- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-108-478/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-48087-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- D. K.
- Nukentėjusysis
- mažametei D
- Advokatai
- Gvidas Byčius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, D. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant D. K. per šį laikotarpį dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus D. K. nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. D. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. lapkričio 11 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia delnu sudavė vieną kartą mažametei dukrai D. K. į veidą, padarydama poodines kraujosruvas kairės akies vokų išoriniame kampe, ausyje, kaktos kairėje pusėje, smilkinyje, tuo mažametei dukrai D. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas D. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jos kaltė dėl pareikšto kaltinimo pilnai įrodyta, veiksmai kvalifikuoti teisingai.
Šalies argumentai
3. Nuteistoji apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. spalio 26 d. nuosprendį ir priimti naują, ją išteisinantį, nuosprendį. Su teismo padarytomis išvadomis nesutinka, mano, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas, pagrįstas prielaidomis ir abejonėmis, visos iškeltos hipotezės išspręstos ne kaltinamosios naudai, taip paneigiant pagrindinį nekaltumo prezumpcijos principą.
3.1. Skunde apeliantė teigia, kad nagrinėjant bylą, buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti procese ta kalba, kurią geriausiai supranta. Nurodo, kad nors yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuolat gyvena Lietuvoje ir minimaliai supranta lietuvių šnekamąją kalbą, tačiau ji užaugo šeimoje, kurioje buvo kalbama rusų kalba, mokėsi lenkiškoje mokykloje, visa aplinka, draugai kalbėjo rusų kalba, šiuo metu namuose bendrauja rusų kalba, gyvenimo draugas yra rusakalbis, lietuvių kalbos žinios mokykloje buvo vertintos žemu pažymiu. Teigia, kad ikiteisminiame tyrime sutiko duoti parodymus lietuvių kalba, tačiau teisės į gynybą įgyvendinimas yra būtinas efektyvaus teisingumo vykdymo elementas, ji nesupranta teisminės terminologijos, todėl prašo teismą spręsti (ex officio) klausimą ir kviesti vertėją. Nurodo, kad į jos prašymą kviesti vertėją teismas neatsižvelgė, pradžioje prašymą tenkino, tačiau vertėjas į posėdį nebuvo pakviestas..
3.2. Apeliantė skunde nurodo, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas kelia abejonių dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. Jos kaltę teismas grindė mažametės dukros parodymais, kad „veiduką mama užgavo netyčia“, „Kada tai buvo nežino“, „mama skaudžiai ėmė ją ir sudavė per veidą netyčia“,, ją mušė ir brolis ir mama“, „kai mama sudavė jai neskaudėjo“. Be to, mokyklos socialinė darbuotoja parodymuose nurodė, kad mergaitė kalba lietuviškai, bet jai patogiau rusiškai, tačiau ši aplinkybė buvo ignoruota vykdant jos apklausą, kas, apeliantės vertinimu, duoda pagrindą manyti, kad nukentėjusiosios duoti parodymai lietuvių kalba gal iš dalies ir yra nenuoseklūs, todėl negali būti laikomi patikimais. D. K. nuomone, teismas nepagrįstai pasirėmė tik tais nukentėjusiosios parodymais, kurie neva įrodo apeliantės kaltę, jos tiesioginę tyčią, tačiau tokie parodymai nėra patikimi, kelia nemažas abejones, kurios teisme nebuvo pašalintos. Mano, kad nurodytos aplinkybės apie šeimą neturi reikšmės nustatant faktines įvykio aplinkybes ir įrodinėjant jos tyčią. Tai, kad valstybinės institucijos veikia nepagrįstai, patvirtina aukštesnės instancijos teismo nutartis.
3.3. Skunde nurodoma, kad teismas be jokio pagrindo nesirėmė pačios kaltinamosios parodymais, nors jie neprieštarauja nustatytoms byloje aplinkybėms. Teismas rėmėsi mokytojos A. P. parodymais, kad jai dukra parodė, „kad motina spyrė koja į veidą“, nors tokių parodymų nedavė nei pati nukentėjusioji, nei kiti liudytojai, taip pat liudytojos S. L. parodymais, kad jai nukentėjusioji sakė, kad „mama labai supyko, norėjo suduoti D., tačiau vieną kartą pataikė delnu jai į veidą“. Skunde nurodoma, kad kiti liudytojai jos kaltės taip pat nepatvirtino. Liudytoja M. patvirtino tą faktą, kad iš nukentėjusiosios pasakojimų sunku suprasti, kas vyko tą dieną, t. y. kaip buvo padaryti sužalojimai, mergaitė aiškino, kad mama bandė ją pastumti, nes maitino kūdikį. Liudytoja A. R. paaiškino, kad jai kaltinamoji sakiusi, kad „stumdama galėjo užgauti“. Liudytoja E. L. nurodė, kad nukentėjusioji sakė, jog ją mušė mama, tačiau vėliau viską paneigė. Teismas pasirėmė eksperto išvada ir jo parodymais, tačiau ekspertas negalėjo patvirtinti sužalojimų padarymo dienos, akte nurodė vieną laikotarpį, apklausoje patikino, kad gali būti kitu laiku.
