Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1053/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-07-16
Bylos Nr.: 2A-1053/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė, Virginija Čekanauskaitė, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: R. B., S. B.
Ieškovas: valstybės įmonės Valstybės turto fondo
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybė

Civilinė byla Nr. 2A-1053/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01360-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 30.6.; 44.3.; 42.11.2.; 121.21.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Audronės Jarackaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. B. ir S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4722-823/2013 pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovams R. B. ir S. B. dėl skolos priteisimo, ir atsakovų priešieškinį dėl force majeure situacijos pripažinimo ar privatizavimo sutarties sąlygų pakeitimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto savivaldybė 2009 m. liepos 23 d. surengė viešą aukcioną dėl administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir jam priskirto žemės sklypo, priklausančio nuosavybės teise valstybei, privatizavimo. Aukciono laimėtoju pripažintas atsakovas R. B..

2009 m. rugpjūčio 25 d. atsakovas R. B. ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė sudarė Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. A421-12(2.14.1.8-TR2) (toliau – ir Privatizavimo sutartis). Pagal šios sutarties 13. punktą atsakovas R. B., apmokėjęs privatizavimo objekto kainą, įsipareigojo per 30 dienų sumokėti visą privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo kainą ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovu VĮ Valstybės turto fondu, patikėjimo teise valdančiu sklypą.

Šalies argumentai

Ieškovas VĮ Valstybės turto fondas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. B. ir S. B. neapmokėtą žemės sklypo kainą – 2 251 800 Lt ir 81 064,80 Lt delspinigių, viso 2 332 864,80 Lt, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad nors atsakovas sumokėjo visą privatizuoto pastato kainą, tačiau iki šiol nėra apmokėjęs žemės sklypo kainos ir pasirašęs jo pirkimo-pardavimo sutarties. Kadangi atsakovas nėra įvykdęs nurodytos prievolės, iš jo turėtų būti priteistas ne tik įsiskolinimas už žemės sklypą, bet ir 0,02 procento dydžio delspinigiai, apskaičiuoti už 180 dienų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklių 25 punktą. Už šių prievolių įvykdymą solidariai atsakinga ir atsakovė (CK 3.109 straipsnis).

Nesutikdami su ieškovo reikalavimais atsakovai pareiškė priešieškinį, kuriame prašė taikyti vieną iš alternatyvių jų teisių gynimo būdų:

1) pripažinti trumpalaikio force majeure situaciją ir atidėti pareigos pagal Privatizavimo sutartį vykdymą iki bus baigtas atsakovo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas ir panaikintas atsakovams nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas;

2) arba pakeisti Privatizavimo sutarties 13. punktą dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių, pakeičiant jame nustatytą terminą sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir pagal ją atsiskaityti, nustatant, kad ši prievolė atsakovams atsiranda po to, kai bus baigtas atsakovo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas ir panaikintas atsakovams nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas.

Atsiliepimas

Atsakovai paaiškino, kad įsipareigojimą sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bei sumokėti jo kainą atsakovas būtų įvykdęs Privatizavimo sutartyje nustatytu terminu, tačiau iki 2012 m. pabaigos vyko sklypo ribų nustatymo ir kainos koregavimo procedūros (taisomos valstybės ir savivaldybės institucijų padarytos klaidos). Iki šios dienos atsakovai negali įvykdyti ginčo įsipareigojimų, kadangi atsakovo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas, o turtas yra areštuotas. Nors atsakovas šias priežastis nurodė ieškovui pateiktame prašyme pratęsti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties terminą, tačiau ieškovas nepateikė jokio atsakymo. Atsakovai turi pakankamai lėšų sudaryti ir įvykdyti ginčo sandorį, tačiau nurodytos priežastys objektyviai užkerta kelią jiems įvykdyti savo įsipareigojimus. Atsakovas aplinkybių, kad jo atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas ir abiejų atsakovų turtui bus nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti ir užkirsti tam kelio (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Atsakovai šiuo metu ne tik neturi galimybės disponuoti savo turtu, tačiau ir gauti paskolą ar kitais būdais įgyti papildomų lėšų. Dėl šios priežasties teismas turi arba pripažinti nurodytas aplinkybes force majeure situacija (CK 6.212 straipsnio 2 dalis), arba pakeisti Privatizavimo sutarties sąlygas (CK 6.127 straipsnio 3 dalis, 6.204 straipsnis). Pažymėtina, kad Privatizavimo sutarties 13. punktas iš esmės atitinka preliminarios sutarties sampratą pagal CK 6.165 straipsnį, todėl nagrinėjamoje byloje ieškovas apskritai neturi teisės reikšti reikalavimo vykdyti Privatizavimo sutarties 13. punktą natūra. Tačiau atsakovas tebėra suinteresuotas įsigyti ginčo žemės sklypą, todėl savo priešieškinio reikalavimus formuluoja atsižvelgdamas į šalių sutampančią valią šiuo klausimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 2 251 800 Lt nesumokėtą žemės sklypo kainą, 33 777 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas; valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė 26 882,70 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas atsakovų argumentus dėl neleistinumo ieškovui reikalauti įvykdyti prievolę natūra atmetė kaip nepagrįstus, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011; 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Dorvina“, bylos Nr. 3K-3-140/2011).

Teismas pažymėjo, kad atsakovų prievolė atsiskaityti už žemės sklypą atsirado po to, kai buvo atliktas žemės sklypo ploto ir kainos koregavimas. Privatizavimo sutarties 13. punkte nustatytas 30 darbo dienų terminas skaičiuotinas nuo 2013 m. vasario 18 d., kai atsakovas gavo ieškovo raštą dėl galimybės sudaryti žemės sklypo privatizavimo sutartį. Taigi atsakovai negali būti pripažinti pažeidusiais prievolę anksčiau nei 2013 m. balandžio 3 d. Tuo pačiu ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo už 180 kalendorinių dienų laikotarpį iki ieškinio pareiškimo, tiek, kiek jis apima laikotarpį iki 2013 m. balandžio 3 d., negali būti pripažintas pagrįstu.

Atsiliepimas

Atsakovų argumentus dėl force majeure situacijos teismas atmetė kaip nepagrįstus, nurodęs, kad negalėjimas disponuoti turimomis lėšomis prilygintinas finansinių išteklių prievolės įvykdymui neturėjimui ir atitinka CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai nenurodė ir neįrodinėjo, kad egzistuoja aplinkybės, iš esmės pakeitusios šalių sutartinių santykių pusiausvyrą, t. y. kad iš esmės padidėjo įvykdymo kaina ar iš esmės sumažėjo gaunamas įvykdymas, nors tokių aplinkybių nustatymas yra būtina CK 6.204 straipsnio taikymo sąlyga. Atsakovų prašymas pakeisti Privatizavimo sutartį grindžiamas ne tuo, kad sutartinės prievolės vykdymas esamomis sąlygomis iškreiptų šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, o tuo, kad atsakovai esamu metu neturi galimybės įvykdyti prievolę. Toks reikalavimas neatitinka CK 6.204 straipsnio sąlygų, todėl negali būti tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Pripažinęs atsakovų priešinius reikalavimus nepagrįstais, teismas konstatavo, jog ieškovas teisėtai iš jų reikalauja priteisti žemės sklypo kainą bei delspinigius, apskaičiuotus nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki kreipimosi į teismą 2013 m. birželio 17 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. CK 6.212 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia ne ką kita, kaip prievolės atidėjimą laikui, kai pasibaigs aplinkybės, objektyviai trukdančios įvykdyti prievolę (force majeure), ir civilinės atsakomybės netaikymą. Tą patvirtina ir CK 6.127 straipsnio 3 dalies (antras sakinys) nuostatos. Nors apeliantai turi pakankamai lėšų atsiskaityti už žemės sklypą, tačiau jie to negali padaryti dėl apelianto atžvilgiu pradėtame ikiteisminiame tyrime pagal BK 151-152 straipsnius nustatyto laikino nuosavybės teisių apribojimo. Teismo pateiktas CK 6.212 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra netinkamas, kadangi įstatyme kalbama apie finansinių išteklių neturėjimą, tačiau ne apie neturėjimą galimybės jais disponuoti. Apeliantai galimybę disponuoti jiems priklausančiu turtu prarado be savo valios – neteisėtai pritaikius procesines prievartos priemones.

Kliūtis apeliantams įvykdyti sutartinius įsipareigojimus atsirado po Privatizavimo sutarties sudarymo, jos apeliantai negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti ir užkirsti jai kelio. Negalimumas įvykdyti prievolę yra teisinis, pasireiškęs ikiteisminio tyrimo institucijų neteisėtais veiksmais, kurie laikytini force majeure (CK 6.127 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 3.5. punktas). Valstybės institucijų veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, kad apeliantei įtarimai nėra pareikšti, tačiau jos atžvilgiu taikyta baudžiamoji procesinė prievartos priemonė.

2. Teismas neišskyrė apeliantų padėties baudžiamajame procese skirtumo ir šiuo klausimu nepasisakė. Tuo buvo pažeisti CPK 270 straipsnio reikalavimai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad apelianto galimai neteisėti veiksmai, dėl kurių yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, negali būti pripažinti force majeure aplinkybe. Valstybės žemės perleidimo santykių reglamentavimas yra imperatyvus, todėl šioje situacijoje CK 6.204, 6.223 straipsniuose nustatyta tvarka negali būti taikoma.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad apeliantų minimos aplinkybės neatitinka force majeure aplinkybės sąlygų visumos sudėties. Byloje keliamas ne sutarties nutraukimo, bet prievolės įvykdymo atidėjimo klausimas, taigi apeliantų rėmimasis CK 6.127 straipsniu rodo jų pozicijos prieštaringumą. Pažymėtina, kad force majeure aplinkybe pripažįstami tik teisėti valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmai, kai šioje byloje įrodinėjamas jų neteisėtumas. Apeliantų minimomis Taisyklėmis detalizuotas ne CK, bet Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Trevena“ v. Ž. V., bylos Nr. 3K-3-129/2011), todėl jos šioje byloje netaikytinos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (pažeidimo plačiąja prasme) atveju skolininkas turi teisę gintis nuo kreditoriaus reiškiamų pretenzijų ir atsikirsdamas į jas inter alia įrodinėti, kad egzistuoja įstatyme ar sutartyje išvardyti atvejai pateisinantys įsipareigojimų neįvykdymą, t. y. aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos jis nebuvo prisiėmęs. Priklausomai nuo jų pobūdžio skiriamos nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties sudarymo aplinkybių pasikeitimo (clausula rebus sic stantibus) situacijos. Šių situacijų skirtumas pasireiškia tuo, kad vienu atveju, sutartinių įsipareigojimų vykdymas tampa objektyviai neįmanomas (force majeure), kitu – sutartinių įsipareigojimų įvykdymas netampa neįmanomu, tačiau jis skolininkui iš esmės pasunkėja (clausula rebus sic stantibus), t. y. reikalavimas įvykdyti sutartį tokiu atveju reikštų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams prieštaraujančios situacijos sukūrimą skolininko atžvilgiu. Nurodytos situacijos nėra tapačios, taigi konkrečiu atveju jos negali būti konstatuotos tų pačių aplinkybių atžvilgiu. Kriterijai (požymiai), pagal kuriuos konstatuojama viena iš aptartų situacijų, įtvirtinti įstatyme (CK 6.204 straipsnio 2 dalis, 6.212 straipsnis) bei detalizuoti teisminėje praktikoje. Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio aplinkybės užkerta kelią skolininkui įvykdyti savo prievoles sutartyje nustatytomis sąlygomis, skolininkas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą: nenugalimos jėgos atveju reikalauti jį atleisti nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą (CK 6.212 straipsnio 1, 2 dalys, 6.253 straipsnio 2 dalis); pasunkėjus sutartinių įsipareigojimų vykdymui – prašyti pakeisti sutartį arba ją nutraukti (CK 6.205 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktai). Tiek nenugalimos jėgos, tiek sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasunkėjimo faktą turi įrodyti skolininkas (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu įpareigoti skolininkus (apeliantus) natūra įvykdyti prisiimtas prievoles, t. y. sumokėti privatizuotam objektui (administracinis pastatas, esantis Algirdo g. 3, Vilniuje), priskirto žemės sklypo kainą (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis). Gindamiesi nuo šio reikalavimo apeliantai pareiškė alternatyvius priešinius reikalavimus (CPK 143 straipsnis), kurie lemtų jų prievolės atsiskaityti už žemės sklypą atidėjimą iki bus baigtas apelianto atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas ir panaikintas apeliantams nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Siekdami tokio bylos išnagrinėjimo teisinio rezultato apeliantai įrodinėjo, kad apelianto atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas ir jiems nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas turėtų būti kvalifikuojamas arba kaip laikino pobūdžio force majeure situacija, arba kaip rebus sic stantibus situacija, dėl kurios turėtų būti keičiamos Privatizavimo sutarties sąlygos. Dėl šio klausimo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai susiaurino byloje nagrinėtinų klausimų ratą, t. y. apeliantai nebeįrodinėja rebus sic stantibus situacijos buvimo (nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl priešieškinio pagrindo kvalifikavimo šioje dalyje). Taigi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka analizuojama, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos konstatuodamas, jog civiliniam ieškiniui ar turto konfiskavimo baudžiamajame procese užtikrinimui skolininko atžvilgiu paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (BPK 151 straipsnis) negali būti kvalifikuojamas kaip nenugalimos jėgos aplinkybė (CPK 320 straipsnis).

Dėl aplinkybės pripažinimo nenugalima jėga požymių

Nurodyta, kad kriterijai, pagal kuriuos aplinkybė pripažįstama nenugalima jėga, įtvirtinti įstatyme (CK 6.212 straipsnis) bei detalizuoti kasacinio teismo praktikoje. Pastarojoje išskiriama, kad tam, jog įvykį ar veiksmą būtų galima pripažinti force majeure aplinkybėmis, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kopra“ v. UAB „Baltic forwarding and shipping“, bylos Nr. 3K-3-534/2005; 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-370/2010). Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-268/2012; 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013).

Nagrinėjamu atveju force majeure aplinkybe prašoma pripažinti ikiteisminiame tyrime asmens atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – sukeltas pasekmes: negalėjimą disponuoti turimu turtu, o tuo pačiu – ir vykdyti turtinio pobūdžio sutartinių prievolių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negalėjimas disponuoti turimomis lėšomis prilygintinas finansinių išteklių prievolės įvykdymui neturėjimui. Teisėjų kolegija nemato priežasties nesutikti su tokiu vertinimu. Nors apeliantai ir kvestionuoja nurodytą išvadą remdamiesi lingvistine konstrukcijos „neturi <..> išteklių“ analize bei lygindami situacijas, kai asmuo išteklių neturi ir kai jis juos turi, tačiau negali jais disponuoti dėl valstybės institucijų kaltės, tačiau jų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo pozicijos pagrįstumo. Įstatyme expressis verbis įtvirtinta, kad nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Pagal šią įstatyminę nuostatą sutarties šalies turtinės padėties pokyčiai (pvz., asmens nemokumas) negali būti laikomi force majeure. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nenugalimą jėgą apibrėžiantys kriterijai recepcijos būdu perkelti iš UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 7.1.7 straipsnio, tačiau joje papildomai nustačius, kad ekonominės priežastys (finansinių išteklių neturėjimas) nepriskirtinos prie tų, kurios pateisintų sutarties neįvykdymą, rodo, jog CK buvo įtvirtinta panaši į klasikinę (prancūzų) force majeure koncepcija (žr. McKendrick E. Force majeure and Frustration of Contract. Second Edition. London, New York, Hamburg, Hong Kong. Lloyd‘s of London Press Ltd, 1995. P. 6). Pagal pastarąją ekonominės sutarties neįvykdymo priežastys nelaikomos force majeure, kadangi jos nei teisiškai, nei fiziškai neužkerta kelio sutarties įvykdymui ir yra skolininko kontroliuojamos rizikos pasekmė. Teisės doktrinoje nurodoma, kad išimtimi iš nurodytos taisyklės galėtų būti laikomos situacijos, kai skolininko