Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas G.Viederis Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00284-2012-5

2013 m. lapkričio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-16 nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-01-29 veikos) ir nuteistas laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu;

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-03-30 veikos) ir nuteistas laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta G. K. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį, kiekvieną dieną nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose gyvenamosios vietos adresu.

Šiuo nuosprendžiu G. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-03-16 veikos), kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš G. K. nukentėjusiosios I. K. naudai priteista 3 000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad jis sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent:

2012-01-29 apie 17.30 val. Gatvės pav. 39-27, Vilniuje, namuose, kur gyveno kartu su žmona I. K., konflikto metu atimdamas iš I. K. mobiliojo ryšio telefoną, kadangi pastaroji ketino iškviesti policiją, ją pargriovė ant lovos ir užlaužė rankas, taip sukeldamas pastarajai fizinį skausmą.

Be to, jis, 2012-03-30 apie 23.00 val. būdamas bute, esančiame Gatvės pav. 39-27, Vilniuje, kur gyveno kartu su žmona I. K., būdamas neblaivus, užgauliojo žmoną I. K. necenzūriniais žodžiais, metė į ją raktus ir pataikė į galvą, susuktu laikraščiu trenkė per veidą, po to du kartus spyrė į sėdmenis, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

2013-09-11 Vilniaus apygardos teisme gautas G. K. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-16 nuosprendį toje dalyje, kur G. K. buvo pripažintas kaltu padarius 2012-01-29 ir 2012-03-30 nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d., taip pat toje dalyje, kur iš G. K. nukentėjusiajai I. K. buvo priteista 3 000 Lt neturtinės žalos, ir G. K. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o I. K. prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

G. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Dėl G. K. argumentų dėl 2012-01-29 nusikalstamos veikos epizodo

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo G. K. padarytą nusikalstamą veiką.

Nors G. K. neigia, kad 2012-01-29, apie 17.30 val., bute, esančiame Gatvės pav. 39-27, Vilniuje, konflikto su žmona I. K. metu, norėdamas atimti iš pastarosios mobiliojo ryšio telefoną, pargriovė ją ant lovos ir užlaužė rankas ir tokiais savo veiksmais sukėlė I. K. fizinį skausmą, jo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymo (2012-01-29 nusikalstamos veikos epizodas) neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: nukentėjusiosios I. K. parodymais (t.1 b.l. 19, 20); paties nuteistojo G. K. parodymais (t.1, b.l. 71, 80); liudytojo A. R. parodymais; 2012-01-29 tarnybiniu pranešimu (t.1 b.l. 14-15); 2012-01-29 I. K. pareiškimu (t.1 b.l. 16); bendrojo pagalbos telefonu įvykio registre užregistruoto įvykio kopija (t.1, b.l. 18); alkotesterio kvitu, iš kurio matyti, kad G. K. 2012-01-29, 18.40 val. nustatytas 1,75 promilės girtumas (t.1, b.l. 65); susitaikymo protokolu (t.1, b.l. 81). Be to, G. K. kaltė dėl šio jam inkriminuoto nusikalstamos veikos epizodo įrodyta ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012-03-28 nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis prejudicinę galią (t.1, b.l. 10-12). Pažymėtina, kad šioje nutartyje G. K. buvo išaiškinta, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 38 str. 3, 4 dalimis, jeigu jis per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinančių priežasčių nevykdys teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas galės panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Taip pat, jam buvo išaiškinta, kad jeigu jis per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Taigi nuteistojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (2012-01-29 nusikalstamos veikos epizodas), sprendimą grindė prielaidomis ir subjektyviais pačios nukentėjusiosios vertinimais, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

