Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-11 · Administracinė byla Nr. A-1692-143/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-09-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-10-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-11
Bylos Nr.
A-1692-143/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00276-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1692-143/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00276-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 6–10), kurį patikslino (b. l. 18–22, 66), į teismą, prašydamas priteisti 2 137 Eur turtinei žalai ir 28 468 Eur neturtinei žalai atlyginti. Be to, prašė, pripažinus, kad terminą skundui paduoti praleido, jį atnaujinti praleidus dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kildino iš netinkamo teisinio reguliavimo, t. y. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymui Nr. I-549 (toliau – ir Pensijų įstatymas), apskaičiuojant jo draudžiamųjų pajamų koeficientą nuo 1995 m., kuris turi įtakos papildomos pensijos dalies apskaičiavimui. Pareiškėjas nurodė, kad, apskaičiuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą nuo 1995 m., metiniai koeficientai buvo skaičiuojami neproporcingai jo mokėtoms įmokoms. Pareiškėjo vertinimu, Pensijų įstatyme nustatyta ydinga pensijos apskaičiavimo tvarka. Turtinę žalą įvertino kaip skirtumą tarp realiai gaunamos ir jo apskaičiuotos pensijos, kuri per 3 metus sudaro 2 137 Eur. Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sudaro patirti dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, patirti dėl padarytos turtinės žalos ir valstybės rodomos nepagarbos jam, kaip pensininkui. Be to, pareiškėjas patyrė neteisybės ir pažeminimo jausmą. Neturtinę žalą kas mėnesį vertino po 205 Lt, o kadangi tai tęsėsi daugiau kaip 20 metų, t. y. 240 mėnesių, padaryta 14 249 Eur neturtinė žala, kuri turi būti padvigubinta. Pareiškėjo nuomone, Pensijų įstatymo 24 ir 50 straipsniuose nustatytas teisinis reglamentavimas, apskaičiuojant papildomą pensijos dalį, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principams. Pareiškėjas nurodė, kad prašoma priteisti turtinė žala apima trejų metų laikotarpį, todėl jis nepraleido Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino skundui paduoti. Jei teismas vertintų, kad terminą skundui paduoti praleido, svarbiomis priežastimis prašė laikyti tai, kad Pensijų įstatymas, kurio prieštaravimu skundą grindžia, iki šiol nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, o pareiškėjas tiesiogiai į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) neturi teisės kreiptis, kad kreipėsi į įvairias institucijas, siekdamas gauti tinkamo dydžio pensiją. Šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad jis buvo aktyvus. Paskutinis reikšmingas dokumentas yra Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) 2012 m. balandžio 12 d. raštas Nr. (24.7-22)SD-2475.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė (toliau – ir atsakovas), atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), atsiliepimu į skundą (b. l. 41–45) prašė patikslinto skundo reikalavimą atnaujinti praleistą senaties terminą atmesti kaip nepagrįstą, kitą bylos dalį – nutraukti arba patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d. yra apskaičiuotas pagal 1994–2002 m. turėtas draudžiamąsias pajamas ir yra 2,1413. Pareiškėjas apie savo pažeistas teises turėjo sužinoti 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyriaus (toliau – ir VSDFV Jonavos skyrius) 2010 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (5.2) 14K-107 neskundė privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Pabrėžė, kad pareiškėjo teisės į ieškinį atsiradimas negali būti siejamas su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (24.7-22)SD-2475, nes šiame rašte pareiškėjui buvo paaiškinta pensijų mokėjimo tvarka. Pažymėjo, kad VSDFV teritorinis skyrius veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, taigi nėra neteisėtų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir remiantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, kadangi pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta neturtinės žalos atlyginimo galimybė. Galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos senaties termino atnaujinimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir terminas negali būti atnaujinamas. Prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir nutraukti bylą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius) atsiliepimu į skundą (b. l. 27–31) prašė atmesti patikslintą skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pareiškėjui pensija apskaičiuota pagal tuo metu galiojusį Pensijų įstatymą. Pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas po 1994 m. sausio 1 d. apskaičiuotas kaip svertinis metinių koeficientų vidurkis pagal jo turėtą stažą po 1994 m. sausio 1 d. ir yra 2,1413. Pabrėžė, kad draudžiamųjų pajamų koeficientai apskaičiuoti teisingai, o pareiškėjo skaičiavimo metodai nepagrįsti jokiomis Pensijų įstatymo nuostatomis. Akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, dėl kokių neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo jam atsirado turtinė ir neturtinė žala. Be to, nenurodė nei turtinės, nei neturinės žalos apskaičiavimo. Pareiškėjo teisėti lūkesčiai buvo įgyvendinti, t. y. jam buvo išmokėta pensija pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l. 72–76) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo vertinimu, susidarė dėl netinkamo draudžiamųjų pajamų koeficiento apskaičiavimo skiriant pensiją iš naujo, atlyginimo.

Teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, padarė išvadą, kad VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (5.2) 14K-107, kuriame nurodytas draudžiamųjų pajamų koeficientas ir kaip jis apskaičiuotas, pareiškėjui buvo išsiųstas 2010 m. sausio 14 d. Pažymėjo, kad VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendime Nr. (5.2) 14K-107 pareiškėjui buvo išaiškinta jo apskundimo tvarka. Taigi, gavęs paminėtą sprendimą, pareiškėjas sužinojo apie, jo manymu, neteisėtus atsakovo veiksmus, apskaičiuojant draudžiamųjų pajamų koeficientus. Teismo vertinimu, pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 14 d. turėjo teisę ginti galbūt pažeistas savo teises.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011.

Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą ieškinio senatį. Pareiškėjas prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteista turtinė ir neturtinė žala dėl, jo manymu, neteisėtų VSDFV Jonavos skyriaus veiksmų, skiriant senatvės pensiją iš naujo. Byloje sužinojimo momentas apie pažeistas pareiškėjo teises siejamas su VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (5.2) 14K-107 priėmimu. Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. kovo 9 d. Pareiškėjas visą laikotarpį nuo šio sprendimo gavimo žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jo teisės gauti tinkamo dydžio senatvės pensiją yra pažeidžiamos. Pareiškėjas paskutiniu reikšmingu dokumentu, ginant pažeistas teises, nurodė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. raštą Nr. (24.7-22)SD-2475. Įvertinęs šio rašto turinį, teismas nurodė, kad šiame rašte pareiškėjui buvo pateikta informacija dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos apskaičiavimo. Be to, rašte pareiškėjui paaiškinta dėl koeficiento ribojimo, pensijos apskaičiavimo, taikytų teisės aktų. Teismo vertinimu, tai yra informacinio pobūdžio raštas, kuriuo pareiškėjui pateikta informacija, tačiau šiuo raštu jam nebuvo perskaičiuota ar iš naujo paskirta senatvės pensija. Taigi būtent VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (5.2) 14K-107 sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes. Pareiškėjas šio sprendimo neginčijo. Įvertinęs VSDFV Jonavos skyriaus pensijos byloje Nr. 3-63320 esančius duomenis, teismas pažymėjo, kad nėra priimtų kitų vėlesnių sprendimų dėl pareiškėjo pensijos skyrimo iš naujo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą siejo, be kita ko, ir su, jo manymu, Konstitucijai prieštaraujančio Pensijų įstatymo taikymu. Pažymėjo, kad tik Konstituciniam Teismui suteikta teisė spręsti, ar įstatymas, ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tačiau administraciniam teismui tokia kompetencija nesuteikta. Galioja teisės akto teisėtumo prezumpcija. Nagrinėjamu atveju VSDFV Jonavos skyrius taikė Pensijų įstatymą, kuris tuo metu galiojo, ir neturėjo teisės atsisakyti jį taikyti, motyvuojant, pareiškėjo vertinimu, galima šio akto neatitiktimi Konstitucijai bei joje įtvirtintiems principams. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjo nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys nėra objektyvios aplinkybės. Tai, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV darbuotojus, į kitas institucijas dėl informacijos pateikimo, o ne į teismą ir neginčijo VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (5.2) 14K-107, negali būti vertinama kaip svarbi aplinkybė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad nėra objektyvių termino praleidimo priežasčių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis. Pats pareiškėjas pasirinko tokį elgesio variantą, todėl nuo jo valios priklausiusių aplinkybių praleido ieškinio senaties terminą.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kreipęsis ir teisminės gynybos – įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2003 m. spalio 7 d. sprendimu laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. liepos 22 d. jo reikalavimas atsakovui dėl turtinės ir neturtinės žalos atmestas. Teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų kitų aplinkybių, susijusių su pensijos skyrimu iš naujo, neteisingo koeficiento taikymu nuo 1995 m. sausio 1 d. bei, jo manymu, neteisėtais VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, sukėlusiais turtinę ir neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 80–81) prašo pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių, bei panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad vieninteliu skundo atmetimo pagrindu nurodytas senaties termino suėjimo pasekmių taikymas. Teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti prašymą atnaujinti praleistą senaties terminą (jeigu laikė, kad jis praleistas). Be to, teismas visiškai nepasisakė dėl skundo pagrįstumo, t. y. nusišalino nuo bylos nagrinėjimo esmės. Pažymi, kad skundo esmę sudarė tai, jog atsakovas, priimdamas Pensijų įstatymą, pažeidė Konstitucijos nuostatas. Šis pažeidimas pasireiškė tuo, jog pagal naująjį įstatymą buvo nustatyti pensijos skyrimo pagrindai, iškreipiantys asmens indėlio į valstybinį socialinio draudimo fondą reikšmę ir taip paneigiantys asmens dalyvavimą sudarant materialines prielaidas mokėti šią pensiją. Būdamas eilinis pensininkas, nurodytas aplinkybes galutinai suvokė ir sugebėjo suformuluoti praktiškai prieš pat ieškinio pareiškimą teismui. Šiam suvokimui atsirasti ir susiformuoti padėjo ilgametis domėjimasis pensijos apskaičiavimo pagrindais ir tvarka, rašytiniai atsakymai, gaunami iš įvairių valstybinių institucijų. Be to, būdamas lojalus valstybės pilietis, turėjo pagrindą ir teisę tikėtis, kad valstybė pati kompetentingų institucijų pagalba priims ydingo įstatymo pataisas ir atsižvelgs į nevienkartinius Konstitucinio Teismo išaiškinimus. Atsisakydamas atnaujinti terminą, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo, kaip silpnesnės šalies ginče su valstybe, poziciją bei amžių. Skundo dalykas yra žymiai platesnės apimties, nei klausimai, spręsti VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (5.2) 14K-107.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85–87) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad įstatymų nuostatų laikymasis ir vykdymas negali būti laikomi neteisėtais veiksmais. Nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Teigia, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (5.2) 14K-107, kuriuo iš naujo pareiškėjui buvo paskirta senatvės pensija nuo 2007 m. sausio 11 d. Šis sprendimas pareiškėjui išsiųstas 2010 m. sausio 14 d. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skųsti šį VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą. Pareiškėjas negali tikėtis gauti kitaip, negu pagal Pensijų įstatymą, apskaičiuotą pensiją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas yra valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjas. Ši pensija jam buvo paskirta nuo 1991 m. rugpjūčio 18 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo pagrindu perskaičiuota paminėtu VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (5.2) 14K-107. Pirmosios instancijos teismui 2015 m. kovo 9 d. paduotu skundu pareiškėjas prašo atlyginti (priteisti iš atsakovo) jo nurodytą turtinę ir neturtinę žalą, teigdamas, kad nuo 1995 m. atsakovo institucijos (VSDFV Jonavos skyriaus) jam paskirtos senatvės pensijos dydis buvo apskaičiuotas, vadovaujantis Konstitucijos neatitinkančiomis Pensijų įstatymo normomis (24 ir 50 str.). Pareiškėjas nurodė, kad šiose Pensijų įstatymo normose nustatytas, jo manymu, prieštaraujantis Konstitucijai draudžiamųjų pajamų koeficientas (maksimalus tokio koeficiento dydis).

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimų ir šių reikalavimų jo pateikto (nurodyto) pagrindimo nagrinėjimo ypatumų, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas apginti jo, tariamai pažeistas, teises į senatvės pensiją, pasirinko šių teisių gynimo būdą - valstybės deliktinės atsakomybės, t. y. žalos atlyginimo iš valstybės, taikymą. Viena vertus, tai reiškia, kad, spręsdamas tokio pobūdžio ginčą, administracinis teismas turi taikyti valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančią specialiąją teisės normą – CK 6.271 straipsnį, kuriame yra nustatyti tokios atsakomybės taikymo pagrindai. Kita vertus, tai taip pat reiškia, kad, spręsdamas šį ginčą, administracinis teismas (esant atsakovo reikalavimui) turi aptarti ir, esant pagrindui, pritaikyti ieškinio senatį, kaip tai yra numatyta CK 1.124 straipsnyje, 1.125 straipsnio 8 dalyje, 1.126 straipsnio 2 dalyje, 1.127 ir 1.131 straipsniuose.

Kalbant apie paminėtų CK normų (6.271 straipsnio ir CK pirmosios knygos straipsnių) tarpusavio sąsają byloje nagrinėjamoje situacijoje, pažymėtina, kad, pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Todėl, sprendžiant pareiškėjo iškeltą ginčą, pirmiausia yra būtina aptarti senaties termino instituto taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl senatvės pensijos mokėjimo yra tęstiniai. Tačiau pareiškėjui paskirtos pensijos dydžiui nustatyti taikytinos, jo (pareiškėjo) kvestionuojamos Pensijų įstatymo normos, buvo pritaikytos jau nuo šių normų įsigaliojimo, t. y. nuo 1995 m. pradžios. Tai leidžia daryti, kolegijos manymu, pagrįstą, išvadą, kad apie paminėto pensijos dydį ribojančio koeficiento pritaikymą (apskaičiuojant pareiškėjui paskirtos pensijos dydį), kartu ir apie tariamą savo teisių (kurias jis gina šioje administracinėje byloje) pažeidimą, jis galėjo (turėjo) sužinoti jau nuo 1995 m. pradžios. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apie paminėto koeficiento pritaikymą pareiškėjas atskirai buvo informuotas VSDFV Jonavos skyriaus 2010 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (5.2) 14K-107, kuris (kaip pripažino pats pareiškėjas) jo buvo gautas 2010 m. sausio 14 d. (b. l. 66). Esant išvardytoms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas skundas pareiškėjo buvo teismui paduotas tik 2015 m. kovo 9 d., pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą teismui pareikšti reikalavimą dėl jo nurodytos žalos atlyginimo. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, tai yra (savarankiškas ir pakankamas) pagrindas atmesti pareiškėjo pareikštą ieškinį (skundą). Pastaroji aplinkybė, be kita ko, reiškia, kad CK 6.271 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje aplinkybių aptarimas ir jų įvertinimas iš esmės yra perteklinis. Todėl kolegija dėl šių aplinkybių atskirai nepasisako, o pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodytus argumentus pripažįsta nagrinėjamai bylai nereikšmingais ir dėl to juos atmeta.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje ir dėl pagrindo atnaujinti senaties terminą nebuvimo (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė