Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovei advokatei I. D., atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovei J. D., nedalyvaujant trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl privalomo nurodymo panaikinimo, pareikšto atsakovui (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo: 1) panaikinti (duomenys neskelbtini) 2016-10-05 savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini)161005-00128 dėl savavališkai pastatyto priestato 2) panaikinti (duomenys neskelbtini) 2016-10-06 Privalomą nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini)161006-00120 išardant savavališkai pastatytą (įrengtą, sumontuotą ir pan.) ar perstatytą statinio dalį ir, jeigu būtina, sutvarkant statybvietę.

Ieškinyje nurodė, kad atsakovas 2016-10-05 ieškovui surašė Savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini)161005-00128 dėl pastato rekonstrukcijos neturint statybą leidžiančio dokumento. Kitą dieną buvo surašytas ir privalomasis nurodymas, kuriuo iki 2017-04-06 ieškovas kaip pastato savininkas buvo įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardant savavališkai pastatytą (įrengtą, sumontuotą ir pan.) ar perstatytą statinio dalį ir, jeigu būtina, sutvarkant statybvietę. Ieškovo manymu, šis savavališkos statybos aktas ir nurodymas surašytas nepagrįstai, kadangi ieškovas ginčo pastato nerekonstravo, o pastatą savo veikloje naudoja ieškovo nuomininkas UAB (duomenys neskelbtini), kuris pastate vykdo specifinę metalinių konstrukcijų šratavimo veiklą. Siekiant pastate vykdyti šratavimo darbus, buvo įrengtas kilnojamasis daiktas – metalinių konstrukcijų šratavimo kamera, kuri išsikišo už pastato ribų ir kuri nepagrįstai akte įvardijamas kaip priestatas. Ieškovo manymu, ginčo pastatas nebuvo rekonstruotas, todėl ir leidimas rekonstrukcijai nebuvo reikalingas. Be to pažymėjo, jog ši kamera, kurią atsakovas skundžiamuose dokumentuose vadina priestatu, įrengta prieš 10 metų (Savavališkos statybos akte nurodytas pažeidimo laikas – 2006 metai), todėl pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininko 2014-10-08 įsakymą Nr. 1V-5, tokio skundo nagrinėjimas turi būti nutrauktas, jeigu paaiškėjo, kad pastatai pastatyti seniau kaip prieš 10 metų. Dėl šių priežasčių atsakovo tyrimas buvo vykdomas neteisėtai, o jo eigoje surašytas savavališkos statybos aktas bei privalomas nurodymas išardyti priestatą vertinamas kaip nepagrįstas. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu teismas manys, kad priestatas (šratavimo kamera) buvo pastatytas (įrengtas) neturint statybą leidžiančio leidimo, turi būti įvertinta, jog ši kamera įrengta daugiau kaip prieš 10 metų ir ją įrengė ne ieškovas, o pastatą nuomojantis asmuo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas prašo ieškinį tenkinti.

Teisme gautas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsiliepimas į ieškinį, kuriuo atsakovas nesutinka su ieškiniu bei prašo jį atmesti, o bylą dalyje dėl savavališkos statybos akto panaikinimo nutraukti. Atsiliepime nurodė, kad 2016-09-15 atsakovas gavo UAB (duomenys neskelbtini) skundą dėl galimai atliktų savavališkų statybų, adresu (duomenys neskelbtini), todėl pradėjo aplinkybių tyrimą. 2016-10-05 buvo atliktas faktinių duomenų patikrinimas, kurio metu surašytas patikrinimo aktas Nr. FAK-2508. Nustatyta, kad atliekant savavališką statinio rekonstrukciją buvo pristatytas 5,3 x 3,75 metalo konstrukcijų priestatas. Tokiam priestatui yra reikalingas leidimas pagal Statybos įstatymo 23 str. 1 d. 2 p., 8 d. Ieškovas atsakovui tokio dokumento nepateikė, todėl buvo surašytas savavališkos statybos aktas, konstatuojant savavališkos statybos faktą. Privalomuoju nurodymu pareikalauta ne vėliau kaip iki 2017-04-06 pašalinti savavališkos statybos padarinius, išaiškinant, kad Priežiūros įstatymo 14 str. 4 d. suteikia teisę, iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos darbus. Atsakovo manymu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Inspekcijos nustatytą savavališko statinio rekonstrukciją. Pažymi, kad ieškovas klaidina teismą, jog statinio rekonstrukcijos nebuvo, o įrengtas tik kilnojamasis daiktas – metalinių konstrukcijų šratavimo kamera, kadangi įvertinus teismų praktiką, ginčo objektas – savavališkos rekonstrukcijos būdu sukurtas priestatas, kuris yra tvirtai sujungtas su žeme, įrengti pamatai, taip pat pasižymi atsparumu įprastoms gamtos jėgoms. Šis nekilnojamasis daiktas – priestatas, neatsiejamai sujungtas su statiniu, ir kurio negalima perkelti iš vienos vietos į kitą vietą be didelių sąnaudų ar nepakeitus paskirties, todėl akivaizdu, jog tokiu būdu buvo atlikta rekonstrukcija. Atsikirsdamas į tai, kad ieškovas nurodo, jog inspekcijos aktai yra neteisėti ir todėl, kad surašyti subjektui, kuris nevykdė savavališkos rekonstrukcijos, nurodydamas, jog savavališkai statinį rekonstravo nuomininkas UAB (duomenys neskelbtini), nurodo, kad kartu su ieškiniu ieškovas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų bako išraše Nr. 10/136977 toks statinio nuomininkas neatsispindi, todėl savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra buvo nukreipta į statinio savininką. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas šiuo atveju surašydamas ginčijamus dokumentus gynė ir viešąjį interesą, todėl Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklės, patvirtintos 2014-01-08 įsakymu Nr. 1V-5, 42.7. punktas, laikytinas nepagrįstas. Be to atsakovas pažymėjo, jog šiuo atveju yra ginčijamas ir administracinio akto – savavališkos statybos akto teisėtumas, nėra individualus administracinis aktas. Šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie ir sukelia juridines pasekmes, todėl civilinė byla toje dalyje turėtų būti nutraukta, o teisines pasekmes ieškovui sukėlė tik privalomas nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, atsakovas prašo remtis analogiška teismo pozicija nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2015-12-15 nutartyje Nr. 2A-2665-661/2015.

Tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog tam, kad būtų konstatuotas savavališkos statybos faktas, turi būti nustatyti visi statinio požymiai, t.y. be kita ko, turi būti nustatyta, jog tai yra nekilnojamasis daiktas. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo priestatas yra už sklypo ribų valstybinėje žemėje, tretysis asmuo nėra išdavęs ieškovui jokio sutikimo vykdyti statybą valstybinėje žemėje, todėl jeigu pasitvirtinų šios aplinkybės, tretysis asmuo suinteresuotas, jog ginčo priestatas būtų nugriautas/patrauktas nuo valstybinės žemės. Todėl tretysis asmuo dėl ieškinio pagrįstumo prašo teismo spręsti atsižvelgiant į jų atsiliepime išdėstytas aplinkybes.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes ir prašė teismo ieškinį atmesti, o bylą dalyje dėl savavališkos statybos akto panaikinimo nutraukti. Papildomai teismui nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, jog šis priestatas buvo pastatytas 2006 metais, tačiau kartu šis 10 metų terminas neturi būti taikomas dėl viešo intereso.

Trečiojo asmens atstovas į paskirtą teismo posėdį neatvyko.

Byla dalyje nutrauktina, kitoje dalyje ieškinys atmestinas.

Iš civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2016-09-15 UAB (duomenys neskelbtini) pateikė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pranešimą dėl galimai atliktos savavališkos statybos, nurodant, jog valstybei priklausantis sklypas, patikėjimo teise valdomas Nacionalinės žemės tarnybos, 2014-06-04 išnuomotas bendrovei. Šalia sklypo yra kompresorinės pastatas, kuris nuosavybės teise priklauso UAB (duomenys neskelbtini). Bendrovės valdomoje sklypo dalyje yra kompresorinės pastato priestatas. Atliekant privažiuojamojo geležinkelio kelio projektavimo darbus pastebėta, kad sklypo dalyje esantis priestatas trukdys geležinkelio kelio sankasos įrengimui ir šlaitų formavimui pagal normatyvinių dokumentų reikalavimus, todėl atsižvelgiant į tai, kad projektuojamas privažiuojamasis geležinkelio kelias susijęs su Valstybei svarbiu ekonominiu projektu, UAB (duomenys neskelbtini) prašė Statybų inspekcijos patikrinti, ar priestatas pastatytas teisėtai. 2016-10-05 atsakovas atliko faktinių duomenų patikrinimą (adresu (duomenys neskelbtini)) ir tą pačią dieną surašė Savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini)161005-00128. Savavališkos statybos akte konstatuota, jog ieškovas atliko rekonstrukciją neturint statybą leidžiančio dokumento. Prie pastato adresu (duomenys neskelbtini), pastatytas 5,3x3,57 m. dydžio priestatas. 2016-10-06 surašytas atsakovo privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriuo atsakovas įpareigojo ieškovą išardyti savavališkai pastatytą (įrengtą, sumontuotą ir pan.) ar perstatytą statinio dalį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Išardyti savavališkai pastatytą pastato adresu (duomenys neskelbtini), priestatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Priestato matmenys 5,3x3,57. Iš NTR duomenų matyti, jog pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovui UAB (duomenys neskelbtini). Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl minėtų Savavališkos statybos akto ir Privalomojo nurodymo panaikinimo. Savo reikalavimus grindžia keliais pagrindais: šiuo atveju nebuvo atlikta rekonstrukcija, o savavališkos statybos akte minimas priestatas yra kilnojamasis daiktas (šratavimo kamera) ir jam leidimas nereikalingas; kad ieškovas nėra minimo priestato statytojas, o minėtas pastatas yra nuomojamas kitam juridiniam asmeniui; minėta šratavimo kamera įrengta prieš daugiau nei 10 metų, dėl jos tretieji asmenys pretenzijų nereiškė, todėl pagal Aplinkos ministerijos viršininko įsakymą, siekiant užtikrinti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą skundai dėl tokios savavališkos statybos yra negalimi ir nenagrinėtini, taip pat šio priestato nugriovimas neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

Dėl ieškovo argumento, jog šiuo atveju nebuvo atlikta rekonstrukcija, o savavališkos statybos akte minimas priestatas yra kilnojamasis daiktas (šratavimo kamera) ir jam leidimas nereikalingas. Nuo šio klausimo išsprendimo priklauso, ar pagrįstai atsakovas šį priestatą laikė neteisėtai pastatytu rekonstruotu priestatu ir teisėtai reikalavo nugriauti. Statybos įstatymo 2 str. 2 d. nurodyta, kad statinys – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. LR CK 4.2 str. 1 d. ir 2 d. nurodo, jog nekilnojamieji daiktai yra nekilnojami pagal savo prigimtį, žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą statinio sąvoką, statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai; 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje V. A. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. A146-345/2008). Taigi statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis CK 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, turi pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-29 nutartis Nr. 3K-3-324/2012). Įvertinus šią teismų praktiką, pažymėtina, kad ginčo objektas – savavališkos rekonstrukcijos būdu sukurtas priestatas yra tvirtai sujungtas su žeme, įrengti pamatai, taip pat pasižymi atsparumu įprastoms gamtos jėgoms. Tai ir patvirtina atsakovo pateiktos šio statinio bei priestato nuotraukos. Vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, atsižvelgus į šio statinio nuotraukas, kuris atitinka visus nekilnojamo daikto požymius, akivaizdu, jog toks priestatas negali būti laikomas kilnojamuoju daiktu. Ginčo priestatas turi būti laikomas statiniu, nes tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas, tam reikalingos didelės sąnaudos. Todėl teismas sprendžia, kad ginčo priestatas turi būti pripažįstamas nekilnojamuoju daiktu, todėl galėjo būti laikomas statiniu, kuris neatsiejamai sujungtas su statiniu (unikalus Nr. 1098-6017-7022) (t.y. įvyko esamo statinio rekonstrukcija) ir atsakovas, nustatęs, jog šis statinys (priestatas) pastatytas be privalomo statybą leidžiančio dokumento, turėjo teisėtą pagrindą dėl šio statinio surašyti ginčijamą reikalavimą.

Dėl ieškovo argumento, jog ieškovas nėra minimo priestato statytojas, o minėtas pastatas yra nuomojamas kitam juridiniam asmeniui. Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnį savavališkos statybos aktas ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius surašomi statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui. Ieškovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek jo atstovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog šis ieškovui priklausantis pastatas išnuomotas UAB „Lietemas“, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Nekilnojamojo turto registro išraše juridinis faktas apie statinio nuomininkas neįregistruotas, jo nėra (LR CPK 178 str.). Todėl darytina išvada, jog prašomi panaikinti aktai surašyti tinkamam subjektui (t.y. ginčo statinio savininkui) ir naikinti nėra jokio pagrindo.

Dėl ieškovo argumentų, jog minėtas priestatas įrengtas prieš daugiau nei 10 metų, kad dėl jo tretieji asmenys pretenzijų nereiškė, todėl pagal Aplinkos ministerijos viršininko įsakymą, siekiant užtikrinti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą skundai dėl tokios savavališkos statybos yra negalimi ir nenagrinėtini, taip pat šio priestato nugriovimas neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.

Ieškovas vadovaujasi tuo, kad pagal Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių, patvirtintų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014-01-08 įsakymo Nr. 1V-5, 42.7 punktą, skundo ar pranešimo nagrinėjimas nutraukiamas, jei dėl statybos neturint statybą leidžiančio dokumento paaiškėja, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų, todėl minėto prašymo nagrinėjimas nutrauktas.

Teismas pažymi, kad dėl šio punkto taikymo ne kartą yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Pvz. 2016-12-20 sprendimas Nr. eA-1741-261/2016, 2016-07-21 sprendimas Nr. I-13-520/2016). Pirmiausia ieškovo nurodomos redakcijos 42.7. punktas galiojo nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. Taisyklių 42.7 punktas buvo keičiamas, bet iš esmės nuostata atsisakyti nagrinėti skundą, pranešimus ar prašymus bei dėl prašymo nagrinėjimo nutraukimo dėl statybos darbų, atliktų seniau kaip prieš 10 metų, išliko ir vėlesnėse teisės akto redakcijose. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimu buvo pripažinta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių 41.17 punkto (originali įsakymo redakcija), 46.15, 48.1 ir 48.7 punktų (2015 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1V-226 redakcija) bei 46.15 ir 48.7 punktų (2016 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 1V-47 redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria jos sudaro pagrindą Inspekcijai atsisakyti nagrinėti skundus ar pranešimus dėl statybos darbų, atliktų seniau kaip prieš 10 metų, arba jų nagrinėjimą nutraukti, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatoms (žr. administracinę bylą Nr. I-13-520/2016). Pagal ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, jis įtvirtintas ir dabartinėje galiojančioje akto redakcijoje 48.1. punkte (Turto arešto registro pastaba), šiuo atveju Savavališkos statybos aktas surašytas 2016-10-05, todėl teismas negali taikyti ieškovo nurodomų Taisyklių 42.7 punktu nustatyto prašymo nagrinėjimo nutraukimo pagrindo dėl statybos darbų, atliktų seniau kaip prieš 10 metų. Be to sutiktina šiuo atveju su atsakovo atstovės teismo posėdžio metu išsakyta pozicija, jog ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog ši rekonstrukcija būtų atlikta daugiau kaip prieš 10 metų, nors Savavališkame statybos akte nurodyti 2006 metai, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikta, priešingai iš UAB (duomenys neskelbtini) 2016-09-15 pateikto pranešimo atsakovui, kuriame pažymėta, jog remiantis viešai skelbiamais Lietuvos ortofotografinio žemėlapio duomenimis ((duomenys neskelbtini)) kuriais nustatyta, kad 2005-2006 m. laikotarpiu Priestatas neegzistavo, tačiau 2009-2010 m. duomenimis Priestatas jau matomas, t.y. remiantis tokiais duomenimis 2005-2006 priestato dar nebuvo, kad anksčiausiai užfiksuoti duomenys yra nuo 2009 m. Tokiu būdu, jeigu net priestatas atsirado 2007 m., šis 10 metų terminas nebuvo praleistas. Kaip byloje nustatyta, jokių įrodymų apie galimus tikėtinus šios atliktos rekonstrukcijos metus (išskyrus šis įrodymas ir įrašyti metai Savavališkos statybos akte) teismui nepateikta (LR CPK 178 str.). Tuo pačiu pažymėtina, kad kaip ir nurodė atsakovas, šiuo atveju Inspekcija tyrimą atliko ir gindama viešą interesą, kadangi šis priestatas galimai trukdo projektui susijusiajm su Vilniaus regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra, kuris svarbus didelei asmenų grupei, todėl Inspekcija privalėjo siekti įgyvendinti Priežiūros įstatymo 8 str. įtvirtintos Valstybinės priežiūros funkciją bei nustačiusi savavališką statybą, įpareigoti ją pašalinti, nes savavališkos statybos padarinių šalinimo efektyvumo užtikrinimas pagal galiojančias teisės normas yra viešasis interesas. Dėl to šių visų aplinkybių ieškovo argumentai dėl minėto 10 metų termino, nusistovėjusių teisinių santykių yra nepagrįsti ir atmetami.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes konstatuotina, jog šiuo atveju buvo atlikta rekonstrukcija, jai buvo būtinas atitinkamos institucijos statybą leidžiantis dokumentas, tokio dokumento ieškovas neturi, iki šiol jokių veiksmų statybai įteisinti nesiėmė, todėl atsakovas pagrįstai surašė savavališkos statybos aktą ir privalomąjį nurodymą, jų naikinimui nėra jokio pagrindo, todėl ieškinys atmestinas.

Nors ieškinys atmestinas teismui konstatavus, jog tiek ginčo savavališkos statybos aktas, tiek Privalomasis nurodymas surašyti teisėtai ir pagrįstai, teismas sutinka su atsakovo pareikšta pozicija, jog byla dalyje dėl savavališkos statybos akto panaikinimo turėtų būti nutraukta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teismų praktiką yra pažymėjęs, kad savavališkos statybos aktas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks savavališkos statybos aktas, nenagrinėtina teismų, t. y. savavališkos statybos aktas, kuriame tik nustatytos galimos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, administraciniuose teismuose negali būti ginčijamas, nes toks aktas pats savaime negali sukelti kokių nors teisinių pasekmių. Kai keliamas ginčas tik dėl fakto, bet ne dėl teisės, toks skundžiamas savavališkos statybos aktas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-988/20114). Kasacinio teismo praktikoje atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir siekiama, kad neatsirastų teismų praktikos nenuoseklumų bei prieštaringumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2014), todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgiant į tai, jog ginčo savavališkos statybos akte užfiksuotos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, bet jokių įpareigojimų nekeliama, byla dalyje dėl savavališkos statybos akto panaikinimo nutrauktina kaip nepriskirtina teismų kompetencijai (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Dėl šių aplinkybių yra pasisakę ir apeliacinės instancijos teismai (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2015-12-15 nutartis Nr. 2A-2665-661/2015).

Kiti šalių procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose nurodyti argumentai, byloje nagrinėtam ginčui išspręsti neturėjo jokios reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas ir tretieji asmenys nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas šiuo klausimu nepasisako.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo nepriteistinos, kadangi šios išlaidos neviršija 3 EUR dydžio (CPK 92 str., LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

bylą dalyje dėl 2016 m. spalio 5 d. savavališkos statybos akto Nr. (duomenys neskelbtini) 161005-00128 panaikinimo nutraukti, kitoje dalyje ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.