Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje K. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, vykdantis individualią veiklą, gyvenamąją vietą deklaravęs ir gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

K. L. 2019 m. gruodžio 13 d., apie 16.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia smogė kumščiu vieną kartą R. Ž. į kairės pusės smilkinį ir kumščiu smogė jam ne mažiau kaip tris kartus į kairės pusės skruostą, tuo padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide ir viršutinio žandikaulio 1 danties dešinėje pilną išmušimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2415/2019 (03) konstatuota, kad R. Ž. nustatyti tokie sužalojimai: poodinės kraujosruvos veide, viršutinio žandikaulio 1 danties dešinėje pilnas išmušimas. Sužalojimai padaryti ne mažiau trijų trauminių smūgių kontaktinių poveikių pasekoje kietų bukų, turinčių ribotą paviršių daiktų poveikyje. Sužalojimai padaryti galimai užduotyje nurodytu, nustatytu laiku. R. Ž. sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Dėl vieno danties netekimo R. Ž. prarado 5 procentus bendrojo darbingumo, kas taip pat atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b.l. 41).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, veikos kvalifikavimas, atsakomybės taikymas

BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panaudotas priemones, padėtį, buvusią juos padarant, konflikto priežastį, eigą, kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). Iš BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

Kaltinamasis K. L. savo kaltę dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, teigdamas, jog kilus žodiniam konfliktui vaikų kambaryje, kurio metu jis paėmė R. Ž. už peties, norėdamas jį pakelti ir išvaryti iš namų, R. Ž. jam kumščiu smogė į krūtinės sritį, o kaltinamasis, norėdamas apsiginti, vieną kartą smogė nukentėjusiajam į veidą, pataikė į smilkinį, vėliau koridoriuje kilus žodiniam konfliktui, R. Ž. kaltinamajam trenkė į kairės pusės petį, tuomet kaltinamasis atgal trenkė jam apie tris kartus į kairės pusės skruostą. Kaltinamasis K. L. neneigė, jog dėl jo suduotų smūgių R. Ž. galėjo atsirasti sužalojimai, nurodyti specialisto išvadoje. Taigi, iš esmės kaltinamasis K. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neneigė, jog sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau teigė, jog jis tik gynėsi nuo R. Ž.. Tokius kaltinamojo parodymus teismas vertina kaip gynybinę versiją ir pastarojo siekį išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, jo parodymus paneigia visuma ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų.

Nukentėjusysis R. Ž. teisminio nagrinėjimo metu, pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir viso ikiteisminio tyrimo metu – apklausų, akistatos metu - nuosekliai nurodė savo sužalojimo aplinkybes, tvirtindamas, jog jis buvo sužalotas tyčiniais bei smurtiniais K. L. veiksmais. Viso proceso metu nukentėjusiojo R. Ž. nurodytos esminės konflikto su kaltinamuoju K. L. aplinkybės ir smurtiniai pastarojo veiksmai buvo papasakotos nuosekliai ir iš esmės tapačiai. Nukentėjusysis R. Ž. nurodė, kad kai jis lankė savo vaikus kaltinamojo ir jo vaikų motinos L. B. namuose, 2019 m. gruodžio 13 d. į butą grįžo K. L., kuris jį pamatęs savo namuose pajuto pyktį ir susierzinimą. Tarp jo ir kaltinamojo K. L. vaikų kambaryje kilus žodiniam konfliktui, K. L. nukentėjusiajam pirmą smūgį sudavė dar sėdint ant lovos į kairės pusės smilkinį, tuo metu nukentėjusysis, bandydamas nustumti kaltinamąjį K. L. nuo savęs, sudavė kaltinamajam smūgį į krūtinę ir jį nuo savęs nustūmė. Po to kaltinamasis ir nukentėjusysis susigrūmė ir nukentėjusysis prispaudė K. L. prie sienos. Įėjus į kambarį L. B., kaltinamasis ir nukentėjusysis nusiramino. Nukentėjusiajam R. Ž. norint išeiti iš buto ir vėl kilus žodiniam konfliktui koridoriuje, kaltinamasis K. L. smūgiavo šiam į veidą ne mažiau trijų kartų ir išmušė nukentėjusiajam priekinį dantį. Abejoti tokiais nuosekliais nukentėjusiojo R. Ž. parodymais teismas neturi pagrindo. Nukentėjusiojo R. Ž. patirtus sužalojimus, jų mastą, susidarymo mechanizmą, patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 2415/2019 (03) (1 t., b.l. 41).

Kaltinamasis K. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė, jog sudavė smūgius nukentėjusiajam R. Ž., dėl kurių pastarajam galėjo atsirasti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, tačiau teigė, jog jis gynėsi nuo R. Ž..

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.). Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios ginties situacija. Tariamoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis tik pateisinamos klaidos atveju, t. y. kai susidariusios įvykio aplinkybės leido asmeniui pagrįstai manyti esant pavojingą kėsinimąsi ir kai jis neturėjo ir negalėjo suvokti, jog kėsinimosi iš tikrųjų nėra. Jeigu besiginantysis suklydo vertindamas kito asmens elgesį kaip pavojingą kėsinimąsi, nors galėjo ir turėjo išvengti klaidos, jo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tačiau tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-212/2009, 2K- 602/2011).

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis K. L. grįžęs namo ir pamatęs nukentėjusįjį R. Ž., pajuto susierzinimą ir pyktį pastarajam. Vaikų kambaryje tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilus žodiniam konfliktui, kaltinamasis pradėjo sėdintį nukentėjusįjį R. Ž. jėga kelti už peties nuo sofos ir pirmą smūgį jam sėdint kaltinamasis sudavė į kairės pusės smilkinį, todėl akivaizdu, jog tokie kaltinamojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu sukėlė nukentėjusiojo gynybinę reakciją, todėl R. Ž. atstūmė K. L. smūgiu į krūtinę nuo savęs ir prispaudė kaltinamąjį prie sienos. Nukentėjusysis R. Ž. teik ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, jog kilus konfliktui vaikų kambaryje ir L. B. juos nuraminus, jo tikslas buvo išeiti iš kaltinamojo namų. Jam aunantis batus koridoriuje ir vėl kilus žodiniam konfliktui, kaltinamasis K. L. jam smogė ne mažiau trijų kartų į veidą. Byloje nėra duomenų, kad dėl nukentėjusiojo veiksmų kaltinamajam ar kitam asmeniui, ar turtui buvo kilusi reali grėsmė, realus pavojus, dėl kurio būtų pagrindas nukentėjusiajam suduoti smūgius ir tokiu būdu gintis. Pažymėtina, kad būtinąja gintimi nelaikoma tokia situacija, kai asmuo pats savo veiksmais sukelia situaciją, kurioje jis naudoja fizinį smurtą, o po to teisina savo veiksmus būtinosios ginties sąlygomis. Akivaizdu, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo yra susiklostę konfliktiški ir priešiški santykiai. Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis parodymais patvirtino, jog įvykio metu tiek vaikų kambaryje, tiek koridoriuje kilo žodinis konfliktas. Teismų praktikoje žodinis konfliktas, nevertintinas kaip pavojingas kėsinimasis, nuo kurio būtų pagrindas gintis naudojant fizinį smurtą. Byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog kaltinamasis K. L. įgyvendino teisę į būtinąją gintį, nes nenustatyta, jog prieš kaltinamajam K. L. suduodant smūgį į kairės pusės smilkinį vaikų kambaryje, o po to smūgius į veidą nukentėjusiajam R. Ž. koridoriuje, buvo susidariusi situacija, kurioje kaltinamasis būtų įgijęs tokią teisę, nes nebuvo pavojingo, realaus, akivaizdaus kėsinimosi požymių. Be to, nors kaltinamasis K. L. nurodo, kad R. Ž. kambaryje trenkė jam kumščiu į krūtinę, o koridoriuje jam trenkė į kairės pusės petį, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokiais nukentėjusiojo veiksmais K. L. būtų sutrikdyta sveikata ir (ar) sukeltas fizinis skausmas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis būtų kreipęsis į medikus ir (ar) kitus specialistus dėl patirto fizinio skausmo. 2020 m. vasario 5 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad kaltinamasis K. L. tik sužinojęs, kad jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-52850-19, taip pat surašė pareiškimą dėl to paties įvykio, nurodydamas, jog R. Ž. jį sumušė. Iki to laiko K. L. dėl kilusio konflikto nei į policiją, ir (ar) medikus nesikreipė (1 t., b.l. 42).

Kaltinamojo K. L. ir jo buvusios sugyventinės liudytojos L. B. parodymai dėl įvykio nebuvo nuoseklūs ir nesutapo tarpusavyje. L. B. apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad K. L. įėjus į vaikų kambarį, kuriame R. Ž. sėdėjo su vaikais ir R. Ž. pradėjus kelti balsą, ji vaikus išsivedė į virtuvę ir nuo to momento, kai vyrai susigrūmė, ji nieko nematė, tik girdėjo, kad kilo konfliktas. Nematė, kuris pirmas pradėjo muštis ir kam kuris kokius smūgius sudavė (1 t., b.l. 31-32). Teisminio nagrinėjimo metu L. B. jau nurodė kitokias įvykio aplinkybes, teigdama, kad ji buvo išėjusi iš miegamojo ir matė, kaip prieškambaryje R. Ž. stumdė K. L., kai šis jį lydėjo iš buto, taip pat teigė mačiusi, kaip R. Ž. ne kartą bandė suduoti K. L. bei nematė, jog K. L. būtų stūmęs, ar sudavęs R. Ž.. Pats kaltinamasis K. L. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjamo metu neneigė ir pripažino sudavęs smūgius R. Ž.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. B. buvo apklausta 2019 m. gruodžio 30 d., tai yra praėjus nedaug laiko po įvykio, o parodymus teismui ši liudytoja davė 2020 m. lapkričio 3 d., t.y. praėjus beveik vieneriems metams po įvykio. Tokie kardinaliai pasikeitę liudytojos parodymai suteikia pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu ir manyti, kad liudytoja tokius skirtingus parodymus duoda arba dėl to, kad įvykio aplinkybes yra pamiršusi dėl didelio po įvykio praėjusio laikotarpio, arba tokiu būdu siekia padėti kaltinamajam bei palengvinti jo teisinę padėtį, todėl minėtos liudytojos parodymai vertintini kritiškai.

