusi, kad sandoris neatitinka jos valios. Kadangi motina pati sudarė sandorį, todėl termino eiga prasidėjo nuo sandorio sudarymo momento. Tačiau motina sandorio neginčijo. Pažymėjo, kad motina turėjo teisminio bylinėjimosi patirtį, nes bylinėjosi su savo seserimi, o vėliau su jos sūnumi. Motina visada norėjo, kad visi pastatai Zakavolių kaime atitektų atsakovei, nes ji jais rūpinosi. Testamente nurodyta dalis atitiko tuo metu jos paveldėtą turto dalį. Nei atsakovė, nei motina neslėpė fakto apie sudarytą sutartį, ir po šio fakto sužinojimo ieškovė paveikė motiną sudaryti naują testamentą. Pateikdama notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, ieškovė perima tas teises, kurias turėjo palikėja, todėl reikia nustatyti kada palikėjai prasidėjo ieškinio senaties terminas ginčyti sandorį. Šiuo atveju 10 metų terminas netaikytinas, nes jo eigos pradžia prasidėjo 1995 m. Atsakovė pabrėžė, kad naudojimasis turtu nesukuria nuosavybės teisės. Kad motina neprieštaravo dėl naudojimosi turtu yra suprantama, nes šalis siejo artimi giminystės santykiai. Atsakovė sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju nenustatyta sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų.

Atsakovė išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, nustatant dovanotojos M. M. valią, sudarant 1995 m. kovo 23 d. dovanojimo sutartį, kuria M. M. dovanojo R. J. 1/3 dalį gyvenamojo namo, medinius ūkio pastatus, medinės lauko virtuves, blokų ūkio pastatą su rūsiu ir kiemo ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini). Taip pat tarp šalių kilo ginčas dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje.

Ieškovo pareiga yra nurodyti reikalavimo faktinį, o ne teisinį pagrindą. Kaip matyti iš teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio pagrindą, nes analizavo sandorio sudarymo aplinkybes, vertinant ar buvo esminis suklydimas, todėl apeliantės nurodyti argumentai dėl teismo tarp šalių kilusio ginčo kvalifikavimo šiuo aspektu yra nepagrįsti. Tai, kad ieškovui nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės.

Pritartina atsakovės argumentui, jog ieškovė, išreiškusi valią priimti po motinos mirties atsiradusį palikimą ir įstojusi į paveldėjimo santykius, negali turėti daugiau teisių, nei turėjo palikėjas. Kadangi dovanojimo sutarties šalis buvo ieškovės motina M. M., kuri žinojo apie sandorį nuo jo sudarymo momento, todėl ji turėjo teisę ginčyti šią sutartį iki 1998 m. kovo 24 d., t.y. per 1964 m. CK 84 str. numatytą trijų metų ieškininės senaties terminą nuo sandorio sudarymo. Net ir skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo daiktinių teisių į ginčo daiktus nekilnojamojo turto registre įregistravimo momento (1995-06-15 – b.l. 7), su kuriuo pagal 1964 m. CK buvo siejamas nuosavybės teisių atsiradimas (CK 149 str.), ieškinio senaties terminas taip pat būtų praleistas. Kadangi ieškinio senaties terminas pasibaigė iki šiuo metu galiojančio LR CK įsigaliojimo (2001-07-01), todėl pagal LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. galiojančiame CK nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas netaikytinas. Kita vertus, ieškovės delsimas ginti jos teigimu pažeistas teises (bylos duomenimis palikimas buvo priimtas 2002 m., ieškinys teismui pateiktas 2011 m.), aplinkybė, kad ieškovė bendravo su motina, suponuoja išvadą, kad ieškovei ir iki palikimo priėmimo buvo ir turėjo būti žinoma apie sudarytą ir viešame nekilnojamojo turto registre įregistruotą sandorį. Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, todėl pagrįstai ieškinį atmetė.

Apeliantės argumentai dėl faktinio naudojimosi ginčo turtu, jo pagerinimo, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi, nes toks naudojimasis turtu nesukuria nuosavybės teisių į jį, kaip ir turto nurodymas testamente arba įgaliojime, todėl šiuo pagrindu nekilnojamojo turto registro duomenys negali būti pripažinti neteisėtais ir sandoris negali būti nuginčytas. Vertinant palikėjos valią sandorio sudarymo metu, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo argumentus dėl palikėjos amžiaus ir sveikatos būklės, išvadas padarė įvertinus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pritaria, kad ieškovė neįrodė, jog dėl amžiaus ir sveikatos būklės palikėja negalėjo tinkamai išreikšti valios, sudarant dovanojimo sutartį, kad ginčijamas sandoris prieštarauja gerai moralei. Vien tai, kad kituose dokumentuose (įgaliojime, testamente), nesusijusiuose su daiktinėmis teisėmis į turtą ir sudarytuose kitu laiku, palikėja įvardijo ginčo turtą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad sudarant dovanojimo sandorį ji suklydo dėl esminių sandorio aplinkybių. Be to, apeliantės nurodoma aplinkybė apie palikėjos teisinį neišprusimą neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių, nes, kaip teisingai nurodė atsakovė, M. M. žinojo apie teisę ginti pažeistas teises teismine tvarka, nes ja naudojosi sprendžiant ginčą dėl sodybos, taip pat bylos duomenimis palikėja turėjo sandorių sudarymo patirtį (kreipėsi dėl testamentų, įgaliojimo patvirtinimo).

Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog teismas neįvertino Merkinės seniūnijos pažymos apie namų valdą. Priešingai, iš teismo sprendimo matyti, kad teismas aiškiai nurodė motyvus kodėl nesivadovavo šia pažymą, atsižvelgė į pažymos turinį ir formą, dėl ko pažyma neturi įrodomosios vertės šioje byloje.

Apeliantė nenurodė konkrečių šioje byloje svarbių aplinkybių, kurias galėtų patvirtinti arba paneigti liudytojai, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti apeliantės nurodytus liudytojus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja.

Dėl išdėstyto darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apelianto apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės atsakovės naudai priteistinos jos patirtos 700 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (b.l. 164-166), bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė

2012 m. balandžio 12 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės G. G. atsakovės R. J. naudai 700 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana ŽukauskienėVytautas Zelianka