Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-04 · Civilinė byla Nr. 2A-180-104/2013

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-11-08Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-02-04Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-04
Bylos Nr.
2A-180-104/2013
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-02554-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Natalja Cikoto
Ieškovas
T. K.
Atsakovas
L. P.
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-180-104/2013Proceso Nr. 2-52-3-02554-2011-2Procesinio sprendimo kategorija: 63.1.; 24.4;121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-954-433/2012

pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovui L. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė T. K. pareiškė ieškinį atsakovui L. P. dėl paskolos grąžinimo ir nurodė, kad 1996 metų lapkričio 12 d. su atsakovu sudarė rašytinę 37 000 Lt paskolos sutartį vieneriems metams. Po vienerių metų atsakovas skolos grąžinti negalėjo, todėl sutiko laukti neterminuotai, kol būtinai prireikus pinigų pareikalaus grąžinti skolą. 2000 metais norėjo pareikalauti grąžinti skolą, tačiau nežinojo jo adreso, nes iš Vilniaus jis buvo išvykęs. Gyventojų registro tarnyboje sužinojo ieškinyje nurodytą adresą, nuvyko pas skolininką ir pareikalavo grąžinti skolą, tačiau atsakovas skolos grąžinti negalėjo, sakė, kad yra pasiruošęs išvykti į Vokietiją ir užsidirbti pinigų, kad galėtų grąžinti skolą. Sutarė, kad jis skolą grąžins po trijų metų, t.y. 2003 metų pabaigoje. Skolą grąžinti žadėjo ir jo žmona J. P., jeigu jos vyras iki tokio laiko negrįžtų iš Vokietijos. Tačiau suėjus sutartam terminui, atsakovas skolos negrąžino. Palaikė ryšius telefoniniais skambučiais, tačiau pinigų grąžinimui jie vis neturėjo. Kol turėjo darbą ir galėjo iš savo pajamų pragyventi į teismą nesikreipė. Šiuo metu yra netekusi pragyvenimo šaltinio. Prašo priteisti iš atsakovo 37 000 Lt skolą ir įstatymines 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašo taikyti ieškinio senatį, atsiliepime į ieškinį nurodo, kad pagal Sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 str. 1 d. ieškinio senaties terminas buvo 3 metai. Prievolių įvykdymo pagal Paskolos sutartį senaties terminas suėjo 2000-01-01. 2002 metais po santuokos su buvusia sutuoktine Jelena nutraukimo, kraustėsi į kitą gyvenamąją vietą, žinojo, kad senaties terminas pagal minėtą Paskolos sutartį yra pasibaigęs, todėl jokių skolos grąžinimą įrodančių dokumentų nesaugojo. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (V.Ž., 2000, 74-2262) 10 str. 1 d. nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taip pat taikomi reikalavimams, pareikštiems iki įsigaliojant CK, jeigu CK įsigaliojimo dieną ieškinio senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs. Naujasis CK įsigaliojo 2011-07-01. Taigi prievolių įvykdymo pagal Paskolos sutartį senaties terminas jau buvo suėjęs 2000-01-01. Nuo ieškinio senaties termino pabaigos jau praėjo daugiau kaip 11 metų. Tiek 1964 m. CK (86 str.), tiek šiuo metu galiojantis CK (1.127 str. 1 d.) numato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 str., dabartinio CK 1.131 str. 1 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė apie savo teisės pažeidimą turėjo žinoti sekančią dieną po prievolės pagal Paskolos sutartį įvykdymo termino pasibaigimo, t.y. 2007-01-02 d. Ieškovei turėjo būti žinoma, kad jos tariamai pažeistos teisės nebus ginamos neterminuotai ar 100 metų, kad senaties terminas pagal įstatymą buvo 3 metai. Ieškovė vengė ginti savo teises 15 metų, todėl ieškovės ieškinio reikalavimas atmestinas, nes ji praleido ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti (CK 1.131 str. 1 d.). Prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė, kad atsakovas įžūliai meluoja teikdamas, kad jis paskolą grąžino nustatytu laiku, tačiau skolos grąžinimo dokumentų nesaugojo nuo išsikraustymo iš buvusios sutuoktinės namų, t.y. nuo 2002 metų, nes žinojo, kad senaties terminas jau pasibaigęs. Kai formino sutarties sudarymą tarėsi dėl paskolos metams. Paskolos grąžinimo atveju paskolos sutarties originalas atiduodamas skolininkui kaip įrodymas, kad paskola yra grąžinta (CK 6.65 str. 2 d.). Neaišku, kokių paskolos grąžinimą įrodančių dokumentų atsakovas neišsaugojo ir kodėl paskolos sutartis tebėra pas ieškovę. Atsakovas taip pat pareiškime neigia tą faktą, kad po metų, kai paskola nebuvo grąžinta, buvo susitarta dėl neterminuoto paskolos grąžinimo. J. P. buvo garantavusi, kad paskolą grąžins pati, jeigu paskolos gavėjas Vokietijoje neuždirbs pinigų. Tik dėl šios aplinkybės sutiko atidėti paskolos grąžinimą iki 2003 metų. Jai nei vienas nei kitas nepranešė apie santuokos nutraukimą, ką privalėjo padaryti pagal įstatymą. Jeigu būtų žinojusi, būtų įstojusi į bylą su savarankišku reikalavimu. Akivaizdu, kad jie šią aplinkybę slėpė abu, tikėdamiesi išvengti paskolos grąžinimo, nors senaties terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2003 metų sausio 1 d., nes tai buvo paskutinis terminas paskolai grąžinti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo , kas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 1996 metų lapkričio 12 d. sudarė rašytinę 37 000 Lt. paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 37 000 Lt. sumą, o atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 1997 metų sausio 1 d. Ieškovė į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo kreipėsi tik 2011 metų rugsėjo 8 d. (b. l. 1). Atsakovas prašo ieškovės reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