3.4. Apeliantės įsitikinimu, teismas atliko surinktų įrodymų analizę ir padarė išvadas, kurios akivaizdžiai kelia abejones ir neįrodo jos kaltės, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tiesioginį tyčinį veiksmą prieš nukentėjusiąją. Skunde apeliantė nurodo, kad teismas privalėjo vertinti visus surinktus įrodymus bei atmesti visas galimas versijas, kad tie veiksmai prieš nukentėjusiąją buvo atlikti ne tyčiniais veiksmais, siekiant kaip nors nuskriausti mažametę dukrą, bet pagal susidariusią situaciją (viena prižiūrėjo tris vaikus, vaikai susimušė, pati maitino kūdikį, vaikai sugadino elektrinį skambutį, laidai buvo neizoliuoti, nežinojo kaip tinkamai pasielgti, norėjo sudrausminti ir patraukti nuo pavojaus) neteisingai ją įvertinus ir netinkamai pavartojus sudrausminimo priemonę, netyčia galimai užgavo vaiką. Apeliantės manymu, jei jos veiksmai ir buvo neteisėti, tačiau ji veikė tik vaikų interesais, galėjo netyčia sužaloti dukrą, tačiau tokių ketinimų neturėjo, mano, kad jos veika gali būti vertinama kaip mažareikšmis nusikaltimas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į nuteistosios apeliacinį skundą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė prašo D. K. skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį, kurį laiko teisėtu ir pagrįstu.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras, vaiko teisių apsaugos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teisėtą ir pagrįstą teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
6. Nuteistosios D. K. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normomis, pirmosios instancijos teismas apeliantę pripažino kalta vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad surinkti įrodymai nepatvirtina D. K. kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jos gynybos versija. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant nuteistosios kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti pagrįstas išvadas dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.
9. Skunde apeliantė teigia, kad nagrinėjant bylą, buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas.
9.1.Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Įgyvendinant šias nuostatas, BPK 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis šio Kodekso nustatyta tvarka. Pagal ši teisinį reglamentavimą, teisė dalyvauti proceso veiksmuose per vertėją suteikiama lietuvių kalbos nemokantiems asmenims. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu D. K. sutiko duoti parodymus lietuvių kalba, vertėjo nepageidavo, po įtariamosios apklausos protokolu pasirašė, be to, skundai dėl ikiteisminio tyrimo metu priimtų procesinių sprendimų rašyti lietuvių kalba D. K. vardu ir jos pasirašyti, nors gynėjo ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji neturėjo. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad D. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios parodymus davė lietuvių kalba, su bylos medžiaga ji susipažino ir kaltinamąjį aktą gavo taip pat lietuvių kalba, dėl to jokių prašymų ir skundų neteikė. Pirmosios instancijos teisme kaltinamoji prašė kviesti rusų kalbos vertėją, nes lietuvių kalba jai sunku paaiškinti aplinkybes. Teismas, spręsdamas vertėjo dalyvavimo posėdyje būtinumo klausimą, atsižvelgė į prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės pasisakymus, kad jiems ne kartą teko bendrauti su kaltinamąja lietuvių kalba ir ji niekada vertėjo nepageidavo, įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, iš kurios matyti, kad D. K. viso ikiteisminio tyrimo metu vertėjo nepageidavo, parodymus davė bei skundus rašė lietuvių kalba, ir šį kaltinamosios prašymą atmetė. Nagrinėjant bylą iš esmės, D. K. sutiko duoti parodymus lietuvių kalba, atsakinėjo į proceso dalyvių klausimus, nuosekliai laikėsi savo pozicijos ir davė analogiškus parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Jos lietuvių kalba pateikti parodymai ir atsakymai į proceso dalyvių klausimus yra rišlūs ir logiški.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti, ar buvo padarytas skunde nurodytas baudžiamojo proceso pažeidimas, nutarė į teismo posėdį kviesti rusų kalbos vertėją. Šiame posėdyje D. K. taip pat nurodė, kad lietuvių kalbą ji supranta ir ja kalba, tačiau jai lengviau kalbėti rusų kalba, pradžioje kalbėjo rusiškai, tačiau atsakymus į teismo bei proceso dalyvių klausimus apeliantė atsakinėjo tik lietuvių kalba. D. K. nurodė, kad ji vakarinėje mokykloje yra išlaikiusi valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, gavo teigiamą įvertinimą, tačiau iš tiesų egzamino nelaikė, jai padėjo mokytoja. Ji perskaitė ir patvirtino, kad po apklausos protokolu lietuvių kalba parašytas sakinys: „protokolą perskaičiau, surašyta teisingai“ (t. 1, b. l. 152), yra rašytas jos ranka, be to, byloje yra ir daugiau D. K. ranka rašytų raštų (t. 2, b. l. 101, 114), iš kurių matyti, kad nuteistoji lietuvių kalbą moka ir ją supranta. Šią aplinkybę patvirtina ir (duomenys neskelbtini) raštas apie tai, kad D. K. lietuvių kalbos metinis pažymys buvo teigiamas (t. 2, b. l. 103). Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad bylos procesas vyko D. K. suprantama lietuvių kalba, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos jos procesinės teisės.
10. D. K. savo kaltę dėl mažametės dukros D. K. tyčinio sužalojimo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydama, kad tyčia dukros nemušė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos kaltė tyčia sudavus mažametei D. K. ranka į veidą, patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
10.1. Pirmosios instancijos teisme D. K. nurodė, kad įvykio dienos vakare ji savo dukros D. neleido eiti į būrelį, nes jau buvo vėlu, dėl ko dukra pradėjo pykti, todėl ją sugriebė ir ištempė į laiptinę, liepė pasėdėti laiptinėje ir nusiraminti. Gali būti, kad tempiant, dukra už kažko užkliuvo, ji ėmė dukrą už pečių, kai atidarė duris į koridorių, ji ir pati pargriuvo, jokio kontakto ranka nebuvo. Apeliaciniame skunde ji taip pat nuosekliai laikėsi pateiktos versijos, kad jokio smurto dukros D. atžvilgiu tyčia nenaudojo, per veidą jai nesudavė, kai stūmė ją į koridorių, dukra galėjo į kažką atsitrenkti. Apklausta apeliacinės instancijos teisme, D. K. nurodė tas pačias aplinkybes, kad dukros D. nemušė, sužalojimas galėjo atsirasti mergaitei į ką nors atsitrenkus, kai apeliantė ją stūmė į koridorių. Jos nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi mažametės jos dukros parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs, taip pat be pagrindo jos kaltę grindė liudytojų parodymais, kurie nepatvirtina jos kaltės, eksperto išvada, kuri yra neinformatyvi. Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutikti negali. Priešingai nei teigia D. K., jos kaltė padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, buvo grindžiama ne tik nukentėjusiosios mažametės D. K. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, išanalizuota jų visuma. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek nukentėjusiosios parodymų teisingumą ir patikimumą, tiek ir patikrinti nuteistosios versiją, jų parodymus vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad nuteistosios gynybos versija nepasitvirtino.
10.2. Nukentėjusioji D. K. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2020 m. lapkričio 14 d., po įvykio praėjus 3 dienoms. Šioje apklausoje ji nurodė, kad veiduką jai užgavo mama, skaudžiai ėmė ją ir sudavė per veidą, netyčia. Mama ją mušė netyčia per brolį. Mama ją mušė pirmą kartą, daugiau taip nėra buvę. Kai mama sudavė, jai neskaudėjo. Po to matėsi taškiukai. Mama sakė daugiau taip nedarys. Po to atvažiuoja ,,vaikų teisės“, nors mama nieko blogo nedaro ir ji nieko blogo nedaro. Apie mamą mokytojai nepasakojo, bet vis tiek sužinojo, nes pamatė taškiukus ant veido (t. 1, b. l. 59-64).
10.3. Apklausta apeliacinės instancijos teisme D. K. parodė, kad brolis pradėjo ją mušti, tada ji pabėgo pas mamą į kambarį. Mama atėjo pas brolį ir liepė jam eiti į laiptinę, jis atsikalbinėjo, tada mama jį paėmė už rankos ir išstūmė į laiptinę. Ji irgi ten buvo, ėjo per vidurį, brolis buvo vienoje pusėje, mama kitoje, mama ją pastūmė netyčia, mama nukrito, tada ir ji krito. Mama netyčia nukrito ant jos kojų, tada ji atsitrenkė į sieną. Po to jai sukosi galva, biški skaudėjo, rytojaus dieną atsirado 3 taškiukai, raudoni, mėlyni arba violetiniai. Taškiukus pamatė mokytoja A., ji pakvietė S., tokią blogą tetą, kuri daro viską blogo, tada iškvietė vaikų teises, neatsimena, ką vaikų teisėm pasakojo. S. klausė, kas per mėlynė, ji sakė, kad sumušė mama, D. sakė, kad mama nemušė, tačiau S. sakė, jeigu būtų trenkusi į sieną galvą, nebūtų tie trys taškiukai. Vaiko teisėms ji sakė, kad mama nemušė, kad ji taip nedaro. Ji buvo atimta iš tėvų, jautėsi blogai, verkdavo. Vaikų teisės prirašė netiesą. Prieš važiuojant į čia (apeliacinį teismą), mama sakė, kad papasakotų tiesą, jeigu sakys tiesą, pasibaigs teismai, jeigu nesakys, nepasibaigs. Visa tai, ką papasakojo, yra tiesa. Kartais reikia sakyti tiesą, o kartais nesakyti, jeigu reikia, tai reikia ir pameluoti.
