Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų T. S., B. G. J., V. C. ir N. R. C. bei trečiojo asmens V. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1175-232/2020 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, T. S., B. G. J., V. C., N. R. C. dėl restitucijos taikymo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinus Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažinus sandorius ir turto perdavimo–priėmimo aktus negaliojančiais, dalyvajant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų V. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

22. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu, tenkinus Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį, buvo panaikinta Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“ dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4,43 ha žemės sklypo plotą, esantį (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 2.7-79-17368 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“, pripažinta negaliojančia 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria T. S. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą V. C. ir tos pačios dienos turto perdavimo–priėmimo aktas, taip pat 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria N. R. C. ir V. C. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą B. G. J. ir tos pačios dienos turto perdavimo–priėmimo aktas, taikyta restitucija. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą.

23. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo panaikino ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo būtina vertinti ar pradiniu ieškiniu pasirinktas restitucijos būdas (piniginiu ekvivalentu) visiškai apgina viešąjį (valstybės) interesą, ar nustatyta gražinto atsakovui nekilnojamojo turto vertė atitinka tikrąją turto vertę, būtina svarstyti klausimą dėl restitucijos taikymo natūra, spręsti dėl žemę įgijusių asmenų sąžiningumo.

24. Taigi nagrinėjamoje byloje toliau sprendžiamas ginčas tik dėl restitucijos taikymo, esant panaikintiems administraciniams aktams CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismams konstatavus, kad jais neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359) 4 straipsnio 1 dalį) buvo atkurtos atsakovo T. S. nuosavybės teisės į žemę bei pripažinus negaliojančiomis žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

25. Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu taikyti restituciją natūra, teigia, kad administraciniai aktai buvo panaikinti išimtinai dėl valstybės institucijų nesąžiningų ir nekompetentingų veiksmų, tuo tarpu tiek V. C. ir N. R. C., tiek B. G. J., tiek jo įstatyminis atstovas V. J., įgyjant žemės sklypą, buvo sąžiningi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės taikyti restitucijos natūra, o svarstyti alternatyvas – restitucijos netaikyti arba taikyti, sumokant ekvivalentą pinigais. Apelianto T. S. teigimu, restitucijos taikymas (tiek natūra, tiek piniginiu ekvivalentu) nepagrįstai pablogintų jo padėtį, o valstybės padėtis nesąžiningai pagerėtų. Tuo tarpu apelianto B. G. J. teigimu, tuo atveju, jei restitucija būtų taikoma natūra jam iš valstybės turi būti priteista ne 14 481 Eur (50 000 Lt), o 76 200 Eur suma – žemės sklypo rinkos vertė teismo sprendimo priėmimo dieną.

Dėl restitucijos taikymo

26. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį pripažinus niekiniu ir negaliojančiu, toliau turi būti sprendžiama dėl negaliojančio sandorio padarinių – restitucijos. CK 1.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus (CK 1.80 straipsnio 4 dalis).

27. Restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (CK 6.145–6.153 straipsniai). Remiantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kai sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis).

28. Taigi restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, ar ne, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019, 54 punktas; 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-684/2020).

29. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus, neturi pagrindo sutikti su apeliantų skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės taikyti restitucijos natūra ir kad šioje byloje turėjo būti svarstomos dvi alternatyvos – restitucijos netaikymas arba restitucijos taikymas, sumokant ekvivalentą pinigais.

30. Visų pirma akcentuotina tai, kad ši byla dalyje dėl restitucijos taikymo (piniginiu ekvivalentu) nagrinėjama iš naujo jau antrą kartą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu, be kitų ieškinio reikalavimų, buvo taikęs restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisęs valstybei iš atsakovo T. S. 50 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal panaikintą 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinis teismas, grąžinęs bylą dalyje dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad teismai, spręsdami dėl negaliojančių sandorių padarinių, turėjo svarstyti ir spręsti, ar nėra juridinio pagrindo atkurti žemės teisinį statusą, buvusį iki neteisėtų administracinių aktų priėmimo, t. y. taikyti restituciją natūra ir grąžinti neteisėtais sandoriais perleistą žemę valstybei.

31. CPK 362 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais dėl svarstytinos galimybės taikyti restituciją natūra, o ne piniginiu ekvivalentu.

32. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus, nesutinka su apeliantų skundų argumentais, kad administraciniai aktai buvo panaikinti išimtinai tik dėl valstybės institucijų nesąžiningų ir nekompetentingų veiksmų, o atsakovą T. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavęs V. J. bei asmenys, sudarę panaikintus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius, buvo sąžiningi, todėl pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo taikyti restitucijos.

