- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-09
- Bylos Nr.
- I-821-554/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04250-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- T.S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T.S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2017-07-30 skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl teisės aktų neatitinkančių įkalinimo sąlygų sudarymo už laikotarpį nuo 2014-09-05 iki 2014-10-27.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-12) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d.. LAVL palatos buvo perpildytos, dalį ploto užėmė baltai, sanitarinis mazgas. LAVL nebuvo pakankamai užtikrinamas ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, nepakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo renginių, siekiant į nustatytą veiklą įtraukti ligonius, nors tokios techninės sąlygos yra. Nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. LAVL nėra teikiama jokia teisinė pagalba, nėra teisinio švietimo, nėra sudaryta galimybė gauti teisinę pagalbą rengiant teismui skundą dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo (pratęsimo), rengimo apeliacinio ar kasacinio skundo dėl priimto nuosprendžio, ar kito prašymo suformulavimo, nėra konsultuojama dėl galimybės kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, nėra tinkamai supažindinama su galiojančiais teisės aktais, teismų praktika, yra apsiribojama koridoriuose iškabintomis informacinėmis lentomis, kuriose informacija yra kelerių metų senumo, nurodyti areštinių adresai, kurie niekaip nesusiję su suimtųjų (nuteistųjų) teisėmis ir pareigomis, nėra numatyta nuteistiesiems riboto interneto prieiga, nebuvo bibliotekos, nebuvo skiriama laikraščių. LAVL palatose, kur pareiškėjas gyveno, buvo nuolat pažeidinėjamas skirstymas. Pareiškėjas nuolat buvo laikomas su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę bausmes, su nuteistaisiais, nors buvo suimtasis, buvo laikomas su sergančiais atvira tuberkuliozės forma, kitomis virusinėmis ligomis. LAVL palatose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, gydytoją, sanitarą. Kiekvieną kartą tekdavo daužyti duris metaliniu šaukštu ir tikėtis, kad kas nors išgirs. Po išsimaudymo dušo patalpose tenka ilgai laukti, daužyti iki 5-10 min. į duris. Be to, tokiu atveju nėra užtikrinamas ligonių saugumas, jeigu palatoje kyla grėsmė sveikatai arba dėl fizinio smurto, pareigūnai neužtikrina pakankamo saugumo. Ne kartą palatoje kilus konfliktams, dėl charakterių nesuderinamumo, kriminalinės subkultūros nesilaikymo, tekdavo patirti smurtą ir/ar psichologinę prievartą. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą, kas nėra pakankama. Be to, nebuvo pakankamai užtikrinama ligonių teisė net į vienos valandos pasivaikščiojimą, nes tais atvejais, kai lauke yra blogos sąlygos, ligoniai paprastai atsisako išeiti į lauką. Net jei oro sąlygos pagerėja, LAVL administracija pakartotinai nepasiūlo pasivaikščioti. Einant pasivaikščioti blogomis sąlygomis, pasivaikščiojimo kiemelyje nėra užtikrinama sausa patalpa pasivaikščioti, kiemelių grindys nelygios, pilnos duobių, todėl lyjant jos prisipildo vandens ir realiai pasivaikščioti nėra sąlygų. Pasivaikščiojimo kiemelių plotai per maži dideliam ligonių kiekiui. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo jokių šiukšlių kibirų ir peleninių, suoliukai sulaužyti, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio, kiemeliai nevalomi, jeigu dulka – nelaistomi. Nurodė, kad atvykęs į LAVL 2014 m. spalio 23 d. pareiškėjas eidamas per pasivaikščiojimo takelį, kuris buvo netvarkingas, duobėtas, suplėšė savo krepšį. Teigė, kad patalpoje neveikė mechaninė ventiliacija, vėdinama buvo tik per langą, saulės šviesa ir oras visiškai nepatekdavo į palatą, nes langai buvo užkalti grotomis, nešvarūs, buvo drėgna, tamsu. LAVL palatose nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšveitimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į palatą, dirbtinis apšvietimas buvo labai stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, žiemą nebuvo tinkamai šildoma, o vasarą siekė net iki 35 laipsnių. Nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus. Palatos buvo neremontuotos, sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui, grindys išpuvusios, nelygios, prastos būklės, patalpos kiekvieną dieną nebuvo valomos drėgnuoju būdu, nebuvo dezinfekuojamos. LAVL neturėjo higienos paso. Nurodė, kad nebuvo aprūpintas patalyne – išduodavo vieną paklodę ir užvalkaliuką pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostuką. Patalynė susidėvėjusi ir pradėta naudoti dar 1998 metais. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Palatos įrenginiai ir baldai buvo nešvarūs, langai išdaužyti ir durys nesandarios. Maisto spintelė buvo prie tualeto. Nebuvo aprūpinama švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Nebuvo jokių higienos priemonių – muilo, tualetinio popieriaus, kameros valymo priemonių. Palatoje buvo sena surūdijusi kriauklė, vanduo bėgo labai silpnai. Vanduo neatitiko higienos, sanitarijos reikalavimų, nebuvo galima gauti karšto vandens arbatai. Nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), suoliukų, kėdžių, drabužių pakabos. Apatinio trikotažo iš pradžių neplaudavo, vėliau plaudavo tik vienu atveju, jeigu ligonis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą, taigi jeigu ligonis neturi sąskaitoje pinigų nusipirkti specialiai skalbimui skirtą maišą, neturi galimybės plauti ir savo apatinio trikotažo. LAVL palatose nebuvo įrengta kabliukų ar pakabų rankšluosčiams pasikabinti ir džiautis, todėl pareiškėjas buvo priverstas drėgnus rankšluosčius laikyti kuprinėje. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, tačiau dėl kameros išdėstymo kartu gyvenantys ligoniai ir pareigūnai matė, kaip pareiškėjas atliko gamtinius reikalus. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, tik skylė grindyse, vanduo nusileisdavo labai prastai, dėl to kameroje buvo labai nemalonūs ir stiprūs kvapai. Nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. LAVL dušas buvo užtikrinamas tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių, įskaitant apsirengimą ir nusirengimą, nors pareiškėjui to nepakako. Maudantis duše buvo pažeistas privatumas, dušai įrengti taip, kad dušo patalpų duryse yra stebėjimo langai ir pareigūnai per juos mato, kas dedasi dušo patalpose. Pačiose dušo patalpose dušai neatitverti vienas nuo kito jokia sienele, prausiantis mato kiti kaliniai, o taip pat pareigūnai. Dušo patalpose nebuvo suoliukų, veidrodžio, nuo sienų ir lubų byrėdavo atsilupę dažai bei tinkas, vietomis matėsi juodas pelėsis, dušo patalpose pakabos įrengtos taip, kad pakabinti rūbai sudrėksta, kitur pakabos sulaužytos, nėra persirengimo kambario, patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Dušai, tualetai ir kitos patalpos nebuvo tinamai valomos ir dezinfekuojamos, pacientai sergantys atvira tuberkuliozės forma, psichiatrinėmis ligomis naudojosi bendru dušu su kitais pacientais, daugeliui ligoninės patalpų reikėjo remonto. LAVL palatose buvo buitiniai parazitai, utėlės, blakės, tarakonai, pelės. Maistas nebuvo kaloringas ir skanus, o dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, nebuvo teikiama vaisių. Nurodė, kad pareiškėjas kasdien sportavo. Maistas paduodamas pro duris į palatą, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į palatą, kol padalindavo jį per visas palatas, maistas atšaldavo. Sąlygų eiti pavalgyti į valgyklą nebuvo. Maisto dalintojas maistą dalindavo be pirštinių. Maistui buvo skirti du dubenėliai ir vienas puodelis, šaukštas, tačiau pagal maisto valgiaraštį yra numatyti tiek žuvies, tiek mėsos kotletai, todėl valgant be šakutės pažeidžiamas orumas. Be to kiekvieną rytą tuo pačiu metu duodavo ir pieno stilinę, ir arbatos stiklinę, todėl tekdavo pasirinkti ką gerti, todėl racionas nebuvo pilnas. Nurodė, kad iki sulaikymo 1 metus gyveno su gyvenimo drauge, tačiau LAVL nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai. Teigė, kad per visą nurodytą laikotarpį teikė įvairius skundus, tačiau didelė dalis skundų nebuvo registruojami ir nagrinėjami, dažnai į skundus ir prašymus atsakoma formaliai, dažnai informacija neatitinka realybės, arba prašymuose nurodyta informacija ignoruojama. Nurodė, kad LAVL buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Atvykus į LAVL buvo užfiksuota, kad pareiškėjas yra nerūkantis. Visą buvimo LAVL laikotarpį palatos kaimynai rūkė, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, visą laiką skųsdavosi galvos skausmais ir dusuliu, buvo nervingas. LAVL teikė prašymus, skundus, kad perkeltų į nerūkančiųjų kamerą, tuo tikslu net badavo. Visos nurodytos LAVL gyvenimo sąlygos ir aplinkybės suteikė pareiškėjui ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, tai labai sukrėtė pareiškėją, ne kartą kreipėsi į LAVL ir skelbė neterminuotas bado akcijas dėl pažeidžiamų gyvenimo sąlygų ir teisių.
