- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-11
- Bylos Nr.
- e2S-2914-565/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27548-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- V. D.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui V. K. dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų defektų šalinimo išlaidų ir nuostolių priteisimo ir pagal atsakovo V. K. priešieškinį ieškovui V. D. dėl skolos už faktiškai atliktus statybos rangos darbus priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi ieškovo V. D. ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo V. K. nekilnojamojo turto areštą 23 022,32 Eur sumai, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims; nesant ar nepakankant atsakovo nekilnojamojo turto, areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui mokėti komunalinius mokesčius, mokesčius valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu; bendra areštuoto skolininko turto vertė turi atitikti 23 022,32 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovas V. K. prašė pakeisti/panaikinti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas, jog R. K. sutinka laiduoti už atsakovą, kurio turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės bei laidavimo prievolę užtikrinti turtu, įkeičiant jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi atsakovo V. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmestas.
3. 2021 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo sąskaitai ir leisti laisvai disponuoti joje esančiomis piniginėmis lėšomis. Atsakovas nurodė, jog negali susimokėti mokesčių, draudimo įmokų, vaikų ugdymo įstaigų mokesčių, todėl prašė nustatyti 1 MMA dydžio sumą, iš kurios atsakovas galėtų naudoti pinigines lėšas savo pragyvenimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog:
4.1. atsakovas nepateikė jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, pagrindžiančių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – jo piniginių lėšų areštas, sukėlė ar sukelia jam kokią nors neproporcingą žalą ar dėl kitos priežasties akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus ir dėl to jau neatitinka jų taikymo tikslų. Taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių naujų aplinkybių atsiradimą ir/ar jų pasikeitimą po to, kai jam buvo taikytos laikinosios apsaugos priemones, kurių taikymo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi atsakovas neskundė (nuo nutarties priėmimo praėjo beveik vieneri metai);
4.2. teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, kuria atsakovui buvo pritaikytas turto ir piniginių lėšų areštas, ieškovui išaiškinta, kad dėl turto suradimo ir aprašymo jis turi kreiptis į antstolį, kuris privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota kaip lėšos, iš kurių turi būti mokami komunaliniai mokesčiai, mokesčiai valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokos bei atsiskaitoma su ieškovu. Duomenų apie tai, kad atsakovui nėra sudaryta (arba varžoma) galimybė patenkinti savo ir/ar nepilnamečių vaikų būtinuosius poreikius, neleidžiama vykdyti būtinąsias prievoles, byloje nėra;
4.3. taikant laikinąsias apsaugos priemones, draudžiama areštuoti lėšas, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 668 ir 739 straipsniuose. CPK 668 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA). Nesutikdamas su antstolio, vykdančio nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, veiksmais, atsakovas gali juos skųsti CPK nustatyta tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
5. Atsakovas V. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo piniginėms lėšoms, esančioms atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
5.1. atsakovas turi du nepilnamečius vaikus: O., gimusią (duomenys neskelbtini), ir J., gimusį (duomenys neskelbtini), kuriuos reikia išlaikyti. Vaikai lanko būrelius, užsiėmimus, už kuriuos kiekvieną mėnesį reikia mokėti 240 Eur (programavimo, baseinas, šachmatų, akrobatikos ir keramikos būreliai). Taip pat yra sudarytos vaikų gyvybės draudimo sutartys, kiekvieną mėnesį reikia mokėti po 50 Eur kiekvienam vaikui. Yra paimtas vartojimo kreditas, kiekvieną mėnesį reikia mokėti po 260 Eur. Yra paimtas būsto kreditas, kiekvieną mėnesį reikia mokėti po 550 Eur. Automobilis Subaru XV pirktas išperkamosios nuomos lizingo sutartimi, kiekvieną mėnesį reikia mokėti po 280 Eur. Kiekvieną mėnesį taip pat reikia vežioti vaikus į darželį, į mokyklą, taip pat į būrelius. Taip pat reikia mokėti komunalines išlaidas už būsto išlaikymą (elektra, šiukšlių išvežimas ir t. t.);
5.2. pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neįvertino, kad šiuo atveju neegzistuoja abi būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tarp jų ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, kad atsakovas turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių, nesąžiningų veiksmų, siekdamas sukliudyti teismo sprendimo vykdymui;
5.3. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo turtui prieštarauja proporcingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principams bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Šiuo atveju pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra ribojamas atsakovo elementarus gyvenimas.
6. Ieškovas V. D. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria atsakovo turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovas neskundė ir ši nutartis įsiteisėjo, todėl atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė nesant antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo būsimam įvykdymui, neturi teisinės reikšmės. Klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų (pakartotinis vertinimas, ar yra grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui) nepatenka į atsakovo 2021 m. rugsėjo 16 d. prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo dalyką. Atsakovas, prašydamas pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą, turi šį prašymą pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau jokių įrodymų nepateikė;
6.2. atsakovas turi galimybę klausimus dėl pritaikytų piniginių lėšų arešto masto spręsti vykdomojoje byloje, bet ne teikiant teismui prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių (piniginių lėšų arešto) panaikinimo;
Atsiliepimas
6.3. atsakovas nurodo, kad vaikai lanko būrelius, užsiėmimus, už kuriuos kiekvieną mėnesį reikia mokėti 240 Eur (programavimo, baseinas, šachmatai, akrobatikos ir keramikos būreliai). Su atskiruoju skundu atsakovas pateikė I. K. 2021 m. rugsėjo 16 d. sudarytą neformaliojo ugdymo paslaugų teikimo sutartį, kurioje nurodytas 35 Eur per mėnesį mokestis. Jokių įrodymų, pagrindžiančių kitų būrelių lankymą ir patiriamas išlaidas, atsakovas nepateikė. Su atskiruoju skundu pateiktos gyvybės draudimo, automobilio Subaru XV išperkamosios nuomos lizingo, vartojimo kredito sutartys yra sudarytos I. K., o ne V. K. vardu. Vadinasi, prievolės mokėti įmokas pagal šias sutartis tenka I. K., o ne V. K.. Pagal CK 3.192 straipsnio 3 dalį materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Atsakovas V. K. į bylą nepateikė jokių duomenų apie savo gaunamas pajamas, turimas lėšas kredito įstaigų sąskaitose, o taip pat I. K. gaunamas pajamas ir turimas lėšas;
6.4. atsakovas visiškai nepagrįstai prašo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones visoms atsakovo piniginėms lėšoms, esančioms atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose. Atsakovui priklausančio areštuoto nekilnojamojo/kilnojamojo turto vertė nėra pakankama teismo sprendimui įvykdyti. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo turimas pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose. Taip pat, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų.
8. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo
9. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314 straipsnis, 324 straipsnio 3 dalis, 338 straipsnis).
10. Kartu su atskiruoju skundu atsakovas pateikė: vaikų gimimo liudijimų kopijas; lizingo ir kredito sutarčių kopijas; dukros gyvybės draudimo liudijimo kopiją; sūnaus saugios ateities investicinės programos draudimo liudijimo kopiją; neformaliojo ugdymo paslaugų teikimo sutarties kopiją (dėl programavimo būrelio); bankinio pavedimo kopiją (už dukros būrelį). Pateiktais rašytiniais įrodymais apeliantas grindžia savo argumentus dėl nepagrįstai ir neproporcingai varžomų jo ir jo šeimos narių teisių ir teisėtų interesų.
11. Kaip minėta, bylos šalys, teikdamos naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, turi argumentuoti, kodėl būtina pridėti naujai pateikiamus įrodymus, nes naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau apeliantas nenurodo jokių motyvų, kodėl kartu su atskiruoju skundu teikiamų dokumentų jis negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat, kodėl šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo būtent dabar. Įrodymų, kad kartu su atskiruoju skundu teikiami dokumentai buvo teikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti, taip pat nepateikta.
12. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas pateikė 2020 m. rugsėjo 30 d. antstolio Daliaus Traigio sudarytą atsakovo turto aprašą. Nors ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą ir suformulavo prašymą priimti kartu su atsiliepimu teikiamą įrodymą, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisė priimti naujus įrodymus neatsiejamai susijusi ir su civilinio proceso rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principų užtikrinimu. Priešingos bylos šalies teisės pasisakyti dėl naujų įrodymų užtikrinimo yra būtinoji naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlyga. Ši sąlyga nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą, tačiau išplaukia iš pamatinių rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 ir 17 straipsniai), kurie privalo būti užtikrinti visų instancijų teisminiuose procesuose. Ieškovui naujus įrodymus teikiant kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, atsakovas neturėjo galimybės pasisakyti dėl šių rašytinių įrodymų.
13. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą apeliaciniam teismui atsisakyti priimti šalių pateiktus įrodymus, jų nevertinti ir dėl jų nepasisakyti.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo
14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi ieškovo V. D. ieškinio reikalavimų (21 422,32 Eur nekokybiškai atliktų statybos darbų defektų šalinimo išlaidos + 1 600 Eur nuostoliai) užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones: atsakovo V. K. nekilnojamojo turto areštą 23 022,32 Eur sumai, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims. Nesant ar nepakankant atsakovo nekilnojamojo turto, teismas nurodė areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui mokėti komunalinius mokesčius, mokesčius valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, jog bendra areštuoto skolininko turto vertė turi atitikti 23 022,32 Eur.