33. Bylos duomenys patvirtina, kad nuginčytais administraciniais aktais atsakovui T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko, atsakovo senelio D. M., iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, 32,80 ha viršijant minėtoje įstatymo nuostatoje nustatytą leidžiamą atkurti 150 ha plotą. Nustatyta, kad atsakovas T. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese pats tiesiogiai nedalyvavo, visus nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus jo vardu tvarkė įgaliotinis V. J.. Nagrinėjant šią bylą pirmą kartą, teismai nustatė ir konstatavo, kad V. J., būdamas atsakovo T. S. atstovas ir aktyviai dalyvaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese, žinojo į kokio dydžio žemės sklypo plotą nuosavybė gali būti atkuriama, tačiau, teikdamas Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepateikė informacijos apie kitoje apskrityje jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės T. S. atkūrimo, kas ir nulėmė, kad nuosavybės teisės atsakovui T. S. buvo atkurtos 32,80 ha viršijant įstatyme nustatytą leidžiamą atkurti maksimalų 150 ha plotą.

34. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad tokia situacija iš dalies susidarė ir dėl nepakankamai atsakingų valstybės institucijų veiksmų ir nesusižinojimo. Tą iš esmės konstatavo ir kasacinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje, nurodęs, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, nors ir neturėjo tuo metu tokių techninių galimybių, kuriomis automatiškai galėtų patikrinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigos, tačiau galėjo turėti atitinkamas informacijos rinkimo formas, kurias užpildęs pareiškėjas ar jo įgaliotinis patvirtintų visus reikalingus duomenis ne tik apie prašomas atkurti nuosavybės teises, bet ir jau atkurtas. Kita vertus, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų klaidos ir nesusižinojimo tarpusavyje atsakovui T. S. buvo neteisėtai, pažeidžiant imperatyvią Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą atkurta nuosavybės teisių daugiau, nei numatė paminėtas įstatymas, priešingai nei teigia apeliantai, negali lemti restitucijos netaikymo. Ypač atsižvelgiant į tai, kad ir atsakovą T. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavusio V. J. veiksmai taip pat nebuvo sąžiningi. Prieš tai aptarti V. J., kaip T. S. įgaliotinio, veiksmai, kuomet jis, kaip minėta, išmanydamas nuosavybės teisių atkūrimui taikomus įstatymų reikalavimus ir žinodamas, į kokio dydžio žemės sklypo plotą nuosavybės teisė gali būti atkuriama, inicijavo neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą į didesnį, nei įstatymo leidžiamą, žemės plotą, nuslėpdamas informaciją apie jau atkurtas nuosavybės teises kitoje Lietuvos apskrityje, laikytini nesąžiningais ir pažeidžiančiais viešąjį interesą. Pažymėtina, kad tai, jog V. J. veiksmai, atstovaujant atsakovą T. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese, nebuvo sąžiningi, iš esmės konstatavo ir kasacinis teismas.

35. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu (atsakovu) T. S., kad teisės aktai nenumatė, jog asmuo, kuris kreipiasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėtų pareigą nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdančiai institucijai pateikti dokumentus apie jau atkurtas nuosavybės teises. Kita vertus, tokios pareigos nenustatymas nepaneigia, kad atsakovą T. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavęs V. J., turėdamas išmanyti ir išmanęs nuosavybės teisių atkūrimui taikomus įstatymo reikalavimus dėl to, į kokio dydžio žemės sklypo plotą nuosavybė gali būti atkuriama, turėjo elgtis sąžiningai ir, teikdamas Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikti visą tuo metu turimą ir jam žinomą informaciją apie kitoje apskrityje jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės T. S. atkūrimo.

36. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad atsakovą T. S. nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavęs V. J. veikė ir elgėsi sąžiningai.

37. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus, neturi pagrindo sutikti su apeliantų skundo argumentais ir dėl žemę įgijusių asmenų – atsakovų V. C. ir N. R. C. bei B. G. J., kurį atstovavo jo įstatyminis atstovas (trečiasis asmuo) V. J. – sąžiningumo.

38. Kaip patvirtina bylos duomenys, atsakovas T. S., atstovaujamas V. J., 2009 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo žemės sklypą (32,80 ha) už 50 000 Lt pardavė atsakovui V. C., o V. C. ir N. R. C. po mažiau nei dviejų mėnesių, t. y. 2009 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi paminėtą žemės sklypą už tą pačią 50 000 Lt kainą pardavė nepilnamečiui B. G. J., kurį, sudarant sandorį, atstovavo įstatyminis atstovas V. J. (tėvas), kartu nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovavęs ir atsakovą T. S.. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad labiau tikėtina, jog V. C. ir N. R. C. net neturėjo intereso įsigyti ginčo žemės sklypą, o sandorių grandinė (dvi pirkimo–pardavimo sutartys) buvo inicijuotos V. J. dėl to, kad būdamas T. S. atstovu jis negalėjo pats su savimi, kaip nepilnamečio B. G. J. atstovu, sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties tiesiogiai. Dėl to buvo sudarytas tarpinis pirkimo–pardavimo sandoris, t. y. žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į kurį, 32,80 ha viršijant įstatymo leidžiamas ribas, buvo atkurtos nuosavybės teisės T. S. vardu, buvo parduotas V. C., kuris kartu su sutuoktine per labai trumpą laiką tą patį žemės sklypą už tą pačią kainą pardavė nepilnamečiui B. G. J., sudarydami sutartį su jo atstovu pagal įstatymą – V. J., kuris, kaip minėta, buvo ir T. S. atstovu nuosavybės teisių atkūrimo procese. Sandorių grandinės sudarymas per labai trumpą laiką, mokant visiškai tą pačią kainą (nors apeliantai tvirtina, kad jau tuo metu ginčo žemės sklypo rinkos vertė buvo didesnė), turto perleidimas asmeniui, kurį antrajame sandoryje atstovavo tas pats asmuo (V. J.), kuris buvo pardavėjo atstovu ir pirmajame sandoryje, pagrįstai teismui leido spręsti, kad šia sandorių grandine buvo siekiama tiesiog sudaryti sandorių teisėtumo įspūdį. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti asmenų, sudariusių panaikintus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius, t. y. V. C. ir R. N. C. bei B. G. J., kuris buvo atstovaujamas įstatyminio atstovo V. J., veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais. Pažymėtina, kad paminėtų asmenų, sudariusių panaikintus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius, veiksmų nesąžiningumą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje.

39. Nepagrįstas apelianto T. S. skundo argumentas, kad restitucijos taikymas nepagrįstai pablogintų jo padėtį, tuo tarpu Lietuvos Respublikos valstybės padėtis nesąžiningai pagerėtų. Apeliantas neįrodė, kaip jo padėtis realiai pablogėtų. Minėta, kad taikant restituciją asmuo turi būti grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, kas reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovui T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, 32,80 ha viršijant įstatyme nustatytą leidžiamą atkurti 150 ha plotą. Vėliau paminėtas 32,80 ha ploto žemės sklypas 2009 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo perleistas V. C., o 2009 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – B. G. J., atstovaujamam įstatyminio atstovo (tėvo) V. J.. Teismams panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. S. ir abu ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl restitucijos taikymo natūra, t. y. grąžindamas valstybei 32,80 ha ploto žemės sklypą, kuris, kaip minėta, neteisėtai buvo perduotas atsakovui T. S. ir jam net nepriklausė, o pirkimo–pardavimo sandorio šalims, nesąžiningai įsigijusioms neteisėtai perduotą žemės sklypą, grąžindamas už ginčo žemės sklypą sumokėtas lėšas.

40. Apelianto T. S. teigimu, valstybė, atkurdama jam nuosavybės teises, nustatė, kad žemės sklypo vertė 36 240 Lt (10 495,83 Eur), todėl taikant restituciją tokiu būdu, kaip ginčo atveju sprendė pirmosios instancijos teismas, susiklosto situacija, kad iš atsakovo T. S. yra priteisiama 14 481 Eur, t. y. daugiau nei pati valstybė neatlygintinai perduodama sklypą atsakovui jį pati įsivertino – 10 495,83 Eur.

41. Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantas T. S. nepagrįstai iš jo priteistą sumą sieja su tuo, kokią ginčo žemės sklypo vertę valstybė nustatė ją perduodama atsakovui. Minėta, kad restitucijos tikslas yra šalių grąžinimas į pradinę, prieš teisės pažeidimą buvusią padėtį. Nustačius, kad ginčo 32,80 ha ploto žemės sklypas atsakovui T. S. buvo perduotas neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, kas reiškia, kad paminėtas žemės sklypas T. S. iš tiesų nepriklausė, taip pat nustačius, kad paminėtą 32,80 ha ploto žemės sklypą atsakovas T. S. perleido V. C. ir N. R. C., pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją natūra ir grąžindamas valstybei 32,80 ha ploto žemės sklypą, pagrįstai panaikinto 2009 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sandorio šalis grąžino į pradinę, prieš pažeidimą buvusią padėtį, priteisdamas iš atsakovo T. S. tokią sumą, kokią jis gavo iš atsakovų V. C. ir N. R. C. pagal panaikintą žemės sklypo, grąžinto valstybei, pirkimo–pardavimo sutartį – 14 481 Eur (50 000 Lt).

42. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip patvirtina bylos duomenys, ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė panaikintų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu, priešingai nei teigia apeliantas, buvo žymiai didesnė, nei valstybės nustatyta 10 495,83 Eur vertė ar panaikintose pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta pardavimo kaina (14 481 Eur). Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartimi, tenkinus atsakovų prašymus, buvo paskirta prašomo grąžinti natūra nekilnojamojo turto objekto (32,80 ha ploto žemės sklypo) ekspertizė. Byloje esanti 2015 m. balandžio 28 d. turto ekspertizės akto išvada patvirtina, kad ginčo žemės sklypo vertė 2009 metais buvo 42 600 Eur (147 089 Lt). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo žemės sklypas panaikintais pirkimo–pardavimo sandoriais buvo perleistas už žymiai mažesnę kainą, nei sandorių sudarymo metu buvusi jų vertė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas, taikęs restituciją, iš atsakovo T. S. priteisė daugiau, nei sklypas buvo vertas. Be to, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju sprendžiant restitucijos natūra taikymo klausimą ir grąžinant panaikintų pirkimo–pardavimo sandorių šalis į prieš pažeidimą buvusią padėtį, turi būti vertinama ne tai, kokios vertės žemės sklypas buvo, o už kokią kainą jis buvo perleistas kitai šaliai.

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės taikyti restitucijos natūra ir svarstyti alternatyvas dėl restitucijos netaikymo arba jos taikymo piniginiu ekvivalentu. Minėta, kad, remiantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, pakeisti restitucijos būdą arba jos apskritai netaikyti teismas gali tik išimtinais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliantai neįrodė, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą netaikyti restitucijos natūra. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prieš tai aptartas byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdamas į šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo taikytas restitucijos natūra būdas, nagrinėjamu atveju apgina viešąjį (valstybės) interesą ir, priešingai nei teigia apeliantai, nepažeidžia nei neteisėtai ginčo žemės sklypą įgijusio atsakovo T. S., nei iš jo paminėtą žemės sklypą panaikintais pirkimo–pardavimo sandoriais įsigijusių asmenų teisių.

44. Apeliantas B. G. J., remdamasis CK 6.147 straipsniu ir CK 6.271 straipsniu, teigia, kad tuo atveju, jei būtų taikoma restitucija natūra, jo naudai iš valstybės turi būti priteista ne 14 481 Eur, o 76 200 Eur suma, t. y. kaina lygi ginčo žemės sklypo vertei teismo sprendimo priėmimo dieną, nes atsakovas turtą įsigijo sąžiningai ir pagal tuo metu galiojusius teisės aktus bei valdžios institucijų teisėtai priimtus sprendimus.

45. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto skundo argumentu. Visų pirma pažymėtina tai, kad asmenų, sudariusių panaikintus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius, įskaitant ir atsakovo (apelianto) B. G. J., kuris buvo atstovaujamas įstatyminio atstovo V. J., veiksmų nesąžiningumas nagrinėjamoje byloje buvo įrodytas. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorius sudariusių asmenų nesąžiningumą buvo konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje, kuria byla dalyje dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu buvo panaikinta ir grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tai, kad atsakovas B. G. J. 2009 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo nepilnametis ir atstovaujamas įstatyminio atstovo V. J., nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados, t. y. kad atsakovas B. G. J. buvo sąžininga sandorio šalis. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, remiantis bendruoju teisiniuose santykiuose taikomu principu, kai asmuo veikia per įgaliotą atstovą laikoma, kad jis veikia pats, o jo veiksmų teisėtumas ir sąžiningumas vertinami pagal jo atstovo (šiuo atveju atstovo pagal įstatymą) veiksmų teisėtumą ir sąžiningumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu B. G. J., kad jis turtą (žemės sklypą) įsigijo sąžiningai.

46. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantu B. G. J., kad jam turi būti priteista ne 14 481 Eur, o 76 200 Eur, šią sumą priteisiant iš valstybės. Visų pirma pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas restitucijos, o ne žalos atlyginimo klausimas, todėl sprendžiant dėl atsakovui B. G. J. priteistinos sumos vadovautis apelianto nurodomu CK 6.271 straipsniu, reglamentuojančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, ir, juo labiau, atsakovui grąžintiną sumą priteisti iš valstybės, nėra pagrindo. Kaip jau ne kartą buvo minėta, restitucijos tikslas yra šalių grąžinimas į pradinę, prieš teisės pažeidimą buvusią padėtį. Šiuo atveju nustačius, kad atsakovas B. G. J. pagal panaikintą 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo, kuris, taikius restituciją natūra, grąžinamas valstybei, pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjo atsakovams V. C. ir N. R. C. 14 481 Eur (50 000 Lt), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė atsakovui tokią sumą, kokią jis buvo sumokėjęs. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad per visą žemės sklypo naudojimosi laiką buvo atlikti sklypo priežiūros darbai, dėl kurių ginčo žemės sklypo vertė padidėjo, todėl reikalavimas priteisti B. G. J. valstybei grąžintino ginčo žemės sklypo rinkos vertę (76 200 Eur), o ne įsigijimo kainą (14 481 Eur) yra nepagrįstas.

47. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino restitucijos taikymą natūrą reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo praktiką, todėl tenkinęs prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį ir grąžinęs valstybei neteisėtai atsakovui T. S. perduotą ir vėliau panaikintais pirkimo–pardavimo sandoriais perleistą 32,80 ha ploto žemės sklypą, o pirkimo–pardavimo sandorių šalims grąžinęs už ginčo žemės sklypą sumokėtas sumas – 14 481 Eur (50 000 Lt) – priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

48. Apelianto T. S. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nurodė, kad pagal tarpukariu galiojusį teisinį reglamentavimą atsakovo seneliui, kaip Nepriklausomybės akto signatarui, teisėtai galėjo priklausyti iki 230 ha, todėl pirmosios instancijos teismo buvo prašoma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 150 ha ploto riba atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį ir 29 straipsnį, nes kyla klausimas, ar įstatyme įtvirtinta tik 150 ha norma neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.

49. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs atsakovo T. S. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą spręsti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis, kuriose įtvirtinta 150 ha norma, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, iš esmės rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje, kuria ši byla dalyje dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pateiktu išaiškinimu, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ribotą restituciją. Vienas iš tokių ribotos restitucijos pavyzdžių įtvirtintas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius; nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantys asmenys ir institucijos turi laikytis šio imperatyvaus reikalavimo.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, papildomai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas tik restitucijos taikymo natūra klausimas. Ginčas dėl to, ar atsakovui T. S. galėjo (turėjo) būti atkurtos nuosavybės teisės į didesnį, nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą plotą, jau buvo spręstas, įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatavus, kad T. S. nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidus imperatyvias paminėto įstatymo nuostatas, 32,80 ha viršijant leidžiamą atkurti maksimalų 150 ha plotą. Taigi toks atsakovo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis, kuriose įtvirtinta 150 ha norma neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui turėjo būti teikiamas pirmosios instancijos teismui ne sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, o anksčiau, kuomet buvo sprendžiamas ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų atkurti T. S. nuosavybės teises į žemę panaikinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto (atsakovo) T. S. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Dėl trečiojo asmens procesinių teisių pažeidimo

51. Apelianto (trečiojo asmens) V. J. teigimu, viso proceso metu jis dalyvavo kaip įstatyminis atsakovo B. G. J. atstovas, o sūnui tapus pilnamečiu, jis į bylą buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, nesuteikiant teisės pateikti atsiliepimo į ieškinį, taip pat nesuteikiant laiko susirasti atstovą (advokatą).

52. Bylos duomenys patvirtina, kad ši civilinė byla pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams yra nagrinėjama nuo 2011 metų, o dalyje dėl restitucijos taikymo pakartotinai nuo 2014 m. balandžio mėnesio. Nors V. J. byloje dalyvavo kaip įstatyminis atsakovo B. G. J. atstovas, tačiau turėjo teisę nepilnamečio sūnaus vardu teikti ir teikė atsiliepimus į ieškinį, patikslintą ieškinį. Tai, kad vėliau, B. G. J. sulaukus pilnametystės, V. J. į bylą buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, nesudaro pagrindo teigti, kad jo teisė teikti atsiliepimą į ieškinį buvo suvaržyta. Be to, apeliantas V. J. nepagrindė, kaip pirmosios instancijos teismas per visą ilgą šios bylos nagrinėjimo laikotarpį, trunkantį nuo 2011 metų, o dalyje dėl restitucijos taikymo pakartotinai nuo 2014 m. balandžio mėnesio, užkirto kelią jam susirasti atstovą (advokatą).

53. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu V. J., kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo procesines teises.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Apeliantų atsakovų T. S., B. G. J., V. C. ir N. R. C. bei trečiojo asmens V. J. apeliacinius skundus atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

55. Ieškovė Vilniaus apygardos prokuratūra ir atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, pateikusios atsiliepimus į apeliantų skundus, bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė jų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.