Kauno apygardos teismo nutartis

2015-01-16 · Civilinė byla Nr. 2A-60-153/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-16
Bylos Nr.
2A-60-153/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-02025-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Galina Blaževič (pran.)
Atsakovas
UAB „Būk matomas“
Ieškovas
E. K.
Kategorijos
  • 15.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-60-153/2015;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02025-2014-6;Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3.2; 15.4; 15.5;18.2.2; 99.5; 114.11; 121.18. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Būk matomas“ atstovo advokato R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5415-945/2014 pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovei UAB „Būk matomas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties, sudarytos ieškovo E. K. ir atsakovės UAB „Būk matomas“, nutraukimo teisėtumo, neišmokėtinų ieškovui darbo užmokesčio išmokų dydžio nustatymo ir taikomų atsakovei piniginių sankcijų už pavėluotą atsiskaitymą su ieškovu pagrįstumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškovo E. K. ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui priteisė 2303 Lt komandiruotpinigių, 1238,53 Lt už vėlavimą vykdyti finansines prievoles ieškovui. Kitos ieškovo reikalavimų dalies netenkino. Priteisė ginčo šalims bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų ieškovo reikalavimų daliai.

Teismas nustatė, kad byloje keliamas klausimas dėl ieškovo atleidimo iš darbo paskyrus drausminę nuobaudą teisėtumo.

Teismas nurodė, kad ieškovas privalėjo dirbti, tačiau į darbą nėjo neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo, o tai tiesiogiai atitinka pravaikštos, kaip poilsio laiko laikotarpio, sampratą. Teismas konstatavo, kad ieškovas neteikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog jis neturėjo nedarbingumo pažymėjimo laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. dėl objektyvaus gydymo įstaigos keitimo, o ne dėl to, jog gydytojas pripažino jį pasveikusiu. Tad teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė egzistavus priežastiniam ryšiui tarp gydymo įstaigos keitimo ir nedarbingumo pažymėjimo neturėjimo. Reikšminga, teismo vertinimu, laikytina aplinkybė, jog ieškovas neinformavo darbdavio apie susiklosčiusią situaciją, nesiekė išspręsti klausimo bendradarbiavimo būdu. Teismo vertinimu, ieškovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokios objektyvios priežasties, kuri būtų leidusi jam neiti į darbą ar bent jau tikėtis, kad neatėjimas į darbą nesukurs tam tikrų teisinių pasekmių. Ieškovo argumentą, jog iš jo nebuvo pareikalauta pateikti pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo, teismas vertino kaip formalų. Teismas nurodė, kad pats savaime DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos darbdaviui suteikti darbuotojui galimybę pateikti pasiaiškinimą pažeidimas negali būti vertinamas kaip priežastis atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Teismas konstatavo, kad nurodytų aplinkybių visuma, atsižvelgiant į įstatyminę šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo neatvykus į darbą visą darbo dieną prezumpciją, nesant jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog ieškovas pagrįstai neatvyko į darbą, pagrįstai neinformavo darbdavio apie savo veiksmus ir ketinimus (pastarosios aplinkybės, t. y. bandymų susisiekti su darbdaviu, ieškovas net neįrodinėjo), leidžia spręsti, jog drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui paskirta pagrįstai.

Teismas nurodė, kad atmetus reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negali būti tenkinami ir išvestiniai su DK 300 straipsnio kuriamu reglamentavimu susiję reikalavimai dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teismas nustatė, kad esančiose byloje darbo sutartyse skiriasi sutarties įsigaliojimo datos, nevienodai įformintas sutarties sudarymo momentas, abiem atvejais pirmoji darbo diena nurodyta 2013 m. liepos 8 d., tai teismo vertinimu patvirtina, jog nėra jokių duomenų, kad ieškovui buvo duotas nurodymas išvykti į komandiruotę 2013 m. liepos 7 d. Teismas pripažino reikšminga aplinkybę, jog kelionės į Vokietiją darbdavys neorganizavo, byloje nebuvo ginčo dėl to, jog ne darbdavys siuntė ieškovą į Vokietiją, jis ten vyko savo iniciatyva, susitarimo su kolegomis pagrindu.

Teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimas dėl 2013 m. liepos 8 d. pripažinimo komandiruotėje praleista diena yra pagrįstas. Teismo manymu, šalys susitarė, kad 2013 m. liepos 8 d. buvo įvardinta kaip pirmoji ieškovo darbo diena, tad esant numatytai darbo vietai kitoje valstybėje, susitarimas, jog darbo santykiai bus laikomi pradėtais viena diena anksčiau, kuri bus skirta atvykimui į paskyrimo vietą, teismo vertinimu, atitiko šalių ketinimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2013 m. liepos 8 d. niekaip nepažymėta (b. l. 44), nors tai buvo pirmadienis, t. y. darbo diena, o darbdavys, skaičiuodamas darbo dienų skaičių, pateikė prieštaringus dokumentus, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodydamas, jog 2013 m. liepos mėn. buvo dirbama 17 darbo dienų, nors vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo pažymoje akcentavo, jog buvo dirbama 18 dienų. Teismas nustatė, kad darbo užmokestis ieškovui buvo apskaičiuotas už 18 darbo dienų (nors darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ir nurodyta, kad jis dirbo 17 dienų), todėl teismo vertinimu, pripažinti, jog darbdavys už nurodytą dieną nesumokėjo ieškovui darbo užmokesčio, nėra pagrindo. Taigi atmetė ieškovo argumentą, kad atleisdamas jį iš darbo darbdavys jam nesumokėjo 860 Lt darbo užmokesčio.

Teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti komandiruotpinigius už 12 d. (2013 m. liepos 8 d., rugpjūčio 1–11 d.) pripažinęs, jog komandiruotpinigių suma (už vieną darbo dieną – 197 Lt), sudaro 2 364 Lt. Teismas, nustatęs, kad apskaičiavusi komandiruotpinigius už 44 dienas (8 668 Lt) (b. l. 61), atsakovė išmokėjo ieškovui 8 729 Lt (b. l. 62–63), t. y. 61 Lt per daug, sprendė, jog atleisdama ieškovą iš darbo, atsakovė liko skolinga 2 303 Lt komandiruotpinigių, o ne 2 364 Lt .

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad ginčydama ieškovo teisę reikšti ieškinyje nurodytus reikalavimus atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad byloje keliamas klausimas dėl už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. (kai prasidėjo ieškovo nedarbingumas) mokėtinų sumų. Teismas nurodė, kad paskutinė atsiskaitymo už 2013 m. rugsėjo mėn. diena, vadovaujantis darbo sutarties 3 punktu, buvo 2013 m. spalio 31 d. Po šios dienos ieškovas negalėjo nežinoti apie savo teisių pažeidimą. Per 3 mėnesių laikotarpį su reikalavimu dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo į darbo ginčų komisiją ieškovas nesikreipė, jį pareiškė kartu su reikalavimu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu tiesiogiai teismui 2014 m. vasario 5 d. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, sprendime vadovavosi kasacine praktika ir nurodė jog trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra procedūrinis, nepainiotinas su ieškinio senaties terminais, sukuriantis kitokius teisinius padarinius, nesiejamas su teismine pažeistų darbo teisių gynyba pareiškiant ieškinį, o šio termino pabaiga negali būti vertinama kaip sukelianti subjektinės teisės išnykimą. Dėl to teismas atmetė atsakovės prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo ginčo santykiams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ieškovui 2013 m. lapkričio 22 d. buvo sumokėtas darbo užmokestis už 2013 m. rugsėjo mėnesį ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, nors darbo užmokestis už 2013 m. rugsėjo mėnesį ieškovui turėjo būti sumokėtas iki 2013 m. spalio 31 d., o kompensaciją už nepanaudotas atostogas darbdavys privalėjo sumokėti ieškovui 2013 m. lapkričio 5 d., taip pat tai, kad darbdavys liko skolingas darbuotojui 2 303 Lt komandiruotpinigių.

Teismas sprendė, kad ieškovui nepriklauso delspinigiai, nes pareiga sumokėti darbo užmokestį buvo pažeista 2013 m. lapkričio 1 d., o ieškovas buvo atleistas nepraėjus 7 kalendorinėms dienoms (DK 207 str. 1 d., 141 str. 1 d.). Teismas, nustatęs, kad atsakovė pavėlavo sumokėti darbo užmokestį už rugsėjo mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas ieškovui, sprendė, jog bendra priklausančio ieškovui sumokėti įsiskolinimo suma neatskaičius mokesčių yra 567,15 Lt (DK 141 str. 3 d.), o ieškovo vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio suma atleidimo iš darbo dieną sudarė 59,26 Lt. Todėl teismas už vėlavimą sumokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas priteisė ieškovui (59,26 Lt vienos dienos vidutinis darbo užmokestis * 45,79 % * 13 darbo dienų) 352,76 Lt iš atsakovės. Teismas, vertindamas sankcijos už vėlavimą mokėti komandiruotpinigius taikymą, atkreipė dėmesį į kelias reikšmingas aplinkybes: kad ieškovas UAB „Būk matomas“ dirbo itin trumpą laikotarpį (iš viso tik 40 darbo dienų), kad darbo santykiai buvo įforminti ieškovui ir jo kolegoms siekiant su atsakovės pagalba įteisinti darbų Vokietijoje vykdymą, o tai sąlygojo darbo laiko apskaitos, o kartu ir mokėtinų sumų apskaičiavimo specifiką, ribotas darbdavio galimybes tiksliai apskaičiuoti darbuotojui mokėtinas sumas, kad ieškovas ilgą laiką nereiškė reikalavimo dėl komandiruotpinigių priteisimo, neįvardijo jo ir teismui teiktame ieškinyje, atitinkamą savo pažeistą teisę įvardindamas tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, kai buvo praėjęs gana ilgas laikotarpis, už kurį turėtų būti taikoma sankcija. Teismas, pripažinęs, jog sankcijos siejimas su vidutiniu darbo užmokesčiu šiuo atveju neatitiktų protingumo ir teisingumo, šalių lygiateisiškumo principų, leistų ieškovui nepagrįstai pasipelnyti, taikytinos atsakovės sankcijos sumą sumažino iki bendros vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 1238,53 Lt – sumos, kurios priteisimas, teismo vertinimu, atitiks proporcingumo principą.

Teismas, nustatęs, kad priteista komandiruotpinigių suma vis dar nėra sumokėta, nurodė, jog nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo (2014 m. gegužės 27 d.) iki jo visiško įvykdymo dienos ieškovui priteistina visa 59,26 Lt už kiekvieną darbo dieną esant 5 dienų darbo savaitei vidutinio darbo užmokesčio suma. Teismo vertinimu, toks DK 141 straipsnio 3 dalies taikymas visiškai užtikrins abu šios normos tikslus – taps kompensacija ieškovui už laiku negautus pinigus ir kartu skatins atsakovę finansinius įsipareigojimus įvykdyti kiek įmanoma greičiau.

Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nurodė, kad ginčo šalių rašytiniai įrodymai apie ieškovo turėtas 1 480 Lt (b. l. 14–15, 83–84) ir atsakovės turėtas 1. 00 Lt (b. l. 85–87) atstovavimo išlaidas patvirtina tik dalies šių išlaidų realumą. Teismas nurodė, kad sąskaitos išrašymo faktas pats savaime nepatvirtina išlaidų realumo, o mokėjimo dokumentais yra pagrįsta tik 600 Lt ieškovo ir 1 200 Lt atsakovės išlaidų. Atsižvelgiant į tai, jog bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai privalėjo būti teismui pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, šalys neišreiškė pageidavimo šiuos dokumentus teikti, nors buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų ir negalėjo nežinoti jų nepateikimo pasekmių, teismas pagrįstomis ir įrodytomis pripažino tik tas išlaidas, kurios yra patvirtintos mokėjimo dokumentais.

Teismas, nustatydamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo ginčo šalims proporcijas, atsižvelgė į atmestų ir iš dalies patenkintų ieškinio reikalavimų mastą ir bylinėjimosi išlaidas paskirstė santykiu 30 su 70 darbdavio naudai. Dėl nurodytos priežasties ieškovui iš atsakovės priteisė 180 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, atsakovei iš ieškovo – 840 Lt. Šias sumas įskaičius tarpusavyje atsakovei iš ieškovo priteisė 660 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Kauno apylinkės teismo 2014-01-26 sprendimą skundžia atsakovės UAB „Būk matomas“ atstovas R. L..

