- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-02-24
- Bylos Nr.
- eI3-2220-780/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01890-2022-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Kelmės rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovei Kelmės rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja V. L. skundu prašo panaikinti Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2025 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. PA-216 „Dėl V. L. galimo tarnybinio nusižengimo“, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
Šalies argumentai
Pareiškėjos reikalavimas grindžiamas šiais skunde ir teismo posėdyje nurodomais argumentais.
Kelmės rajono savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) direktoriaus 2025 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. A-278 „Dėl komisijos sudarymo“ sudaryta komisija galimam tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – Komisija) 2025 m. balandžio 30 d. pasirašytinai įteikė pareiškėjai 2025 m. balandžio 29 d. pranešimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo Nr. 1 (toliau – Pranešimas Nr. 1).
Pranešime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėja galbūt padarė tarnybinį nusižengimą, kai dirbdama Kelmės rajono savivaldybės administracijos vyriausiąja specialiste ir būdama atsakinga už korupcijos prevenciją ir duomenų apsaugą, pateikė (galėjo dalyvauti rengiant, svarstant ir pasirašant) Kelmės rajono savivaldybei ir Administracijai raštus:
1. Kelmės krašto VVG 2024 m. vasario 15 d. raštą Nr. S-24/029 „Dėl lėšų skyrimo Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupės projekto kofinansavimui“, kuriuo siekiama gauti finansavimą projektui (toliau - Projektas Nr. 1)<..>, t. y. būdama Kelmės krašto VVG kolegialaus valdymo nare galimai dalyvavo rengiant, teikiant prašymus dėl finansavimo, kurių pagrindu buvo parengtas sprendimas, taip pat atliko minėto sprendimo antikorupcinį vertinimą ir tokiais veiksmais galimai pažeidė LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 str. nuostatas;
2. Kolainių kaimo bendruomenės (toliau – Bendruomenė) 2024 m. liepos 12 d. raštą Nr. 07/12 „Dėl projekto dalinio finansavimo“, kuriuo buvo siekiama gauti finansavimą Bendruomenės projektui „Pažintinė kelionė kultūros, sporto ir pramogų keliu“ pagal Kelmės VVG vietos plėtros strategiją <..>, t. y. Bendruomenės vardu pateikė prašymą pritarti projektui ir gauti finansavimą, kurio pagrindu buvo parengtas sprendimas dėl pritarimo projektui ir paskirtas finansavimas (toliau - Projektas Nr. 2). Tokiais veiksmai galimai pažeidė Įstatymo 12 str.;
3. Bendruomenės 2024 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 12/02 „Dėl projekto dalinio finansavimo“, kuriuo siekiama gauti finansavimą Bendruomenės projektui „Bendrystė veža“ pagal Kelmės VVG vietos plėtros strategijos <..> priemonę <..> (toliau - Projektas Nr. 3), t. y. Bendruomenės vardu pateikė prašymą pritarti projektui ir gauti finansavimą, prašymo pagrindu buvo parengtas sprendimas, jam pritarta, skirtas finansinis prisidėjimas prie projekto įgyvendinimo. Tokiais veiksmais galimai pažeidė Įstatymo 12 str. nuostatas.
Eidama tarnybines pareigas Savivaldybėje galėjo dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant Projektų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 sprendimus ir šie Projektai Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, kurie buvo teikiami Savivaldybės tarybai svarstymui, galėjo būti susiję su pareiškėjos privačiais interesais ir sukelti interesų konfliktą (šiuose santykiuose buvo asmeninis turtinis ar neturtinis interesas).
Taip pat galimai atlikdama aukščiau paminėtus veiksmus, neužtikrino tinkamo Įstatymo 3 str. 1 d. 1, 2 ir 4 punktų nuostatų ir galėjo netinkamai įgyvendinti pareigybės aprašymo 19 p. nustatytą funkciją, t. y. atlikti teisės aktų antikorupcinį vertinimą, nes dėl Projektų Nr. 2 ir Nr. 3 neatliko vertinimų.
Komisijai el. paštu 2025 m. gegužės 9 d. pareiškėja pateikė paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo bei pagrindžiančius dokumentus.
