- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-27
- Bylos Nr.
- 2-2084/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- R. K.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5264-585/2014, kuria atmestas pareiškėjo R. K. skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „RŪMAS“ kreditorių komiteto 2014 m. liepos 14 d. nutarimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas R. K. (BUAB „RŪMAS“ kreditorius) pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu prašė panaikinti BUAB „RŪMAS“ kreditorių komiteto 2014 m. liepos 14 d. nutarimus, kuriais komiteto nario ir hipotekos kreditoriaus AB DNB banko iniciatyva buvo nutarta parduoti bankrutavusios įmonės turtą – šešis žemės sklypus (kreditorių komiteto nutarimai posėdžio darbotvarkės klausimais Nr. 2.1. ir 2.2.).
Skunde nurodė, kad pirmuoju ginčijamu kreditorių komiteto nutarimu nutarta parduoti penkis žemės sklypus kaip atskirą vientisą turtinį vienetą už 11 000 000 Lt, o antruoju nutarimu – vieną žemės sklypą už 1 200 000 Lt. Turtą nutarta parduoti ne varžytynėse, bet skelbiant apie pardavimą vietinėje spaudoje, nustatant trisdešimties dienų nuo paskelbimo apie pardavimą terminą pasiūlymams pateikti. Pareiškėjo teigimu, ginčijamais nutarimais nustatytas turto pardavimas prieštarauja bankroto procedūrų tikslui – patenkinti kuo didesnės dalies kreditorių reikalavimus, kadangi jis palankus tik hipotekos kreditoriui AB DNB bankui, kuriam parduodamo turto kainos pakaktų jo reikalavimams padengti. Nurodė, kad nustatyta pardavimo kaina yra aiškiai per žema, nėra pagrindžiama jokiais objektyviais duomenimis apie sklypų vertę. Nurodė, jog nebuvo atliktas parduodamo turto vertinimas, nors vertinimo būtinumas akcentuojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime Nr. 33. Taip pat nurodė, jog kelis sklypus pagal pirmąjį ginčijamą kreditorių komiteto nutarimą nutarta parduoti kaip atskirą turtinį vienetą, nors parduodant atskirus sklypus būtų galima gauti didesnę kainą, be to, atskiri sklypai galėtų būti parduoti atskiriems pirkėjams, kurie, nors ir nebūdami pajėgūs įsigyti visų sklypų kartu, galėtų sumokėti geresnę kainą už kiekvieną atskirai parduodamą sklypą. Pareiškėjo įsitikinimu, netgi kreditorių dauguma negali priimti nemotyvuotų sprendimų.
BUAB „RŪMAS“ bankroto administratorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad kreditorių komitetas teisėtai pasinaudojo savo kompetencija spręsti dėl turto pardavimo, o turto vertinimas prieš jo pardavimą nėra privaloma procedūra. Bankroto administratorius taip pat nurodė, kad kreditorių komitetas, kaip kreditorių visumos atstovas, sprendžia dėl pagrindinių bankroto procedūrų vykdymo, tarp jų – ir dėl disponavimo bankrutavusios įmonės turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2009 m. spalio 28 d. buvo atliktas ginčo žemės sklypų vertinimas, kurio pagrindu nustatyta, jog visų žemės sklypų rinkos vertė fiksuojama 10 880 000 Lt. Vertinimo išvadoje nurodoma, kad likvidacinė viso šešių žemės sklypų vertė yra 7 600 000 Lt, pažymint, kad vienas šių sklypų kaip atskiras turtinis vienetas nėra likvidus, nes yra skirtas tik aptarnauti greta esančius sklypus. Atmesdamas skundo argumentus dėl pasirinkto sklypų pardavimo būdo (parduoti sklypus kaip vientisą objektą) teismas akcentavo paties pareiškėjo paaiškinimus, duotus nagrinėjant kitą ginčą, esą atskiri mažesni sklypai turi mažesnę vertę, todėl sėkmingam verslui vykdyti buvo būtina įsigyti nuosavybėn ir sujungti kelis žemės sklypus. Be to, pats pareiškėjas yra nurodęs, jog nevaldant bendrai žemės sklypų nebūtų galimybės gauti leidimo statybai, todėl buvo būtina nusipirkti 7 ar 8 žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jo siūlomas pardavimo būdas būtų naudingesnis.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą, priėjo išvadą, jog teisės aktuose nustatyta privaloma turto vertinimo tvarka buvo panaikinta, taigi ši tvarka palikta spręsti didesnės dalies kreditorių nuožiūrai. Teismas pažymėjo, jog kreditorių nuožiūrai palikta nustatyti ir turto pardavimo procedūras, todėl kreditoriai turi teisę nuspręsti parduoti turtą aukcione, derybų su pasirinktu pirkėju būdu, skelbiant apie pardavimą spaudoje arba bet kuriuo kitu įstatymais nedraudžiamu būdu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kreditorių komitetas, priimdamas ginčijamą nutarimą, rėmėsi 2009 metais atliktu turto vertinimu, o kreditoriui, nesutinkančiam su turto pardavimo kainos nustatymu, nepateikus kitų duomenų apie galimą kitokią turto vertę (ir pradinę pardavimo kainą), veikė teisėtai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kreditorių komiteto nutarimas darbotvarkės klausimu Nr. 2.2. apskritai nebuvo priimtas, o buvo nuspręsta šio klausimo svarstymą atidėti kitam kreditorių komiteto posėdžiui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas R. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį, kuria atmestas reikalavimas panaikinti BUAB „RŪMAS“ kreditorių komiteto 2014 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 2.1., ir išspręsti klausimą iš esmės – BUAB „RŪMAS“ kreditorių komiteto 2014 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 2.1, kuriuo nutarta, kad „Žemės sklypai (5 vienetai), kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), parduodami kaip vienas bendras nedalomas turtinis vienetas, nustatant bendrą visų 5 sklypų pardavimo kainą – 11 000 000 Lt. Sklypai parduodami ne varžytynių būdu, apie pardavimą skelbiant vietinėje spaudoje (internete). Pasiūlymų įsigyti sklypus pateikimo terminas – 30 dienų nuo skelbimo paskelbimo momento“, panaikinti ir perduoti šį klausimą BUAB „RŪMAS“ kreditorių komitetui svarstyti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino aplinkybės, jog ginčijamu nutarimu siekiama parduoti iš esmės visą bendrovės turtą. Nuo šio turto pardavimo efektyvumo priklausys bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo mastas ir galimybės. Todėl, nepriklausomai nuo galiojančio teisinio reguliavimo, turėjo būti atliktas turto vertinimas. Anksčiau atliktas šio turto vertinimas nėra aktualus. Teismas nevertino aplinkybės, jog skundžiamu nutarimu nustatyta turto pardavimo tvarka užkerta kelią žemės sklypus parduoti didesne kaina. Sklypus parduodant kaip vieną objektą, užkertama galimybė varžytynėse dalyvauti smulkesniems pirkėjams, kurie finansiškai nepajėgūs įsigyti visų sklypų. Nutarimo dalis dėl informavimo vietinėje spaudoje apie sklypų pardavimą neužtikrina pardavimo skaidrumo, nesudaro prielaidų informuoti maksimalaus pirkėjų rato. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo paaiškinimus kitoje byloje. Pareiškėjas nurodytoje byloje komentavo situaciją, aktualią 2005-2006 metų laikotarpiui.
Atsiliepimas
BUAB „RŪMAS“ bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyta, jog pareiškėjas nenurodė naujų pirmosios instancijos teismo nevertintų argumentų. Administratorius teigia, jog ginčijama turto pardavimo tvarka ir kaina buvo nustatyta vadovaujantis turimu turto vertinimu, kurį įpareigojo atlikti kreditoriai. Procedūrinių pažeidimų nenustatyta, todėl priimti kreditorių komiteto nutarimai yra teisėti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies atmesti pareiškėjo (kreditoriaus) R. K. skundą dėl BUAB „RŪMAS“ kreditorių komiteto 2014 m. liepos 14 d. nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu (nutarimas 2.1), kuriuo nutarta žemės sklypus (5 vienetus) parduoti kaip vieną bendrą nedalomą turtinį vienetą, nustatant bendrą visų 5 sklypų pardavimo kainą – 11 000 000 Lt, sklypus parduodant ne varžytynių būdu, apie pardavimą skelbiant vietinėje spaudoje (internete), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai).
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 21 straipsnyje apibrėžtos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, įtvirtinta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, pabrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartimi UAB „RŪMAS“ iškelta bankroto byla. 2014 m. liepos 14 d. įvyko BUAB „RŪMAS“ kreditorių komiteto posėdis, kuriame priimtas nutarimas (2.1. punktas) parduoti bankrutuojančios įmonės turtą – penkis žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), kaip vieną atskirą objektą už bendrą 11 000 000 Lt kainą. Nutarimu nutarta turtą parduoti ne varžytynėse, o apie pardavimą paskelbiant vietinėje spaudoje (internete). Pareiškėjas, kuris yra bankrutavusios įmonės kreditorius bei kreditorių komiteto narys, atskiruoju skundu ginčija šiuo nutarimo teisėtumą, prašo jį panaikinti bei perduoti šį klausimą kreditorių komitetui nagrinėti iš naujo.
ĮBĮ 25 straipsnio 4 dalis numato, kad kreditorių komiteto nutarimai yra teisėti, jeigu jo posėdžiuose dalyvauja daugiau kaip pusė narių. Kreditorių komitetas priima nutarimus paprasta balsų dauguma, o jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, sprendžiamasis yra pirmininko balsas. Pareiškėjas (apeliantas) nepateikė duomenų, jog ginčijamas kreditorių komiteto nutarimas būtų priimtas nesilaikant ĮBĮ nuostatų. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinis teismas.
Kaip minėta, skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog ginčijamu nutarimu nustatyta bankrutavusiai bendrovei priklausančių sklypų pardavimo tvarka ir kaina prieštarauja teisės aktams bei pagrindiniam tikslui – patenkinti kuo didesnės dalies kreditorių interesus. Tvirtino, jog šiuo atveju buvo būtina atlikti sklypų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog galiojantis teisinis reikalavimas nereikalauja atlikti parduodamo turto vertinimo, o kainos nustatymo klausimas paliktas spręsti įmonės kreditoriams. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde nurodė, jog teismas nevertino aplinkybės, kad ginčijamu nutarimu nuspręsta iš esmės dėl vienintelio bendrovės turto pardavimo, todėl turi būti užtikrintas turto pardavimo efektyvumas. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo pareiškėjo atskirojo skundo argumentu.
Apeliacinis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pasikeitė teisinis reguliavimas ir anksčiau poįstatyminiais teisės aktais nustatyta privaloma turto vertinimo tvarka yra panaikinta (LR Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimas Nr. 322), tad pardavimo kainos nustatymo klausimai palikti spręsti didesnės dalies kreditorių nuožiūrai, atskiruoju skundu nekeliamas šios teismo nuostatos teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo dalykas, tokiu būdu apibrėžiant bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas. Spręstina, jog po skundžiamos nutarties priėmimo apeliantas tokio argumento (dėl parduodamo turto privalomo vertinimo) nebepalaiko. Nurodytu pagrindu apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta ir plačiau dėl jos nepasisako. Apeliacinis teismas sprendžia, jog apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atskiruoju skundu savo poziciją turto kainos nustatymo klausimu grindžia objektyviais duomenimis nepagrįstomis prielaidomis, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Teismo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, jog kreditorių komitetas priėmė nutarimą dėl parduodamo turto kainos nustatymo vadovaudamasis ir 2009 metais atlikto turto vertinimo išvadomis, savaime neleidžia teigti, jog ginčijamu nutarimu nustatyta kaina yra pernelyg žema, jog ankstesni turto vertinimo duomenys ginčijamo nutarimo priėmimo metu buvo nebeaktualūs. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių kitokią realią ginčo turto pardavimo kainą. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro prielaidų abejoti kreditorių komiteto nustatytos sklypų pardavimo kainos objektyvumu. Nurodytų aplinkybių kontekste, t. y. nesant objektyvių prielaidų abejonėms dėl nustatytos pardavimo kainos objektyvumo (realumo), apeliacinis teismas atmeta apelianto argumentą, jog ginčo situacijoje buvo būtina atlikti turto vertinimą.
Kaip minėta, apelianto vertinimu, priėmus ginčijamą nutarimą buvo nustatyta netinkama turto pardavimo tvarka – nutarta pardavinėti visus penkis žemės sklypus kaip vieną bendrą objektą – turto vienetą. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju tikslinga sudaryti galimybę sklypus pirkti atskirai po vieną, nes tokiu atveju būtų užtikrinta galimybė šioje procedūroje dalyvauti smulkesniems pirkėjams, kurie nėra finansiškai pajėgūs įsigyti visą sklypų kompleksą. Apeliacinis teismas šiuos atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais. Pirmiausiai pažymėtina, jog ir šiuos argumentus apeliantas grindžia objektyviai nepagrįstais ir išimtinai deklaratyviais samprotavimais. Teismo vertinimu, jau vien tokia aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą atmesti minėtus apelianto argumentus. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas analizuojamus pareiškėjo argumentus, akcentavo paties pareiškėjo paaiškinimus, duotus sprendžiant kitą ginčą BUAB „RŪMAS“ bankroto byloje, kurioje pareiškėjas laikėsi visiškai priešingos pozicijos, esą ekonomiškai naudingesnis yra kompleksinis šių sklypų pirkimas (įsigijimas). Nurodytoje byloje pareiškėjas tvirtino, jog nevaldant visų sklypų nebūtų galimybės gauti leidimo statyboms. Atskiruoju skundu apeliantas neneigia savo ankstesnių paaiškinimų turinio, tačiau tvirtina, jog tie paaiškinimai atspindi situaciją 2005-2006 metų laikotarpiu. Apeliacinis teismas tokį argumentą laiko apelianto pasirinkta, tačiau objektyviais duomenimis nepagrįsta atsikirtimo pirmosios instancijos teismo motyvams versija (CPK 178 straipsnis). Teismui nėra pateikta duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog ankstesniu laikotarpiu apelianto akcentuotas ginčo sklypuose vystytinų verslo projektų komercinis patrauklumas būtų iš esmės pasikeitęs. Kadangi paties apelianto nurodytu laikotarpiu, siekiant investuoti į ekonomiškai patrauklų verslo projektą, buvo poreikis įsigyti kelių žemės sklypų kompleksą, pagrįsta ir protinga daryti išvadą, jog siekiant didžiausios ekonominės naudos (grąžos) bankrutavusiai įmonei, šį turtą taip pat tikslinga parduoti (ar bent bandyti tai padaryti) analogiškos sudėties. Be to, manytina, jog toks sklypų pardavimo būdas užtikrintų operatyvesnį kreditorių interesų tenkinimą. Jau pažymėta, jog pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės deklaratyviais teiginiais, todėl nesant objektyvių duomenų (pvz., konkrečių potencialių pirkėjų pasiūlymų, skelbimų apie panašių sklypų pardavimą ir pan.) teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, jog komerciškai naudingesnis šiuo atveju būtų atskirų pavienių sklypų pardavimo būdas.
Nėra pagrindo pritarti ir apelianto nuostatai, jog ginčijamo nutarimo dalis dėl informavimo apie sklypų pardavimą vietinėje spaudoje esą neužtikrina pardavimo skaidrumo, nesudaro prielaidų informuoti maksimalų pirkėjų ratą. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog teisė pasirinkti pardavimo būdą, be kita ko, ir informavimo šaltinius, priklauso nuo kreditorių visumos valios. Sutiktina su skundo argumentu, jog paskelbimas platesnio pobūdžio informavimo priemonėse (pvz., respublikinėje spaudoje) galėtų užtikrinti didesnio rato potencialių pirkėjų dalyvavimą turto realizavimo procedūroje. Tačiau nėra pagrindo ginčo nutarime nurodytą išviešinimo priemonę „internetą“, atsižvelgiant į dabartinį šios priemonės prieinamumą ir populiarumą, vertinti tik kaip siaurą (vietinį) informavimo būdą. Be to, akivaizdu, jog apeliantas, būdamas įmonės kreditoriumi, tiesiogiai suinteresuotas ginčo turto pardavimo procedūros sėkme. Todėl siekdamas šio tikslo, jis gali imtis tiek savarankiškų priemonių, nukreiptų į procedūros pristatymą potencialių pirkėjų ratui, tiek prašyti (reikalauti) bankroto administratoriaus imtis papildomų priemonių šiam tikslui įgyvendinti
Apeliacinis teismas pažymi, jog vykdyti įmonės bankroto procedūras pavesta ne valdžios institucijoms, o įmonės kreditorių visumai – kreditorių susirinkimui ar kreditorių komitetui, jei toks sudaromas (ĮBĮ 21, 23, 25 straipsniai). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su įmonės veikla susijusius klausimus, kaip, pavyzdžiui, tęsti ar nutraukti įmonės ūkinę komercinę veiklą, kaip disponuoti įmonės turtu, likviduoti įmonę ar spręsti dėl taikos sutarties sudarymo. Kaip jau pažymėta, kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Teismo vaidmuo tokio pobūdžio ginčuose iš esmės nėra nukreiptas į skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo ekonominio pagrįstumo ir naudingumo vertinimą. Būtent įmonės kreditoriai, veikdami kaip bonus pater familias, yra suinteresuoti savo reikalavimų patenkinimu ir į šį tikslą nukreiptų sprendimų priėmimu. Todėl panaikinti kreditorių priimtą nutarimą remiantis ekonominio pobūdžio argumentais būtų reikalinga tuomet, kai toks nutarimas akivaizdžiai prieštarautų ekonominei logikai ir negalėtų būti pateisintas jokiais racionaliais motyvais. Tačiau vien tik skirtingas kreditorių suvokimas dėl konkrečiu atveju ekonomiškai naudingesnio sprendimo nėra pagrindas paneigti teisėtai nutarimą priėmusių kreditorių valios (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-570/2012).
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis konstatuojama, kad apelianto argumentai nesudarė pagrindo panaikinti ginčijamą kreditorių komiteto nutarimą.
Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Šioje byloje daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.