15. Apeliantas V. K. prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tai yra panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo piniginėms lėšoms, esančioms atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose. Prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, apeliantas pirmosios instancijos teismui nurodė, jog dėl jo piniginėms lėšoms taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negali susimokėti mokesčių, draudimo įmokų, vaikų ugdymo įstaigų mokesčių, todėl prašė teismo nustatyti 1 MMA dydžio sumą, iš kurios atsakovas galėtų naudoti pinigines lėšas savo pragyvenimui. Pirmosios instancijos teismui skundžiama nutartimi atmetus šį apelianto prašymą, atskirajame skunde nesutikimas su teismo išvadomis grindžiamas iš esmės dviem aplinkybių grupėmis: pirma, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neįvertino, kad šiuo atveju neegzistuoja abi būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tarp jų ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui; antra, teismas neįvertino atsakovui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto, proporcingumo bei padarinių, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (atsakovas negali apmokėti vaikų lankomų būrelių, mokėti įmokų pagal gyvybės draudimo, kredito ir lizingo sutartis).
16. CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas pagal dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstą prašymą gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. CPK 149 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Sisteminis šių normų aiškinimas leidžia padaryti išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui prilyginami ir atvejai, kai, nepakeičiant pačios pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės rūšies (šiuo atveju asmens turto arešto), yra panaikinami tik tam tikri šiuo areštu nustatyti suvaržymai ar apribojimai.
17. Nors CPK 149 straipsnyje nenurodyti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindai, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-668-236/2017; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1714-881/2020; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-638-798/2021).
18. Nagrinėjamu atveju apeliantas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria jo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neskundė. Minėta nutartis yra galiojanti ir nepakeista. Apeliantas atskirajame skunde iš esmės dėsto nesutikimo su nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, argumentus, tačiau prašymas pakeisti (panaikinti) laikinąsias apsaugos priemones tokiais motyvais negali būti grindžiamas. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, jog prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones gali ir turi būti grindžiamas tik pasikeitusiomis, palyginus su tuo momentu, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, faktinėmis aplinkybėmis, o ne nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, motyvų vėlesniu kvestionavimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-795-464/2021).
19. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumu ir pagrįstumu (abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų nebuvimu), nėra susiję su skundžiamos nutarties, kuria atmestas apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (panaikinimo) turiniu ir nereiškia pasikeitusių faktinių aplinkybių, atsiradusių po 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties priėmimo, atskleidimu, todėl atmetami kaip nepagrįsti.
20. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Apeliantas atskirajame skunde neneigia, kad taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas atitinka jam pareikšto reikalavimo dydį, vadinasi, jomis yra užtikrinamas ieškiniu prašomas priteisti reikalavimas.
21. Konkrečiu atveju apeliantas jokių pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, nenurodė. Duomenų apie pasikeitusias aplinkybes apeliantas nenurodė ir atskirajame skunde. Nutarties, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, jog atsakovo piniginių lėšų areštas taikomas tik nesant ar nepakankant atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Apeliantas neįrodinėjo, kad šiuo konkrečiu atveju jau yra areštuota pakankamai atsakovo turto ieškinio reikalavimams užtikrinti ir todėl kiti jam taikomi ribojimai (sąskaitų ar turtinių teisių areštas) yra pertekliniai ir / ar neproporcingi. Vien deklaratyvūs teiginiai apie apelianto turtinių teisių varžymą ir nepatogumus savaime nėra pakankamas pagrindas visiškai panaikinti nustatytus ribojimus atsakovo piniginėms lėšoms, esančioms atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose.
22. Iš pirmosios instancijos teismui žodžiu pateikto apelianto prašymo (2021 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdis) matyti, jog apeliantas, prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, turėjo tikslą išspręsti klausimą, kuri jo areštuotų piniginių lėšų dalis gali būti panaudojama ne tik teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartyje leistoms mokestinėms prievolėms valstybės ir socialinio draudimo biudžetams vykdyti, bet ir jo paties bei jo šeimos narių pragyvenimui užtikrinti. Apeliantas atskirajame skunde taip pat tvirtina, jog teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka joms keliamo proporcingumo reikalavimo, kadangi, esant areštuotoms jo banko sąskaitose esančioms lėšoms, jis negali užtikrinti savo ir šeimos būtinųjų poreikių (atsakovas negali apmokėti vaikų lankomų būrelių, mokėti įmokų pagal gyvybės draudimo, kredito ir lizingo sutartis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia nepatogumų asmeniui, kuriam jos taikomos. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą bei šalių interesų pusiausvyrą, CPK 145 straipsnio 6 dalyje numatė teismui teisę areštavus skolininko lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leisti su jomis atlikti tam tikras, teismo pripažintas būtinomis, operacijas, kurios turi būti nurodytos nutartyje. Šioje normoje taip pat numatyta, kad leisdamas atlikti tam tikras operacijas, teismas nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Aptartoje teisės normoje įstatymo leidėjas aiškiai atribojo laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo ir tokią nutartį vykdančio antstolio teises ir pareigas šiame procese. Teismas turi nurodyti konkrečias operacijas, kurias galima atlikti iš areštuotų lėšų, o antstolis, teismo pavedimu, nustatyti konkrečią pinigų sumą, kuri gali būti panaudota tokioms operacijoms atlikti.
