Alytaus apylinkės teismo sprendimas

3. Teismo posėdžio metu ieškovės BUAB „L.“ nemokumo administratorės „N.“ įgaliota atstovė A. B. palaikė ieškinio reikalavimus ir paaiškino, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą nemokumo administratorė patikrino įmonės dokumentus ir rado atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei gavo įmonės debitorių sąrašą, kuriame buvo nurodyta atsakovės skola. Nemokumo administratorė su reikalavimu dėl skolos apmokėjimo kreipėsi į atsakovės vadovą, tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad būtų atsiskaičiusi su ieškove. Ieškovės atstovė pažymėjo, kad ieškinio reikalavimus pagrindžia ieškovės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros, jos yra įregistruotos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Tai patvirtina, kad paslaugos atsakovei buvo suteiktos. Ieškovė privalėjo pildyti gaunamų ir išrašomų sąskaitų registrą, taigi melagingų sąskaitų pateikimas būtų vertinamas kaip dokumentų klastojimas. Aplinkybę, kad ieškovė teikė paslaugas atsakovei, patvirtino ir ieškovės buhalterė. Ieškovės atstovė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kiti ieškovės skolininkai pradelstas sąskaitas, dėl kurių kreipėsi nemokumo administratorė, apmokėjo; tai rodo, kad sąskaitos buvo išrašomos teisingai.

4. Atsakovės UAB „A.“ vadovas V. N. teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovė buvo sudariusi transporto paslaugų teikimo sutartį su ieškove, tačiau pažymėjo, kad šalių bendradarbiavimas vyko laikantis šios sutarties sąlygų, t. y. už kiekvieną suteiktą paslaugą buvo išrašomi vienas kitą kopijuojantys kuponai, juos ieškovei išrašydavo atsakovės administratorė, kopija likdavo atsakovei. Mėnesio pabaigoje iš ieškovės gautas sąskaitas atsakovė sutikrindavo pagal tą mėnesį išduotus kuponus ir apmokėdavo pagal tai, kiek atitikdavo duomenys. 2017 ir 2018 metų pabaigoje tarp šalių buvo sudaromi tarpusavio skolų suderinimo aktai. Pagal 2018 m. gruodžio 13 d. skolų suderinimo aktą atsakovė yra atsiskaičiusi, daugiau paslaugų iš ieškovės neužsakinėjo, bendradarbiavo tik iki 2018 m. lapkričio 18 d., po to šalių santykiai faktiškai nutrūko, nors Sutartis ir nebuvo nutraukta. Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai prašo priteisti skolą pagal sąskaitas, išrašytas prieš 7 metus, nors pati teigia, kad patikrino sandorius už 3 metus.

5. Ieškovė ieškinio reikalavimus kildina iš 2017 m. lapkričio 13 d. atsakovės UAB „A.“ (užsakovės) ir ieškovės UAB „L.“ (vykdytojos) sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kuria šalys susitarė dėl transporto paslaugų (taksi paslaugų) teikimo. Dėl šios sutarties sudarymo fakto ir jos turinio šalių ginčo nėra. Ieškovė teigia, kad ji už suteiktas paslaugas pagal minėtą sutartį išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už bendrą 837,82 Eur sumą, tačiau atsakovė sąskaitų neapmokėjo. Atsakovė nuo ieškinio reikalavimų ginasi tuo, kad ieškovė nesuteikė paslaugų, už kurias reikalauja susimokėti, atsakovė nėra gavusi ieškinyje nurodytų sąskaitų. Taigi šalių ginčas iš esmės kilo dėl to, ar egzistuoja atsakovės piniginė prievolė ieškovei, t. y. ar atsakovei kyla pareiga sumokėti reikalaujamą pinigų sumą ir atitinkamai – ar ieškovė turi teisę reikalauti įvykdyti šią pareigą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 straipsnis).

6. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė ir įstatymai. CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarties vykdymo principai nustato, kad, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti. Analogiški reikalavimai nustatyti ir CK 6.38 straipsnyje, įtvirtinančiame prievolių vykdymo principus.

7. Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 185 straipsniai). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-381/2021, 18 punktas). Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra akcentavęs, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

8. Iš kartu su ieškiniu pateiktos 2017 m. lapkričio 13 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovė įsipareigojo suteikti transporto paslaugas (taksi paslaugos), gavus atsakovės užsakymą (Sutarties 2.1 punktas), pateikti atsakovei tik techniškai tvarkingus automobilius su deramai užplombuotu taksometru (Sutarties 2.2 punktas), informuoti atsakovę apie tarifų pasikeitimus ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas sutartyje nurodytu el. pašto adresu (Sutarties 2.3 punktas), o atsakovė įsipareigojo naudoti ieškovės automobilius keleiviams pervežti (Sutarties 3.1 punktas) ir apmokėti ieškovės pateiktą sąskaitą už praėjusį mėnesį ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jos gavimo (Sutarties 3.2 punktas). Taigi, kaip matyti iš nurodytų sąlygų, 2017 m. lapkričio 13 d. Sutarties pagrindu šalis siejo ne vienkartiniai, bet ilgalaikiai sutartiniai santykiai, o Sutarties 2.1 punktu buvo susitarta, kad ieškovė keleivių vežimo paslaugas atsakovei teiks pagal atsakovės užsakymą. Iš Sutarties turinio darytina išvada, kad Sutartimi šalys susitarė dėl keleivių vežimo paslaugų teikimo sąlygų, paslaugų teikimo bendrųjų nuostatų, įskaitant kainos nustatymą ir atsiskaitymo tvarką, tačiau tiesiogiai vykdytinų prievolių šalims Sutartyje nebuvo nustatyta, o buvo susitarta, kad paslaugos bus teikiamos pagal atskirus užsakymus.

9. Kaip matyti, Sutartimi šalys susitarė dėl priešpriešinių ir viena nuo kitos priklausančių teisių ir pareigų, nes pagal Sutartį atsakovės prievolė sumokėti už paslaugas atsiranda tik tuomet, kai ieškovė įvykdo savo prievolę suteikti paslaugas, kylančią iš atsakovės užsakymo. Esant tokioms Sutarties sąlygoms ir atsakovei neigiant paslaugų suteikimo faktą bei savo piniginės prievolės egzistavimą, ieškovei, reikalaujančiai, kad atsakovė su ja atsiskaitytų, tenka įrodinėjimo našta pagrįsti atsakovės piniginės prievolės atsiradimo pagrindą, t. y. įrodyti, kad, pirma, paslaugos buvo užsakytos, antra, jos buvo suteiktos, trečia, suteiktų paslaugų kiekį ir atitinkamai – jų kainą. Kitaip tariant, ieškovė turi įrodyti jos teisę sukuriančius faktus (aplinkybes, patvirtinančias ieškovės reikalavimo teisę ir ją atitinkančią atsakovės piniginę prievolę), o ieškovei pateikus tai patvirtinančius įrodymus – atsakovei tektų pareiga juos paneigti arba įrodyti, kad ji už paslaugas yra atsiskaičiusi.

10. Ieškovė savo reikalavimus grindžia atsakovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis (2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (neapmokėta 27,46 Eur dalis), 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (skola 231,52 Eur), 2019 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (skola 324,92 Eur), 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (skola 253,92 Eur)) ir skolininkų (debitorių) sąrašu.

11. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė 2024 m. birželio 26 d. skolininkų sąrašą, įvardytą kaip „Klientų nesudengtų dokumentų sąrašas sutikrinimui su DK Debitoriai“, kuriame, be kita ko, įvardytos šio sprendimo 10 punkte minėtos sąskaitos faktūros, nurodant jų numerius, mokėjimo datas, mokėtinas ir apmokėtas sumas. Šiame sąraše nurodyta, kad 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) yra iš dalies apmokėta (sumokėta 300 Eur, likusi skola – 27,46 Eur), kitos sąskaitos neapmokėtos. Skolininkų sąrašas nėra pasirašytas, iš jo turinio ir formos spręstina, kad tai yra ieškovės vidinės apskaitos dokumentas. Duomenų, kad šis dokumentas būtų suderintas ar bent jau pateiktas derinti atsakovei, nei pačiame dokumente, nei byloje nėra, to neteigė ir ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo metu.

12. Ieškovė 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) į bylą nepateikė. Ištyrus kitas tris ieškinyje nurodytas ir į bylą pateiktas sąskaitas faktūras – 2019 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (suma 231,52 Eur), 2019 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (suma 324,92 Eur), 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (suma 253,92 Eur) – matyti, kad visos sąskaitos išrašytos atsakovei, jose nenurodytas konkretus sąskaitos išrašymo pagrindas (pvz., užsakymas, paslaugų suteikimo dokumento rekvizitai ir pan.), tik abstrakčiai pažymėta, kad sąskaitos išrašytos už transporto paslaugas. Sąskaitose atsakovės atstovo parašo nėra, taip pat nėra jokių kitų patvirtinimų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sąskaitos atsakovei buvo pateiktos.

