Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-02 · Administracinė byla Nr. I-5917-422/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-03-31Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-02
Bylos Nr.
I-5917-422/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01119-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 20.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5917-422/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01119-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 2 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui V. S. (V. S.),

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, atstovei Linai Jančiauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), 5 596,56 Eur turtinės žalos ir 447 724,80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–2) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog nuo 1991 m. rugpjūčio 18 d. yra senatvės pensininkas. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui, buvo neteisingai apskaičiuotas jo draudžiamųjų pajamų koeficientas (2,1413) (toliau – ir Koeficientas), kuris yra neproporcingas pareiškėjo įnašams į Fondo biudžetą 1994–2002 m. laikotarpiu. Tvirtino, jog teisės aktais buvo nustatyta ydinga pensijos apskaičiavimo tvarka. Pareiškėjo nuomone, įstatymo nustatytas teisinis reglamentavimas, apskaičiuojant papildomą pensijos dalį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl yra negaliojantis. 2018 m. lapkričio 16 d. iš VSDFV Kauno skyriaus gavo senatvės pensijos apskaičiavimo dokumentus, iš kurių matyti, jog jo individualioji pensijos dalis apskaičiuota neteisingai. VSDFV tarybos patvirtinta metodika, pagal kurią apskaičiuojamas Koeficientas, pareiškėjo tvirtinimu, negali būti taikoma, nes ja vadovaujantis Koeficientas mažėja, didėjant jo socialinio draudimo įmokoms. Pareiškėjo nuomone, Koeficiento apskaičiavimas neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatoms, pagal kurias asmuo, daugiau prisidėjęs prie valstybinio socialinio draudimo lėšų kaupimo, turi turėti apčiuopiamą naudą.

Pareiškėjo skaičiavimu, jam priklausytų 822,46 Eur senatvės pensija, o paskirta 667,00 Eur senatvės pensija, todėl kiekvieną mėnesį gauna 155,46 eurais mažesnę pensiją ir dėl to patiria turtinę žalą. Pritaikius senaties terminą, per trejus metus patirta žala sudaro 5 596,56 Eur.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sudaro patirti dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai dėl padarytos turtinės žalos ir valstybės rodomos nepagarbos pareiškėjui, kaip pensininkui. Be to, pareiškėjas patyrė neteisybės ir pažeminimo jausmą. Neturtinę žalą skaičiavo pagal turtinės žalos dydį (kas mėnesį po 155,46 Eur), o kadangi pažeidimas tęsiasi jau 24 metus, pareiškėjo tvirtinimu, jam buvo padaryta 44 772,48 Eur neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra juridinis asmuo, neturtinės žalos dydis didinamas dešimteriopai, todėl ji sudaro 447 724,80 Eur. Iš viso valstybės padaryta žala pareiškėjui sudaro 453 321,36 Eur. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė (toliau – ir atsakovė), atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepimuose į skundą (b. l. 7–9, 26-31) ir VSDFV Kauno skyriaus atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.

Nurodė, kad pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d. yra apskaičiuotas vadovaujantis teisės aktais, pagal 1994–2002 m. pareiškėjo turėtas draudžiamąsias pajamas, kuris yra 2,1413. Tvirtino, jog pareiškėjas apie savo galimai pažeistas teises sužinojo 2010 m. sausio mėn., gavęs VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (5.2) 14K-107, kuriame buvo nurodytas draudžiamųjų pajamų koeficientas ir jo apskaičiavimas. Pareiškėjui šis sprendimas buvo išsiųstas 2010 m. sausio 14 d. (b. l. 40), tačiau jo neskundė ir įstatymo nustatytu terminu nereikalavo žalos, susijusios su pensijos apskaičiavimu, todėl yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalauti žalos atlyginimo. Tai yra konstatavęs analogiško pobūdžio ginčą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9675-463/2015 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016.

Pažymėjo, jog pareiškėjas, prašydamas priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą, neskundžia jokio VSDFV sprendimo ir nenurodo jokių neteisėtų institucijos veiksmų. Atsakovės atstovų tvirtinimu, pareiškėjo nurodyti motyvai dėl teisinio reguliavimo nėra pagrindas atsirasti turtinei ir neturtinei žalai, nes apskaičiuodama pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientą po 1994 m. sausio 1 d., kuris yra naudojamas ir pareiškėjo pensijos perskaičiavimui po 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo, Institucija vadovavosi teisės aktais, t. y. Pensijų įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis draudžiamųjų pajamų koeficientų apskaičiavimą. Įstatymų nuostatų laikymasis ir vykdymas negali būti laikomi neteisėtais veiksmais. Nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Prašė taikyti ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo vertinimu, susidarė dėl netinkamo draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimo skiriant pensiją, atlyginimo. Pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina dėl netinkamo teisinio reguliavimo, apskaičiuojant jo draudžiamųjų pajamų koeficientą nuo 1995 metų, kuris turi įtakos pensijos dalies apskaičiavimui. Pareiškėjo teigimu, apskaičiuojant jo draudžiamųjų pajamų koeficientą nuo 1995 metų, metiniai koeficientai buvo skaičiuojami neproporcingai jo įneštoms įmokoms, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (2007 m. spalio 22 d., 2010 m. balandžio 20 d.), jo teisėtus lūkesčius.

Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas, Įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – Nuostatai).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui socialinio draudimo senatvės pensija buvo paskirta nuo 1991 m. rugpjūčio 18 d. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo (1994 m. liepos 18 d., Nr. I-549) ir tuo metu galiojusių Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, pagrindu senatvės pensija perskaičiuota, VSDFV Jonavos skyriui 2010 m. sausio 13 d. priimant sprendimą Nr. (5.2) 14K-107.