ekonominį negalėjimą (nemokumą) įvykdyti sutartį sukelia valstybės veiksmai, pavyzdžiui, skolininko atžvilgiu taikomas turto konfiskavimas ar kita analogiška priemonė (žr., pvz., Kessedjian C. Competing Approaches to Force Majeure and Hardship. International Review of Law and Economics, Volume 25, 2005. P. 418; Tallon D. in Bianca-Bonell Commentary on the International Sales Law, Giuffr?: Milan, 1987. P. 582-583). Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiam traktavimui, tačiau pabrėžia, kad nurodytų aplinkybių atitikimas force majeure turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju pagal pirmiau nurodytus požymius, apibrėžiančius nenugalimą jėgą. Dėl to, kas nurodyta, atkreiptinas dėmesys, jog finansinių išteklių neturėjimo, kaip nenugalimos jėgos išimties sąlyginumas pripažįstamas ir kasacinio teismo praktikoje (žr. mutatis mutandis pirmiau minėtas nutartis, priimtas civilinėse bylose UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB „Snoras“; UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų minimos Taisyklės nagrinėjamoje byloje netaikytinos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Trevena“ v. Ž. V., bylos Nr. 3K-3-129/2011), todėl jų nuostatos, apsprendžiant ginčo aplinkybių pripažinimo / nepripažinimo force majeure klausimą, teisiškai nėra reikšmingos. Išteklių neturėjimas ir jų turėjimas, tačiau negalėjimas jais disponuoti, sutartinių prievolių vykdymo atžvilgiu yra panašios situacijos, kadangi tiek vienu, tiek kitu atveju skolininko galimybės įvykdyti sutartį yra ribotos. Taip pat sutampa priežastys, dėl kurių susiklosto tokios situacijos: negalėjimas vykdyti įsipareigojimų tiek dėl išteklių neturėjimo, tiek dėl nuosavybės teisių ribojimo yra arba skolininko veikloje valdomos rizikos rezultatas, arba nuo jo valios nepriklausantis ir nekontroliuojamas įvykis (pavyzdžiui, nuosavybės teisių apribojimas gali būti nustatomas teismo civilinėje byloje pagal kreditoriaus prašymą arba jį gali sąlygoti valstybės institucijų veiksmai). Valstybės institucijų veiksmai, jeigu jie padaro prievolės įvykdymą neįmanomu, gali būti kvalifikuojami kaip nenugalimos jėgos aplinkybė, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar tokių veiksmų nebuvo galima iš anksto numatyti, kas lėmė jų atlikimą ir ar nebuvo galima jų ginčyti, t. y. išvengti jų sukelto poveikio. Nustačius, kad dėl valstybės institucijų veiksmų, apribojančių skolininko galimybę įvykdyti sutartį, kaltas pats skolininkas ar jis nurodytus negatyvius veiksmus galėjo kontroliuoti adekvačiomis priemonėmis, tačiau jų nesiėmė, tokia situacija negali būti pripažinta force majeure.

Byloje nustatyta, kad apeliantų atžvilgiu Vilniaus apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų priimtais nutarimais (t. 2, b. l. 33-52) taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog laikinas nuosavybės teisių apribojimas (BPK 151 straipsnis), kaip procesinė prievartos priemonė, pagal sukeliamas pasekmes yra panašus į konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, taikomas civilinėse bylose (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Pastarųjų pritaikymas yra susijęs su skolininkui pareikštų turtinio pobūdžio reikalavimų (ieškinio) patenkinimo užtikrinimu (CPK 144 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu laikinu nuosavybės teisių apribojimu siekiama užtikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą (BPK 151 straipsnio 1 dalis). Taigi, nurodytų priemonių tikslai taip pat yra panašūs: tam tikro procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimas laikinai areštuojant įtariamojo ar skolininko turimą turtą ar jo dalį (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3, 7 dalys). Teisėjų kolegija pastebi, kad betarpiškai laikantis apeliantų pozicijos, force majeure situacija savaime turėtų būti pripažįstami ir įvykiai, kai civilinėje byloje teismas pagal ieškovo prašymą taiko laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis apribojama skolininko teisė disponuoti jam priklausančiu turtu, inter alia galimybė įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Kitaip tariant, anot apeliantų, bet kokie skolininkui prieš jo valią nustatyti apribojimai disponuoti turtu, jeigu jie užkerta kelią jam įvykdyti savo įsipareigojimus, turėtų būti pagrindas jį laikinai atleisti nuo prievolių vykdymo. Tokia pozicija iš esmės neatitinka nenugalimos jėgos situacijos požymių: pirma, nuosavybės teisių apribojimo taikymas per se nėra radikalus, netikėtas ar nenuspėjamas įvykis, kurio negalima objektyviai numatyti sutarties sudarymo metu; antra, aptariamas įvykis įprastai yra susijęs su skolininko veiksmais ar neveikimu, todėl pastarasis turi galimybę jį kontroliuoti ar užkirti jam kelią, todėl jam tenka jo atsiradimo rizika; trečia, sudarydamas sutartį skolininkas garantuoja galėsiąs ją įvykdyti – nuostolių ir finansinių sąnaudų paskirstymo tarp šalių rizika. Be to, laikinas nuosavybės teisių apribojimas (priklausomai nuo jo apimties) objektyviuoju aspektu, kaip ir finansinių išteklių neturėjimo atveju, neužkerta kelio sutarties įvykdymui nei fizine, nei teisine prasme. Todėl valstybės institucijų veiksmai pradedant skolininko atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, taikant laikiną nuosavybės teisių apribojimą pagal bendrą taisyklę neturėtų būti pripažįstami force majeure, nes jie neatitinka pirmiau minėtų požymių. Vis dėlto ši išvada nėra absoliuti, todėl skolininkas, siekiantis pripažinti, jog jo atžvilgiu taikomi nuosavybės teisių apribojimai būtų kvalifikuojami kaip force majeure, turėtų pagrįsti šio veiksmo išimtinumą ir neįprastumą taikymo pagrindo ir sukeltų pasekmių požiūriu – subjektyvusis force majeure aspektas. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į laikino nuosavybės teisių apribojimo tikslą ir jo santykį su priežastimis ir jo pasekmėmis: tuo atveju, jeigu asmuo, kurio atžvilgiu taikyta nurodyta procesinės prievartos priemonė, pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu taikytas aptartas apribojimas, padarymo, šiam asmeniui priklausantis turtas konfiskuojamas arba iš jo tenkinami valstybės turtiniai reikalavimai. Analogiška situacija turtinių reikalavimų patenkinimo aspektu susiklosto ir civilinėje byloje, teismui priėmus skolininkui nepalankų teismo sprendimą. Taigi galima situacija, kai išnykus aplinkybei, kurią apeliantai prašo pripažinti force majeure, jie nepajėgtų įvykdyti savo prievolių dėl finansinių išteklių neturėjimo (force majeure išimtis), ką sąlygotų apelianto veiksmai, t. y. jo paties kaltė. Į tai svarbu atsižvelgti vertinant bylos pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių kvalifikavimo kaip force majeure galimybę.

Iš pateiktų duomenų aišku, kad apeliantams laikinas nuosavybės teisių apribojimas, kaip procesinė prievartos priemonė, pritaikytas remiantis tuo, kad apeliantui pareikšti įtarimai, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe su kitais (duomenys neskelbtini) atsakingais asmenimis, tyčia pasisavino jam patikėtą didelės vertės banko turtą – 897 000 000 litų sumą. Iš to aišku, kad laikino apelianto nuosavybės teisių apribojimo pagrindas yra valstybės institucijos veiksmai, sąlygoti apelianto veiksmų. Ar apeliantas iš tiesų padarė nusikalstamas veikas, kuriomis jis yra įtariamas, šioje byloje nėra reikšminga, tačiau ginčo procesinės prievartos taikymo pagrindas implikuoja jį esant subjektyvaus pobūdžio, t. y. nulemtą konkrečių apelianto veiksmų, kurių tikėtinas pasekmes, veikdamas kaip bonus pater familias, jis galėjo numatyti iš anksto ir kontroliuoti. Nenugalima jėga negali būti pagrindas atleisti skolininkui jo neatsargumą ir kartu nuo atsakomybės už sutartinių prievolių įvykdymą, tokiu būdu ignoruojant teisėtus kreditoriaus interesus bei lūkesčius. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantas būtų skundęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimus, kuriais jam nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, jog jis pagal nustatytas faktines aplinkybes būtų dėjęs maksimalias įmanomas pastangas, siekdamas išvengti nustatytų suvaržymų. Teisėjų kolegija pastebi, kad taikytas apribojimas disponuoti turtu pagal savo turinį neužkerta kelio apeliantui įvykdyti savo prievolių nei faktine, nei teisine prasme, t. y. jam nėra draudžiama sudaryti naujų sandorių, be kita ko, skolintis, ir iš skolintų lėšų vykdyti savo įsipareigojimus. Vien tik tai implikuoja apeliantų pozicijos nepagrįstumą. Apeliantai vienu iš argumentų, kodėl pagal nustatytas aplinkybes turėtų būti pripažinta esanti force majeure situacija, nurodo užtrukusias ginčo žemės sklypo kainos koregavimo procedūras. Tačiau ši aplinkybė nėra susijusi jokiu faktiniu / teisiniu ryšiu nei su apeliantų atžvilgiu pritaikytu laikinu nuosavybės teisių apribojimu, nei su jų prisiimtu įsipareigojimu atsiskaityti už sklypą, kuriuo jie de facto naudojasi nuo administracinio pastato įgijimo (privatizavimo).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nepasitvirtino apeliaciniame skunde dėstomos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neatitikimo CPK 270 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams. Nors apeliantės ir apelianto padėtis pradėtame (pirmiau aptartame) ikiteisminiame tyrime skiriasi – įtarimai pareikšti tik apeliantui, laikino nuosavybės teisių apribojimas jiems sukelia analogiškas pasekmes, tačiau šio apribojimo taikymo pagrindas yra šalutinė aplinkybė. Teisėjų kolegija išdėstytų aplinkybių kontekste išskiria, kad nepateikta jokių įrodymų, jog apeliantė būtų skundusi ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtus nutarimus, kuriais jai nustatyti ginčo apribojimai. Taigi ji taip pat neįrodė, siekdama išvengti kilusių pasekmių, veikusi kaip bonus pater familias.

Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų nurodomi faktinis ir teisinis pagrindai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl force majeure situacijos nebuvimo. Dėl šių aplinkybių būtina paminėti, jog nutraukus ikiteisminį tyrimą arba teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, apeliantai įgis teisę reikalauti valstybės atlyginti žalą, atsiradusią dėl taikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisės ir faktų aspektais, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti arba pakeisti apeliacinio skundo argumentais nenustatyta. Teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, apibrėžiančias įvykių ar veiksmų pripažinimo nenugalima jėga sąlygas (požymius), ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotos praktikos (CPK 328, 330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi apeliantams buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas. Pastarojo netenkinus, valstybei iš apeliantų lygiomis dalimis priteisiamas 26 856 Lt dydžio už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 26 856 Lt žyminį mokestį.

Teisėjos Virginija ČekanauskaitėRasa GudžiūnienėAudronė Jarackaitė