Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų L. Š., R. Š. ( ir D. Š. bei K. Š. įstatyminių atstovų) apeliacinį skundą prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. (ir K. D. įstatyminė atstovė) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių ir pareigų perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba), L. Š., R. Š., D. Š. (įstatyminiai atstovai L. Š. ir R. Š.), K. Š. (įstatyminiai atstovai L. Š. ir R. Š.), A. K., K. D. (įstatyminė atstovė A. K.), A. B., Z. B. (įstatyminė atstovė A. B.) ir R. B. (įstatyminė atstovė A. B.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atkreipia dėmesį į tai, kad L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymas buvo adresuotas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, o ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Aplinkybė, kad toks prašymas laikantis įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos buvo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybei nebuvo įrodyta ir teismas šio fakto nepripažino. Vilniaus miesto savivaldybėje pirmasis A. P. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatus su pridėtu 2001 m. gruodžio 28 d. prašymo nuorašu buvo gautas tik 2008 m. vasario 22 d., t. y. jau praleidus įstatymų nustatytus terminus. Todėl šis prašymas negali būti vertinamas kaip pakartotinis ar tęstinis veiksmas siekiant atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisės į žemę atkūrimo klausimų sprendimas yra ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos kompetencija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje (adm. byla Nr.A146-1075/2009), priešingai nei nurodo pareiškėja, nepatvirtino aplinkybes, kad L. K. tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių į pastatus atkūrimo. Šioje nutartyje teismas pasisakė, kad L. P. iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, o neturėdama tokios teisės, ji negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymu nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų. Teismas taip pat išaiškino, jog faktinė aplinkybė, kad L. K. 2002 m. liepos 3 d. testamentu visą savo turtą paliko A. P., suteikia pareiškėjai teisę pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą siekti nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą mirusiosios L. K. vardu įstatymų nustatyta tvarka ta apimtimi, kuria savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pareiškusi L. K. iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.).

Pažymėjo, kad šiuo atveju svarbiausia aplinkybė yra ta, ar savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų nustatytais terminais ir tvarka buvo pareiškusi L. K., o jei buvo pareiškusi, tai kokia apimtimi. Iš 2001 m. gruodžio 28 d. prašymo turinio matyti, jog prašoma atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o ne į pastatus. Tuo metu galiojusioje Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d/ nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) buvo numatyti atvejai, kada laikytina, kad paduotas prašymas dėl pastatų gali būti pripažįstamas kartu ir prašymu dėl žemės sklypo. Tačiau Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nėra nuostatos, kad pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę gali būti (ar yra) laikytinas kartu ir prašymu atkurti nuosavybės teises į pastatus nepriklausomai nuo to, ar prašyme tai nurodoma ar ne.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (procesinių teisių ir pareigų perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba) pareiškėjos skundą prašė nagrinėti teismo nuožiūra.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. Š. ir L. Š., kurie kartu yra ir trečiųjų suinteresuotų asmenų D. Š. ir K. Š. įstatyminiai atstovai, su skundu nesutiko.

II.

Teismas pirmiausia nustatė bylai aktualias faktines aplinkybes. Nustatė, kad L. K. (2004 m. rugsėjo 14 d. mirė, adm. byla Nr. I-3238-437/2008, b. l. 11) 2001 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą (I t., b. l. 8) atkurti nuosavybės teisę į V. K. (savo senelei) priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą, 3 ha žemės (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1999 m. balandžio 9 d. pažymėjime Nr. T-871-P ir 2002 m. rugsėjo 25 d. pažymėjime Nr. T-871-P (I t., b. l. 62, 63), išduotame pagal L. K. 2002 m. liepos 9 d. prašymą, nurodyta, kad Vilniaus miesto magistrato archyviniame fonde esančiame (duomenys neskelbtini) g. nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų sąraše įrašyta R. M., vieno medinio namo 32744 (matavimo vienetas nenurodytas) ploto Šv. Dvasios vienuolyno žemės sklype savininkė, 1933 m. duomenimis M. R. nuosavybės teise turėjo 32760 kv. m. ploto žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1937 m. sąraše kaip savininkai nurodyti jau R. M. A. ir V. P.. L. K. 2002 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad M. R. ir V. P. (po antros santuokos – K.) iki 1940 m. žemės nacionalizavimo bendrai privačios nuosavybės teisėmis valdė 32760 kv. m žemės sklypą buvusioje (duomenys neskelbtini), dabar – (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškime nurodė, kad žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jos prosenelė M. R. pirko iš Šv. Dvasios vienuolyno, nes jame stovėjo jos gyvenamasis namas. 1932 m. ištekėjusi jos duktė V. (P.) kaip kraitį gavo pusę namo ir pusę žemės sklypo. M. R. ir V. P. šeima gyveno kartu, bendrai naudojosi namu ir prie jo esančiu žemės sklypu. M. R. mirus (1941 m.), visą jos turtą paveldėjo duktė V. (P.), kuri gyveno paveldėtame name ir valdė paveldėtą sklypą iki savo mirties, t.y. iki 1969 m. (b. l. 54) Po jos mirties namą paveldėjo L. K. motina E. D., kuri naudojosi ir prie namo esančiu sklypu. Teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu šiame name gyveno L. K.. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. R. ir V. P. nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos valdė 32760 kv. m ploto žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (adm. byla Nr. I-3238-437/08, b. l. 26-27).

Pareiškėja 2008 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje iki nacionalizacijos priklausiusius V. K., taip pat nuosavybės teises bei įpėdinystę patvirtinantiems dokumentams pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu (adm. byla Nr. I-3238-437/08) pareiškėjos prašymą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (adm. byla Nr. A146-1075/2009) apeliacinį skundą atmetė, o pirmos instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog faktinė aplinkybė, kad L. K. 2002 m. liepos 3 d. testamentu visą savo turtą paliko pareiškėjai, suteikia jai teisę pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą siekti nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą mirusiosios L. K. vardu įstatymų nustatyta tvarka ta apimtimi, kuria savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pareiškusi L. K. iki įstatymu nustatyto termino.

Teismas, nustatęs bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, kokia apimtimi savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) yra pareiškusi pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą L. K..

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad pateikdama 2001 m. gruodžio 28 d. prašymą L. K. įstatymo nustatytais terminais išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į išlikusį V. K. iki nacionalizavimo priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 4 punkte numatyta nekilnojamojo turto, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąvoka ir pažymėjo, kad ši sąvoka apima: žemę, miškus, vandens telkinius, ūkinės – komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, bei jų priklausinius. Teismas vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės, t. y. tai, jog V. K. iki savo mirties valdė žemės sklypą ir gyveno name adresu (duomenys neskelbtini), vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, leidžia daryti išvadą, kad prašydama atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, L. K. turėjo galvoje ir sklypą, ir jame esantį pastatą – gyvenamąjį namą. Teismas pažymėjo, kad priešingu atveju, sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, turėtų būti išspręsti gyvenamojo namo, esančio šioje žemėje juridiniai (servituto ir kiti su tuo susiję) klausimai ir būtų nelogiška daryti išvadą, kad pretendentė atkurti nuosavybės teises būtų atsisakiusi šios savo teisės į nekilnojamąjį turtą ir sutiktų, kad šis namas atitektų valstybei (savivaldybei). Teismas pažymėjo, jog aplinkybę, kad L. K. siekė atkurti nuosavybės teisės ir į gyvenamąjį namą, patvirtina ir jos įgaliota atstovė pareiškėja A. P. ir tas faktas, kad byloje nėra duomenų, kad L. K. būtų siekusi pasinaudoti Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, ar gauti kitas garantijas dėl socialinio būsto.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 60 punktu, nustatančiu, kad piliečiai, kuriems sugrąžinti ūkinės – komercinės paskirties pastatai, gali atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą nepriklausomai nuo to, ar buvo paduotas atskiras prašymas grąžinti šią žemę bei šios Tvarkos 68 punktu, kuris nustato, kad piliečiai, kuriems sugrąžinti gyvenamieji namai, jų dalys, butai, gali atkurti savo nuosavybės teises į namų valdos žemės sklypą nepriklausomai nuo to, ar buvo paduotas atskiras prašymas grąžinti šią žemę. Pažymėjo, kad toks reglamentavimas suponuoja institucijos veiklos – gero viešojo administravimo principus. Teismo vertinimu, šiais principais turėjo vadovautis L. K. prašymą gavusi institucija (Vilniaus apskrities viršininko administracija), vykdydama savo funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo sityje – gavusi prašymą bei duomenis ir archyvo pažymėjimus, kuriuose nurodyta, kad iki nacionalizavimo, asmuo į kurio nekilnojamąjį turtą jį prašė atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą - žemę ir gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kilus abejonėms dėl to, kokia apimtimi L. K. siekia atkurti nuosavybės teises, turėjo šį klausimą išsiaiškinti ir, esant reikalui, tikslinti. Aplinkybė, kad prašymas paduotas ne tai institucijai, negalėjo būti pagrindu L. K. prašymą vertinti kaip paduotą vien dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Vadovaujantis gero viešojo administravimo principu ir konstitucine nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, prašymas jį gavusios institucijos galėjo būti persiųstas nagrinėti kompetentingai institucijai, šiuo atveju – Vilniaus m. savivaldybės administracijai. Pažymėjo, kad atitinkamą praktiką (ABTĮ 13 str.) dėl gero viešojo administravimo principo taikymo formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( pvz., administracinės bylos Nr. A143 – 753/2009, Nr. A556 – 1791/2008).

Remdamasis šiais argumentais teismas priėjo prie išvados, kad L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, apima jos senelės V. K. (P.) nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę bei jame esančius pastatus (gyvenamąjį namą).

III.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymo turinys yra konkretus ir aiškus (dėl 3 ha žemės (duomenys neskelbtini)), prašymas adresuotas institucijai, kompetentingai spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimus. Be to, byloje nėra duomenų, kad L. K. prie prašymo ar vėliau iki nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) būtų pateikusi kokius nors dokumentus, patvirtinančius teisę pretenduoti į namą. Teismas L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymą išaiškino plečiamai be jokio pagrindo. L. K. prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į namą nebuvo pateikusi, tokį prašymą 2008 m. vasario 2 d. pateikė jos turto paveldėtoja pagal testamentą A. P..

2. Žemės sklypas turėtoje vietoje priskirtas valstybės išperkamai žemei ir įstatymu nustatyta tvarka yra išspręsta dėl nuosavybės teisių atkūrimo suteikiant lygiavertį žemės sklypą. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo į žemę turėtoje vietoje klausimas nesprendžiamas.

3. Teismas sprendime pasisako dėl aiškios gyvenamojo namo priklausomybės iki 1940 m., tačiau byloje nėra duomenų apie turto konfiskavimą ar palikimo priėmimą po L. K. prosenelės M. R. mirties (1941 m.)

Prisidėdamas prie apeliacinio skundo trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. (kartu ir K. D. įstatyminė atstovė) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Jokių paaiškinimų ir argumentų nepateikia (II t., b.l.1).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. A51-25673(3.3.2.5.-BR4), kuriuo atsakovas atsakė į pareiškėjos 2009 m.spalio 21 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir namą) (duomenys neskelbtini), Vilniuje pagal testatorės L. K., mirusios 2004 m. rugsėjo 14 d., valią, pareikštą 2001 m. gruodžio 28 d. prašymu.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 17 straipsnis nustato, kad piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės administracijos direktorius ar kita Vyriausybės įgaliota institucija, o prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (iki 2010 m. liepos 1 d. – apskričių viršininkų administracijos). Kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. A51-25673(3.3.2.5.-BR4) turinio, atsakovas šiame sprendime pasisakė savo kompetencijos ribose, t.y. tik dėl nuosavybės teisės atkūrimo į pastatą. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Viešojo administravimo įstatymą jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą atitinkamu klausimu, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pareiškėjos prašymo dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę būtų persiuntęs institucijai, kuriai suteikta kompetencija spręsti prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administraciją prašo išspręsti jos kompetencijai priskirtą klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į pastatą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos pateikti Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 3059 dokumentai patvirtina, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę mirusiosios L. K. vardu yra sprendžiama pagal kompetenciją kitoje valstybės institucijoje. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr.2.3-907-01 L. K. pavardė įrašyta į Piliečių, pageidaujančių gauti naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste, sąrašą (b.l. 25-27).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje (adm. byla Nr.A146-1075/2009) konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog L. K. 2002 m. liepos 3 d. testamentu visą savo turtą paliko A. P. (t.y. asmeniui, kurio su nekilnojamojo turto valdyto nuosavybės teise iki nacionalizacijos savininke L. K. senele nesieja giminystės ryšiai), pareiškėja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme turi pagrindą siekti nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą mirusiosios L. K. vardu įstatymų nustatyta tvarka ta apimtimi, kuria savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) yra pareiškusi L. K..

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nuostatą, nagrinėdamas ginčą dėl atsakovo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. A51-25673(3.3.2.5.-BR4) pagrįstumo ir teisėtumo, nustatinėjo kokia apimtimi savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pareiškė L. K.. Įvertinęs pretendentės 2001 m. gruodžio 28 d. prašymo turinį, taip pat kitus dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu priėjo prie išvados, kad šiuo prašymu buvo siekiama atkurti nuosavybės teises į visą V. K. (L. K. senelės) nekilnojamąjį turtą (žemę ir pastatus). Priėjęs prie tokios išvados pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą spręsti pagal pareiškėjos 2009 m. spalio 21 d. kreipimąsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal pretendentės L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymą, ir esant pakankamam pagrindui, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Apeliantų nuomone L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymą pirmosios instancijos teismas išaiškino plečiamai be jokio pagrindo, nes iš šio prašymo turinio yra aišku, kad yra prašoma atkurti nuosavybės teises į žemę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašyme išreikštos valios atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, apimties vertinant įrodymus yra aktualus laikotarpis nuo 1997 m. balandžio 20 d. (L. K. motinos E. D. mirties, nes pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį L. K. galėjo pretenduoti į savo senelės žemę tik po savo motinos mirties) iki 2001 m. gruodžio 31 d. (įstatymu nustatyto termino paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pabaigos), taip pat turi būti atsižvelgta į visus dokumentus, kuriuos L. K. surašė ar gavo iš atitinkamų valstybės institucijų nuosavybė teisių atkūrimo klausimais po 2001 m. gruodžio 31 d. iki savo mirties (2004 m. rugsėjo 14 d.).

Iš Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr.3059 (b.l.24-63) esančių dokumentų matyti, kad be pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto 2001 m. gruodžio 28 d. prašymo, šioje byloje yra dar vienas L. K. prašymas atkurti nuosavybės teises. Šis prašymas surašytas 2001 m. gruodžio 14 d. užpildant blanką ir į jį įrašant, kad prašoma atkurti nuosavybės teises į žemę (3 ha) (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu 2001 m. gruodžio 28 d. prašymas yra surašytas laisva forma ir nuo pirmojo skiriasi tuo, kad jame pirmiausia apibendrintai įrašyta, jog prašoma „atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą V. K.“ ir po to yra nurodoma, kad žemė (3 ha) yra (duomenys neskelbtini). Nuosavybę prašoma grąžinti natūra. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių duomenų, kad antrasis prašymas būtų rašytas pasiūlius Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui atlikti kokius nors pirmojo prašymo patikslinimus. Tai suteikia pagrindą vertinti, kad 2001 m. gruodžio 28 d. prašymas buvo pateiktas pačios pretendentės iniciatyva. Byloje nustatyta aplinkybė, kad L. K. praėjus dviems savaitėms po pirmojo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo iki įstatymu nustatyto galutinio termino paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pabaigos padavė antrąjį laisva forma surašytą prašymą, vertinant šią aplinkybę kartu su kitais įrodymais (2002 m. birželio 21 d. notaro patvirtintu įgaliojimu L. K. įgaliojo A. P. ją atstovauti visose įstaigose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir pastatus (duomenys neskelbtini), po to šį jai priklausantį turtą parduoti; pateikė žemėtvarkos skyriui gautą iš archyvo pagal 2002 m. liepos 9 d. prašymą 2002 m. rugsėjo 25 d. pažymėjimą, kuriame yra 1925 m. duomenys apie savininkės M. R. medinį namą (duomenys neskelbtini) g. 32744 (matavimo vienetas nenurodytas) ploto Šv. Dvasios vienuolyno žemės sklype) yra pakankamas pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo ištyrus ir įvertinus įrodymus padarytomis išvadomis, kad L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašyme dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra pareikšta valia atkurti nuosavybės teises į visą jos senelės V. K. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t.y. į žemę ir pastatus (gyvenamąjį namą). Pažymėtina, kad 2001 m. gruodžio 28 d. prašymo tekste yra tik vienas skyrybos ženklas ir tai apsunkina prašymo turinio suvokimą. Todėl šiuo prašymu išreikšta pretendentės valia gali būti atskleista tik vertinant kartu su kitais pirmiau minėtais susijusiais įrodymais. Apeliantų argumentai dėl 2001 m. gruodžio 28 d. prašymu išreikštos valios apimties yra pateikti neatsižvelgiant į pirmiau aptartus byloje esančius įrodymus, todėl yra atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantų argumentai dėl to, kad byloje nėra duomenų apie palikimo priėmimą po L. K. prosenelės M. R. mirties, taip pat apie turto konfiskavimą nagrinėjamoje byloje iškeltam ginčui nėra reikšmingi, kadangi teismas pagal iškelto ginčo ribas nenagrinėjo klausimo, ar pakanka V. K. nuosavybę į gyvenamąjį namą patvirtinančių dokumentų, o tik sprendė ar atsakovas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. A51-25673(3.3.2.5.-BR4) pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjos 2009 m. spalio 21 d. prašymą (nenagrinėjo iš esmės klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo). Vertinti, ar pateiktų dokumentų pagrindu gali būti priimtas pretendentui palankus sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra institucijos, kuriai suteikti įgaliojimai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kompetencija.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. A51-25673(3.3.2.5.-BR4) negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu ir dėl to, kad kaip matyti iš jo turinio, atsakovas šį sprendimą priėmė neišanalizavęs L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymo ir kitų su juo susijusių dokumentų, netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (adm. byla Nr.A146-1075/2009), kadangi šioje byloje teismas L. K. valios išraiškos (tinkamumo ar netinkamumo) nenagrinėjo, o tik konstatavo, kad A. P. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme turi pagrindą siekti nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą mirusiosios L. K. vardu įstatymų nustatyta tvarka ta apimtimi, kuria savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) yra pareiškusi L. K..

Vien ta aplinkybė, jog piliečio prašymas atkurti nuosavybės teises paduotas iki įstatymu nustatyto termino ne tai institucijai pati savaime negali būti kliūtis spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų L. Š., R. Š. (ir D. Š. ir K. Š. įstatyminių atstovų), prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. (ir K. D. įstatyminė atstovė) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.