Šalies argumentai

Apeliantės atstovas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantės atstovas nurodė, kad nesutinka su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo dalimi, kurioje patenkintas ieškinys dėl nurodytų motyvų:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas visus ieškovo ieškinio reikalavimus atmetė, o ieškinį tenkino ir priteisė pagal nenurodytą ieškinio dalyką ir nenurodytu ieškinyje pagrindu.

Ieškinys tenkintas, nors bylos medžiagoje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių teismo patenkintus nenurodytus ieškinio reikalavimus.

CPK 417 straipsnio ir 418 straipsnio normos apelianto atstovui yra žinomos. Nors pirmosios instancijos teismas nurodytomis Civilinio proceso kodekso normomis ir nesiremia (pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. 4 p.), tačiau akivaizdžiai jas taiko. Nurodytos procesinės teisės normos galėtų būti taikomos ne formaliai, bet tik vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir CPK 265 str. reikalavimais.

Įstatymų leidėjas nustatant faktinius duomenis pagal eiliškumą pirmiausia pripažįsta šalių paaiškinimus (CPK 177 str. 1 d., 2 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atleisdama ieškovą iš darbo, atsakovė liko skolinga 2 303 Lt komandiruotpinigių už liepos 8 d. ir rugpjūčio 1–11 d.

Apklausti teismo posėdyje atsakovės atstovai patvirtino, kad darbo sutartis su ieškovu sudaryta darbui Lietuvoje. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad kelionės į Vokietiją darbdavys neorganizavo, byloje nebuvo ginčo dėl to, jog ne darbdavys siuntė ieškovą į Vokietiją, ieškovas ten vyko savo iniciatyva, susitarimo su kolegomis pagrindu.

Ieškovo ir atsakovės darbo santykiai buvo suformuoti ne atsakovės iniciatyva, o priešingai –ieškovo ir jo asmeninių santykių su G. Č. pagrindu. Atsakovė neturėjo galimybės kontroliuoti ieškovo ir jo bendradarbių darbo Vokietijoje. Atsakovė nepateikė įrodymų nei kad ieškovas ginčo laikotarpiu buvo Lietuvoje, nei kad ieškovas ginčo laikotarpiu buvo Vokietijoje.

Ieškovui komandiruotpinigiai buvo pervedami į banko sąskaitą, o atlyginimas mokamas pasirašant atlyginimo žiniaraščiuose. Ieškovas gaudavo komandiruotpinigius į banko sąskaitą ir puikiai žinojo, kiek ir už kokį laikotarpį buvo pervesta komandiruotpinigių, todėl nei formaliai dirbdamas pas atsakovę, nei nutraukęs savavališkai darbo santykius jokių pretenzijų nereiškė.

Banko sąskaitos išrašai turėtų būti ištirti visapusiškai ir įvertinti objektyviai, o ne tik ieškovo naudai.

Ieškovas nepateikė ir bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad jis buvo Vokietijoje, o ne Lietuvoje ar Lenkijoje.

Ieškovo banko kortele galėjo pasinaudoti bet kuris asmuo, kuriam ieškovas ją perdavė. Analizuojant banko sąskaitos išrašą matyti, kad pirkimai buvo 2013 m. liepos 27, 28, 30 d. t. y. iki ginčijamų rugpjūčio 1 ir 3 d. (tai patvirtina, kad atsargos iš Lietuvos artėjo prie pabaigos), o po to vėl tik rugpjūčio 14, 16, 18, 22 d. Komandiruotė žymima nuo pirmadienio – rugpjūčio 12 d. Kyla paprastas buitinis klausimas: kuo ieškovas maitinosi nuo rugpjūčio 3 d. iki 14 d. Tikėtinas atsakymas, kad ieškovas maitinosi Lietuvoje, o nuo rugpjūčio 12 d. – iš Lietuvos atsivežtomis maisto atsargomis.

Teismas subjektyviai vertino tik ieškovo liudytojo R. B. parodymus. Ieškovo pakviestas liudytojas yra jo draugas. Priešingai – atsakovė paprašė liudytojais apklausti visus asmenis, dirbusius Vokietijoje kartu su ieškovu. Visi darbuotojai buvo priimti į darbą formaliai, tik dėl asmeninių ryšių ir tam, kad legalizuotų (pačių darbuotojų sprendimu ir pageidavimu) darbo santykius Vokietijoje. Bylos nagrinėjimo metu jų ir atsakovės darbo santykiai jau buvo pasibaigę. Skirtingai nei ieškovo liudytojas, atsakovės liudytojai neturėjo jokio suinteresuotumo atsakovės atžvilgiu.