2025 m. birželio 13 d. parengta Komisijos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada (toliau – Išvada) Nr. VA-187.
Komisija, įvertinusi visas aplinkybes, pareiškėjos elgesį (pateikė paaiškinimus, bendradarbiavo), konstatavo, kad ji pažeidė Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p. ir 12 str. 2 d. nuostatas, t. y., kad Bendruomenės vardu, nors ir nesant kito valdymo organo, kuris galėtų be bendruomenės vadovo pasirašyti dokumentus (raštus), pasirašė ir pateikė 2024 m. liepos 12 d. raštą Nr. 07/12 „Dėl projekto dalinio finansavimo“ ir 2024 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 12/02 „Dėl projekto dalinio finansavimo“, ir padarė mažareikšmį tarnybinį pažeidimą, nurodytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. Taip pat nurodė, kad pažeidimas yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų tiesioginių pasekmių (žalos), todėl tarnybinės nuobaudos paskyrimas už mažareikšmį tarnybinį nusižengimą tarnautojai būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui. Administracijos direktoriui rekomendavo tarnybinės nuobaudos neskirti.
Tačiau Administracijos direktoriaus skundžiamu Įsakymu pareiškėja yra pripažinta, kad padarė tarnybinį nusižengimą bei jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
Įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 5 d., Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, nuostatomis ir atsižvelgiant į Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti 2025 m. birželio 13 d. išvados Nr. VA-187 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo“ rezoliucinėje dalyje nurodytą pažeidimą.
Tačiau Komisija nurodė, kad pareiškėja padarė mažareikšmį tarnybinį pažeidimą, nurodytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d., už kurį valstybės tarnautojas negali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn. Pažeidimas yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų padarinių ir tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui, tarnybinės nuobaudos neskirti.
Pareiškėjos nuomone, priimtas Administracijos direktoriaus sprendimas nepagrįstas jokias teisiniais argumentais, faktais.
LR Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 str. 1 d. numatyta, kad valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus, išskyrus mažareikšmius tarnybinius nusižengimus, skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. Tarnybiniu nusižengimu laikomas valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinis nusižengimas, kurio tyrimą atlikus nustatyta, kad jis yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų padarinių ir tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui.
Dėl pareiškėjos teisės akto pažeidimo, t. y. Bendruomenės vardu pasirašyto ir išsiųsto rašto Savivaldybės tarybai, nekilo ir negalėjo kilti jokių neigiamų pasekmių nei valstybei, nei visuomenei, nei Savivaldybei ar Administracijai. Neigiamų pasekmių nenustatė ir Administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Komisija. Taip pat ir Įsakyme nėra nurodyta kilusių neigiamų pasekmių. Pareiškėja mano, kad kaip tik veikė visuomenės labui ir jų interesų tenkinimui.
Tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta nepagrįstai, galimai grįsta asmeniškumais bei naudojimusi savo tarnybine padėtimi, kad sukeltų jai įtampą darbo vietoje.
Atsiliepimas
Atsakovė Kelmės rajono savivaldybės administracija prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės pozicija grindžiama šiais atsiliepime ir teismo posėdyje atstovo nurodomais argumentais.
Atsakovė pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos raštus dėl V. L. elgesio ir gautą L. G. skundą inicijavo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir sudarė Komisiją galimam tarnybiniam nusižengimui tirti.
Komisija 2025 m. birželio 13 d., parengė tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą (toliau - Išvada), kurioje nustatė, kad iš pareiškėjos pateiktų paaiškinimų ir juose pateiktos informacijos bei duomenų matyti, kad ji deklaravo, jog yra valstybės tarnautoja, Administracijos vyriausioji specialistė, t. y. pateikė duomenis apie darbovietę, ryšius su kitais juridiniais asmenimis, taip pat, kad yra Kolainių kaimo bendruomenės pirmininkė, Kelmės VVG kolegialaus valdymo organo narė. Duomenų nenuslėpė, jie viešai skelbiami. Skunde nurodytų raštų pagrindais parengtų Tarybos sprendimų rengime, svarstyme ir priėmime nedalyvavo, o siekdama išvengti galimo interesų konflikto dėl Tarybai parengtų sprendimų, teises aktų projektų antikorupcinio vertinimo neatliko, nes nusišalino ir jokia forma toliau nedalyvavo atliekant tarnybines pareigas. Jos tiesioginis vadovas apie nusišalinimo faktą buvo informuotas. V. L. nurodė, kad prašymų raštų nerengė, juos parengė kitas bendruomenės narys, o nesant kito teisiškai patvirtinto bendruomenės valdymo organo, prašymą pasirašė ir išsiuntė.
Komisija, įvertinusi galimo tarnybinio nusižengimo tyrimui aktualius teisės aktus, teisės taikymo praktiką, VTEK išaiškinimus, išanalizavusi jai pateiktus dokumentus ir kitą medžiagą, įvertinusi visus duomenis, informaciją ir kitas aplinkybes, taip pat įvertinusi tai, kad šių aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ar mažai tikėtinomis hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais apie asmens turėtą suinteresuotumą bei vadovaudamasi bendruoju teisės principu in dubio pro reo, kuris yra aukštesnė už teisės norma pamatinė vertybė ir konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo dalis, konstatavo, kad V. L. savo veiksmais ar neveikimu nepažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 ir 14 punktų, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių bei pareigybės aprašymo 19 punkto nuostatų. Tačiau Komisija pažymėjo, kad pasirašydama ir išsiųsdama Kolainių kaimo bendruomenės vardu 2024-07-12 raštą Nr. 07/12 „Dėl projekto dalinio finansavimo“ ir 2024-12-02 raštą Nr. 12/02 „Dėl projekto dalinio finansavimo“ kaip Kolainių bendruomenės vadovė, nors ir nesant kito valdymo organo, kuris galėtų be bendruomenės vadovo pasirašyti dokumentus, raštus, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 12 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Komisija rekomendavo Atsakovės direktoriui atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų padarinių ir tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui, tarnybinės nuobaudos neskirti.
Atsakovė 2025 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. PA-216 „Dėl V. L. galimo tarnybinio nusižengimo“, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, nuostatomis ir atsižvelgdama į Komisijos, galimam tarnybiniam nusižengimui tirti 2025 m. birželio 13 d. išvados Nr. VA-187 „Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo“ rezoliucinėje dalyje nurodytą pažeidimą pripažino, kad V. L., Kelmės rajono savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė (korupcijos prevencijai, duomenų apsaugai), padarė tarnybinį nusižengimą ir paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovė pažymi, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra ne įpareigojanti į darbą priėmusį institucijos vadovą, o rekomendacinio pobūdžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. Nr. A-634-629/2024 yra pasisakęs, kad motyvuotoje išvadoje pateiktas pasiūlymas dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui arba tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti paskirta asmeniui, ėjusiam valstybės tarnautojo pareigas, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui neprivalomas (Aprašo 15 p.). Todėl net jeigu ir Komisija Išvadoje nesiūlė skirti tarnybinės nuobaudos, atsakovės diskrecija yra spręsti dėl jos skyrimo/neskyrimo.
Šio ginčo atveju Pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, dėl to, kad ji, pasirašydama ir išsiųsdama Kolainių kaimo bendruomenės vardu 2024-07-12 raštą Nr. 07/12 „Dėl projekto dalinio finansavimo“ ir 2024-12-02 raštą Nr. 12/02 „Dėl projekto dalinio finansavimo“ kaip Kolainių bendruomenės vadovė, nors ir nesant kito valdymo organo, kuris galėtų be bendruomenės vadovo pasirašyti dokumentus, raštus, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. viešųjų interesų viršenybei užtikrinti deklaruojantys asmenys privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra, bei kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo neturi teisės atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims ir ginti jų interesų institucijoje ar įstaigoje, kurioje jis dirba, o jei įstaiga, kurioje jis dirba, priklauso įstaigų sistemai, – bet kurioje tos įstaigų sistemos įstaigoje.