Administracinėje byloje nustatyta, jog po įstatymo Nr. XII-2512 nuostatų įsigaliojimo pareiškėjo pensija apskaičiuota ir mokama pagal nuo 2018 m. sausio 1 d. galiojančio Įstatymo nuostatas. Tai patvirtina VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas Nr. VPE_SP2E-20071 (Pensijos byla Nr. 63320). Minėtu sprendimu, kuris nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčytas, nuspręsta pareiškėjui nuo 2018 m. sausio 1 d. mokėti naujai apskaičiuotą 667,00 Eur senatvės pensiją vadovaujantis Įstatymo 45, 46, 48 straipsnių nuostatomis. Iš šio sprendimo priedo (Socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavimas) matyti, jog jame nurodyta senatvės pensijos bendroji dalis (216,98 Eur) ir senatvės pensijos individualioji dalis (450,02 Eur), kurios dydį lėmė Apskaitos vieneto (AV) vertės (p) ir įgytų apskaitos vienetų skaičiaus (V) sandauga (apskaičiavimo formulė įtvirtinta Įstatymo 18 straipsnyje). Asmens, kuriam iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo paskirta senatvės pensija, apskaitos vienetų skaičiaus nustatymą reglamentuoja Įstatymo 46 straipsnio nuostatos, numatančios, jog asmens, kuriam iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo paskirta senatvės pensija, 2017 m. gruodžio 31 d. įgytų apskaitos vienetų skaičiumi laikoma asmens stažo ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento, pagal kuriuos buvo mokama papildoma senatvės pensijos dalis 2017 m. gruodį, sandauga (1 dalis), jei iki šio įstatymo įsigaliojimo asmeniui senatvės pensija buvo mokama pagal stažo ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento duomenis už laikotarpį iki 1994 metų ir po šių metų, vietoj šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sandaugos apskaičiuojama stažo ir asmens draudžiamųjų pajamų koeficientų sandaugų už laikotarpius iki 1994 metų ir po jų suma (2 dalis).

Kaip matyti iš skunde nurodytų aplinkybių ir pareiškėjo paaiškinimų, jis nesutinka su apskaitos vienetais, kurie apskaičiuoti remiantis draudžiamųjų pajamų koeficientu (2,1413) po 1994 m. sausio 1 d. ir yra reikšmingi nustatant senatvės pensijos individualiąją dalį. Akivaizdu, jog pareiškėjas žalą šioje byloje kildina ne iš Įstatymo nuostatų, kurios įsigaliojo nuo 2018 m. sausio 1 d., bet iš Pensijų įstatymo nuostatų, galiojusių iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. būtent iš nuostatų, kuriomis vadovaujantis apskaičiuotas jo draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas taip pat kildino iš, jo manymu, neteisingo draudžiamųjų pajamų koeficiento (2,1413) po 1994 m. sausio 1 d. pensijos apskaičiavimo, jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9675-463/2015, kuriuo atsakovo prašymu, taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą ieškinio senatį, pareiškėjo skundas atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016 sprendimas paliktas nepakeistas.

Atsakovės atstovai atsiliepimuose tvirtino, jog pareiškėjas šioje byloje reiškia analogišką reikalavimą toms pačioms šalims, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, dėl kurio jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas LVAT 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016, ir prašo administracinę bylą šiuo pagrindu nutraukti.

Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje byloje kelia panašaus pobūdžio, bet ne analogišką nagrinėtam teismo ginčą, nes skundo pagrindas ir dalykas skiriasi, todėl nėra pagrindo bylos nutraukimui pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktą, tačiau nagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės tiek faktiniu, tiek teisės taikymo aspektais yra reikšmingos šiai bylai.

Teismas pažymi, jog ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtinta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (2 d.). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (byla Nr. 33/03) yra konstatavęs, jog bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (3.3 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9675-463/2015 ir LVAT 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016 nustatytos aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes, priešingai, būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Konkrečiu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas, siekdamas apginti jo tariamai pažeistas teises į senatvės pensiją, pasirinko šių teisių gynimo būdą – valstybės deliktinės atsakomybės, t. y. žalos atlyginimo iš valstybės, taikymą.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios Civilinio kodekso nuostatos taikytinos pareikštiems reikalavimams ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011 ir kt.).

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atsakovės atstovai prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą ieškinio senatį.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9675-463/2015 ir LVAT 2016 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1692-143/2016 konstatuota, jog apie paminėto pensijos dydį ribojančio koeficiento pritaikymą (apskaičiuojant pareiškėjui paskirtos pensijos dydį), kartu ir apie tariamą savo teisių (kurias jis gina ir šioje administracinėje byloje) pažeidimą jis galėjo (turėjo) sužinoti jau nuo 1995 m. pradžios, o neabejotinai apie tai sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, kai pareiškėjas atskirai buvo informuotas VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (5.2) 14K-107, kuris (kaip pripažino pats pareiškėjas) jo buvo gautas 2010 m. sausio 14 d., o į teismą kreipėsi tik 2019 m. gegužės 23 d., todėl, pagal nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą teismui pareikšti reikalavimą dėl jo nurodytos žalos atlyginimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo pirmiau išdėstyta, atsakovės atstovų prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas pažymi, jog pareiškėjas turtinės žalos atlyginimui ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo kreipimosi į teismą dienos, tačiau toks skaičiavimas yra nepagrįstas, nes neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių kildinamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų (CK 1.127 str. 1 d.), todėl ginčo atveju negali būti taikomas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė