Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2545-603/2012 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui UAB ,,SEB lizingas” dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BUAB ,,Meldra”.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1-2 d.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2-3 d.) nėra nustatyta, byloje paduodant apeliacinį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovui atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas kaip laiduotoją pasirinko netinkamą asmenį, t. y. tokį, kuris objektyviai neturi galimybės užtikrinti pagrindinio skolininko BUAB „Meldra” prievolių įvykdymo, nevertino ieškovo M. M. gaunamų pajamų, turimo turto ir jo galimybių realiai įvykdyti prievolę už pagrindinį skolininką, negali būti analizuojami ir vertinami apeliacinės instancijos teisme, kadangi šios aplinkybės ieškovo nebuvo įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme ir konstatuotos skundžiamame sprendime.

Kadangi esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Civilinio proceso kodekso 226 str., reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, Civilinio proceso kodekso nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312, 314 str.).

Civilinio proceso kodekso 306 str. apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys ir nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

Civilinio proceso kodekso 312 str. taip pat numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312, 314 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-169/2005). Iš ieškinio (t. 1, b. l. 1-2) ir dubliko (t. 1, b. l. 202) turinio bei ieškovo nurodytų aplinkybių, įrodinėtų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybių dėl apeliaciniame skunde minimos jo turtinės padėties įvertinimo. Nors ieškovas ieškinyje ir nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl ginčijamų laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis būtina atsižvelgti į ieškovo turtinę padėtį bei kitas reikšmingas aplinkybes – ieškovas yra bedarbis, turi problemų su sveikata, turi išlaikyti savo nepilnametį vaiką, visam jo turtui yra nustatyta hipoteka ir uždėtas areštas, tačiau nenurodė kaip šios aplinkybės veikė ar galėjo paveikti ieškovo valią sudarant ginčo sutartis. Be to apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad dauguma iš šių aplinkybių yra atsiradusios jau po ginčijamų sutarčių sudarymo ir prisiimtos savanoriškai (hipoteka). Tai, kad ieškovas privalo išlaikyti nepilnametį vaiką taip pat niekaip nesusiję su šios bylos ginčo dalyku. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad laidavimo sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ir suklydimo. Kadangi ieškovas pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentu dėl ieškovo turtinės padėties analizavimo ir šios aplinkybės neįrodinėjo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad M. M. šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje. Ieškovas jau pasirengimo paruošiamųjų dokumentų būdu stadijoje galėjo ir turėjo panaudoti šiuo argumentus, jei jie, ieškovo vertinimu, buvo svarbūs nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos atsakovui veikiant ieškovo valią ir priverčiant ieškovą sudaryti jam nenaudingas sutartis, bauginant ieškovą nenaudingais jam ekonominiais padariniais.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad: „tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta eilė minėtų susitarimų sudarant palankesnes finansines sąlygas trečiajam asmeniui UAB „Meldra” vykdyti finansinius įsipareigojimus pagal sudarytas finansinio lizingo sutartis, t. y. atidedant mokėjimus, sudarant naujus mokėjimo grafikus ir kt.”. Taigi, laidavimo sutarčių sudarymas leido stabilizuoti ir normalizuoti UAB „Meldra” veiklą. Civilinio kodekso 6.76 str. 1 d. nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo sutarties tikslas - gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams, veikiant dėl kitų interesų. Laiduotojas, sudarydamas tokią sutartį, prisiima ūkinės veiklos riziką kartu su asmeniu, už kurį laiduoja. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas, būdamas verslininku, UAB „Meldra” akcininku, turėjo ir galėjo gauti informaciją, apie šios bendrovės finansinę ir ūkinę būklę, todėl galėjo laisvai apsispręsti sudaryti laidavimo sutartį ar jos nesudaryti. Ieškovui buvo žinoma apie UAB „Meldra” finansinės veiklos sutrikimus, todėl normalizuoti bendrovės veiklą buvo ieškovo interesas. Tokioje situacijoje pasiūlymas sudaryti sutartį akcininkui bendrovės, kurios atsiskaitymai su atsakovu yra sutrikę, savaime negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Pats ieškovas 2012 m. vasario 13 d. vykusiame teismo posėdyje patvirtino tiek aplinkybes apie įmonės finansinę padėtį, tiek savanorišką kreipimąsi į lizingo bendrovę dėl sutarčių sąlygų pakeitimo (t. 2, b l. 85). Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas vertė apeliantą sudaryti laidavimo sutartis, tokių įrodymų ieškovas nepateikė ir su apeliaciniu skundu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad tam, jog laidavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia Civilinio kodekso 1.91 str. pagrindu, reikia byloje nustatyti šias aplinkybes: 1) pareiškėjui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatė. Pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde ieškovas nepagrindžia šių trijų aplinkybių egzistavimo.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ginčijamos laidavimo sutartys yra sudarytos akivaizdžiai nenaudingomis ieškovui sąlygomis, priverčiant jį rizikuoti savo asmeniniais daiktais, buitine gerove ir objektyviai pagal turtinę padėtį neturint galimybės šių sutarčių įvykdyti, jeigu pagrindinis skolininkas nevykdytų savo prievolių. Bylos duomenimis nustatyta, kad laidavimo sutarčių pagrindu buvo pasirašyti konkretūs susitarimai tarp atsakovo ir trečiojo asmens (t. 1, b. l. 161-168). Trečiojo asmens UAB „Meldra“ vadovu ir vieninteliu akcininku buvo ieškovas M. M., taigi bendrovės pelnas (dividendai) ir pati bendrovės (jos akcijų) vertė gerino būtent ieškovo turtinę padėtį. Kita vertus, laidavimo sutartis pagal savo prigimtį nėra tiesiogiai naudą duodantis sandoris, nes laidavimas yra prievolių kreditoriui įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl tokio sandorio nenaudingumas jį sudariusiam asmeniui negali patvirtinti ekonominio spaudimo požymių. Be to, laidavimo sutartimi pirmiausia siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Apeliaciniu skundu ieškovas taip pat įrodinėja, kad laidavimo sutarčių sudarymas buvo UAB „Meldra“ gyvybiškai svarbi sąlyga, ką, jo nuomone, patvirtina ir bendrovės balansai už 2006 ir 2007 metus ir pelno (nuostolių) ataskaitos, kurios parodo, kad bendrovės veikla buvo nuostolinga ir kad pataisyti bendrovės padėtį reikėjo skubiai investuoti lėšas į bendrovės veiklą. Tačiau kaip matyti iš UAB „Meldra“ atsakovui pateiktų 2006-2007 metų finansinių dokumentų (t. 1, b. l. 169-172), patvirtintų paties ieškovo, trečiojo asmens veikla tuo laikotarpiu buvo pelninga (2006 m. – 38 556 pelno; 2007 m. – 171 232 Lt pelno). Tai taip patvirtina aplinkybę, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu nebuvo susiklosčiusios tokios aplinkybės, kurios būtų vertę ieškovą pasirašyti galimai jam nenaudingas sutartis.

