Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (vėliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkiems mėnesiams, paskiriant ją atlikti pataisos įstaigoje.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo E. M. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta nepakeista iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti, panaikintina.

Nuosprendžiu iš nuteistojo E. M. priteista civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai 259,44 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl E. M. pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį

7. Nors nuteistasis pripažįsta sudavęs nukentėjusiajam smūgį į veidą ir koja išstūmęs jį iš savo buto, tačiau tuo pačiu akcentuoja, kad nukentėjusysis, dar prieš patekdamas į jo butą, buvo sumuštas daugiabučio namo laiptinėje nenustatytų asmenų ir būtent jų veiksmais nukentėjusiajam galėjo būti padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Su tokiais apelianto argumentais nesutiktina.

8. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą nukentėjusysis G. V. iš tiesų teigė, kad daugiabučio namo pirmajame aukšte nepažįstamas vyras kumščiu sudavė jam į nosį ir vieną kartą spyrė į šonkaulių sritį (1 t., b. l. 28-29). Papildomai apklausiamas nukentėjusysis aplinkybes nurodė kiek kitaip, t. y. teigė, kad tuo metu į nosį jam niekas netrenkė, buvo tik spyris į šonkaulių sritį (1 t., b. l. 34-35). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat parodė, kad pirmajame aukšte jam buvo suduotas smūgis į krūtinę, po kurio jis nugriuvo bei trenkėsi pakaušiu į žemę (2 t., b. l. 111-114). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad po kilusio konflikto pirmame aukšte nukentėjusysis buvo sąmoningas ir ruošėsi kilti liftu link savo buto, jo paties teigimu, dėl smūgio į šonkaulius juto tik stiprų fizinį skausmą. Taigi tiek paties nukentėjusiojo nurodytos įvykio aplinkybės, tiek tolimesnė įvykio eiga neleidžia manyti, kad nukentėjusysis buvo stipriai sužalotas dar būdamas pirmajame aukšte. Bylos duomenimis nustatyta, kad būtent po nuteistojo smūgio, kuris suduotas nukentėjusiajam užėjus į E. M. butą, nukentėjusysis išstumtas nugriuvo, kraujavo, kas būdinga stiprų smūgį patyrusiam asmeniui. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis kraujavo būtent po nuteistojo suduoto smūgio, yra neginčijamai nustatyta. Tai patvirtina paties nuteistojo skambutis bendrajam pagalbos centrui ir pokalbio metu nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo kraujavimo (1 t., b. l. 19), taip pat nukentėjusiojo parodymai, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymai, vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės. Apeliantas aiškina, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas tiek pastarajam nugriuvus pirmajame aukšte, tiek ir prie nuteistojo buto durų ir vien kraujas nepatvirtina padarytų sužalojimų. Vis dėlto, kaip matyti iš specialisto išvados, sužalojimai dėl kaukolės pamato lūžių labiausiai tikėtina padaryti suduodant smūgį ir nėra būdingi griuvimui (2 t., b. l. 53-54). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas V. K. (V. K.) parodė, kad nustatytiems sužalojimams nukentėjusiojo galvos srityje galėjo pakakti ir vieno smūgio, jis buvo tiesioginis, kraujas turėjo pasirodyti vos už poros minučių (2 t., b. l. 135-136). Iš bylos duomenų galima spręsti, kad būtent taip atsitiko nuteistajam sudavus smūgį į veido sritį. Atvykę policijos pareigūnai patikrino visą daugiabučio namo laiptinę, kraujas buvo rastas tik prie nuteistojo buto, specialisto išvadoje nustatyta, jog šis kraujas yra nukentėjusiojo G. V. (2 t., b. l. 36-38). Tokiu būdu atmestina versija, kad nukentėjusysis sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus galėjo patirti dar būdamas pirmame aukšte nenustatytų asmenų veiksmais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo daryti kitokios išvados nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu E. M. sukėlus nukentėjusiajam G. V. sunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad smūgį nukentėjusiajam į veidą sudavė nuteistasis, po smūgio prasidėjo kraujavimas, kojos spyriu į krūtinę išstumtas iš buto nukentėjusysis nugriuvo, koordinuotai nebevaldė savo veiksmų. Tokios aplinkybės kartu su specialisto išvada, eksperto paaiškinimais, nekelia abejonių dėl suduoto smūgio stiprumo, šis trauminis poveikis sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus.