Teismas, netgi vertindamas, kad komandiruotpinigiai buvo neišmokėti, privalėjo minusuoti permokėtus komandiruotpinigius, nes atsakovė duomenų apie tai, kad ieškovas buvo Lietuvoje 2013 m. rusėjo 15–16 d., neturėjo, o tai paaiškėjo tik iš ieškovo banko sąskaitos išrašo.

Ieškovas nedirbo ir nebendravo nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, visos ieškovui apskaičiuotos pinigų sumos buvo išmokėtos 2013-11-22 pervedant į ieškovo banko sąskaitą, nepažeidžiant DK 206 str. l d. 2 p. reikalavimų. Reikalavimo dėl komandiruotpinigių išmokėjimo ieškovas nepareiškė netgi ieškinyje, todėl DK 206 str. l d. 2 p. nustatytas terminas netgi neprasidėjo.

Bylos medžiagoje pateikti įrodymai ir teismo sprendimas, kuriuo buvo atmesti ieškinio reikalavimai, patvirtina, kad pats ieškinio pareiškimas su jame nurodytais reikalavimas pareikštas nepagrįstai, neteisėtai ir nesąžiningai.

Atsiliepimas

Atsiliepimą į atsakovės UAB „Būk matomas“ apeliacinį skundą pateikė ieškovas E. K.. Ieškovas prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamo teismo sprendimo nekeisti.

Šalies argumentai

Ieškovo E. K. nuomone, atsakovės pataisytame apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Remiantis LR CPK 417 str., pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus.

Atsakovė buvo ieškovo darbdavys. Darbdavio bei darbuotojo esminės teisės ir pareigos, darbo santykių sukūrimas, darbinių teisių ir pareigų vykdymas, darbo santykių nutraukimas yra reglamentuojami LR DK.

Ieškovas niekaip negalėjo įtakoti nei darbo laiko duomenų fiksavimo, nei jų perdavimo atsakovei.

Tuo atveju, jei atsakovė turėjo priešpriešinį reikalavimą ieškovui, ji galėjo pasinaudoti aukščiau nurodyta teise reikšti priešieškinį. Pirmosios instancijos teismas būtų jį nagrinėjęs kartu su ieškovo ieškiniu ir būtų priėmęs sprendimą priešieškinį tenkinti (visą ar iš dalies) arba atmesti. Nesant atsakovės reikalavimo dėl komandiruotpinigių iš ieškovo priteisimo už rugsėjo 15–16 d., toks reikalavimas nebuvo ir negalėjo būti tenkinamas.

Ieškovo įsitikinimu, atsakovės teisė pasirengti bylos nagrinėjimui, teikti atsikirtimus ir įrodymus iš esmės nebuvo apribota. Nors vyko ne vienas teismo posėdis civilinėje byloje Nr. 2-5415-945/2014, atsakovė nė viename jų neišreiškė pageidavimo pateikti papildomų rašytinių įrodymų apie ieškovo darbą Vokietijoje, neišreiškė pageidavimo sudaryti sąlygų susisiekti su konkrečia Vokietijoje veikiančia bendrove ar rangos darbus organizuojančiu fiziniu asmeniu. Šalys iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos turėjo galimybę teikti prašymus ir naudotis kitomis LR CPK 42 str. 1 d. numatytomis teisėmis.

Šalies argumentai

Ieškovo nuomone, šalių paaiškinimai, nesant kitų įrodymų (rašytinių ar liudytojų parodymų), turėtų būti vertinami kritiškai.

Atsakovės išsakyta pozicija dėl darbo sutarties aktyvumo nelaikytina ką nors lemiančia tarp šalių iškilusio ginčo atveju.