Žemesnės instancijos teismas
10.4. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta mažametės nukentėjusiosios D. K. apklausoje dalyvavusi psichologė Kristina Savickaitė paaiškino, kad mergaitės parodymų patikimumas kelia abejonių. Vaikas labai akcentuoja vaikų teises, iš pokalbio turinio matyti, kad jai vaiko teisės kelia grėsmę. Psichologė atkreipė dėmesį į mergaitės reakciją, kai jai paaiškino, kad reikės sakyti tiesą. Mergaitė į tą pasakymą sureagavo, labai įdėmiai nukreipė žvilgsnį į kamerą, stebėdama, ar ten kažkas vyksta. Psichologė pastebėjo, kad mergaitė žino pasekmes. Dar prieš prasidedant apklausai, nieko jos nepaklausus, ji pati pradėjo pasakoti, kad buvo atimta iš šeimos, taip pat tai pakartojo ir pačioje apklausoje, kad verkė, kai buvo atimta, jai buvo labai skaudu. Psichologė pastebėjo, kad mergaitei tai yra trauminis įvykis, ir pagal apklausą mano, kad tai galėjo padaryti įtaką jos šios dienos įvykių pateikimui. Ji labai akcentavo, kad viskas vyko netyčia. Labai dažnai sakė žodį „netyčia“. Iš pasakojimo daro išvadą, kad įvyko didelis mergaitės susitapatinimas su suaugusiuoju, tai yra išreiškimas savo pasakojimo per tą prizmę, kad ne jos teisės, bet jinai numano. Pats vaikas iš tiesų nežino, kas yra suaugusiojo teisė, kas ne teisė, tačiau tai užakcentavo, kas rodo, jog ji įsidėmėjo, ką suaugęs žmogus jai yra sakęs, kaip kas turi vykti iš tikrųjų. Jos pasakojime jautėsi pyktis vaiko teisių darbuotojams, buvo išreikštas negatyvas S. – socialinei darbuotojai, kuri iškvietė vaiko teises. Mergaitė pasakė, kad ji viską daro blogai. Psichologės vertinimu, mergaitė gavo neigiamą patyrimą po šio konflikto, ji buvo paimta iš šeimos ir artimųjų, ji sužinojo pasekmes, kurios gali įvykti, kai ji sakys, ką sakė prieš tai, todėl ji rekomenduoja remtis pirmine mergaitės apklausa, kai ji pasekmių dar nežinojo. Pažymėjo, kad mažamečių apklausose patys pirmi žodžiai, kuriuos vaikas pasako, yra patys teisingiausi, vėliau užsipildo vaiko atmintis ir atminties spragas vaikas užpildo pasakojimu, įvykio aplinkybėmis, kurios yra pateisinamos. Šiuo atveju netgi gali būti išmoktos tam, kad neįvyktų ta neigiama patirtis, kurią vaikas turėjo. Vaiko parodymus yra labai lengva paveikti, ir antrą kartą apklausus vaiką, jo parodymus yra labai lengva iškraipyti. Psichologė paaiškino, kad jeigu vaikui per laiką atsiranda kažkokie neaiškumai, arba užduodami klausimai, kurie gali turėti įtakos jo parodymas, arba nežino tuo metu atsakymo pirmą kartą, jis jau antrą kartą žinos, kaip atsakyti į klausimą.
10.5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė A. B., apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme, parodė, kad vyko į progimnaziją apžiūrėti mergaitės. Mergaitė pasiguodė, jog ją muša mama, sakė, kad namuose buvo konfliktas, brolis D. K. sulaužė durų skambutį ir mama sudavė ne broliui, bet jai, nes brolis pabėgo. Mergaitė buvo nuvežta į ligoninę, ji tvirtino, kad mama sudavė ranka į veidą.
10.6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė L. K., apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme, parodė, kad skyriuje buvo gautas pranešimas, jog sumušta mažametė D. K., prieš mergaitę smurtavo mama D. K.. Mergaitė buvo pas specialistę B. kabinete, paskui nutarta ją vežti į ligoninę ir perduoti į globos įstaigą. Medikai nustatė sužalojimą. Mergaitė pasakojo, kad ji susipyko su broliu, o grįžus į namus mama ranka sudavė per veidą. Gydytojas apžiūrėjo visą kūną, buvo rasta ir daugiau senų sumušimų, veide nustatyta kraujosruva.
10.7. Budinti globėja E. L., apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme, parodė, kad mergaitė pas ją buvo atvežta pavakare. Ant veiduko prie smilkinio matėsi sumušimas. Mergaitė pasakojo, kad buvo konfliktas su broliu ir mama ją sumušė, o vėliau viską pradėjo neigti, kad nieko nebuvo. Ji sakė, kad stovėjo tarp brolio ir mamos, nebuvo kur dingti, sakė, kad mama ją kartais išvarydavo į laiptinę. Globėja mergaitei buvo nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki Šv. Kalėdų. Mergaitės pasimatymai su mama buvo dažni, ji dukrai turėjo didelę įtaką. Mergaitė bendraujanti, paskui pradėjo pasakoti, kad mama gera ir jos nemušė.
10.8. (duomenys neskelbtini) pradinių klasių mokytoja A. P., apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme, parodė, kad mergaitė mokykloje keistai elgėsi, plaukais dengė veidą, paklausus, kas yra, ji nulenkė galvą ir susigraudino, sakė, kad mama koja trenkė į galvą. Kairiame smilkinyje matėsi kraujosruva. Mama jai liepė sakyti, kad viskas buvo netyčia. Buvo konfliktas tarp brolio ir mamos, mama supyko, ranka ir koja trenkė. Buvo kalbėta su D. K., ji sakė, ko tie mokytojai kišasi. Mergaitė, būdama pas globėją, buvo atsigavusi, o po pasimatymų su mama pasikeitė, krito motyvacija mokintis, mama liepė neklausyti mokytojos, paskui nusprendė ją perkelti į kitą klasę.