Pareiškėja, vadovaudamasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 12 str. 4 d., yra kreipusis į atsakovę dėl išimties suteikimo atstovaujant Kolainių kaimo bendruomenės interesams, nurodydama, kad išmano teisinį reguliavimą ir kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo neturi teisės atstovauti fiziniams ar juridiniams asmenims ir ginti jų interesų institucijoje ar įstaigoje, kurioje jis dirba, o jei įstaiga, kurioje jis dirba, priklauso įstaigų sistemai, – bet kurioje tos įstaigų sistemos įstaigoje. Tačiau atsakovė pateikė atsakymą pareiškėjai nurodydama, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 12 straipsnio 4 d. Numato, jog – „Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų apribojimų išimtis, konkrečiais atvejais įvertinę interesų konflikto riziką, taip pat gali nustatyti institucijos ar įstaigos vadovas...“, kas reiškia būtinybę įvertinti interesų konflikto riziką kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovė nematė galimybės tenkinti pareiškėjos prašymo ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 12 straipsnio 4 d. pagrindu suteikti išimtį atstovaujant Kolainių kaimo bendruomenės interesams visais atvejais, visais klausimais ir esant bet kokioms aplinkybėms.
Atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėja dėl išimties suteikimo atstovaujant Kolainių kaimo bendruomenės interesams pateikė gerokai vėliau po raštų dėl projektų dalinio finansavimo pasirašymo ir pateikimo, tačiau tai leidžia spręsti, kad pareiškėja aiškiai žinojo, kad teikdama ir pasirašydama raštus pažeidžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatas.
Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Taigi, tam, kad valstybės tarnautojas būtų pripažintas kaltu padaręs neteisėtą veiką, nebūtina veikti sąmoningai, tyčia, turėti tam tikrą tikslą ar motyvą būtent taip veikti ar sukelti konkrečius padarinius. Valstybės tarnautojo kaltei nustatyti pakanka ir neatsargumo formos, kai neteisėtą veiką atlikęs asmuo nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti.
Nors pareiškėja nurodo, kad niekam nebuvo padaryta žala, tačiau pasekmės ne visais atvejais yra būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementas, jų nustatymas nėra reikšmingas formaliosios sudėties nusižengimams konstatuoti. Pareiškėjos padarytas pažeidimas (veika) nėra ta, dėl kurio tam, kad būtų galima konstatuoti padarytą tarnybinį nusižengimą, reikėtų būtinai nustatyti sukeltas pasekmes. Pareiškėjos neteisėti veiksmai ir kaltė nustatyti, o to nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti pareiškėjos tarnybinį nusižengimą.
Pareiškėjai už padarytą tarnybinį nusižengimą buvo skirta lengviausio pobūdžio nuobauda, t. y. pastaba (Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 3 d. 1 p.), dėl to nėra pagrindo šios tarnybinės nuobaudos vertinti kaip neadekvačios ir neproporcingos jos padarytam tarnybiniam nusižengimui.
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kelis Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų pažeidimus (tapačius, panašius) vertina kaip šiurkštų Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų pažeidimą, kas gali būti laikoma ir šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Šio ginčo atveju, pareiškėja padarė pažeidimus, kurie gali būti vertintini kaip Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo nuostatų pažeidimų daugetas, tačiau atsakovė šių veiksmų nevertino kaip šiurkštaus tarnybinio nusižengimo ir skyrė tik pastabą. Todėl teigti, kad pasirinkta neproporcinga priemonė, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ištirtų tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktų įrodymų pagrindu nustatyta:
Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2025 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. A-278 „Dėl komisijos sudarymo” sudaryta komisija (toliau - Komisija) pareiškėjos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti.
Dėl procedūrinių pažeidimų skiriant tarnybinę nuobaudą
LVAT išaiškino, kad tarnybinio tyrimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143–1308/2012; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–384/2013; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-789/2024).
Atsiliepime ir teismo posėdžio metu atsakovės atstovo išsakytas argumentas, kad sprendimą priimantis vadovas neprivalo sutikti su Išvada, nes ji nėra įpareigojanti, o tik rekomendacinio pobūdžio, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrįstas ir nėra pagrindas Įsakymą pripažinti teisėtu, nustačius minėtą tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą, nes toks argumentas prieštarauja Aprašo normoms.