9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad nuteistojo E. M. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytos ir kairės alkūnės, krūtinės ląstos kairės pusės poodinės kraujosruvos, sukėlusios nežymų sveikatos sutrikdymą. Vis dėlto iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas neišdėstė detalesnių motyvų, kurie aiškiai patvirtintų, kad šie sužalojimai buvo padaryti būtent nuteistojo veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad pats nukentėjusysis viso proceso metu teigė, kad dar pirmajame aukšte nepažįstamas asmuo spyrė jam į šonkaulius – krūtinės sritį, dėl ko jis buvo nukritęs ir juto stiprų fizinį skausmą. Apklausiamas nuteistasis nuosekliai aiškino, kad sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą, įrėmė koją į jo krūtinę ir išstūmė iš buto, nukentėjusysis nukrito ant nugaros. Dėl alkūnės ir krūtinės sužalojimų specialisto išvadoje konstatuota, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgį, tiek ir nukentėjusiajam nugriuvus ir kontaktuojant su kietu buku daiktu. Tokių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neatmeta galimybės, kad nuteistajam koja išstumiant nukentėjusįjį iš buto ir pastarajam nukritus galėjo būti padaryti alkūnės ir krūtinės sužalojimai, tačiau tokie sužalojimai lygiai taip pat galėjo atsirasti ir anksčiau, kai nukentėjusiajam dar būnant pirmame aukšte nenustatytas asmuo koja spyrė šiam į krūtinės sritį, dėl ko nukentėjusysis po tokio spyrio nugriuvo. Esant tokiai situacijai būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nagrinėjamoje byloje alkūnės bei krūtinės sužalojimai nuteistajam inkriminuoti nesant tam pakankamai neabejotinų įrodymų, o teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šalina iš nuosprendžio pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. tai, kad E. M., koja spirdamas nukentėjusiajam G. V. į krūtinę, padarė nukentėjusiajam kairės alkūnės ir krūtinės ląstos kairės pusės poodinės kraujosruvas, tokiais sužalojimais padarant nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, kad nurodytų aplinkybių pašalinimas iš nuosprendžio neturi įtakos galutiniam nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

10. Skunde apeliantas kelia klausimą dėl jo veiksmų vertinimo esant būtinojo reikalingumo ar būtinosios ginties sąlygoms. Tokia pozicija motyvuojama tuo, kad jis gynė konstitucinę teisę į būsto neliečiamumą, be to, bute buvo apelianto 4 mėnesių sūnus, nuteistajam nebuvo laiko aiškintis aplinkybes, todėl jis pašalino nukentėjusįjį iš buto.

11. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022).

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis, būdamas akivaizdžiai neblaivus, sumaišė buto duris ir užėjo ne į savo, o į nuteistojo butą, kurio durys buvo paliktos neužrakintos. Nuteistasis nurodė, jog išėjęs iš tualeto patalpos pamatė buto koridoriuje stovintį nepažįstamą vyrą, kuris buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, nerišliai kalbėjo, svyravo. Tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš nuteistojo parodymų galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis stovėjo šalia įėjimo durų (jos buvo paliktos praviros), toliau į buto gilumą nežengė. Byloje esantys įrodymai neleidžia spręsti, jog nukentėjusysis būtų elgęsis agresyviai ar savo veiksmais kėlęs realų pavojų nuteistajam, jo sūnui ar nuosavybei. Tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistasis. Iš jo parodymų matyti, kad smūgis buvo suduotas iš esmės iškart, kai E. M. išėjo iš tualeto patalpos. Pastarasis tik uždavė klausimą nukentėjusiajam, ir, šiam dėl girtumo kažką nesuprantamai atsakius, sekė smūgis kumščiu į veido sritį. Konstitucinis būsto neliečiamumo principas nekvestionuotinas, tačiau byloje nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo spręsti, jog nuteistajam grėsė pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Nukentėjusysis buvo akivaizdžiai neblaivus, dėl didelio apsvaigimo vos stovėjo ant kojų, jo kalba buvo nerišli, pastarasis stovėjo prie pravirų buto durų, neturėjo jokių daiktų ar įrankių su savimi ir neatliko jokių veiksmų, nukreiptų į apeliantą, dėl ko negalima konstatuoti, jog nuteistojo suduotas tiesioginis smūgis į gyvybiškai svarbią kūno buvo padarytas veikiant būtinosios ginties sąlygomis ir šalinti baudžiamosios atsakomybės. Taigi nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis G. V. būtų panaudojęs ar kėsinęsis panaudoti tokio pobūdžio veiksmus, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo, realaus bei akivaizdaus kėsinimosi. Atitinkamai teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nesusiklostė būtinosios ginties situacija, todėl nebuvo pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Iš esmės analogiškais argumentais atmestinas ir apelianto minimos būtinojo reikalingumo, kuriam esant pavojus turi būti taip pat akivaizdus ir realus, situacijos buvimas.