23. Nagrinėjamu atveju, atmesdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog duomenų apie tai, kad atsakovui nėra sudaryta (arba varžoma) galimybė patenkinti savo ir/ar nepilnamečių vaikų būtinuosius poreikius, neleidžiama vykdyti būtinąsias prievoles, byloje nėra. Tačiau iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, rezoliucinės dalies matyti, jog teismas leido atsakovui mokėti komunalinius mokesčius, mokesčius valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu, tačiau nenurodė, jog atsakovas turi teisę disponuoti piniginėmis lėšomis, kurios būtinos atsakovo (jo šeimos) būtiniausiems poreikiams (pragyvenimui) tenkinti.
24. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, taikyti papildomas priemones, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, nustatyti draudimai, nustatyta konkrečių draudimų pirmumo seka yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, tai ir atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba kai kurių suvaržymų jam netaikyti / atsisakyti pirmiau taikytų.
25. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir nenurodydamas, jog atsakovas turi teisę naudoti pinigines lėšas ne tik mokesčių valstybės ir savivaldybių biudžetams mokėjimui, bet ir savo (savo šeimos) būtinųjų poreikių patenkinimui, taikė neproporcingus apribojimus atsakovo atžvilgiu. Todėl, spręsdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pirmosios instancijos teismas turėjo į šias aplinkybes atsižvelgti ir šioje dalyje patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį, nurodant, jog atsakovui leidžiama ne tik mokėti komunalinius mokesčius, mokesčius valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu, bet leidžiama ir disponuoti piniginėmis lėšomis, kurios yra būtinos atsakovo (jo šeimos) būtiniausiems poreikiams (pragyvenimui) tenkinti.
26. Dėl apelianto pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo nustatyti 1 MMA dydžio sumą, iš kurios atsakovas galėtų naudoti pinigines lėšas savo pragyvenimui, pažymėtina, jog šis klausimas yra priskirtas ne teismo, o antstolio kompetencijai. Būtent antstolis, o ne teismas, atsižvelgdamas į skolininko pateiktus įrodymus, geriausiai gali įvertinti asmens poreikius bei nustatyti pagrįstą jų dydį. Teismui leidus iš areštuotų sumų atlikti atitinkamus mokėjimus, asmuo, kurio atžvilgiu tokie ribojimai yra pritaikyti, turi kreiptis į nutartį vykdantį antstolį su motyvuotu prašymu dėl konkrečios sumos šiems mokėjimas atlikti nustatymo, o, nepakankant nustatytos sumos (padidėjus mokėjimų, kuriuos leido atlikti teismas, kaštams), ir su atitinkamu prašymu dėl jos dydžio pakeitimo. Tuo atveju, jei antstolio priimtas sprendimas, t. y. nustatyta per mėnesį leistina iš areštuotų lėšų naudoti suma, netenkina, asmuo gali skųsti tokius antstolio veiksmus.
27. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo piniginėms lėšoms, esančioms atsakovo atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose, panaikinimo, tačiau sudaro pagrindą patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties rezoliucinę dalį pagal CPK 145 straipsnio 6 dalį, tai yra areštavus skolininko lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leisti su jomis atlikti tam tikras, teismo pripažintas būtinomis, operacijas, kurios turi būti nurodytos nutartyje, bei pavesti antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.
28. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir atsakovo prašymas tenkinamas iš dalies – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, rezoliucinė dalis patikslinama, nurodant, jog atsakovui leidžiama ne tik mokėti komunalinius mokesčius, mokesčius valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu, bet ir disponuoti piniginėmis lėšomis, kurios yra būtinos atsakovo (jo šeimos) būtiniausiems poreikiams (pragyvenimui) tenkinti, bei pavedant antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota būtiniesiems atsakovo poreikiams tenkinti (CPK 145 straipsnio 6 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo V. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria ieškovo V. D. reikalavimams užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo V. K. turtui, nurodant, jog atsakovui leidžiama ne tik mokėti komunalinius mokesčius, mokesčius valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu, bet ir disponuoti piniginėmis lėšomis, kurios yra būtinos atsakovo ir jo šeimos būtiniesiems poreikiams tenkinti, pavedant antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota ne tik kaip lėšos, iš kurių turi būti mokami komunaliniai mokesčiai, mokesčiai valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokos bei atsiskaitoma su ieškovu, bet ir būtiniesiems atsakovo ir jo šeimos poreikiams tenkinti.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.