Aplinkybę, jog nukentėjusysis R. Ž. buvo sužalotas tyčiniais smurtiniais kaltinamojo K. L. veiksmais patvirtina pačio nukentėjusiojo R. Ž. parodymai, jo pareiškimas dėl padarytos nusikalstamos veikos, akistatos protokolas, specialisto išvada ir joje konstatuoti sužalojimai, iš dalies paties kaltinamojo K. L. parodymai.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pripažįsta, kad jų visuma patvirtina, jog K. L. 2019 m. gruodžio 13 d., apie 16.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia smogė kumščiu vieną kartą R. Ž. į kairės pusės smilkinį ir kumščiu smogė jam ne mažiau kaip tris kartus į kairės pusės skruostą, tuo padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide ir viršutinio žandikaulio 1 danties dešinėje pilną išmušimą, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas konstatuoja, kad kaltinamojo K. L. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius ir yra kvalifikuoti tinkamai.

Bausmės skyrimas

Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas vadovaujasi BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, t. y. atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes.

BK 59 straipsnyje įvardintos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, yra nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-699/2017).

Byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusiojo R. Ž. elgesys buvo provokuojantis ir rizikingas, sudarantis prielaidas kaltinamojo smurtiniams veiksmams. Tiek pats nukentėjusysis R. Ž., tiek liudytoja L. B. teisme nurodė, kad R. Ž. turėjo ateiti aplankyti vaikų 11.00 val., nesant namuose kaltinamojo K. L.. Nukentėjusysis R. Ž., žinodamas, jog yra nepageidaujamas savo vaikų namuose, esant namų šeimininkui K. L., vis tiek į pastarojo butą atvyko 15.00 val. Namo grįžus kaltinamajam K. L. ir kilus žodiniam konfliktui, R. Ž. kėlė balsą ir išvadino L. B. necenzūriniais žodžiais K. L. akivaizdoje, tokiu elgesiu įžeisdamas kaltinamojo sugyventinę ir provokuodamas K. L.. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kaltinamojo K. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kaltinamojo K. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas kaltinamajam K. L. bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą. Kaltinamasis dirba. Teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, į kaltinamojo veiksmų pobūdį ir aplinkybes, į tai, kad kaltinamasis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, neneigė sužalojęs nukentėjusįjį R. Ž., tačiau nukentėjusiojo neatsiprašė ir savo elgesio kritiškai nevertina. Byloje nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, teismas turi pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam paskyrus laisvės apribojimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis. Prokurorė siūlė kaltinamajam nustatyti įpareigojimą bausmės laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje. Įvertinęs padarytos veikos pobūdį ir tai, kad duomenų, jog kaltinamasis būtų teistas už tyčinius smurtinius veiksmus, byloje nėra, teismas turi pagrindo manyti, jog geriausiai skiriamos bausmės tikslus padės pasiekti kaltinamajam paskirtas įpareigojimas bausmės laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad K. L. buvo nuteistas 2018 m. kovo 14 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 243 straipsnį, kuriuo jam paskirta bausmė – 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda (t. 1, b.l. 60). Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO duomenų apie minėtą K. L. atžvilgiu priimtą baudžiamąjį įsakymą nėra. Taip pat nėra duomenų apie baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės – baudos – vykdymą. Kaltinamasis teigė, jog antstolis išieško iš jo kažkokias sumas. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtu baudžiamuoju įsakymu K. L. nuteistas už baudžiamąjį nusižengimą, todėl galimai yra suėjęs minėto teismo baudžiamojo įsakymo vykdymo senaties terminas (BK 96 straipsnio 1 d. 1 p. a)). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės su minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme nebendrina.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – naikintina pradėjus vykdyti bausmę (1 t., b.l. 79-80).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301 -308, straipsniais,

nusprendžia:

K. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti laisvės apribojimą 7 (septyniems) mėnesiams, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Išaiškinti kaltinamajam, kad jam paskirto laisvės apribojimo laikotarpiu, jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip jis vykdomas.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.