Dėl G. K. argumentų dėl 2012-03-30 nusikalstamos veikos epizodo

Nors nuteistasis G. K. taip pat neigia, kad 2012-03-30 apie 23.00 val., bute, esančiame Gatvės pav. 39-27, Vilniuje, kur gyveno kartu su žmona I. K., būdamas neblaivus, užgauliojo žmoną I. K. necenzūriniais žodžiais, metė į ją raktus ir pataikė į galvą, susuktu laikraščiu trenkė per veidą, po to du kartus spyrė į sėdmenis, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, dėl šio nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., epizodo G. K. kaltė taip pat neginčijamai įrodyta.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad raktų ryšulio jis nėra nei matęs, nei turėjęs rankose, kad akistatos metu jis prisipažino spyręs I. K. į užpakalį, kadangi nežinojo, kad tokia akistata bus, jam buvo daromas didelis spaudimas, per akistatą įrodymai buvo pritempti, „išmušti“, jam net nežinant apie raktų metimą arba spyrius. Kolegija juos vertina kaip nuteistojo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo sesers V. R. ir jo motinos Z. K. parodymais, kadangi jų parodymai nėra informatyvūs ir vertintini, kai siekis padėti G. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad tiek V. R., tiek Z. K. į butą, esantį Vytenio g. 39-27, Vilniuje, atvyko, kai pastarasis iškart po konflikto paskambino savo motinai telefonu ir informavo, kad I. K. dėl jo veiksmų iškvietė policiją, todėl prašė skubiai atvykti, taip pat ir tai, kad V. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje bandė suklaidinti teismą, teigdama, kad, joms atvykus, I. K. atrodė lyg apsvaigusi, o G. K. buvo blaivus, kas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi viešame teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad G. K. 2012-03-31 00.22 val. buvo nustatytas 1,92 prom. girtumas.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. K. parodė, kad 2012-03-30 vakare apie 23 val. jai grįžus namo po vakarinio šuns išvedimo, anūkė jai papasakojo, kad kol jos nebuvo, G. K. skambino savo meilužei. Ji paklausė ar tai tiesa, juk jie ką tik susitaikė ir vyras buvo pažadėjęs, kad šiuos santykius nutrauks. Į tai vyras pradėjo ją užgaulioti necenzūriniais žodžiais, metė į ją raktus, gulėjusius ant stalo ir pataikė jai į galvą. Vėliau su susuktu laikraščiu sudavė per veidą, o kai ji paprašė nusiraminti, spyrė jai į užpakalį, po ko ji iškvietė policiją. Mesti raktai į galvą viršugalvyje padarė gumbelį ir taip sukėlė fizinį skausmą, pas medikus nesikreipė (t. 1, b.l. 35, 36).

Apklausta teismo posėdyje I. K. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir parodė, kad jai fizinį skausmą sukėlė G. K. spyriai koja ir į galvą mesti raktai, kurie gulėjo ant stalo. G. K. raktus metė taikydamasis į ją, supykęs dėl paaiškėjusio skambučio savo draugei, o koja spyrė sėdėdamas. Viską matė 7 metų anūkė, kuriai po to reikėjo psichologų pagalbos. Kadangi raktus išsivežė anūkė, ji paprašė sūnaus, kad juos atvežtų ir tuomet nunešė tyrėjai. Neprisimena, ar įvykio metu vyras ją stumdė. Antidepresantus pradėjo gerti po 2011-08-16 įvykių, kai po sumušimo prasidėjo problemos su psichika. Po sistemingai vartojamų vaistų, gali miegoti naktimis, tačiau dar nėra visiškai pasveikusi, nepriaugo svorio, jos būsena nėra tokia, kokia buvo prieš šiuos įvykius, Psichiatro pažymoje yra nurodyta, kad ji gydosi, jai reikalingas gydymas.

Apklaustas teismo posėdyje R. S. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b.l. 57) ir parodė, kad su G. K. nebendrauja nuo praėjusių metų rudens, kai sesuo pasiskundė jam, kad Gintaras ją sumušė. Po to įvykio sesuo vartojo antidepresantus, iki to įvykio ji buvo sveika.

Nukentėjusiosios parodymus taip pat patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniojo patrulio T. B. 2012-03-30 tarnybinio pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo, iš kurio matyti, jog 2012-03-30 23.15 val. Gatvės pav. 39-27, Vilniuje, galimai nukentėjo nuo smurto artimoje aplinkoje I. K., patyrusi fizinį ir psichinį smurtą. Nukentėjusioji nurodė, jog vyras ją griebė už rankos ir spardė. Paklausus ar naudojo kokius daiktus, ji nurodė, jog naudojo raktus ir laikraščius, taip pat nurodė, jog spyrė du kartus (t.1, b.l. 31-33).

Bendrojo pagalbos telefonu įvykio registre užfiksuota, kad 2012-03-30, 23.10 val. buvo kreiptasi bendruoju pagalbos telefonu ir nurodyta, jog Gatvės pav. 39-27, neblaivus pranešėjos vyras spardo žmoną (t. 1, b.l. 34).

Iš 2012-04-27 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog nukentėjusioji I. K. savo iniciatyva pateikė raktų ryšulį: 6 raktus, susegtus į vieną segiklį (t. 1, b.l. 42), kurie vėliau buvo apžiūrėti ir grąžinti nukentėjusiajai (t. 1, b.l. 43-44, 45).

Iš 2012-05-29 akistatos protokolo matyti, jog 2012-05-29 vyko akistata tarp nukentėjusiosios I. K. ir G. K., kurios metu G. K. parodė, jog 2012-03-30 vėlai vakare įvyko konfliktas tarp jo ir žmonos. Konfliktas buvo dėl jo skambučio pažįstamai. Žmona grįžusi pasivaikščiojusi su šuniu, iš karto jam pareiškė pretenzijas, kad jis paskambino savo pažįstamai. Jis susinervino ir paėmęs raktus metė juos į viršų, nusitaikęs į ją. Neprisimena kur pataikė, tiksliai ir nematė kur pataikė. Laikraščius paėmė nuo stalo ir metė į ją, jam atrodo, kad tik vieną kartą metė į ją. Jai išeinant sėdėdamas ant sofos vieną kartą spyrė iš kojos, pataikė į užpakalį. Įtaria, kad žmona buvo išgėrusi (t.1, b.l. 103-104).

Iš alkotesterio kvito matyti, kad G. K. 2012-03-31, 00.22 val., nustatytas 1,92 promilės girtumas (t. 1, b.l. 88).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tai, kad kūno sužalojimo schemoje nėra nurodyta, kad nukentėjusioji patyrė sužalojimą galvos srityje, neteikia pagrindo netikėti jos parodymais, kad kaltinamasis metė jai į galvą raktų ryšulį ir taip sukėlė fizinį skausmą, kadangi raktai, kaip smurtautojo įrankis, minėtame tarnybiniame pranešime yra nurodyti.

Kolegija taip pat atmeta nuteistojo argumentus, kad akistatos su I. K. metu, jam buvo daromas spaudimas ir iš jo buvo „išmušinėjami“ parodymai. Tai, kad akistatos protokolas surašytas teisingai, G. K. patvirtino savo parašu. Taip pat G. K. parašu patvirtintas kiekvienas jo atsakymas, duotas akistatos su I.K. metu.

Apelianto argumentus, kad jis raktus tik pametėjo į viršų, o laikraščius tik pakėlė nuo stalo, kad nespyrė I. K., o tik imitavo spyrį, kolegija vertina kritiškai, kaip nuteistojo gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šie nuteistojo argumentai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia kiti viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog yra įrodyta, kad G. K., jam inkriminuotą veiką (2012-03-30 nusikalstamos veikos epizodas) padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra, suvokė, kad, mesdamas raktus į I. K., susuktu laikraščiu suduodamas jai per veidą bei spirdamas jai koja, sukels nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir norėjo taip veikti. Jo nusikalstami veiksmai yra priežastiniame ryšyje su fizinio skausmo nukentėjusiajai I. K. sukėlimu, todėl darytina išvada, kad G. K. veika yra tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio

Apeliantas nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė I. K. 3000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad I. K. psichikos, nerimo bei kitų su perdėtais išgyvenimais susijusių sutrikimų turi nuo 2010/2011 m., todėl jos deklaruoti nusiskundimai nėra priežastiniame ryšyje su G. K. veika. Tuo tarpu vien neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo nustatymas, nesant priežastinio ryšio tarp nurodytų veiksnių, negali būti laikoma pagrindu žalai atlyginti.

Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tai, kad už nukentėjusiosios išgyvenimus jau yra atlyginta civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo tarp G. K. ir I. K., I. K. remdamasi tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais įrodymais kaip ir šioje byloje prašė teismo atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Todėl mano, jog teismas jau yra išsprendęs neturtinės žalos atlyginimo klausimą I. K. dėl G. K. veiksmų.

Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kadangi faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, jog civilinėje byloje Nr. 2-2617-96/2013 I. K. iš G. K. iš tikrųjų yra priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau visai kitu pagrindu – teismas, spręsdamas I. K. ir G. K. santuokos nutraukimo klausimą, pripažino, kad judviejų santuoka nutraukta dėl G. K. kaltės (sutuoktinio neištikimybės), o pagal Lietuvos Respublikos CK 3.70 str. 2 d. tokiais atvejais kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta dėl santuokos nutraukimo padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Gi, sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą baudžiamajame procese, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Jeigu pasekmės atsiranda dėl sunkių sveikatos sutrikdymų, jei jos susiję su ateities intervencijomis arba su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (kasacinė byla Nr. 2K-171/2008).

Taip pat pažymėtina, jog, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt.

Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5.). Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir susiformavusią teismų praktiką.

Taigi šiuo konkrečiu atveju, įvertinus tai, kad I. K. atžvilgiu dviejų mėnesių laikotarpyje padaryti du tyčiniai nesunkūs nusikaltimai (BK 11 str. 3 d.) sveikatai, dėl ko ji patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir pažeminimą, emocinį sukrėtimą, baimę, psichologinį diskomfortą, todėl darytina išvada, kad už padarytus du nesunkius nusikaltimus I. K. sveikatai pirmosios instancijos teismo priteista iš G. K. I. K. naudai 3000 Lt dydžio suma neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei neprieštarauja formuojamai teismų praktikai (kasacinės nutartys 2K-26/2008, 2K-122/2008, 2K-404/2009 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-16 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantas apeliaciniame skunde pateikdamas tik subjektyvią nuomonę dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-16 nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės remdamasis tais pačiais argumentais, dėl kurių skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakė pirmosios instancijos teismas, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pakeisti ar panaikinti šį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.