Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Vidos Stonkuvienės,

2019 m. lapkričio 21 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019-08-22 sprendimo Nr. 19-IL-85-00338-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus” (minėta, toliau – ir ginčijamas sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus ginčijamą sprendimą, pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (minėta, toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (minėta, toliau - GŠKĮ) reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (GŠKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Ginčijamu sprendimu vadovaujantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais bei 18 straipsnio 2 dalies 12 punktu nuspręsta: 1) panaikinti 2019-07-04 sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (atsakymo Nr. 19-S-85-00176-e); 2) neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.

Ginčijamame sprendime nurodyta, kad atlikus patikrinimą Policijos licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje, nustatyta, jog pareiškėjui 2018-06-20 sprendimu Nr. 18-IL-85-00189-e buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0000836. Minėtas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo panaikintas gavus informaciją, kad 2018-04-14 Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (minėta, toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį. Nurodyta, jog 2018-04-04 buvo gauta informacija, kad registruotas E. G. pareiškimas apie tai, jog 2018-04-14, (duomenys neskelbtini), jį priverstinai sustabdė automobilis, iš kurio išlipęs vaikinas jam sudavė ne mažiau vieną smūgį į veidą, dėl ko jam buvo sukeltas fizinis skausmas, po to jis buvo pargriautas ir jam buvo įspirta į nugaros sritį ir galvą, kas taip pat jam sukėlė fizinį skausmą. Nurodyta, kad 2018-04-16 pareiškėjas pripažintas kaltinamuoju, o 2018-06-15 Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūra (Šilutė) aptartą ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 5 punktu, nes įtariamasis ir nukentėjusysis susitaikė. Nurodyta, kad Tauragės apylinkės teismo 2018-06-19 nutartimi patvirtintas 2018-06-15 nutarimas. Ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, kad tyrimo metu pareiškėjas pripažino savo kaltę, įvykio metu buvo neblaivus, nustatytas 0,86 promilės girtumas. Pažymėtas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas. Ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo įvykdyta įvykdyta nusikalstama veika buvo įvykdyta iš chuliganiškų paskatų, ir šis įvykis charakterizuoja pareiškėją, kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. ginčijamame sprendime, be kita ko, nurodyta, jog patikrinus administracinių nusižengimų registre esančią informaciją apie pareiškėją, rasta informacija, kad jis per penkis metus yra padaręs du administracinius nusižengimus (pažeidimus): 2015-11-27 baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ir ANK) 124 straipsnio 4 dalį, o 2018-02-22 baustas pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį.

Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino pareiškėjo veiksmus, kurie neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenybę, jo elgesio pobūdį, ir vadovaudamasis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, padarė išvadą, kad pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu jo elgesio praeityje vertinimu, nurodo, jog atsakovo nurodyti faktai (jų pareiškėjas nekvestionuoja) nesudaro pagrindo neišduoti jam prašomo leidimo.

GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Matyti, kad pagal GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Aiškindama minėtą teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, teisėjų kolegija pažymi, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu” aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Todėl, vertinant tokius duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas.

Be kita ko, aiškindamas GŠKĮ nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (minėta, toliau- ir LVAT) ne kartą konstatavo, jog šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., 2019-10-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-261/2019, 2014-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016-04-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017-05-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2019-10-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-261/2019, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018 ir kt.).

Pasisakydama dėl GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo nagrinėjamos administracinės bylos situacijoje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pretenduojančio gauti leidimą turėti ginklus asmens patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktai reikšmingi asmens nepriekaištingos reputacijos turėjimo ar jos neturėjimo prasme. Šioje teisės normoje (GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalis) yra išsamiai nurodyti konkretūs atvejai, kai asmens patraukimas baudžiamojon ar (ir) administracinėn atsakomybėn nėra suderinamas su jo nepriekaištingos reputacijos turėjimu. Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra nurodytas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad tokio pobūdžio faktinės aplinkybės (asmens patraukimo baudžiamojon ir (ar) administracinėn atsakomybėn faktai) gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik GŠKĮ 18 straipsnio (GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto) taikymo kontekste. Tačiau GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės jos neturi. Jos gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę.

Pažymėtina, kad iš ginčijamame sprendime nurodytų pareiškėjo padarytų nusižengimų daugumą sudaro KET pažeidimai ir tik 1 iš jų yra sietinas su pavojumi visuomenei – nežymus asmens sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad ginčijame sprendime nurodytas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo nutrauktas pareiškėjui ir nukentėjusiajam susitaikius. Kita vertus, taikant GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nėra būtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Vadovaujantis LVAT praktika GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., LVAT 2019-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019, 2019-10-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-261/2019 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovo nurodytas pareiškėjo veikos pobūdis, tiek jos padarymo laikas suponuoja GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo būtinybę. Nagrinėjamu atveju iš 2018-06-15 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą bei Tauragės apylinkės teismo 2018-06-19 nutarties patvirtinti minėtą nutarimą nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš kitą asmenį, bei sukėlė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, būdamas neblaivus. Ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, su kuriomis sutiko pareiškėjas, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjo padaryti pažeidimai sietini su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui, o analizuojant juos atsiradimo laike aspektu, pažymėtina, jog negalima teigti, kad padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme, nes nuo pažeidimų padarymo dar praėjęs labai trumpas laikas. Be kita ko, tokios pozicijos LVAT teisėjų kolegija laikosi, vertindama panašias situacijas ir kitose bylose, kuriose ginčijamas leidimų ginklams neišdavimas/panaikinimas (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-1134/2014, Nr. A143-328/2014, Nr. A-1091-575/2017, A-664-261/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros ir jo naikinti nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad pareiškėjui anksčiau išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus dėl anksčiau aptartame ikiteisminiame tyrime nustatytų aplinkybių buvo panaikintas 2018-06-20. Pareiškėjas iš esmės teismo posėdžio metu nepaaiškino, kodėl šio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė.

Nors pareiškėjas nagrinėjamu atveju nurodo, kad nuo 2013 m. balandžio mėn. turėjo leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, kurį naudojo tik gyvūnų medžioklei, nė karto nebuvo nubaustas už medžioklės taisyklių pažeidimus ir laikytinas kaip pavyzdingas medžiotojas, gerbtinas ir puikiai vertinamas kaip asmuo medžiotojų draugijoje, taip pat pavyzdingai vertinamas ir tarp studentų, nes šiuo studijuoja magistrantūros studijų programoje, teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytus pažeidimus ir jam reikštus įtarimus dėl nusikalstamos veikos, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje. Todėl teisėjų kolegija sutinka su ginčijamame nurodyta išvada, kad faktai apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, padarymo laiką, t. y. vertinant juos kaip visumą, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, ir linkusį daryti teisės

pažeidimus.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (minėta, toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Pastebėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendžia, kad ginčijamame sprendime nurodytos ir nagrinėjant administracinę bylą nepaneigtos faktinės aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino GŠKĮ reikalavimus. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai apie ginčijamo sprendimo nemotyvuotumą yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia pareiškėjas, atsakovas pateikė pakankamai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios nulėmė GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto tinkamą taikymą. Iš ginčijamo sprendimo turinio galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas, todėl galima daryti išvadą, kad jis visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis, kreipdamasis į teismą, kvestionuoja ne vien atsakovo padarytas išvadas ir ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad neaišku, kuo remiantis atsakovas panaikino Tauragės AVPK Veiklos skyriaus viršininkės sprendimą Nr. 19-S-85-00176-e; neaišku, ar įmanomas Tauragės AVPK Veiklos skyriaus viršininkės sprendimo panaikinimas, kai aukštesnio rango pareigūno sprendimas panaikinamas žemesnio rango pareigūno sprendimu.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad 2019-07-02 Tauragės AVPK priimtą sprendimą Nr. 19-IL-85-00256-e patvirtino Tauragės AVPK Veiklos skyriaus viršininkė R. T., o ginčijamą 2019-08-22 sprendimą Nr. 19-IL-85-00338-e patvirtino Tauragės AVPK viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas, V. M. (t. y. aukštesnes pareigas užimančio pareigūno). Pažymėtina, jog GŠKĮ 40 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad sprendimą panaikinti leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimą arba sprendimą nepratęsti nurodyto leidimo galiojimo priima šį leidimą išdavusios policijos įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Nagrinėjamu atveju nėra abejonės, kad anksčiau nurodytas asmuo - Tauragės AVPK viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas - turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą, todėl pareiškėjo argumentai apie tai, kad sprendimas priimtas žemesnio rango pareigūno, nėra pagrįsti.

Be kita ko, teisėjų kolegija vertina, kad anksčiau nurodytas pareiškėjo skundo argumentas susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo galimu pažeidimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia (be kita ko) suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., KT 2000-02-23., 2001-07-12, 2002-11-25, 2003-01-24 ir 2003-03-04 nutarimus). Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo galimo pažeidimo aspektų yra susijęs su tuo, ar viešojo administravimo subjektas gali panaikinti savo priimtą sprendimą (žr., pvz., LVAT 2017-10-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017). Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas paprastai negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis).

GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas, kai policijos įstaiga turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas įvertinęs nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, turėjo teisę panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pažymėtina, jog šioje byloje nėra ginčo dėl to kad pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2019-08-22) 2019-07-02 sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus neatsiėmė, todėl darytina išvada, kad jame nustatytomis teisėmis bei pareigomis nepasinaudojo. Dėl ginčijamu sprendimu panaikintos 2019-07-02 sprendimu įgytos teisės laikyti (nešiotis) ginklus proporcingumo pažymėtina, jog GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Teisėjų kolegijos vertinumu, pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2017-01-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017). Taigi, aplinkybė, jog atsakovas išdavė leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir netrukus jį panaikino, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, pripažintina, jog ginčijamas sprendimas priimtas atsakovo kompetencijos ribose, pagrįstas teisės aktų normomis, minėto akto forma atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, ištyrus bylos rašytinius įrodymus bei įvertinus šalių pateiktus argumentus, nenustatyta ginčijamo sprendimo neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, netinkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjas prašo priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atmetus pareiškėjo skundą, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.