Atsakovo atstovas - LAVL su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b.l. 45-53) nurodė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 7 ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d. Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Todėl duomenų, koks pacientų skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo gyvenamose patalpose, pateikti negali. Nurodė, kad LAVL kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo vietos buvo įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunkčio nuostatų. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja prievolės LAVL teikti karšto vandens pacientams kasdieniniams poreikiams tenkinti jų gyvenamose patalpose. LAVL gyvenamose patalpose vėdinimas buvo įrengtas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010, 24 punkto nuostatų, pagal kurias turėjo būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas dirbtinis apšvietimas buvo įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų, natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per gyvenamųjų patalpų langą (langus). Galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010, 58 punkte numatyta, kad kasdieniniu gyvenamosios patalpos švaros palaikymu, valymu turėjo rūpintis patys nuteistieji, be to, ne rečiau kaip kartą per mėnesį turėjo būti atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių ir baldų). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintoje Ligoninės patalpų valymo procedūroje (toliau – ir Patalpų valymo procedūra), 4.1 papunktyje buvo nustatyta, kad savo gyvenamąsias patalpas kasdien valytų nuteistieji (suimtieji). Valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad matėsi pelėsio, grybelio dėmių, tačiau šių faktinių aplinkybių nedetalizuoja. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis būtų prašęs valymo inventoriaus, tačiau LAVL nepagrįstai jo neišdavusi, vadinasi turėjo galimybę palaikyti švarą savo gyvenamosiose patalpose, tačiau ja nepasinaudojo. Pažymėjo, kad kartą per mėnesį arba išvykus pacientui (pacientams) palatiniai sanitarai atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą, kurio metu visi paviršiai buvo išvalomi ir dezinfekuojami, tokiu būdu taip pat užkertant kelią pelėsio atsiradimui bei plitimui. LAVL gyvenamųjų patalpų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau nuteistieji ir suimtieji neretai piktybiškai niokodavo valstybės turtą, todėl suremontuotose gyvenamosiose patalpose dažnai tekdavo vėl daryti pakartotinį remontą. Visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl nuteistųjų ir suimtųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, buvo šalinami minimaliausiais terminais. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba". Tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Visi atliekami darbai registruoti žurnaluose. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitiko Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 reikalavimus. Ginčui aktualiu laiku nuteistųjų aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos, kuriomis vadovaujantis nuteistiesiems vieną kartą per mėnesį buvo išduodamos šios asmens higienos priemonės: skalbiamasis muilas 200 g., tualetinis muilas 100 g., tualetinis popierius 1 rulonas. Pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kada higienos priemonių jam nebuvo išduota, taip pat nenurodo, kad jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl šių priemonių išdavimo. Nurodė, kad Lietuvos teisės aktai nenustato reikalavimo, kad dušinėse dušai turi būti atitverti skiriamąją siena.
Pabrėžė, kad LAVL pacientų apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas buvo organizuojamas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Šios normos 64 punkte numatyta, kad: ,,Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius“. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2012 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. V-206 buvo patvirtiname Ligoninės pacientų asmeninių rūbų skalbimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatyta, kad pacientų, kurie dėl sunkios sveikatos būklės negalėjo išsiskalbti patys, asmeniniai drabužiai (kojinės, kelnaitės) buvo surenkami ir skalbiami centralizuotoje skalbykloje. LAVL buvo sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Rasa“. Tuo tarpu pacientai, kurių sveikatos būklė leido apsitarnauti patiems, asmeninius drabužius galėjo išsiskalbti gyvenamoje patalpoje ar prausykloje. Pacientams paprašius, palatiniai sanitarai išduodavo indą, kuriame pacientai galėjo išsiskalbti šiuos savo drabužius. Asmeniniai drabužiai buvo džiovinami kieme ar gyvenamose patalpose (Aprašo 14, 20, 21 p.). LAVL lovos skalbiniai, rankšluosčiai buvo keičiami vieną kartą per savaitę. Taip pat tą pačią dieną buvo priimami ir pacientų viršutiniai drabužiai (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, 67 p., Aprašo 15 p.).
Akcentavo, kad LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y.: „Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu“. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL buvo patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams buvo suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. LAVL pacientai naudojo individualias higienos priemones ir rankšluosčius (LAVL direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtinta Pacientų naudojimosi dušu tvarka pridedama, 6 skyrius). LAVL buvo atliekami kasdieniai po pasinaudojimo dušu ir pagrindiniai dušų patalpų valymo darbai, kurių metu naudotos atitinkamos dezinfekcijos plane nurodytos priemonės, tokiu būdu užkertant kelią infekcijų plitimui (Patalpų valymo procedūros 5.2 pap., „Kabinetų, funkcinių, pagalbinių patalpų valymo dažnis“ priedas). LAVL gyvenamosios patalpos buvo įrengtos atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 47:2011, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737, 21 punkto nuostatas: ,,Palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti“.
Pareiškėjas ar kiti asmenys nesikreipė į visuomenės sveikatos centrą, kad šis galėtų atlikti operatyvinį patikrinimą dėl higienos reikalavimų laikymosi įstaigoje ginčo laiku patalpose, kurias skundžia pareiškėjas. Tačiau kitais laikotarpiais atliktų patikrinimų aktai patvirtinta, kad LAVL buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų.
LAVL gyvenamose patalpose pavojaus mygtukai (prižiūrėtojo iškvietimo sistema) buvo įrengti, tačiau labai dažnai juos gadindavo ir laužydavo patys suimtieji bei nuteistieji. Nors Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas, kad gyvenamose patalpose nebuvo įrengtas arba neveikė pavojaus mygtukas, todėl tai kėlė pavojų jo saugumui, tačiau nenurodo šiuo pažeidimu jam padarytos žalos fakto. Atsižvelgiant į tai Pareiškėjas jam padarytos žalos nepagrindė.
LAVL nuteistiesiems pasivaikščiojimai gryname ore suteikiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio nuostatomis. Pasivaikščiojimai organizuojami Nuteistųjų dienotvarkėje nustatytu laiku, kartu atsižvelgiant į vizitacijoms pas gydytojus paskirtą laiką. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nustatė, kad: ,,Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą“. LAVL nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu gydytojas Pareiškėjui būtų rekomendavęs pasivaikščiojimus gryname ore du kartus per dieną po vieną valandą.
Pagal LAVL ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo maisto tiekimo sutartį, maistas buvo tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo valgyklos. Pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „ Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo”.
Atkreipė dėmesį, kad LAVL neturi prievolės skirti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė suvaržyta, savo iniciatyva. Nuteistasis turi savarankiškai kreiptis į LAVL vadovą ir prašyti suteikti trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodo, nepagrindžia konkrečiomis aplinkybėmis, kad buvo kreipęsis į Ligoninės vadovą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo ir buvo gautas neigiamas atsakymas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginius, kad nebuvo registruojami ir nagrinėjami jo LAVL teikiami skundai ir prašymai, tačiau šiuos teiginius paneigia Nuteistųjų, suimtųjų rašytinių pasiūlymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui registre atlikti įrašai, jog pareiškėjas kreipėsi raštu į LAVL administraciją 2014 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. rugsėjo 12 d., ir 2014 m. spalio 27 d., viso keturis kartus.
Pareiškėjas, apibūdindamas tariamai patirtą žalą, apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat vertinant tai, kad Pareiškėjas LAVL buvo kalinamas itin trumpais laikotarpiais, leidžia pagrįstai manyti, kad nepatyrė tokio mąsto neigiamų išgyvenimų, kuriuos būtų galima vertinti pinigais. Kartu niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti iš LAVL 10 000 Eur neturtinės žalos suma.
