Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bauer Tour“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 1 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bauer Tour“ dėl negrąžintos paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovės generalinis direktorius 2020 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. B-101 (2021 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. B-150 patvirtinta aktuali redakcija) patvirtino skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos turizmo ir viešojo maitinimo paslaugų teikėjams“ įgyvendinimo sąlygų aprašą (toliau – Aprašas).

4. Ieškovė, įgyvendindama paskolų teikimo priemonę pagal schemą, su atsakove 2021 m. sausio 29 d. sudarė paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis, sutartis), pagal kurią suteikė atsakovei 50 000 Eur paskolą. Atsakovė įsipareigojo tinkamai panaudoti paskolą ir per trisdešimt darbo dienų pervesti lėšas atitinkamiems turistams (sutarties 6.2 papunktis); sutartyje nustatytu terminu grąžinti paskolą, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus (sutarties 8.1 papunktis).

5. Ieškovė, vadovaudamasi generalinio direktoriaus 2021 m. balandžio 20 įsakymu Nr. B-77 „Dėl neplaninės patikros atlikimo“, patikrino atsakovės pateiktus paskolos panaudojimą pagrindžiančius dokumentus (mokėjimo nurodymus, sąskaitos išrašus). Ieškovė nustatė, kad atsakovė tinkamai panaudojo tik 13 530 Eur paskolos, nepanaudojo pagal paskirtį likusios dalies – 36 470 Eur ir sutartyje nustatyta tvarka negrąžino jos ieškovei.

7. Atsakovė sumokėjo ieškovei tik 201,25 Eur palūkanų ir nevykdė savo pareigos mokėti įmokas pagal sutartyje nustatytą grafiką. Dėl to atsakovė turi pareigą grąžinti ieškovei 50 000 Eur paskolos, 41,21 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo 2021 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. spalio 13 d., taip pat 3 601,80 Eur delspinigių, paskaičiuotų už 180 dienų laikotarpį nuo 2021 m. spalio 14 d. iki 2022 m. balandžio 12 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

22. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

24. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo, kuriuo teismo 2022 m. balandžio 12 d. preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas ir tenkintas ieškinys dėl negrąžintos paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, taip pat teisės normas, kuriose reglamentuotas paskolų suteikimas lengvatinėmis sąlygomis ir sutarčių nutraukimas.

Dėl šalių sudarytos paskolos sutarties vertinimo ir sutarties sąlygų aiškinimo

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į rašytinės sutarties tekstą. Jeigu jis aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Jeigu rašytinės sutarties tekstas neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys. Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018 16–17 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28. Nagrinėjamojoje byloje aiškinant ginčo paskolos sutarties sąlygas, pirmiausia svarbu atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, paskirtį ir jos sudarymo aplinkybes.

29. Iš viešai skelbiamos informacijos nustatyta, kad ieškovė yra garantijų institucija, įsteigta vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 887 „Dėl smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros“ ir pagal Ūkio ministerijos 2001 m. lapkričio 5 d. sudarytą steigimo aktą. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ steigėja ir vienintelė akcininkė yra valstybė. Visų ieškovės akcijų valdytoja yra Finansų ministerija. Ieškovės veiklos tikslai: teikti finansines paslaugas; įgyvendinti ir administruoti finansines ir kitokio pobūdžio paramos verslui priemones (išsamiau žr. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ įstatų 2, 7 punktus; https://www.invega.lt/veikla/veikla-reglamentuojantys-dokumentai/63#c-7/t-12).

30. Ekonomikos ir inovacijų ministras, vadovaudamasis Europos Komisijos priimtais teisės aktais dėl valstybės pagalbos priemonių dėl COVID-19 protrūkio, siekdamas sumažinti COVID-19 pandemijos poveikį turizmo verslui (kad kelionių organizatoriai galėtų atsiskaityti su turistais už dėl COVID-19 protrūkio neįvykusias keliones), 2020 m. liepos 7 d. priėmė įsakymą Nr. 4-536, kuriuo patvirtino skatinamosios finansinės priemonės „Paskolos turizmo ir viešojo maitinimo paslaugų teikėjams“ schemą. Aptariamas įsakymas vėliau pakeistas ekonomikos ir inovacijų ministro 2020 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 4-1189 ir 2021 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 4-771. Pirmiau nurodytoje schemoje reglamentuotas valstybės pagalbos, kurios forma – paskola, skyrimas turizmo ir viešojo maitinimo paslaugų teikėjams. Priemonei įgyvendinti skirtos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos (schemos 2 punktas). Schemoje nustatytos finansinės priemonės skyrimo sąlygos. Kitaip tariant, valstybė suteikė galimybę turizmo bendrovėms gauti paskolas lengvatinėmis sąlygomis, kad jos galėtų atsiskaityti su turistais už dėl COVID-19 protrūkio neįvykusias keliones. Schemoje taip pat nustatyta, kad ieškovė valdys ir įgyvendins skatinamąją finansinę priemonę, teikdama paskolas tiesiogiai paskolos gavėjams (schemos 4 punktas). Finansinės priemonės įgyvendinimo sąlygos reglamentuotos ieškovės generalinio direktoriaus 2020 m. liepos 14 d. įsakymu (2021 m. liepos 21 d. įsakymu patvirtinta aktuali redakcija) patvirtintame Apraše. Ginčo paskolos sutarties 1.3 papunktyje nustatyta, kad Aprašas yra paskolos sutarties dalis. Aprašo sąlygos taikomos tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja paskolos sutartis.

31. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė pateikė ieškovei paraišką dėl paskolos suteikimo lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovė, vykdydama pirmiau šioje nutartyje nurodytų teisės aktų reglamentuotą valstybės pagalbos skyrimo procedūrą, priėmė sprendimą suteikti apeliantei paskolą. Ieškovė ir apeliantė 2021 m. sausio 29 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė apeliantei 50 000 Eur paskolą. Apeliantė įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2027 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tiek ginčo sutarties specialiųjų sąlygų 1.1 papunktyje, tiek Aprašo, kuris yra paskolos sutarties dalis, 2.2.1 papunktyje aiškiai nurodyta paskolos paskirtis: „Paskola skiriama atsiskaityti su turistais už dėl COVID-19 protrūkio neįvykusias organizuotas turistines keliones (tais atvejais, kai turistas, turintis organizuotos turistinės kelionės sutartį, atsisakė Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo nustatyta tvarka pasiūlyto kupono)“. Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 papunktyje nurodyta, kad apeliantė įsipareigoja paskolos lėšas panaudoti tik pagal specialiosiose sąlygose numatytą paskirtį. Taigi, apibendrinant tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, akivaizdu, kad ginčo sutarties esmė, tikslas ir paskirtis aiški – ieškovė, įgyvendindama skatinamąją finansinę priemonę, valstybės biudžeto lėšomis suteikė apeliantei paskolą lengvatinėmis sąlygomis tam, kad apeliantė pagal sutartyje nustatytas sąlygas atsiskaitytų su turistais. Kitaip tariant, valstybė suteikė apeliantei pagalbos priemonę konkrečiam sutartyje nustatytam tikslui – atsiskaityti su turistais. Vadinasi, apeliantė pagal sutartį neturėjo teisės naudoti paskolintų lėšų kitais, negu sutartyje nustatytais, tikslais, pasilikti sau ar kt. Ieškovė teisingai nurodė, kad kitoks paskolos panaudojimas neatitiktų lengvatinės paskolos priemonės tikslo ir sąlygų.

32. Ginčo paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 papunktyje nurodyta, kad: „Paskolos gavėjas, gavęs paskolos išmokėjimą, įsipareigoja per trisdešimt darbo dienų pervesti lėšas atitinkamiems turistams. Už tinkamą paskolos panaudojimą atsakingas paskolos gavėjas“. Aprašo 2.2.1 papunktyje „Paskolos išmokėjimo paskolos gavėjui tvarka“ taip pat nustatyta, kad: „<...> atlikus paskolos išmokėjimą, paskolos gavėjas per trisdešimt darbo dienų privalo pervesti lėšas atitinkamiems turistams ir per dešimt darbo dienų pateikti ieškovei paskolos panaudojimą pagal paskirtį pagrindžiančią informaciją <...>“. Nei ginčo sutartyje, nei Apraše nenurodyta, kad apeliantė gali nesilaikyti pirmiau nurodyto trisdešimties darbo dienų termino. Nei iš ginčo sutarties, nei iš Aprašo sąlygų visumos negalima daryti išvados, kad trisdešimties darbo dienų terminas skirtas pradėti pinigų grąžinimo procedūras, bet ne pervesti pinigus turistams. Priešingai, tiek pirmiau nurodytame sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 papunktyje, tiek Aprašo 2.2.1 papunktyje aiškiai nurodytas konkretus trisdešimties darbo dienų terminas, skaičiuojamas nuo paskolos gavimo dienos, paskolos paskirčiai įgyvendinti – pervesti lėšas atitinkamiems turistams. Vadinasi, priešingai negu teigia apeliantė, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad apeliantė privalo pervesti lėšas turistams per trisdešimt darbo dienų nuo paskolos gavimo dienos. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmiau nurodytos sutarties ir Aprašo sąlygos prieštarauja tikrajai šalių valiai. Priešingai negu teigia apeliantė, sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 papunkčio sąlygos lingvistinė konstrukcija aiški, suprantama, iš jos negalima įžvelgti galimo nevienodo jos turinio suvokimo. Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių konstatuotina, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, išdėstytu sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 papunktyje, todėl nėra jokio pagrindo nurodytą sąlygą aiškinti kitaip, negu nurodyta ginčo sutartyje. Apeliantė nepagrįstai aptariamą sutarties sąlygą interpretuoja savaip ir per plačiai, kad pateisintų sutarties netinkamą vykdymą.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus tai, jog apeliantei suteikta paskola, panaudojus Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, įgyvendinant valstybės suteiktą pagalbos priemonę atsiskaityti su turistais, viešasis interesas reikalauja, kad ginčo sutartis būtų vykdoma būtent taip, kaip nustatyta sutarties ir Aprašo sąlygose. Ginčo sutarties sąlygų negalima interpretuoti pernelyg išplečiant.

34. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad 2 790 Eur paskolos dalį panaudojo pagal sutartyje nurodytą paskirtį. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad ginčo sutartyje aiškiai nurodytas privalomas ir konkretus terminas, per kurį apeliantė turėjo pareigą pervesti lėšas turistams – per trisdešimt darbo dienų nuo paskolos gavimo. Apeliantė pervedė turistams 2 790 Eur pasibaigus aptariamam terminui. Ginčo sutartyje neįtvirtinta apeliantės teisė pervesti paskolintas lėšas pasibaigus pirmiau nurodytam terminui. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantė 2 790 Eur panaudojo tinkamai pagal sutartyje nurodytą paskirtį ir sąlygas.

35. Apeliantės teigimu, ji iki paskolos gavimo panaudojo 5 455 Eur svetimų lėšų turistų įmokoms grąžinti, nes tikėjosi gauti paskolą. Apeliantė, gavusi paskolą, kompensavo trečiajam asmeniui 5 455 Eur. Dėl to, anot apeliantės, 5 455 Eur paskolos dalį panaudojo pagal sutartyje nustatytą paskirtį. Nurodyti apeliantės argumentai taip pat nepagrįsti. Nagrinėjamos bylos kontekste, įvertinus ginčo sutarties sudarymo aplinkybes ir tikslą, ji turi būti vykdoma būtent taip, kaip nustatyta sutarties ir Aprašo sąlygose, sutarties sąlygos negali būti interpretuojamos per plačiai. Iš apeliantės nurodytų argumentų akivaizdu, kad ji dar prieš ginčo sutarties sudarymą žinojo, jog 5 455 Eur paskolos lėšų perves trečiajam asmeniui. Dėl to ji, norėdama 5 455 Eur paskolos dalį panaudoti anksčiau patirtiems nuostoliams kompensuoti, prieš sutarties sudarymą turėjo atskleisti ieškovei tokią informaciją. Vis dėlto apeliantė to nepadarė. Ginčo paskola tikslinė. Joje numatyti konkretūs paskolintų lėšų galutiniai gavėjai – turistai. Sutartyje nenumatyta galimybė panaudoti lėšas, kurias apeliantė, pasitelkdama trečiąjį asmenį, iki sutarties pasirašymo sumokėjo turistams. Vadinasi, apeliantė norėdama pervesti trečiajam asmeniui 5 455 Eur paskolos dalį, turėjo gauti ieškovės sutikimą. Nepaisant to, apeliantė neinformavo ieškovės apie pirmiau nurodytus savo ketinimus pervesti 5 455 Eur paskolos dalį trečiajam asmeniui ir negavo ieškovės sutikimo. Dėl to konstatuotina, kad apeliantė 5 455 Eur paskolos dalį taip pat panaudojo ne pagal sutartyje nustatytą tikslinę paskirtį.

37. Nei ginčo sutartyje, nei Apraše nenurodyta, kad apeliantė gali nesilaikyti pirmiau nurodytose sutarties 6.5 ir 6.6 papunkčių sąlygose nustatytos tvarkos. Byloje nėra jokių duomenų, kad sutarties sąlygos prieštarauja tikrajai šalių valiai. Priešingai negu teigia apeliantė, paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 ir 6.6 papunkčių sąlygų lingvistinė konstrukcija aiški, lengvai suprantama, neleidžia įžvelgti galimo skirtingo jos turinio suvokimo, todėl nėra jokio pagrindo jas aiškinti kitaip, negu nurodyta sutartyje. Iš aptariamų sąlygų turinio matyti, kad aptartos dvi skirtingos situacijos: 6.5 papunktyje aptarta situacija, kuomet po paskolos išmokėjimo paaiškėja, kad pasikeitė grąžintinų įsipareigojimų turistams suma ir paskolos gavėjui faktiškai reikalinga mažesnė negu išmokėta paskolos suma, bet atsirado poreikis atsiskaityti su kitais turistais; 6.6 papunktyje aptarta situacija, kuomet tokio poreikio nėra. Priešingai negu teigia apeliantė, aptariamuose papunkčiuose nurodyti konkretūs ir aiškūs veiksmai, kuriuos apeliantė įsipareigojo atlikti atsiradus dviem skirtingoms situacijoms. Akivaizdu, kad po paskolos išmokėjimo paaiškėjus, kad apeliantė nespės pervesti lėšų turistams, ji privalėjo nedelsdama pateikti ieškovei atnaujintą paaiškinamąjį raštą (deklaraciją). Ieškovė gautus duomenis išanalizuotų ir priimtų sprendimą dėl paskolos sumos perviršio grąžinimo (negrąžinimo) (sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 papunktis). Po paskolos išmokėjimo paaiškėjus, kad apeliantei faktiškai reikalinga mažesnė negu suteikta paskolos suma ir nėra poreikio atsiskaityti su turistais, apeliantė privalėjo nedelsdama, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo fakto išaiškėjimo dienos, pervesti ieškovei paskolos sumos perviršį (sutarties bendrųjų sąlygų 6.6 papunktis), bet ne vienašališkai nuspręsti, ką daryti su nepanaudota paskolos suma. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad jeigu apeliantė neturėjo galimybės objektyviai įvertinti, kiek turistų pasirinks pinigų grąžinimą, o kiek – būsimas keliones, taip pat per kiek laiko turistai priims sprendimus, ji turėjo pareigą atlikti paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 arba 6.6 papunktyje nurodytus veiksmus.

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama visus pirmiau šioje nutartyje išdėstytus argumentus, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, ginčo sutarties esmę, tikslą, paskirtį, sudarymo aplinkybes, visą sutarties tekstą ir jos sąlygų tarpusavio ryšį, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, teisiškai nepagrįsti.

Dėl vienašalio paskolos sutarties nutraukimo teisėtumo

39. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad apeliantė pažeidė paskolos sutartį, todėl ieškovė pagrįstai ją vienašališkai nutraukė. Apeliantė su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Nurodytas nesutikimas nepagrįstas dėl tokių šioje nutartyje toliau pateikiamų priežasčių.

40. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

41. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Taigi, šalys yra laisvos susitarti, kokias aplinkybes jos vertina kaip pakankamą pagrindą tam, kad sutartis būtų vienašališkai nutraukta. Teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju sutartis galėjo būti nutraukta vadovaujantis joje nurodytu pagrindu, turi nustatyti, kokie sutarties vienašalio nutraukimo pagrindai yra nurodyti sutartyje ir įvertinti, ar susiklosčiusi situacija atitinka sutartyje nurodytas aplinkybes.

42. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2021 m. rugsėjo 13 d. pranešimu informavo apeliantę, kad, vadovaudamasi sutarties bendrųjų sąlygų 11.3.1 papunkčiu, nuo 2021 m. spalio 13 d. vienašališkai nutraukia sutartį.

43. Šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 11.3.1 papunktyje nustatyta, kad ieškovė turi teisę: „<...> vienašališkai nutraukti sutartį prieš specialiosiose sąlygose nurodytą paskolos grąžinimo terminą ir (ar) pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą (jos dalį) kartu su visomis priskaičiuotomis palūkanomis ir kitomis pagal paskolos sutartį mokėtinomis sumomis, kai nustatyta, kad paskolos gavėjas panaudojo paskolą (ar jos dalį) ne pagal paskirtį“.

44. Apeliantės teigimu, byloje nėra įrodymų apie netinkamą paskolos panaudojimą, todėl ieškovė nepagrįstai nutraukė paskolos sutartį pagal sutarties bendrųjų sąlygų 11.3.1 papunktį. Nurodyti apeliantės argumentai nepagrįsti.

45. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šalys paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 6.3 papunktyje susitarė, jog paskolos lėšų panaudojimas pagal paskirtį bus vertinamas atliekant dokumentinę patikrą ieškovės nustatyta tvarka; apeliantė įsipareigojo pateikti ieškovei įrodymus, patvirtinančius organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymą ir lėšų pervedimą turistams (atsiskaitymą su turistais), kitus paskolos panaudojimą pagal paskirtį patvirtinančius dokumentus. Ieškovė patikrino apeliantės pateiktus paskolos panaudojimą pagrindžiančius dokumentus ir nustatė, kad apeliantė per sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 papunktyje nustatytą terminą tinkamai panaudojo tik 13 530 Eur paskolos ir nepanaudojo 36 470 Eur paskolos (50 000 Eur – 13 530 Eur = 36 470 Eur). Ieškovė 2021 m. liepos 27 d. priėmė sprendimą „Dėl paskolos lėšų dalies susigrąžinimo“, kuriuo pareikalavo apeliantės per trisdešimt darbo dienų nuo sprendimo gavimo dienos grąžinti ieškovei pagal paskirtį nepanaudotą paskolos dalį – 36 470 Eur. Apeliantė neginčija, kad gavo aptariamą sprendimą, bet per jame nurodytą terminą negrąžino ieškovei nepanaudotos paskolos dalies. Pažymėtina, kad apeliantė turėjo teisę ginčyti šį sprendimą teisme, bet šia savo teise nepasinaudojo. Apeliantė, gavusi sprendimą, jį ignoravo, nesikreipė į ieškovę, nepateikė jai jokių įrodymų, patvirtinančių 36 470 Eur paskolos panaudojimą pagal sutartyje nurodytą tikslinę paskirtį ir sąlygas.

46. Byloje nustatyta, kad apeliantė 8 245 Eur (2 790 Eur + 5 455 Eur = 8 245 Eur) paskolos sumos panaudojo ne pagal sutartyje nurodytą paskirtį. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau šioje nutartyje nurodytų argumentų dėl 8 245 Eur paskolos netinkamo panaudojimo, konstatuoja, kad pirmiau aptartos aplinkybės dėl 8 245 Eur paskolos panaudojimo paneigia apeliantės argumentus, jog byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad ji panaudojo paskolos dalį ne pagal tikslinę paskirtį.

47. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, bet ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011 ir joje nurodyta praktika). Įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica). Vadinasi, nagrinėjamojoje byloje kilus ginčui dėl paskolos dalies panaudojimo pagal paskirtį, pareiga įrodyti, kad likusi paskolos dalis panaudota tinkamai pagal paskolos sutartyje nurodytą tikslinę paskirtį, kyla tai šaliai, kuri teigia, jog paskola panaudota pagal paskirtį, bet ne tai šaliai, kuri tai neigia. Dėl to būtent apeliantė, teigdama, kad ji likusią paskolos dalį panaudojo pagal sutartyje nurodytą paskirtį, turėjo pareigą tai įrodyti. Apeliantė neįvykdė šios pareigos.

48. Civilinio proceso teisės normų, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas (CPK 176, 185 straipsniai), aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet taip pat ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-248/2018 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad apeliantė sutartimi įsipareigojo pateikti ieškovei dokumentus, patvirtinančius paskolos panaudojimą pagal paskirtį. Vis dėlto apeliantė neįvykdė šios savo pareigos. Ji, gavusi tiek ieškovės 2021 m. liepos 27 d. sprendimą „Dėl paskolos lėšų dalies susigrąžinimo“, tiek 2021 m. rugsėjo 13 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo, nepateikė ieškovei įrodymų, patvirtinančių 36 470 Eur paskolos panaudojimą pagal sutartyje nustatytą paskirtį ir sąlygas. Apeliantė tokių įrodymų nepateikė taip pat ir teismui. Taigi, nagrinėjamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantė likusią paskolos dalį panaudojo tinkamai pagal sutartyje nurodytą tikslinę paskirtį.

50. Iš į bylą pateikto apeliantės 2021 m. rugsėjo 16 d. rašto matyti, kad ji prašė ieškovės leisti nepanaudotą paskolos dalį grąžinti per dvylikos mėnesių laikotarpį. Nepaisant to, kad pirmiau nurodytas terminas pasibaigęs, apeliantė visiškai negrąžino ieškovei paskolos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą, be kita ko aplinkybę, kad apeliantė nepateikė įrodymų, jog ji likusią paskolos dalį panaudojo pagal sutartyje nurodytą paskirtį, prašė ieškovės leisti paskolos dalį grąžinti per dvylikos mėnesių laikotarpį, konstatuoja, kad labiau tikėtina, jog apeliantė likusią paskolos dalį – 28 370 Eur (50 000 Eur – (13 530 Eur + 2 645 Eur + 5 455 Eur) = 21 630 Eur) taip pat panaudojo ne pagal sutartyje nustatytą tikslinę paskirtį. Priešingu atveju ji būtų pateikusi įrodymus apie tinkamą paskolos dalies panaudojimą arba grąžinusi ieškovei paskolos dalį.

51. Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad apeliantė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus: nesilaikė ginčo sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 ir 6.6 papunkčiuose nustatytos tvarkos – nepateikė ieškovei sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 papunktyje nurodyto atnaujinto paaiškinamojo rašto (deklaracijos), taip pat negrąžino ieškovei lėšų perviršio; neįvykdė pareigos pateikti ieškovei įrodymus, patvirtinančius 36 470 Eur paskolos panaudojimą pagal sutartyje nustatytą paskirtį ir sąlygas; per ieškovės 2021 m. liepos 27 d. sprendime nustatytą terminą negrąžino ieškovei 36 470 Eur paskolos dalies. Dėl to ieškovė 2021 m. rugsėjo 13 d. pranešimu pagrįstai paragino apeliantę sumokėti ieškovei visą įsiskolinimo sumą, taip pat informavo, kad iki nustatyto termino nesumokėjus įsiskolinimo, nutrauks paskolos sutartį. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė iki pranešime nustatyto termino nesumokėjo įsiskolinimo. Ji pažeidė sutartį, paskolos dalį panaudojo ne pagal sutartyje nustatytą tikslinę paskirtį, todėl ieškovė pagrįstai nutraukė sutartį pagal sutarties bendrųjų sąlygų 11.3.1 papunktį. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį.

52. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad ieškovės elgesys neatitinka CK 6.200 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintų principų. Apeliantė teisingai nurodė, kad sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Taip pat sutiktina su apeliante, kad vienas iš svarbiausių sutarties vykdymo principų yra sutarties šalių bendradarbiavimas, reikalaujantis, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas susitarimui vykdyti, prireikus keistųsi reikšminga informacija, laiku praneštų apie kylančias susitarimo įvykdymo kliūtis ir pan. Vis dėlto nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė nesilaikė pirmiau nurodytų principų. Priešingai, ieškovė, atlikusi paskolos lėšų panaudojimo pagal paskirtį patikrinimą, ir nustačiusi, kad apeliantė nepanaudojo paskolos dalies, nenutraukė sutarties, bet 2021 m. liepos 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareikalavo apeliantės grąžinti pagal paskirtį nepanaudotą paskolos dalį. Be to, pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad ieškovė 2021 m. rugsėjo 13 d. pranešimu pakartotinai paragino apeliantę sumokėti skolą. Kitaip tariant, ieškovė suteikė apeliantei galimybę grąžinti pagal paskirtį nepanaudotą paskolos dalį. Jeigu apeliantė per ieškovės nustatytą terminą būtų grąžinusi nepanaudotą paskolos dalį, ieškovė nebūtų nutraukusi sutarties. Taigi, ieškovės elgesys atitinka CK 6.200 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintus principus. Be to, pabrėžtina, kad abi sutarties šalys turi pareigą bendradarbiauti ir sąžiningai įgyvendinti savo teises. Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad būtent apeliantė pažeidė pirmiau nurodytą pareigą. Ji, būdama ginčo sutarties šalis, įsipareigojusi laikytis sutarties ir Aprašo reikalavimų, taip pat ir reikalavimą panaudoti paskolą pagal tikslinę paskirtį, neinformavo ieškovės apie ketinimą panaudoti 5 455 Eur paskolos dalį anksčiau patirtiems nuostoliams kompensuoti, savavališkai nusprendė pervesti dalį paskolos lėšų trečiajam asmeniui, nesikreipė į ieškovę dėl sutikimo gavimo, neatskleidė, kaip panaudojo likusias paskolos lėšas – 28 370 Eur.

Dėl bylos procesinės baigties

53. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuojamos sutarčių aiškinimo taisyklės, taip pat paskolų suteikimas lengvatinėmis sąlygomis ir sutarčių nutraukimas.

54. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

56. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

57. Ieškovė nepateikė duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.

58. Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 1 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.