10.9. (duomenys neskelbtini) globos koordinatorė A. R., apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme, parodė, kad mergaitė buvo atvežta pas globėją. Mergaitė pasakojo, kad įvyko konfliktas su broliu, mama trenkė į veidą, pasakojimas buvo nerišlus. Mama pasakojo apie konfliktą kitaip, kad vaikai susipyko, ji tuo metu maitino mažylę ir pastūmė D. į laiptinę, todėl galėjo užgauti. Mergaitė sakė, kad mama ją mušė, o mama teigė, kad dukrą tik pastūmė.
10.10. Psichologė L. M., dirbanti (duomenys neskelbtini), apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme parodė, kad vyko konsultacijos padėti vaikui. Susitikimai su mergaite buvo ramūs, šilti, informacija, kurią teikė D. K., buvo nenuosekli, ji pasakojo vienaip, paskui kitaip. Negali pasakyti, kaip konkrečiai viskas buvo. Mergaitė pasakojo, kad mama bandė ją pastumti, nes maitino mažąjį vaiką.
10.11. 2019 m. lapkričio 12 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas Nr. 10SD-2001 patvirtina, kad 2019 m. lapkričio 11 d., apie 11.41 val., (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriuje (duomenys neskelbtini) buvo gautas (duomenys neskelbtini) socialinės pedagogės S. L. pranešimas telefonu apie mažametę D. K., gimusią (duomenys neskelbtini), kuri į mokyklą atėjo su pastebimomis kraujosruvomis veido srityje. Mergaitės teigimu, ją mušė mama D. K.. 2019 m. lapkričio 12 d. mažametei D. K. nustatytas antras grėsmės vaikui lygis, mergaitė apgyvendinta budinčios globotojos šeimoje. (t. 1, b. l. 10-15).
10.12. 2019 m. lapkričio 11 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktas patvirtina, kad Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus (duomenys neskelbtini) vyriausioji specialistė L. K., siekiant įvertinti grėsmės lygį pagal gautą pranešimą, susitiko su D. K., kuri nurodė aplinkybes, kad ji vakar, t. y. 2019 m. lapkričio 10 d., savo broliui trenkė į koją, jis griebė jai už plaukų, jie tarpusavyje susipyko. Brolis D. sulaužė namų durų skambutį, mama su D. dėl to pykosi, jis nervino mamą ir per brolį mama trenkė jai delnu per veidą vieną kartą. D. nemušė, jis pabėgo. Mušė ją tik vieną kartą, vakar. (t. 1, b. l. 19-20).
10.13. 2019 m. lapkričio 11 d. (duomenys neskelbtini) ligos istorijos Nr. 19AJ-8522 gydytojo surašytos anamnezė patvirtina, kad D. K. atvežta socialinių darbuotojų dėl smurto šeimoje. Pasak mergaitės, mama trenkė jai į veidą. Objektyvi būklė: kairėje veido pusėje - kaktoje, smilkinyje ir prie ausies, stebimos smulkios hemoragijos. Prie ausies didesnė mėlynė. Stebimas patinimas, paraudimas. Vieta prie ausies šiek tiek skausminga. Ant kojų stebimos senos blykstančios mėlynės, ypač kelėnų srityje. Diagnozė: galvos plaukuotosios dalies paviršinis sužalojimas, sumušimas (t. 1, b. l. 34).
11. Analizuojant šių liudytojų, bendravusių su nukentėjusiąja, parodymus bei rašytinę bylos medžiagą, matyti, kad asmenims, kurie su D. K. bendravo iš karto po įvykio, tą pačią ar kitą dieną, mergaitė konkrečiai ir aiškiai papasakojo įvykio aplinkybes, kad mama supyko ant jos brolio, ji stovėjo šalia ir mama trenkė jai per veidą, o tiems, kurie su ja bendravo jau po kurio laiko, kuomet buvo priimtas sprendimas paimti ją iš šeimos ir apgyvendinti pas globėją, apie įvykį jau pasakojo nenuosekliai, pradėjo neigti, kad mama jai sudavė. Atkreiptinas dėmesys į vaizdo įraše D. K. 2019 m. lapkričio 14 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją užfiksuotus parodymus, kai ji jau buvo paimta iš šeimos ir apgyvendinta budinčios globėjos šeimoje, kuriuose ji patvirtina, kad mama jai sudavė ranka per veidą, tačiau jau akcentuoja, kad tai ji padarė netyčia, kad mama jos atsiprašė. Mergaitė sakė, kad jai dėl to neskaudėjo ir kad nieko tokio nenutiko, tačiau nežino kodėl, vis tiek pas mamą atvažiavo vaiko teisės. Tokią nuo artimo žmogaus nukentėjusio mažamečio asmens aplinkybių vertinimo pasikeitimą, atsižvelgiant į įvykusias pasekmes, kurios vaikui netikėtos ir jo netenkina, taip pat ir jam daromą įtaką, patvirtina ir D. K. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, kuriuose mergaitė jau neigia, kad mama jai sudavė ranka per veidą, o patvirtina kaltinamosios versiją, kad mama ją tik pastūmė, tiek ir jos apklausoje psichologės duoti paaiškinimai dėl parodymų pakeitimo priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų duomenų visuma duoda pagrindą daryti išvadą, kad teisingi ir atitinkantys faktus yra pirminiai D. K. parodymai, kuriuos patvirtino ir aukščiau aptarti liudytojų parodymai bei rašytinė medžiaga. Skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo jos kaltę grindė liudytojų A. P., S. L., L. M., A. R. ir E. L. parodymais, kurie jos kaltės nepatvirtina. Pažymima, kad šių liudytojų parodymai yra grįsti mažametės nukentėjusiosios šiems asmenims apie įvykį perteikta informacija, kuri, kaip buvo aptarta aukščiau, yra skirtinga, priklausomai, kada jie bendravo su D. K. – iš karto po įvykio ar kiek vėliau, todėl jų nurodomos aplinkybės nėra tapačios ir nuoseklios. Taigi, įvertinus šių liudytojų parodymus ne tik kartu su nukentėjusiosios D. K. pirminiais parodymais, tačiau ir juos tarpusavyje, matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisingais ir atitinkančiais tikrovę laikė tuos liudytojų parodymus, kurie atitiko bylos įrodymų viseto kontekstą.
12. Nuteistoji mažametės parodymų nepatikimumą ir nenuoseklumą grindžia ir tuo, kad mergaitė buvo apklausta be vertėjo, nors rusų kalba jai kalbėti patogiau. Šį skundo argumentą paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu surašant vaiko nuomonės išklausymo aktą, vertėjas nedalyvavo, tačiau apie įvykį D. K. papasakojo nuoseklia ir sklandžia lietuvių kalba. D. K. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant prokurorui, psichologei bei Vaiko teisių apsaugos atstovei, mergaitei buvo išaiškintos jos procesinės teisės, tame tarpe ir apklausti ją suprantama jai kalba, tačiau vertėjas į apklausą nebuvo pakviestas. Iš daiktų apžiūros protokolo duomenų, kuriame apžiūrėtas mažametės D. K. apklausos, vykusios 2019 m. lapkričio 14 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vaizdo įrašas, matyti, kad mergaitei nebuvo sudėtinga atsakyti į teisėjo bei psichologės užduodamus klausimus, ji lietuvių kalba mintis reiškė be sunkumų. Nė vienas iš teisme liudytojais apklaustų asmenų, bendravusių su mažamete nukentėjusiąja, nenurodė, kad mergaitei būtų sunku kalbėti lietuvių kalba, kad jai būtų sudėtinga išreikšti mintis. Apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji D. K. nurodė, kad kalba keturiomis kalbomis, geriausiai iš jų – rusiškai, tačiau moka ir lietuvių kalbą, mokosi lietuvių mokykloje. Sutiko parodymus duoti lietuvių kalba. Nors vertėjas teismo posėdyje dalyvavo, jo pagalbos, apklausiant D. K., neprireikė. Mergaitės apklausoje dalyvavusi psichologė patvirtino, kad mergaitė mintis lietuviškai reiškė suprantamai, aiškiai ir orientuotai. Šios aplinkybės patvirtina, kad nors lietuvių kalba D. K. ir nėra gimtoji kalba, tačiau ji lietuvių kalbą gerai supranta ir ją moka. Remiantis aptartu, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tai, kad nukentėjusioji buvo apklausta lietuvių kalba, neduoda pagrindo jos parodymus laikyti nenuosekliais ir nepatikimais.