Teismas nurodė, kad ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsni). Tiek šiuo metu galiojančiame LR Civiliame kodekse (CK 1.127 str. 1 d.), tiek nuo 1964 metų galiojusiame LR Civiliniame kodekse (86 str.) nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas paskolą privalėjo grąžinti iki 1997-01-01 (b. l. 4). Todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 1997-01-02. Ieškovė teigia, kad su atsakovu susitarė, kad paskola bus grąžinta vėliau, t.y. 2003 metų pabaigoje, tačiau ieškovė jokių tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 str.). Ieškovė turėjo paskolos sutarties originalą, kuriame nurodyta, kad atsakovas skolą privalo grąžinti iki 1997-01-01, todėl jau kitą dieną po šios datos ieškovė žinojo apie savo teisių pažeidimą. Per visą šį laiką ieškovė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėms apginti. Ieškovės argumentas, kad ji neturėjo pinigų žyminiam mokesčiui sumokėti, nelaikytinas svarbiu ir atitinkančiu apdairaus ir rūpestingo asmens elgesį.

Kadangi tiek ieškinio senaties pradžia, tiek pabaiga yra iki naujojo LR Civilinio kokso įsigaliojimo, ginčo atveju reikia vadovautis nuo 1964 metų galiojusiu Civiliniu kodeksu (galiojo iki 2001-07-01), kurio 84 straipsnyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas.

Nuo 1964 metų galiojusio LR Civilinio kodekso 90 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. B. V. v. T. M., UAB „Vartų technika“, bylos Nr. 3K-3-137/2009).

Šalies argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, teismui nusprendus, kad bylos esmė nėra atskleista iki galo.

Nurodė, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai pritaikė ieškinio senatį ir pažeidė ieškinio senaties termino skaičiavimo materialines teises normas, nes trijų metų senaties terminas, numatytas 1964 m. CK nebuvo praleistas. Ieškovė 2000 m. su atsakovu susitarė paskolos grąžinimo terminą pratęsti iki 2003 m. pabaigos, todėl terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2003 m. pabaigos ir turi būti taikomas dabar galiojantys CK 1. 125 str. 1d. nustatytas 10 metų senaties terminas. Ieškovė su ieškiniu kreipėsi 2011 m. rugpjūčio mėnesį, t.y. praėjus 8 metams. Dėl pasitikėjimo skolininku, dažnų ligų ir psichologinių sutrikimų ji nesikreipė į teismą anksčiau, tačiau atsakovas pripažino savo skolą, o CK 1. 130 str. 2 d. nustato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.