Trečiasis suinteresuotas asmuo - Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b.l. 41-43) nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu į Kalėjimų departamentą dėl jo laikymo sąlygų LAVL pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas dalyje patenkintinas iš dalies, dalyje administracinė byla nutrauktina.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LAVL laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-4875-171/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04250-2014-1) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Pareiškėjas skunde be kita ko nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo per mažas, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, laikomas su asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, pasivaikščiojimui buvo skiriama tik viena valanda, nebuvo išduodama pakankamai tualetinio popieriaus, naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas, sanitariniame mazge nebuvo unitazo, vanduo nusileisdavo labai prastai, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dušas užtikrinamas tik vieną kartą per savaitę, patalpose buvo buitinių parazitų, maistas nebuvo kaloringas ir skanus, būnant LAVL nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu skundas buvo patenkintas iš dalies - pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL buvo priteista 75 Eur. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A-369-438/2017) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas vertina, kad pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamoje byloje dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, siejamos su minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimu, laikymu kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimu pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimu, netinkamu sanitarinio mazgo įregimu, galimybės pasinaudoti dušu suteikimu tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimu patalpose, netinkamu maitinimu, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. patenka į VAAT administracinės bylos Nr. I-4877-171/2015 nagrinėjimo apimtį ir jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje dalyje yra įvertintas įsitesėjusiu teismo sprendimu. Paaiškėjus aplinkybei, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, administracinė byla nutrauktina dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimo pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimo, netinkamo sanitarinio mazgo įregimo, galimybės pasinaudoti dušu suteikimo tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimo patalpose, netinkamo maitinimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. (ABTĮ 103 str. 2 d.).
Skundo reikalavimas dalyje dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. bei dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d. nagrinėtinas, kadangi administracinėje byloje Nr. I-4872-171/2015 dėl to nebuvo priimtas teismo sprendimas.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš bylos duomenų (b.l. 46, 54) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d. buvo gydomas Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui teko 2,125 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL 5 paras buvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko 2,975 kv. m gyvenamojo ploto). Šie atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių. Teismas taip pat pažymi, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.
Pareiškėjo teigimu, LAVL jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko.
Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Ginčo laikotarpiu galiojusios 2010 m. balandžio 11 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LAVL administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog LAVL patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma.
Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovu dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo LAVL, šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo pateikti įrodymai (b.l. 106, 107, 108). Byloje nėra duomenų, kad kartu su pareiškėju palatose gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus. Iš LAVL 2014 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. 7-1194 (b.l. 101) matyti, kad pareiškėjo gydymosi metu LAVL administracija tarnybinių pranešimų dėl suimtųjų laikymo kamerų tipo palatoje Nr. 25 nebuvo gavusi, taip pat nebuvo gauta skundų iš suimtųjų, nurodant konkrečius kamerų tipo palatoje Nr. 25 rūkančius asmenis. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta LAVL, darytina išvada, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nėra atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog buvo laikoma skartu su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę bausmes, nors buvo suimtasis. Pareiškėjo kartu su skundu pateiktų asmenų, su kuriais jis buvo laikomas vienoje palatoje, parodymuose, nenurodyta ta aplinkybė, kad šie asmenys būtų anksčiau teisti. Kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį byloje nėra, todėl šis jo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalį LAVL atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Duomenų apie tai, kad vienoje palatoje kartu būtų laikomi asmenys, kuriems Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalis nustato atskirą arba izoliuota laikymą nėra. Atitinkamai šioje dalyje LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo nenustatyta, todėl skundo motyvai dalyje dėl laikymo kartu su anksčiau teistais asmenimis atmestini.
Pareiškėjas nurodo, jog buvo laikomas ir naudojosi bendru dušu su asmenimis sergančiais atvira tuberkuliozės forma, kitomis virusinėmis ligomis. Pažymėtina, kad LAVL administracijai įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka tik tuo atveju, jei pareiškėjas nurodo reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl jo laikymo kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis taip, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą (pvz. nenurodė asmenų, kurie sirgo jo nurodytomis ligomis vardų ir pavardžių, konkrečių datą, kada pareiškėjas buvo laikoma skartu su tokiais asmenimis ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas dėl nurodytų aplinkybių galėjo pažeisti galiojančias teisės aktų nuostatas.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameroje buvo drėgna, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra – žiemą nebuvo pakankamai šildoma, o vasarą sieką net 35 laipsnius, buvo netinkamas apšvietimas, buvo netinkama ventiliacija, sienų ir lubų būklė bloga (patalpos neremontuotos, buvo pelėsis, grybelis, dažai atsilupę). Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, drėgmę ir temperatūrą, apšvietimą ir t.t., tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (drėgmės, netinkamos temperatūros, netinkamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, blogos sienų ir lubų būklės ir kt.) ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į atsakovą, į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, šiuo metu patikrinti buvusias sąlygas nėra galimybės. Be to, pareiškėjas skunde teigia, jog žiemą nebuvo pakankamai šildoma, o vasarą sieką net 35 laipsnius, tačiau LAVL jis buvo laikomas rudenį, todėl pareiškėjo teiginys dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų temperatūros vertintinas kritiškai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameroje buvo buitinių parazitų. Atsakovas pateikė teismui 2014 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500, sudarytą su UAB "Kenkėjų kontrolės tarnyba" (b. l. 80-83) bei atliktų darbų aktus (b.l. 84-88), kurie patvirtina, kad LAVL ėmėsi būtinų priemonių, siekdama užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų, tarakonų) naikinimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl to kėlė pretenzijas, kreipėsi į atsakovą, į kitas kompetentingas institucijas, todėl pareiškėjo argumentai dėl šio pobūdžio aplinkybių atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad dušu galima buvo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta tvarka - t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę (b.l. 62-66). Šis grafikas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kartą per savaitę nusiprausti po dušu, šioje byloje nėra. Nesant įrodymų, patvirtinančių būtinybę pareiškėjui dušu naudotis ilgesnį laiką, nėra ir pagrindo konstatuoti, kad LAVL administracija, pareiškėjui praustis po dušu suteikdama tiek pat laiko, kiek ir kitiems LAVL besigydantiems nuteistiesiems, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl pareiškėjo skundo motyvai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmestini. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato privalomo pertvarų dušuose įrengimo.
Pareiškėjo argumentus, kad LAVL palatose nebuvo įrengta pakabų, dušo patalpose nebuvo suoliukų, paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b.l. 109, 110).
Dėl pareiškėjo argumentų, jog LAVL patalpos ir pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, nevalomos ir nedezinfekuojamos, nebuvo išduodama valymo priemonių teismas pažymi, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punkto reikalavimus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.) (Higienos normos HN 76:2010 59 p.). Į bylą pateiktos LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintos ligoninės patalpų valymo tvarkos 4.1 punkte nustatyta, kad palatas kasdien valo patys nuteistieji ir suimtieji. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Į valymo darbų sąrašą - t. y. ką konkrečiai turi atlikti patalpą valantis asmuo, yra įtrauktas ir voratinklių šalinimas (5.5 p.) (b. l. 55-61). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl valymui skirtų priemonių neišdavimo. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje tualetas nuo bendros kameros erdvės nebuvo atskirtas. Vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai. Tualete nebuvo ventiliacijos. Kameroje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo gyvenamųjų patalpų sanitarinių mazgų įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą - t.y. buvo atskirti skiriamąja siena, tokiu būdu užtikrinant pacientų privatumą (b.l. 48). Iš pateiktų fotonuotraukų taip pat matyti, kad kameros Nr. 25 sanitarinis mazgas yra atskirtas skiriamąja siena bei užuolaida.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Atsižvelgiant į tai pripažintina, jog kameroje Nr. 25, kurioje pareiškėjas buvo gydomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog sanitariniame mazge nėra įrengtos atskiros nuo kameros vėdinimo sistemos, nėra veidrodžio ir higienos reikmenų spintelės (lentynėlės), todėl šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas buvo tik tupimas. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai LAVL įrengiamų tualetų konstrukcijai.
Pareiškėjas nurodo, kad LAVL nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai.
Laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – LAVL, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Atsižvelgiant į tai, abiem atvejais nuteistasis turi kreiptis į įstaigos vadovą ir prašyti suteikti atitinkamai ilgalaikį pasimatymą arba trumpalaikę išvyką į namus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad su prašymu kreipėsi į įstaigos vadovą ir buvo gautas neigiamas atsakymas. Nesant pareiškėjo prašymo, nėra ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kadangi, kaip minėta, atsakovo atstovas šias teises suteikti nuteistiesiems ex officio neprivalo. Todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjo argumentus, jog būdamas LAVL teikė įvairius skundus paneigia atsakovo į bylą pateikti įrodymai, iš kurių matyti, jog pareiškėjo teikiami skundai LAVL administracijai buvo registruojami ir į juos buvo atsakyta (b.l. 98-105).
Pareiškėjas nurodo, kad maistas LAVL nebuvo tinkamas ir skanus, maisto energetinė vertė nuo 1 300 iki 1 500 kcal, pareiškėjo svoris 86 kg, ūgis 186 cm, jis kasdien sportuoja, maistas neatitiko nustatyto kiekio, buvo atšalęs, nebuvo duodama šakutė ir pareiškėjas turėjo tik vieną puodelį, tačiau kiekvieną rytą būdavo duodama ir arbata, ir pienas.
Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui maitinimas organizuojamas ir teikiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams (b.l. 51). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Detalesnio pobūdžio taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Šiuo nutarimu nustatytos fiziologinės mitybos normos dirbantiems vyrams, kur nurodyta, kad fiziologinė norma laikomam kardomojo kalinimo ar ir laisvės atėmimo vietose dirbančiam vyrui yra 3 301 kcal. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo išduodamas mažesnę energetinę vertę turintis maistas nėra.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog jam nebuvo išduota šakutė, todėl jis patyrė pažeminimą, be to, nebuvo išduotas antras puodelis, todėl pareiškėjas turėjo rinktis ką gerti – arbatą ar pieną. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl puodelių ir šakutės trūkumo buvo kreipęsis į LAVL administraciją, ar kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, o institucijos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vieno puodelio išdavimo bei šakutės neišdavimo bei tuo sukeltų neigiamų išgyvenimų laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodo, jog pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą ir tai nėra pakankama, pasivaikščiojimo kiemelių plotai per maži esamam nuteistųjų kiekiui. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktą pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje kameroje esantys nuteistieji. Pasivaikščiojimo kiemelių ploto, kartu pasivaikščioti vedamų asmenų skaičiaus teisės aktai nereglamentuoja, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Atitinkamai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Pareiškėjas teigia, jog nebuvo pakankamai užtikrinama ligonių teisė net į vienos valandos pasivaikščiojimą, tačiau šis pareiškėjo teiginys nekonkretus, pareiškėjas nenurodo, kada jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų LAVL veiksmų.
Iš LAVL 2014 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 7-1182 (b.l. 99) matyti, kad LAVL administracija nėra atsakinga už taką, vedantį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į LAVL ir atgal, kadangi tai nėra LAVL teritorija. Todėl pareiškėjo argumentai, jog atvykus į LAVL 2014 m. spalio 23 d. eidamas per pasivaikščiojimo takelį, suplėšė savo krepšį, atmestini.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad LAVL nebuvo jokių higienos priemonių – muilo, tualetinio popieriaus, nebuvo pakankamai užtikrinamas ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nepakankami užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo renginių, nebuvo teikiama jokia teisinė pagalba, nenumatyta riboto interneto prieiga, nebuvo bibliotekos, nebuvo skiriama laikraščių, nebuvo galima gauti karšto vandens arbatai, vanduo neatitiko sanitarijos, higienos reikalavimų, nebuvo tinkamai aprūpinama patalyne, nebuvo skalbiamas apatinis trikotažas, LAVL neturėjo higienos paso, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo šias aplinkybes, visiškai nepagrįsdamas bei neindividualizuodamas dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šie pareiškėjo argumentai nevertintinas kaip pakankamas atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.
Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų LAVL poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 143 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimo pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimo, netinkamo sanitarinio mazgo įregimo, galimybės pasinaudoti dušu suteikimo tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimo patalpose, netinkamo maitinimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nutraukti.
Priteisti pareiškėjo T.S. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 143 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt tris eurus) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.