Teismas sutinka, kad ne visi motyvuotos išvados pasiūlymai valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui yra privalomi priimant sprendimą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės atsakomybės, tačiau Aprašo 15 punkte aiškiai nurodyta, koks pasiūlymas nėra privalomas, t. y. pasiūlymas „dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui arba tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti paskirta asmeniui, ėjusiam valstybės tarnautojo pareigas, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui neprivalomas“. Tai reiškia, kad į visus kitus motyvuotos išvados pasiūlymus, suformuluotus atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo privalo atsižvelgti, nes Aprašo 15 punktas numato, kad motyvuotoje išvadoje nurodomos atitinkamai Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ar Diplomatinės tarnybos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatytos aplinkybės ir informacija, į kurias atsižvelgiama skiriant tarnybinę nuobaudą, o teismų praktikoje motyvuota išvada laikoma įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos būtina sudedamąja (motyvuojamąja) dalimi.
Nagrinėjamu atveju Išvadoje nebuvo pasiūlymo pripažinti pareiškėją padarius tarnybinį nusižengimą ir skirti jai konkrečią nuobaudą, todėl nebuvo tokio pasiūlymo, su kuriuo Administracijos direktorė galėtų nesutikti Aprašo 15 punkto pagrindu. Administracijos direktorė būtų galėjusi realizuoti savo diskrecijos teisę ir paskirti kitokią tarnybinę nuobaudą, nei siūlytų Komisija, tačiau šiuo atveju Komisija nesiūlė paskirti jokios tarnybinės nuobaudos. Priešingai, Komisija siūlė tarnybinės nuobaudos neskirti ir toks pasiūlymas, pagal Aprašo 15 punktą, yra aplinkybės ir informacija, į kurias negali būti neatsižvelgiama skiriant tarnybinę nuobaudą, nes Išvadoje pažeidimo kvalifikavimas kaip mažareikšmio yra grindžiamas būtent Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių pagrindu (atsižvelgiant į tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareiškėjos veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias aplinkybes). Tuo tarpu į visas kitas Išvadoje nustatytas aplinkybes, tarp jų ir pareiškėjos veiksmų vertinimo pasekmes bei tarnybinio nusižengimo kvalifikavimą kaip mažareikšmį, pareiškėjos vadovė privalėjo atsižvelgti priimdama galutinį sprendimą dėl tarnybinės atsakomybės (ne)taikymo. Tačiau iš Įsakymo turinio matyti, kad tai nebuvo padaryta ir tarnybinis nusižengimas nebuvo kvalifikuotas kaip mažareikšmis, o tarnybinė nuobauda buvo paskirta prieštaraujant Išvadoje konstatuotoms aplinkybėms ir Komisijos pasiūlymui.
Vertinant Administracijos direktorės teisę nesutikti su Išvada ir pateiktais Komisijos pasiūlymais pažymėtina, kad Aprašas numato tokią galimybę, tačiau šiuo atveju ja buvo pasinaudota pažeidžiant Aprašo nuostatas, t. y. neteisėtai.
Aprašo 17.4. punktas numato, kad gavęs motyvuotą išvadą ir kitą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali pavesti už įstaigos personalo administravimą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (Aprašo 5 ir 6 punktuose nustatytais atvejais – komisijai) patikslinti motyvuotą išvadą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo dienos arba per Aprašo 11 punkte nustatytą terminą tarnybinį nusižengimą ištirti pakartotinai (šiame papunktyje nurodyti sprendimai priimami, jeigu motyvuota išvada yra neišsami, o tarnybinis nusižengimas ištirtas nevisapusiškai, neobjektyviai ir (ar) netinkamai kvalifikuotas). Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju, nesutikdama su Išvadoje pateiktu pareiškėjos tarnybinio nusižengimo kvalifikavimu kaip mažareikšmiu ir su pasiūlymu neskirti tarnybinės nuobaudos, pareiškėjos vadovė turėjo ir galėjo priimti Aprašo 17.4. punkte numatytą sprendimą - patikslinti motyvuotą išvadą arba tarnybinį nusižengimą ištirti pakartotinai, jeigu manė, kad Išvada šiais klausimais yra neišsami dėl nevisapusiškai, neobjektyviai ištirto tarnybinio nusižengimo ar nepakankamai motyvuota. Tačiau Administracijos direktorė negalėjo priimti Aprašo 17.1. punkte numatytą sprendimą - pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jai tarnybinę nuobaudą - be patikslintos motyvuotos išvados ar pakartotino Komisijos tyrimo, su kurio išvadomis Administracijos direktorė nesutiko.
Kaip minėta, Įsakymas privalo būti pagrįstas Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis ir negali būti grindžiamas aplinkybėmis bei išvadomis, kurios nebuvo nustatytos Komisijos, o juo labiau tokiomis, kurios prieštarauja Komisijos Išvadai. Priešingu atveju, VTĮ, Apraše ir teismų praktikoje įtvirtintas reikalavimas tarybinės nuobaudos paskyrimą pagrįsti motyvuota išvada netektų prasmės, jeigu valstybės tarnautojo vadovas vienasmeniškai ir be motyvų galėtų skirti tarnybines nuobaudas, nepaisydamas motyvuotos išvados pasiūlymų.
Akivaizdu, kad skundžiamu Įsakymu pareiškėjos vadovė pripažino, jog buvo įsitikinusi, kad tarnybinis nusižengimas Komisijos buvo ištirtas nevisapusiškai, neišsamiai ir pareiškėjos veiksmai neteisingai kvalifikuoti, todėl pirmiausiai turėjo priimti Aprašo 17.4. punkte numatytą sprendimą dėl motyvuotos išvados patikslinimo arba dėl tarnybinio nusižengimo ištyrimo pakartotinai, kuris padėtų pašalinti tyrimo trūkumus, išsklaidyti abejones ir tik po to savo sprendimą priimti remdamasi išsamiu ir visapusišku aplinkybių ištyrimu ir įvertinimu. Tačiau gavusi Išvadą pareiškėjo vadovė, manydama, kad tarnybinis patikrinimas yra neišsamus ir pareiškėjos veiksmų vertinimas neteisingas, priėmė Įsakymą, kuris prieštarauja Išvadai. Tai rodo tendencingą siekį skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, nepaisant Komisijos išvadų (dėl pareiškėjos veiksmų kvalifikavimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo), pagal kurias pareiškėjos tarnybinei atsakomybei nėra pagrindo.
LVAT yra išaiškinęs, kad nešališkumo ir objektyvumo principais yra užtikrinamas administracinių aktų teisėtumas, todėl šių principų pažeidimo fakto nustatymas gali sudaryti savarankišką vadą panaikinti ginčijamą administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–80/2011). Todėl nagrinėjamu pareiškėjos atveju teismas konstatuoja, kad nurodytų Aprašo normų pažeidimas ir Įsakymo priėmimas neatsižvelgiant į Išvadoje pateiktą pareiškėjos veiksmų kvalifikavimą bei pasiūlymą neskirti tarnybinės nuobaudos yra esminiai procedūriniai pažeidimai, kurie nulėmė neteisėto skundžiamo Įsakymo priėmimą, nes buvo pažeistos pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą Įsakymą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Teismas konstatuoja, kad Komisijai nustačius, jog pareiškėja padarė mažareikšmį tarnybinį nusižengimą, kuris nesukėlė neigiamų pasekmių, ir pasiūlius tarnybinės nuobaudos jai neskirti, o pareiškėjos vadovei manant, kad tarnybinis nusižengimas buvo ištirtas nevisapusiškai ir veiksmai įvertinti neteisingai, tačiau pakartotinai tyrimo neatlikus ir abejonių nepašalinus, Administracijos direktorė objektyviai neturėjo visų privalomų turėti duomenų dėl visų aplinkybių, kurios privalėjo būti nustatytos tarnybinio nusižengimo tyrimo metu ir nurodytos Išvadoje, todėl iš viso negalėjo priimti jokio objektyvaus sprendimo dėl Aprašo 17.1 punkte nurodytų sprendimų.
Dėl skundžiamo administracinio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalis numato, kad administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas), administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ nuostatas dėl tinkamo administracinio akto motyvavimo yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-507-968/2022).
LVAT praktikoje akcentuojama, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018). Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018).
Pažymėtina ir tai, kad LVAT jurisprudencijoje akcentuojama, jog individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti priimtame administraciniame akte, o kilus ginčui teisme, skundžiamo akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nebuvo nurodyti) ar papildymas naujais motyvais negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2804-146/2016). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju, teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014; 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-662/2024).