Atsakovas neigia jų susitarimą grąžinti skolą iki 2003 m. pabaigos, nes nori išvengti prievolės grąžinti skolą, o atsakovo buvusi žmona J. P. galėsianti patvirtinti faktą, jog su atsakovu buvo susitarta paskolos grąžinimo terminą pratęsti iki 2003 m. pabaigos nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme, kadangi neatvyko į teismo posėdį. Teismui manant, kad trūksta svarbių aplinkybių bylai teisingai išspręsti ir nėra atskleista bylos esmė, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kur turi būti apklausta J. K..

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos medžiaga neginčitinai nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 1996 metų lapkričio 12 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 37 000 Lt. sumą, o atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti iki 1997 metų sausio 1 d. (b. l. 4).

Pagal tuo metu galiojusio 1964 metų LR Civilinio kodekso 86 str. nuostatą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o pagal 84 str. nuostata šiam reikalavimui pareikšti buvo nustatytas bendras trijų metų ieškininės senaties terminas. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui dėl skolos priteisimo pareikšti prasidėjo 1997 m. sausio 2 d., ieškovė į teismą su ieškiniu turėjo kreiptis iki 2000-01-02. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo kreipėsi tik 2011 metų rugsėjo 8 d., t.y. praėjus vienuolikai metų po ieškinio senaties pabaigos.

Šioje byloje atsakovas prašo ieškovės reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Kadangi ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad ieškinio senatį praleido dėl svarbių priežasčių, tai teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, kas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus.

Atmesdamas ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ieškovė su ieškiniu dėl skolos priteisimo į teismą kreipėsi pasibaigus ieškinio senaties terminui iki 20001 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir konstatuoja, kad apeliantės teiginys, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ieškinio senatį ir pažeidė ieškinio senaties termino skaičiavimo materialines teises normas, nes trijų metų senaties terminas, numatytas 1964 m. CK nebuvo praleistas, neatitinka tikrovės, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių apeliantės nurodyta aplinkybę, kad ieškovė 2000 m. su atsakovu susitarė paskolos grąžinimo terminą pratęsti iki 2003 m. pabaigos.

Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės. Kadangi fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis), tai teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), todėl sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008 2009 m. birželio 4 d. nutartis Nr. 3K-3-235/2009)

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės teiginys, jog ieškovė 2000 m. su atsakovu susitarė paskolos grąžinimo terminą pratęsti iki 2003 m. pabaigos turi būti patvirtinta tik ieškovės ir atsakovo rašytiniu susitarimu. Tokio susitarimo byloje nėra, atsakovas ieškovės nerodyta aplinkybę neigia, todėl atsakovo buvusios žmonos J. P. parodymai (jeigu ji ir būtų apklausta teismo posėdžio metu) neįtakuotų nustatytų bylos faktinių aplinkybių. Be to,

Ieškovei nepateikus leistinų įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą paskolos grąžinimo terminą pratęsti iki 2003 m. pabaigos, taikyti dabar galiojančio CK 1. 125 str. 1d. nustatytą 10 metų senaties terminą nėra teisinio pagrindo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas pripažino savo skolą ir dėl to savo veiksmais nutraukė ieškinio senaties terminą (CK 1. 130 str. 2 d.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, procesinės ir materialinės teisės normas taiko tinkamai, atskleidė bylos esmę ir teisingai išsprendė bylą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), o apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo pakeitimui.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsakovas pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė prašymą priteisti atstovavimo išlaidas ir pateikė kvitą, kuris patvirtina kad atsakovas sumokėjo 1 000 Lt atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atstovavimo išlaidų dydis turi būti sumažintas iki 500 Lt, nes byla yra nesudėtinga, kaip ieškovės apeliacinio skundas turinys tai ir atsiliepimų į apeliacinį skundą turinys yra mažos apimties, be to, už atstovavimą pirmosios instancijos teisme atsakovui priteista tik 641, 30 Lt atstovavimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės T. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Justiniškių g. 39-22, Vilnius) atsakovui L. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Architektų g. 36-44, Vilnius) 500 Lt atstovavimo išlaidų.

Teisėjai Natalja CikotoOna GasiulytėVidas Stankevičius