Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

(Nr. 1A-231-744/2020) Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42587-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.14; 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.6.3

2021 m. kovo 4 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – R. G. ir jo gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – R. G. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarties, kuria R. G. pripažintas nepakaltinamumo būsenoje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro režimo sąlygomis; nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys dėl 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu; antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiosios atstovavimą iš R. G. nutarta nepriteisti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

1. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi nustatyta, kad R. G. 2019 m. spalio 5 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini), namuose, smurtaudamas – paimdamas už plaukų nepilnametei podukrai A. B. ir tempdamas, perversdamas ant grindų ir kaire ranka smaugdamas kaklą, du kartus dešine ranka suduodamas jai į veidą, – sukėlė nukentėjusiajai A. B. fizinį skausmą.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. G. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo valdyti savo veiksmų, todėl pripažino, kad jis baudžiamojo kodekso uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas (BK 17 straipsnis). Pirmos instancijos teismas, įvertinęs ekspertų išvadas, R. G. paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – R. G. gynėjas advokatas Vidmantas Skaburskas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.

3.1. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 241 straipsnio 2 dalies ir 242 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje išdėstytos teismo išvados paremtos teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytais pagrindais, nors ši ekspertizė padaryta neįvertinus R. G. gydymo rezultatų (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje nuo 2020 m. kovo 18 d. iki 2020 m. balandžio 9 d., todėl neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

3.2. Apelianto teigimu, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas vadovavosi nukentėjusiosios A. B., liudytojos K. G. parodymais ir ekspertizės išvada, kuri padaryta pagal ankstesnius medicininius dokumentus ir neatspindi tikrosios R. G. sveikatos būklės. Byloje nėra nustatytos priežastys, dėl ko nukentėjusioji tyčiojosi ir erzindavo R. G., šios aplinkybės nėra įvertintos ir ekspertizės akte.

3.3. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad R. G. 2020 m. liepos 17 d. medicininiame dokumente (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog jam stacionarinis gydymas šiuo metu nereikalingas. Teismas dėl šiame dokumente padarytų įrašų nepasisakė, jų nevertino ir neatmetė. Todėl, apelianto nuomone, skundžiama teismo nutartis yra priimta skubotai, neatsižvelgiant į tai, kad vėlesni medicininiai dokumentai dėl R. G. sveikatos būklės ekspertizės akte yra neįvertinti.

3.4. Apeliantas pažymi, kad R. G. šiuo metu gyvena normalų gyvenimą, jo elgesys yra adekvatus, niekas nusiskundimų neturi, tarpasmeniniai santykiai šeimoje su motina geri. Šios aplinkybės rodo, kad jis nėra pavojingas sau ir aplinkiniams, taip pat nėra pagrindo manyti, kad savo veiksmais jis gali padaryti realios žalos savo sveikatai ar gyvybei arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Teisme liudytoja apklausta psichiatrė Ž. J. nurodė, kad R. G. nereikalingas stacionarinis stebėjimas ir gydymas, pakanka ambulatorinio stebėjimo. Apelianto nuomone, teismui pilnai neištyrus visų bylos aplinkybių, tai sutrukdė teismui teisingai pritaikyti įstatymą ir priimti teisingą nutartį.

4. Atsiliepimų į asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – R. G. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinį skundą negauta.

5. Teismo posėdžio metu prokurorė Aurelija Rakštienė ir asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. G. gynėjas advokatas Algirdas Zakrasas prašė pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir R. G. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Apeliaciniu skundu neginčijama, kad R. G. nepakaltinamumo būsenoje padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi R. G. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. G. priverčiamoji medicinos priemonė parinkta neįvertinus jo gydymo rezultatų ir dabartinės sveikatos būklės. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Šių priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (BK 98 straipsnis).

10. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo R. G. klausimą, padarė išvadą, kad, siekiant užtikrinti, jog R. G. būtų nuolat stebimas, jam būtų užtikrintas tinkamas gydymas, skirtina specialistų rekomenduojama priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Būtent tokia priverčiamoji medicinos priemonė, teismo vertinimu, atitinka R. G. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas šias išvadas padarė remdamasis išimtinai tik Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. kovo 3 d. – kovo 26 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 106-110) bei vieno iš šį aktą surašiusio eksperto teismo psichologo G. B. duotais paaiškinimais teismo posėdžio metu. Minėtame ekspertizės akte nurodyta, kad dėl esamo psichikos sutrikimo bei dabartinės savo psichikos būklės R. G. gali būti socialiai pavojingas, jis smurtavo savo artimoje aplinkoje, stebėtas dažnas ambulatoriškai paskirto gydymo nutraukimas, todėl jam tikslinga taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą specializuotoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro rėžimo sąlygomis.

11. Apeliaciniame skunde asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. G. gynėjas advokatas nurodo, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, neatsižvelgė į kitas svarbias byloje nustatytas aplinkybes ir neįvertino naujų duomenų, reikšmingų taikant jam priverčiamąsias medicinos priemones, tai yra R. G. šiuo metu gydančios psichiatrės Ž. J. parodymų, kad R. G. nereikalingas stacionarinis stebėjimas ir gydymas, o pakanka ambulatorinio stebėjimo, bei 2020 m. liepos 17 d. medicininio dokumento (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog R. G. stacionarinis gydymas šiuo metu nereikalingas. Atsižvelgus į šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir siekiant atsakyti į klausimą, ar R. G. šiuo metu reikalinga priverčiamoji medicinos priemonė, o jei reikalinga, tai būtent kokia, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartimi buvo paskirta papildoma ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizė asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. G., pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus ekspertams.

12. 2021 m. sausio 20 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. gruodžio 1 d. – gruodžio 22 d. papildomos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad R. G. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, yra šio sutrikimo medikamentinės remisijos stadijoje, todėl smurto rizika yra sumažėjusi, šiuo metu R. G., atsižvelgiant į jo dabartinę medikamentinės remisijos, sergant paranoidine žizofrenija, psichikos būklę, reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šias ekspertizės akto išvadas, konstatuoja, kad yra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nutartimi R. G. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 403 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

13. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad R. G. pažeidus ambulatorinio stebėjimo sąlygas (nevartojant gydytojo paskirtų vaistų, nesilankant gydymo įstaigoje pagal suderintą grafiką, nevykdant kitų gydančių gydytojų nurodymų ir kt.), jo psichikos sveikatos būklei pablogėjus ar išaugus jo pavojingumui priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo sąlygos iš ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygų gali būti pakeistos į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. G. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartį:

R. G. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ „(duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė“) bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.