13. Skunde nurodoma, kad teismas be jokio pagrindo nesirėmė pačios kaltinamosios parodymais, nors jie neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Su tokiu argumentu negalima sutikti. D. K. viso bylos tyrimo metu savo kaltę nuosekliai neigė, nurodydama, kad fizinio smurto prieš mažametę dukrą nenaudojo ir smūgio ranka mergaitei į veidą nesudavė. Kraujosruvos jai ant veido galėjo atsirasti, kai ji mergaitę tempė į laiptinę, gal veidu netyčia atsitrenkė į sieną ar baldus. Tokius jos parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Kaip matyti iš A. P. parodymų, pamačius kraujosruvą mergaitės kairiame smilkinyje, D. jai pasakė, kad tai padarė mama, tačiau mama jai liepė sakyti, kad viskas buvo netyčia. Iš E. L. parodymų matyti, kad mergaitė pas ją buvo atvežta pavakare, ant veiduko prie smilkinio matėsi sumušimas. Ji pasakojo, kad buvo konfliktas su broliu ir mama ją sumušė, o vėliau viską pradėjo neigti, kad nieko nebuvo. Globėja mergaitei buvo nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki Šv. Kalėdų. Mergaitės pasimatymai su mama buvo dažni, ji dukrai turėjo didelę įtaką. Mergaitė bendraujanti, paskui pradėjo pasakoti, kad mama gera ir jos nemušė. Iš A. R. parodymų matyti, kad mergaitė pasakojo, jog įvyko konfliktas su broliu, mama jai trenkė į veidą, pasakojimas buvo nerišlus. Mama pasakojo apie konfliktą kitaip, kad vaikai susipyko, ji tuo metu maitino mažylę ir pastūmė D. į laiptinę, todėl galėjo užgauti. Iš L. M. parodymų matyti, kad vyko konsultacijos padėti vaikui. D. K. buvo nenuosekli, ji pasakojo vienaip, paskui kitaip. Mergaitė pasakojo, kad mama bandė ją pastumti, nes maitino mažąjį vaiką. Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad D. K. nuo pat savo mažametės dukros sužalojimo dienos ir vėliau ne tik pati davė neteisingus parodymus, siekdama išvengti atsakomybės, tačiau darė įtaką nukentėjusiajai, siekdama, kad mergaitė taip pat duotų jai palankius parodymus. Tačiau, kaip jau buvo aptarta, surinktų duomenų visuma neginčijamai patvirtina, kad D. K. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sudavė vieną kartą delnu mažametei savo dukrai D. K. į veidą, padarydama poodines kraujosruvas kairės akies vokų išoriniame kampe, ausyje, kaktos kairėje pusėje, smilkinyje, ir tokiais veiksmais padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo pasirėmė eksperto išvada ir jo parodymais, nes ekspertas negalėjo patvirtinti sužalojimų padarymo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizės aktas, specialisto išvada ar asmenų, surašiusių šias išvadas, parodymai, duoti teisme, kaip ir kiti įrodymai, neturi iš anksto nustatytos galios. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kruopščiai patikrinti ir nustatyti kiekvieno įrodymo patikimumą, remdamasis konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Byloje pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. G 454/2019 (10) patvirtina, kad D. K. padaryta poodinės kraujosruvos kairės akies vokų išoriniame kampe, ausyje, dešinėje blauzdoje, kaktos kairėje pusėje, smilkinyje, kelių sąnariuose. Sužalojimai veide padaryti kietu buku daiktu, pvz: ranka, o kojose - kietais bukais daiktais, kuo galėjo būti koks tai pagrindas, aplinkos daiktai ir pan. Padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nes dėl tokio pobūdžio sužalojimų sveikata sutrikdoma mažiau nei 10 d. Sužalojimai veide galėjo būti padaryti, vertinant išsidėstymą, mažiausia vienu smūgiu. Nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti 5-7 dienos iki tyrimo, neatmetė, kad jie galėjo būti padaryti ir nurodytu ar jam artimu laiku (t. 1, b. l. 33). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas Algirdas Jokšas, atlikęs nukentėjusiosios apžiūrą, paaiškino, kad sužalojimas buvo padarytas buku daiktu, pavyzdžiui ranka. Vaiko griuvimas atmetamas, taip pat mažai tikėtina, kad sužalojimas padarytas į kažką atsitrenkiant, kadangi sužalojimas yra akių voko krašte, todėl pastūmus vaiką būtų sužalotas antakis, vokas, bet ne akis. Taigi, specialisto išvada ir jo duoti paaiškinimai, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytu laiku ir būdu, atitinka ne tik D. K. nurodytas jos sužalojimo aplinkybes, tačiau ir kitus įrodymus, kurie šias aplinkybes patvirtino, todėl skundžiamame nuosprendyje buvo vertinti bylos duomenų visumoje ir pagrįstai laikyti apeliantės kaltę patvirtinančiais įrodymais.
15. Dėl skundo argumento, jog nuosprendyje nurodytos aplinkybės apie šeimą neturi reikšmės nustatant faktines įvykio aplinkybes ir įrodinėjant nuteistosios tyčią, teisėjų kolegija atsako, kad, visų pirma, šių aplinkybių teismas nelaikė pagrindiniu ar esminiu įrodymu, tiriant nusikalstamą veiką, o buvo aptariamos ir vertinamos kitų nustatytų aplinkybių visumos kontekste; visų antra, nusikaltimo specifika, tai, kad jis padarytas prieš mažametį savo šeimos narį – dukrą, neabejotinai patvirtina, kad šeiminių aplinkybių ir kaltinamosios santykių su dukra bei apskritai ir jos santykių su kitais vaikais analizė negali būti laikoma neturinti jokios reikšmės situacijos vertinimui. Skundo argumentas, kad minimas aukštesniojo teismo sprendimas patvirtina valstybinių institucijų veiksmų nepagrįstumą, neduoda pagrindo laikyti skundžiamą nuosprendį nepagrįstu. Kaip galima suprasti, apeliantė skundą grindžia Kauno apygardos teismo 2020 m. sauso 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-303-221/2020, kuria panaikinta Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis išduoti teismo leidimą paimti nepilnametę D. K. iš jos tėvų D. K. ir D. M. A. Šioje nutartyje teismas pripažindamas, kad mažametės D. K. tėvai nekelia pavojaus jos fiziniam, protiniam, dvasiniam ir doroviniam vystymuisi ir saugumui, be kita ko pažymėjo, kad joks fizinis smurtas vaikų atžvilgiu nėra toleruotinas, jeigu D. K. bus pripažinta kalta dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo mažametei D. K., jai bus skirta atitinkama bausmė, tačiau nors ir netoleruotinas, bet toks vienkartinis D. K. elgesys, jei jis buvo, negali būti pagrindu iš jos paimti nepilnametę dukrą. Taigi, šia nutartimi konstatuota, kad buvo priimtas nepagrįstas sprendimas tenkinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą išduoti leidimą paimti vaiką iš tėvų, kuris nesusijęs su skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu ar teisėtumu.
16. Skunde apeliantė nurodo, kad teismas privalėjo vertinti visus surinktus įrodymus ir pripažinti, kad sužalojimas nukentėjusiajai buvo padarytas ne tyčiniais veiksmais, siekiant kaip nors nuskriausti mažametę dukrą, bet vaiką ji galimai užgavo netinkamai pavartojus sudrausminimo priemonę. Šie skundo argumentai atmetami.
16.1. BK 140 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik esant kaltininko tyčiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviai nustatytos aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, kad apeliantės veiksmais buvo padaryti tyčia, tačiau neanalizavo tyčios formos. Baudžiamas įstatymas apibrėžia tyčios turinį, nustatydamas dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę (BK 15 straipsnis), todėl kaltininko veiksmų tyčios rūšis turi būti nustatyta.
16.2. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas pagrindžiant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-151-697/2016 ir kt.). Išanalizuoti bylos duomenys patvirtina, kad D. K. sudavė D. K. vieną kartą ranka per veidą. Neteisėtus veiksmus prieš savo dukrą ji padarė dėl kilusio pykčio, nes dukra jos neklausė ir žodžiu jos sudrausminti nepavyko. Eksperto išvadoje konstatuoti D. K. galvoje padaryti sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės akies vokų išoriniame kampe, ausyje, kaktos kairėje pusėje, smilkinyje, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, patvirtina, kad smūgis buvo pakankamai stiprus. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog D. K., būdama įpykusi, sąmoningai ir pakankamai stipriai suduodama ranka mažametei savo dukrai per gyvybiškai svarbią ir jautrią vietą – veidą, suvokė galinti šiais veiksmais sutrikdyti jos sveikatą, ir, nors tokių padarinių nenorėjo, sąmoningai leido jiems kilti, todėl jos veiksmai vertintini kaip padaryti netiesioginės tyčios forma.
17. Nesutiktina ir su skundo argumentu, kad D. K. veiksmai turėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo D. K. padarytos nusikalstamos veikos pripažinti mažareikšme, kadangi jos padarytas nusikaltimas buvo nukreiptas į vieną labiausiai saugomų įstatymo vertybių – mažamečio vaiko sveikatą, nuteistosios veiksmai sukėlė vaikui nežymų sveikatos sutrikdymą. Nusikaltimo pavojingumą didina tai, jog D. K. savo mažamečiui vaikui smūgiavo į galvos sritį, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno dalį. Apeliantė inkriminuojamą nusikaltimą padarė veikdama tyčia, savo kaltės viso proceso metu nepripažino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju nagrinėjamos motinos smurtinių veiksmų panaudojimo prieš mažametį vaiką – dukrą aplinkybės, t. y. situacija, kai smurtą naudoja akivaizdžiai fiziškai pranašesnis asmuo, dėl to nukentėjusiam asmeniui padaroma ne tik fizinė žala, tačiau ir sukeliamas didelis išgąstis bei stresas. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas), (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015).Taigi, šiuo atveju nei pagal objektyviuosius, nei pagal subjektyviuosius kriterijus nėra sąlygų D. K. veiksmus pripažinti mažareikšmiais.
18. Įvertus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. spalio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistosios D. K. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. K., išlaidas sudaro 152,82 Eur.
19.1. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. BPK 51 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytais atvejais, taip pat šio Kodekso 50 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (asmuo nepilnametis ar turi negalią), gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka, ir pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būtinas gynėjas, bei paskirti šios institucijos parinktą gynėją.
19.2. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Dėl nuteistajai D. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo apeliacinio proceso metu valstybė patyrė 152,82 eurų dydžio išlaidas. Nors apeliantė nedirbanti, augina tris mažamečius vaikus, tačiau pirmosios instancijos teisme D. K. dėl gynėjo paskyrimo į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą nesikreipė, o sudarė susitarimą su advokatu (advokato orderis, t. 2, b. l. 109). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys neduoda pagrindo apeliantės finansinę padėtį laikyti sunkia. Įvertinus aptartą bei atsižvelgiant į tai, kad D. K. apeliacinis skundas atmetamas, valstybės išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu, kurios sudaro 152,82 (vienas šimtas penkiasdešimt du eurai, 82 ct.) eurų, pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistosios D. K. valstybės naudai (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistosios D. K. valstybės naudai priteisti 152,82 (vieną šimtą penkiasdešimt du eurus, 82 ct.) eurus už jai suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.