Apeliaciniame skunde apeliantas neginčija, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos siekiant ekonominės naudos trečiajam asmeniui UAB „Meldra”, sudarant ir keičiant finansinio lizingo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog laidavimo sutartys buvo pasirašytos dėl ekonominio spaudimo, kadangi laidavimo sutartys buvo sudarytos siekiant ekonominės naudos UAB „Meldra”, kurios akcininku buvo ieškovas M. M. Šioje byloje taip pat reikšminga yra aplinkybė, kad M. M. pasirašė dokumentus tiek įmonės vardu, tiek prisiimdamas įsipareigojimus kaip fizinis asmuo, todėl privalėjo būti rūpestingas ir atidus. Ieškovui, kaip verslu užsiimančiam asmeniui taikytini padidinti reikalavimai dėl sutarčių sudarymo bei vykdymo. Taip pat pažymėtina, kad jeigu šiuo konkrečiu atveju laidavimo sutarčių pasirašymas neatitiko vidinės apelianto, kaip laiduotojo, valios, tai jis, būdamas sąžiningu, teisingu, protingu, apdairiu ir rūpestingu asmeniu, turėjo iš karto ginčyti laidavimo sutartis, nelaukdamas, kol bus imtasi veiksmų dėl skolos išieškojimo. Priešingai paties ieškovo atlikti veiksmai patvirtina, kad jis laisva valia pasirašė laidavimo sutartis, siekdamas tiek trečiajam asmeniui UAB „Meldra“, tiek sau naudingų pasekmių. Ieškovas ginčija dvi laidavimo sutartis, kurios sudarytos 2007 m. birželio 29 ir 2008 m. lapkričio 6 dienomis. Nuo vienos sutarties iki kitos sutarties sudarymo praėjo daugiau nei vieneri metai, tačiau ir pasirašydamas antrąją laidavimo sutartį ieškovas neišreiškė savo valios dėl galimai jam nepalankių laidavimo sąlygų, neatsisakė tokios sutarties sudaryti, UAB „Meldra“ vardu 2008 m. lapkričio 7 d., 2009 m. gegužės 26 d., 2010 m. balandžio 7 d. sudarė susitarimus, kuriais pakeitė ir papildė finansinio lizingo sutarčių sąlygas, 2009 m. liepos 3 d. sudarė Susitarimą dėl skolos grąžinimo. Kaip matyti iš byloje esančio 2008 m. spalio 16 d. pats ieškovas, veikdamas UAB „Meldra“ vardu iniciavo finansinio lizingo sutarčių pakeitimą (t. 2, b. l. 45). Šiame rašte ieškovas taip pat aiškiai įvardija, kad jam žinoma įmonės finansinė padėtis ir kad dėl šios aplinkybės prašo atidėti mokėjimus pagal sutartis trims mėnesiams. Būtent po tokio ieškovo kreipimosi, atsakovas ir ieškovas pasirašė 2008 m. lapkričio 6 d. laidavimo sutartį, o su trečiuoju asmeniu 2008 m. lapkričio 7 d. susitarimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas laidavimo sutartis ieškovas sudarė laisva valia, neįtakojamas atsakovo ekonominio spaudimo.

Teismas apelianto argumentus, kad jis objektyviai pagal turtinę padėtį neturėtų galimybės šių sutarčių įvykdyti, atmeta kaip teisiškus nereikšmingus. Kaip matyti iš šioje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių, laiduotoju už trečiojo asmens UAB „Meldra“ prievoles buvo pasirinktas šios įmonės vadovas ir 100 procentų bendrovės akcijų savininkas. Kaip patvirtino pats ieškovas, net ir sudarant antrąją laidavimo sutartį 2008 m. lapkričio 6 d. jo asmeninė finansinė padėtis buvo gera, jis buvo investavęs į įmonę 700-800 tūkstančių litų asmeninių pinigų (t. 2, b. l. 85). Pažymėtina, kad laiduotojas, kuris yra ir bendrovės vienintelis akcininkas bei vadovas, papildomai sukuria patikimumo regimybę, kadangi tokiu atveju kreditorius turi pagrindo manyti, kad pats laiduotojas tiki skolininko verslo perspektyvomis, yra suinteresuotas jo sėkme, todėl bus suinteresuotas, kad skolininkas atsakingai vykdytų laidavimu užtikrintas prievoles. Pagal CK 6.77 straipsnio 4 dalį kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. Jeigu tokio reikalavimo kreditorius nepareiškia, skolininkas laiduotoju turi pasiūlyti pakankamai turto prievolei įvykdyti turintį asmenį. Tokiais atvejais skolininkas įpareigotas elgtis sąžiningai ir pateikti kreditoriui teisingą informaciją apie būsimo laiduotojo mokumą. Kreditorius suinteresuotas, kad už skolininką laiduotų patikimas, mokus asmuo. Minėtos įstatymo normos tikslas – užtikrinti kreditoriaus interesus. Šioje byloje atsakovas nekelia klausimo, kad už prievolių jam įvykdymą laidavo netinkamas asmuo, todėl teismas plačiau dėl ieškovo turtinės padėties kaip kriterijaus pripažinti sandorius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu nepasisako. Be to, teismo nuomone, ieškovui M. M. manant, kad jo turtinė padėtis nebuvo pakankama užtikrinti prievolių įvykdymą laidavimo sutartimis, ieškovas pats privalėjo elgtis sąžiningai ir nesudaryti laidavimo sutarčių. Tačiau ieškovas sudarė laidavimo sutartis ir tuo pačiu patvirtino, kad laidavimo sutartys atitinka jo valią ir jo teisėtų interesų nepažeidžia (2008-11-06 laidavimo sutarties 4.1-4.2 punktai, t. 1, b. l. 7-10).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovo ar kitų asmenų kokių nors grasinimų ar panašių poveikių ieškovui, verčiant ieškovą pasirašyti ginčijamas laidavimo sutartis (CPK 178 str.). Todėl ieškovui laisva valia prisiėmus įsipareigojimus, byloje nesant jokių duomenų apie atsakovo grasinimus, apelianto teiginiai, neturintys nei faktinio, nei teisinio pagrindo, negali lemti teisėto ir teisingo sprendimo panaikinimo. Pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovo ginčijamos laidavimo sutartys neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra įstatyme nustatytų pagrindų pripažinti šias laidavimo sutartis negaliojančiomis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovo M. M. apeliacinį skundą atmetus visiškai, iš ieškovo atsakovo AB „SEB lizingas” naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas patyrė 2 543,27 Lt dydžio išlaidas advokato, atstovavusio atsakovą bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme, teisinei pagalbai apmokėti. Prašymas atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, atsakovo advokato atliktus procesinius veiksmus – paruoštą atsiliepimą į apeliacinį skundą, į tai, kad tas pats advokatas atstovavo atsakovą ir pirmosios instancijos teisme, į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus užmokesčių dydžius bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismo kolegija atsakovo naudai priteistinas išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje sumažina, priteisdama atsakovo naudai iš ieškovo 1 200 Lt (CPK 98 str. 2 d., Rekomendacijų 8.11 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) atsakovo AB „SEB lizingas” (į. k. 123051535, buveinės adresas Saltoniškių g. 12, Vilnius) naudai 1 200 Lt (vienas tūkstantis du šimtai litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.