Dėl bausmės

13. Apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti E. M. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prašydamas švelnesnės bausmės, apeliantas nurodo, jog yra dirbantis, su sugyventine augina du mažamečius vaikus, realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo atveju jo šeimos finansinė padėtis taptų prasta, vaikai negalėtų tomis pačiomis sąlygomis lankyti įprastų ugdymo įstaigų, sugyventinė būtų priversta mesti darbą. Apelianto įsitikinimu, jo izoliavimas nuo visuomenės nebūtų teisingas, o bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo.

14. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas iki dešimties metų. Skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę yra galimybė taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo atveju nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų formalių sąlygų, todėl svarstytina galimybė švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę skirti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

15. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas E. M. skirtiną bausmę, įvertino tai, jog padarytas sunkus smurtinis nusikaltimas, veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, dėl kaltinamojo veiksmų nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. E. M. praeityje neteistas, tačiau du kartus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, baustas administracine tvarka, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad E. M. augina ir išlaiko mažamečius vaikus, į patį nukentėjusiojo elgesį užeinant į svetimą butą. Tokių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas visgi nenustatė pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė E. M. laisvės atėmimo bausmę penkiems mėnesiams.

16. Neginčytina, kad nuteistojo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas yra pavojinga nusikalstama veika, tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo konkrečiu atveju tik izoliavus nuteistąjį nuo visuomenės bus įgyvendinta bausmės paskirtis, nevisiškai atitinka bylos faktinius duomenis. Tokia teismo išvada padaryta nepakankamai įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo E. M. paskirta bausmė, kurios dydis nors ir yra artimas minimumui, padėtų įgyventi iš esmės tik vienintelį tikslą – nubaudimą. Tuo tarpu BK 41 straipsnis be kitų bausmės tikslų (bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo) išskiria ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius ar labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su bausmės individualizavimu, kuris glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

17. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės, paties nukentėjusiojo intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Be to, turi būti atkreiptas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-334-699/2017).

18. Pirmiausia pažymėtina, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmusį sužalojimą nuteistasis padarė suduodamas vienintelį smūgį, toks smūgis suduotas asmeniui, kuris neteisėtai užėjo į nuteistojo butą. Nenustatyta, jog nuteistasis, sužalodamas nukentėjusįjį, būtų panaudojęs kokius nors įrankius ar priemones, specialiai pritaikytus žmogui žaloti. Po suduoto smūgio nuteistasis išstūmė nukentėjusįjį iš buto ir, atsižvelgiant į anksčiau pašalintą dalį įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių (šio nuosprendžio 9 pastraipa), daugiau jokių smurtinių veiksmų neatliko. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad E. M. nusikalstama veika nors ir priskirtina sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau padaryta spontaniškai, suduodant vieną smūgį, nusikaltimą nulėmė daugiau atsitiktinumas ir nuteistojo nesugebėjimas tinkamai įvertinti susiklosčiusią situaciją nukentėjusiajam patekus į svetimą butą, o ne dėl priešiškumo nustatytoms elgesio normoms ar norėjimo pademonstruoti savo jėgą. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad E. M. padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo vietą, būdą, smūgių skaičių, patį nukentėjusiojo elgesį, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad po suduoto smūgio nuteistasis iškart paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, kad į jo namus užėjusiam nepažįstamam asmeniui sudavė į veidą ir nukentėjusysis kraujuoja. Nors nuteistasis išsakė versijas dėl to, jog nukentėjusįjį sunkiai sužalojo kiti asmenys ar tai, jog pats nuteistasis esą veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau aplinkybės dėl tyrimo metu nenustatytų asmenų smurto nebuvo išgalvotos, tokie nuteistojo parodymai nelaikytini siekiu piktybiškai klaidinti teismą, pats nuteistasis viso proceso metu neneigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą.

19. Vertinant nuteistojo asmenybę, pabrėžtina, kad E. M. dirba bei vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 95-97), su sugyventine augina du mažamečius vaikus. Nors pastarasis praeityje (2014 m. ir 2020 m.) yra padaręs neatsargią nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 85-87), tačiau abu kartus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Tokie duomenys kartu su per pastaruosius 5 metus padarytais šešiais administraciniais nusižengimais (1 t., b. l. 89-93) nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti nuteistojo sistemingą elgesį nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Be to, nuo nagrinėjamo nusikaltimo padarymo yra praėję kiek daugiau nei vieneri metai, per šį laikotarpį negauta naujų duomenų apie E. M. daromus teisės pažeidimus. Tai iš esmės leidžia spręsti ne tik apie padarytos veikos atsitiktinį pobūdį, bet ir tai, kad nuteistasis dėl savo neteisėtų veiksmų padarė teisingas išvadas. Atkreiptinas dėmesys ir į nuteistojo bei jo šeimos interesus, šios aplinkybės taip pat yra vienas iš veiksnių, padedančių nustatyti teisingą bausmę ar kitas baudžiamosios atsakomybės priemones. Nuteistasis kartu su sugyventine augina du mažamečius vaikus, rūpinasi jais. Nuteistojo rūpinimasis vaikais, darbas bei kartu ir individualios veiklos vykdymas patvirtina pozityvų jo asmenybės vertinimą ir kartu teigiamą nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju net ir trumpalaikės, tačiau realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ne tik izoliuotų patį nuteistąjį nuo visuomenės, pašalintų jį iš darbo rinkos, tačiau turėtų ženklią įtaką ir pastarojo šeimai.

20. Sprendžiant bausmės klausimą, tikslinga įvertinti ir nukentėjusiojo G. V. poziciją. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad nukentėjusiojo nuomonė dėl kaltininkui skirtinos bausmės yra vienas iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-648/2016). Nukentėjusysis iškart po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams jokių pretenzijų dėl nuteistojo veiksmų nereiškė, pats atsiprašinėjo dėl to, kad neleistinai užėjo į svetimą butą. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat tvirtino kaimynui, t. y. nuteistajam E. M., jokių pretenzijų neturintis (1 t., b. l. 34), jų nepareiškė ir nagrinėjant bylą teisme, neteikė civilinio ieškinio.

21. Visų anksčiau aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti E. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą baudžiamajame įstatyme numatytam maksimaliam terminui su intensyvia priežiūra bei įpareigojimais. Šiuo atveju nenustatytas toks nuteistojo padarytos veikos, asmenybės pavojingumas, jog reikėtų jį nedelsiant izoliuoti nuo visuomenės, kas sudaro pagrindą iš dalies tenkinti apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalis 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti, kad E. M., koja spirdamas į krūtinę nukentėjusiajam G. V., padarė kairės alkūnės, krūtinės ląstos kairės pusės poodines kraujosruvas, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

E. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams su intensyvia priežiūra.

Nustatyti šias intensyvios priežiūros sąlygas – laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 2–4 punktais, įpareigoti E. M. per visą laisvės apribojimo laikotarpį:

- tęsti darbą, o, jo netekus, nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

- per keturis mėnesius atlyginti civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 259,44 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt devynių eurų ir 44 ct) dydžio turtinę žalą;

- per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

E. M. išaiškintina, kad laisvės apribojimo laikotarpiu jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. Be to, laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti paskirtus įpareigojimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. Jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.