Taip pat LVAT pabrėžia, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, todėl viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018).
Nagrinėjamu atveju pirmiausiai pabrėžtina, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo sprendimą dėl Aprašo 17.1. punkte nurodyto sprendimo pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą ir skirti jam tarnybinę nuobaudą gali priimti tik atsižvelgdamas į motyvuotoje išvadoje nurodomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir informaciją (Aprašo 15 punktas). Būtent tam ir yra sudaroma komisija tarnybiniam nusižengimui tirti, kad tarnybinė nuobauda būtų skiriama atsižvelgiant valstybės tarnautojo į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir pasekmes, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (VTĮ 23 str. 2 d.), kurias ir nustato komisija motyvuotoje išvadoje (Aprašo 14 p., 15 p.) ir į kurias atsižvelgiama skiriant tarnybinę nuobaudą.
Kaip minėta, nurodyta tarnybinio patikrinimo ir jo išvados teisinė reikšmė suponuoja išvadą, kad motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus, kuria privaloma pagrįsti priimamą individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar neskyrimo, yra tokio valstybės tarnautojo vadovo akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis.
Nagrinėjamu atveju nustačius, kad Išvadoje nėra konstatuota, jog pareiškėja padarė tokį tarnybinį nusižengimą, už kurį jai reikėtų siūlyti skirti tarnybinę nuobaudą, ir nustačius, kad Išvadoje jokia tarnybinė nuobauda nėra pasiūlyta paskirti, teismas konstatuoja, jog skundžiamas Įsakymas neturi esminio administracinio sprendimo požymio - tarnybinio nusižengimo kvalifikavimo ir tarnybinės nuobaudos paskyrimo motyvuoto pagrindimo. Toks pagrindimas privalo būti motyvuotoje išvadoje, o juo remiantis priimamas ir galutinis sprendimas dėl konkrečios tarnybinės atsakomybės taikymo. Tačiau šiuo atveju atsakovė nenurodo ir nepagrindžia, kur ir kaip pareiškėjai buvo atskleisti Administracijos direktorės motyvai pareiškėjos veiksmus kvalifikuoti ne kaip mažareikšmį tarnybinį nusižengimą ir motyvai kodėl būtinas skirti nuobaudą, kai tokių motyvų nėra Išvadoje.
Pažymėtina, kad pačiame Įsakyme jokių Administracijos direktorės motyvų dėl pareiškėjos veiksmų kvalifikavimo ir tarnybinės nuobaudos paskyrimo nėra, todėl Įsakyme pateikiama nuoroda į Išvados rezoliucinę dalį, kuri yra priešinga nei Įsakymo turinys, yra visiškai nesuprantama VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų prasme, nes Įsakymo rezoliucinė dalis prieštarauja jo motyvuojamajai daliai (Išvadai) be jokių motyvų ir paaiškinimų.
Atsižvelgiant į tokį prieštaravimą nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Įsakymu tinkamai parinkta tarnybinė nuobauda, nes Išvadoje nėra siūloma skirti jokios tarnybinės nuobaudos. Priešingai, jos siūloma neskirti iš viso. Todėl neaišku, kuo remiantis Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda ir kodėl būtent tokia buvo parinkta. Jokių savarankiškų motyvų tokiam sprendimui pagristi jį priėmusi pareiškėjos vadovė Įsakyme nenurodė.
Be to, kaip minėta, tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant, be kita ko, ir į kaltę (VTĮ 23 str. 2 d.), tačiau šiuo atveju Išvadoje pareiškėjos kaltė iš viso nebuvo analizuota, nebuvo nustatinėjama nei jos forma, nei vertinami tai patvirtinantys duomenys. Atitinkamai, Įsakymu nusprendus, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, neaišku kuo remiantis ir kodėl Administracijos direktorė konstatavo pareiškėjos kaltę, kaip būtinąjį tarnybinio nusižengimo požymį. Šiuo atveju Įsakyme pateikiama nuoroda į Išvados rezoliucinę dalį nėra susijusi su kaltės pagrindimu, nes Išvadoje, nei aprašomojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje, pareiškėjos kaltė nebuvo vertinama ir nebuvo aptarta. Tai reiškia kad Įsakyme pareiškėjos kaltė dėl tarnybinio nusižengimo iš viso nėra motyvuotai pagrįsta.
Taigi, skundžiamą Įsakymą pareiškėjos vadovė priėmė nesivadovaudama Išvada ir jos motyvais, kadangi Išvadoje nebuvo Įsakymui priimti reikiamų duomenų, o buvo nustatytos kitokios aplinkybės dėl pareiškėjos veiksmų pasekmių, veiksmų kvalifikavimo kaip mažareikšmio tarnybinio nusižengimo, taip pat buvo pateiktas priešingas pasiūlymas – tarnybinės nuobaudos neskirti. Nepaisant to, Administracijos direktorė skundžiamame Įsakyme pati padarė kitokią išvadą - kad pareiškėjos veiksmai vertintini kaip tarnybinis nusižengimas, už kurį yra pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą. Tačiau teismas konstatuoja, kad ir ši išvada, nepaisant to, kad Administracijos direktorė tokios išvados iš viso neturi teisės daryti jeigu Komisija dėl jos nepasisakė savo Išvadoje, o nusprendė priešingai (neskirti tarnybinės nuobaudos), yra be jokių motyvų.
Šiuo atveju pareiškėjos vadovė tiesiog nusprendė, kad pareiškėjos veiksmai nėra mažareikšmis tarnybinis nusižengimas, bet jokių motyvų, kodėl tokią išvadą padarė, kuo ją grindžia ir kodėl nesutinka su Komisijos pateiktu Išvadoje pareiškėjos veiksmų kvalifikavimu, skundžiamame Įsakyme nenurodė. Vien tai, kad savo motyvus atsakovė bando paaiškinti ginčą nagrinėjant teisme neturi įtakos nemotyvuoto Įsakymo teisėtumui, nes, kaip minėta, individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti priimtame administraciniame akte, o kilus ginčui teisme, skundžiamo akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nebuvo nurodyti) ar papildymas naujais motyvais negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.
Pažymėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinis aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys, todėl įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina pakartoti padarytus pažeidimus ir nuobaudos skyrimo motyvus, nes, kaip minėta, patvirtinta motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, laikoma šio akto motyvuojamąja dalimi. Tai reiškia, kad skundžiamame Įsakyme pareiškėjos vadovė gali tiesiogiai ir nenurodyti savo asmeninių sprendimo motyvų, tačiau tik su sąlyga, jeigu tokie motyvai būtų aiškiai išdėstyti Išvadoje, su kuria ji sutiktų. Tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad Administracijos direktorė nesutiko su Komisijos pateikta Išvada dėl pareiškėjos veiksmų kvalifikavimo, bet jokių savo motyvų dėl tokio nesutikimo Įsakyme neišdėstė. Todėl neaišku, kuo remiantis Įsakymu buvo pripažinta, jog pareiškėjos veiksmai nėra mažareikšmis tarnybinis nusižengimas, kaip kad nustatė Komisija pateiktoje Išvadoje, ir kodėl pareiškėjos veiksmuose buvo nustatyta jos kaltė.
Įvertinęs nurodytus skundžiamo Įsakymo motyvavimo trūkumus teismas konstatuoja, kad toks individualus administracinis aktas yra visiškai nemotyvuotas ir akivaizdžiai pažeidžia VAĮ nuostatas (10 str. 5 d. 5 p. 6 p.) dėl administraciniam aktui keliamų motyvavimo reikalavimų, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir dėl to, kad jis yra neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (VAĮ ir Aprašui) (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).
Kadangi pareiškėjos skundas tenkinamas ir atsakovės Įsakymas naikinamas, atsakovė nėra proceso šalis kurios naudai priimtas sprendimas, todėl atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.
Pareiškėja prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas neteikė ir jas patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. L. skundą patenkinti.
Panaikinti Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorės 2025 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. PA-216 „Dėl V. L. galimo tarnybinio nusižengimo“, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
Atsakovės Kelmės rajono savivaldybės administracijos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.