Ieškovas dirbo 2013 m. rugsėjo mėnesį: atsakovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad ieškovas nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 16 d. buvo komandiruotėje. Atsakovei visą ieškovo darbo pas atsakovę laikotarpį buvo žinomi duomenys, reikalingi pavedimui atlikti, todėl ieškovui priklausančios darbo užmokesčio sumos galėjo būti pervestos darbo sutarties nutraukimo dieną. Ieškovo nuomone, tam nebuvo jokių pateisinamų priežasčių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog turi būti taikoma LR DK 141 str. 3 d. numatyta sankcija.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Pasisakydama apeliaciniame skunde keliamu įrodymų vertinimo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra esminių prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008; kt.).

Atsakovės atstovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Tačiau su šiuo argumentu negalima sutikti.

Nagrinėjamu atveju apeliantės atstovas teigia, kad ginčo šalių darbo santykiai buvo suformuoti ne atsakovės iniciatyva, o ieškovo ir kito asmens (G. Č.) asmeninių santykių pagrindu. Byloje pateikta darbo sutartis (b. l. 31–32, 75–77, 88–89) patvirtina, kad ieškovas sudarė darbo sutartį su atsakovės UAB „Būk matomas“ atstovu B. M., o ne apeliantės atstovo apeliaciniame skunde nurodytu asmeniu. Kaip žinia, darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutarties šalys byloje neginčijo su atsakove pasirašytos darbo sutarties turinio, savo įsipareigojimų, prisiimtų pagal šią darbo sutartį, todėl sprendžiama, kad darbo sutartis yra patikimas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog būtent ieškovas ir atsakovė gera valia sudarė darbo sutartį (CPK 185 str.). Apklausti teismo posėdyje liudytojai R. B., G. Č., E. R., J. M. (b. l. 91–95) ir R. K. (b. l. 98–101) patvirtino, jog atsakovė sudarė darbo sutartį ne tik su ieškovu, bet ir su jais, apie tai, kad ieškovas ir liudytojai dirbs Vokietijoje, darbo sutarties sudarymo momentu ginčo šalims taip pat buvo žinoma. Pinigai už darbą Vokietijoje ieškovui ir liudytojams buvo pervedami į atsakovės bendrovės banko sąskaitą, o vėliau buvo išmokami pagal atsakovės suformuotus buhalterinės apskaitos dokumentus. Visi paminėti įrodymai patvirtina, kad atsakovė suteikė galimybę per bendrovės sąskaitą šiems asmenims gauti už jų darbą Vokietijoje pervestą darbo užmokestį. Taip pat atsakovė mokėjo su šių asmenų įdarbinimu bendrovėje susijusius mokesčius valstybės biudžetui (soc. draudimą, pajamų mok.), taigi vykdė darbdaviui būdingas funkcijas pagal darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Todėl atsakovės argumentas dėl tariamai netinkamai pirmosios instancijos teismo išaiškintų darbo sutarties sudarymo aplinkybių, atsakovei taikytinos materialinės atsakomybės pagal darbo santykius su ieškovu yra nepagrįstas, tad atmestinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės bendrovė, prisiėmusi įsipareigojimus pagal darbo sutartį, sudarytą su ieškovu, o vėliau nesutikdama sumokėti ieškovui darbo užmokesčio, elgiasi nesąžiningai aiškindama, jog ieškovas tariamai ginčo laikotarpiu Vokietijoje nedirbo, tad jam komandiruotės išmokos nepriklauso, taigi priešingai, negu ginčo šalys susitarė sudarydamos darbo sutartį dėl ieškovo darbo vietos užsienyje. Atsakovė pateikė teismui duomenis iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio, kuriame pažymėta, kad ieškovas nedirbo komandiruotėje 2013 m. liepos 8 d., taip pat jog ieškovas nedirbo komandiruotėje 2013 m. rugpjūčio 1––11 d., bylos duomenimis, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad ieškovas dirbo 2013 m. rugpjūčio 1– –11 d. po 8 val., tačiau nepažymėta, kad ieškovas dirbo komandiruotėje (b. l. 45). Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje apie ieškovo darbą 2013 m. liepos 8 d. apskritai nėra jokių duomenų (b. l. 44). Atsakovės į bylą pateiktoje darbo sutartyje nurodyta, kad ieškovas pradėjo darbą bendrovėje liepos 8 d. (liepos 7 d.), kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, į bylą pateiktos skirtingo turinio darbo sutartys (b. l. 31, 75, 88). Apklausti byloje liudytojai R. B., G. Č., E. R., J. M. (b. l. 91–95) ir R. K. (b. l. 98–101) nurodė, kad 2013-07-07 jie kartu su ieškovu išvažiavo į darbą Vokietijoje, ten pat nuo 2013-07-08 kartu su ieškovu liudytojai pradėjo darbą pas užsakovą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, visgi labiau tikėtina, kad ieškovas ginčo laikotarpiu (2013-07-08) dirbo komandiruotėje Vokietijoje, nes byloje nenuginčytas faktas, jog į komandiruotę darbuotojai išvyko liepos 7 d., o darbą Vokietijoje pradėjo tų pačių metų liepos 8 d. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybę, kad ieškovas dirbo atsakovės bendrovėje 2013-07-08, tai taip pat patvirtina atsakovės pateikta byloje pažyma, kad ieškovas liepos mėnesį dirbo ne 17, o 18 dienų (b. l. 38). Tad teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad ieškovui darbo užmokesčio išmokos, susijusios su darbu komandiruotėje, už 2013-07-08 priklausė. Apklausti teismo posėdyje ieškovas, liudytojai R. B., G. Č., E. R., J. M. (b. l. 91–95) ir R. K. (b. l. 98–101) patvirtino, jog jiems dirbant Vokietijoje nebuvo darbdavio ar užsakovo draudimo dirbti jiems pavestą darbą daugiau nei 8 valandas, esant reikalui darbuotojai galėjo išvykti į Lietuvą, tuo naudojosi ir ieškovas. Liudytojas G. Č. teikė atsakovės bendrovei duomenis apie jos darbuotojų darbą Vokietijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė apie darbuotojų buvimą darbo vietoje Vokietijoje, darbo laiko apskaitą, darbo užmokesčio apskaičiavimus atliko pagal bendrovei pateiktus duomenis iš Vokietijos, šiuos duomenis atsakovei teikė liudytojas G. Č.. Byloje nepateikta patikimų įrodymų, kad liudytojas G. Č. Vokietijoje darbo laiką darbuotojams žymėjo neobjektyviai. Atsakovė darbo laiko apskaitos pažymoje, žiniaraštyje (b. l. 45) nurodė, kad ieškovas dirbo 2013 m. rugpjūčio 1–11 d. po 8 valandas į dieną, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paminėtu rašytiniu įrodymu skundžiamame sprendime (CPK 197 str.). Byloje yra neginčijama faktinė aplinkybė, kad ieškovas, dirbdamas atsakovės bendrovėje, neatliko jokio darbo Lietuvoje. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad esant darbo laiko apskaitos žiniaraštyje duomenims apie ieškovo darbą po 8 val. 2013-08-01–11 laikotarpiu (DK 147 str.), ieškovui turi būti sumokėtos komandiruotės išmokos. Atsakovės atstovo prielaidos apie tariamą ieškovo nebuvimą Vokietijoje ir dėl to tariamai nepagrįstai priteistų ieškovui komandiruotės pinigų atmestinos kaip neįrodytos ir teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo kaip atsakovės gynybinė pozicija, atsiradusi tik po to, kai ieškovas pareiškė reikalavimus dėl piniginių išmokų priteisimo. Apeliantės argumentai apie tai, kad ieškovas apsipirko ir skambino telefonu būdamas kitoje šalyje, o ne Vokietijoje, taip pat jog neaišku, kuo ieškovas maitinosi, ir motyvai dėl tariamai nustatytos aplinkybės dėl ieškovo nebuvimo darbe Vokietijoje ginčo laikotarpiu liudytojų paaiškinimu, apie banko operacijų atlikimą 2013 m. rugsėjo 15–16 d. Kaune iš ieškovo sąskaitos nepaneigia tos faktinės aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu ieškovo darbo vieta buvo Vokietijoje, kad už šį darbo laiką ieškovui, be komandiruotės pinigų, buvo mokamas darbo užmokestis. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą, jog atsakovė patikėjo darbo laiko apskaitos žymėjimą liudytojui G. Č., o pats ieškovas negalėjo niekaip įtakoti nei darbo duomenų fiksavimo, nei jų perdavimo atsakovei. Taip pat teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad atsakovė nepareiškė ieškovui jokių turtinių reikalavimų dėl tariamai nepagrįstai išmokėtų lėšų, o pateikti byloje įrodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus ir padarė teisingas išvadas apie iš atsakovės priteistinas ieškovui darbo užmokesčio išmokas. Tad nesant duomenų apie tai, kad ieškovas darė pravaikštas dirbdamas atsakovės bendrovėje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog ieškovas dirbo komandiruotėje, kad darbo užmokesčio išmokos turi būti skaičiuojamos ir išmokėtos ieškovui visiškai, todėl mažinti priklausančias ieškovui išmokėti išmokas nėra pagrindo. Apeliantės argumentas, jog ieškovas gaudamas darbo užmokestį nereikalavo komandiruotės išmokų iš atsakovės, nėra dėmesio vertas argumentas, kuris sudarytų pagrindą nepriteisti ieškovui komandiruotės pinigų, nes kaip nustatyta byloje, ieškovas buvo atleistas iš darbo, tačiau jam nebuvo išmokėtos visos priklausančios pagal darbo sutartį darbo užmokesčio išmokos, taigi atsakovė su atleidžiamu darbuotoju iki galo neatsiskaitė. Pirmosios instancijos teismas atsakovės padarytą darbo teisės pažeidimą pašalino ir priteisė ieškovui visas priklausančias atleidžiamam iš darbo darbuotojui darbo išmokas, taigi pasielgė teisingai. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad visi patenkinti byloje reikalavimai yra tiesiogiai susiję ir kyla iš ginčo šalių darbo teisinių santykių. Todėl atmestinas apeliantės atstovo argumentas apie pirmosios instancijos teismo nepagrįstą aktyvumą sprendžiant ginčą darbo byloje.

Byloje nustatyta, kad atsakovė su iš darbo atleidžiamu ieškovu neatsiskaitė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė piniginę sankciją atsakovei už neatsiskaitymą su darbuotoju (DK 141 str. 1, 3 d.). Atmestinas atsakovės argumentas, jog tariamas ieškovo nebendravimas su atsakove sutrukdė atsakovei tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo ieškovu. Atsakovė turėjo savo žinioje visus būtinus buhalterinės apskaitos dokumentus, reikalingus darbo užmokesčio išmokoms, priklausančioms ieškovui, apskaičiuoti. Todėl ieškovo nebendravimas su ieškove negali būti svarbi aplinkybė, dėl kurios atsakovė, atleidusi ieškovą iš darbo, neapskaičiavo ir nesumokėjo jam priklausančių darbo užmokesčio išmokų į atsakovei žinomą ieškovo banko sąskaitą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, jų tarpusavio santykį, t. y. esminių prieštaravimų nebuvimą, atsižvelgęs į ieškovo ir atsakovės sudarytą darbo sutartį, turėjo pagrindą spręsti, kad įrodymai yra pakankami ieškovo pozicijai patvirtinti ir išvadai, kad atsakovė privalo išmokėti ginčo išmokas ieškovui, padaryti.

Teisėjų kolegija nekartoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, jiems pritaria ir laiko juos teisingais. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės pakartoja jau anksčiau paminėtus skunde motyvus arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegijų dėl jų procesiniame dokumente nepasisako.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas, o apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas turėjo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovo interesams pagal teisinių paslaugų 2014-03-21 sutartį Kauno apygardos teisme atstovavo advokatė A. P. (b. l. 71). Advokatė ieškovo vardu surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 130–133). Remiantis pateiktais byloje pinigų priėmimo kvitais Nr. 738586, 738587 (b. l. 135–136), ieškovas sumokėjo 600 Lt advokatei už suteiktas teisines paslaugas. Ieškovo turėtos byloje dėl advokato teisinių paslaugų apmokėjimo išlaidos pripažintinos pagrįstomis remiantis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 p., todėl jos ieškovui priteistinos iš atsakovės (CPK 88 str. 9 p., 93 str. 1 d., 318 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo nekeisti.

Priteisti iš atsakovės UAB „Būk matomas“ (a. k. 302621247, Kaunas, Pravieniškų g. 7, a. s. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas) bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme – 173,91 Eur (600 šeši šimtai Lt) ieškovui E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) Kaunas, (duomenys neskelbtini)).

Teisėjai Galina BlaževičAlgimantas KukalisArvydas Žibas