13. Ieškovė pažymi, kad visos PVM sąskaitos faktūros, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, yra įregistruotos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (toliau – ir VMI). Tai patvirtina prie ieškinio pridėti įrodymai – išrašai iš Valstybinės mokesčių inspekcijos išmaniosios mokesčių administravimo sistemos (i.MAS), iš kurių matyti, kad PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dar 2019 metais buvo pateiktos VMI.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant PVM sąskaitų faktūrų, kaip įrodymų civilinėse bylose, įrodomąją reikšmę sprendžiant dėl sandorių sudarymo ir jų vykdymo, yra išaiškinta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o gali būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs ir tai, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad PVMĮ nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir jame nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Pastarasis išaiškinimas, teismo vertinimu, aktualus ne tik pirkimo–pardavimo, bet ir kitokio pobūdžio civiliniams sutartiniams santykiams, šiuo atveju – keleivių vežimo paslaugų teikimo.

18. Sutartyje užsakymų pateikimo tvarka nėra detalizuota. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad paslaugas užsakydavo atsakovės administratorė telefonu. Remiantis šiais paaiškinimais ir nesant juos paneigiančių duomenų, darytina išvada, kad pagal šalių Sutarties vykdymo praktiką užsakymų pateikimas nebuvo fiksuojamas raštu ar kitokiu būdu.

19. Sutarties 4.2 punkte nurodyta, kad pasibaigus kelionei, atsakovė (jos atstovas) išduoda ieškovei (vairuotojui) atsiskaitymo lapelį, patvirtintą atsakovės įmonės antspaudu ir atsakingo asmens parašu, įrašydama sumą už pravažiuotą kelią. Jei bendrovė naudojasi elektronine prisijungimo programėle, visa apskaita yra vykdoma iš jos, o nuo bendros sumos suteikiama 4 proc. nuolaida. Jei vykdoma svečio pasitikimo paslauga, už ją prie taksometro parodymų pridedamas 10 Eur mokestis. Sutarties 4.3 punktu šalys susitarė, kad atsakovė pateikia ieškovei mėnesio pradžioje (ne vėliau kaip 10-ą mėnesio dieną) sąskaitą faktūrą už praėjusį mėnesį pagal faktiškai susumuotą taksi kelionės kvitų piniginę sumą.

20. Atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad užsakymai buvo vykdomi atsakovės atstovui išrašant kuponus (originalą ir jo kopiją ant kopijuojamo popieriaus), iš kurių vienas likdavo atsakovei, o kitas būdavo atiduodamas ieškovės vairuotojui. Pagal šiuose kuponuose įrašytas vertes mėnesio pabaigoje būdavo išrašomos ir apmokamos sąskaitos už suteiktas paslaugas. Atsakovės atstovas neigė, kad apskaita buvo vykdoma per programėlę. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovė neginčijo aplinkybės dėl kuponų naudojimo, tačiau užpildytų kuponų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad ieškovė suteikė paslaugas atsakovei, už kurias nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu reikalauja atsiskaityti, negalėjo pateikti, nurodė, kad įmonės dokumentų yra labai daug, kuponai smulkūs, sudėtinga juos rasti. Ieškovės atstovė taip pat nurodė, kad, įmonės buhalterės teigimu, šalys naudojosi specialia programėle užsakymams vykdyti, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų šiuos teiginius, į bylą nepateikė. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Sutarties 4.2 punktą programėlės naudojimo atveju taikoma 4 proc. nuolaida, tačiau ieškovės pateiktose sąskaitose faktūrose nuolaida nepritaikyta. Ši aplinkybė suteikia papildomą pagrindą išvadai, kad programėle nebuvo naudojamasi.

21. Atsakovės atstovas su prašymu dėl papildomų dokumentų pateikimo (DOK-9044) pateikė neužpildyto paslaugos suteikimo patvirtinimo kupono pavyzdį, iš kurio formos ir turinio (užrašo taxi.lt) spręstina, kad tai yra ieškovės parengtas kuponas, ieškovės atstovė to neneigė. Atsakovės atstovas pateikė neužpildytus kuponus, nurodydamas, kad užpildytų kuponų (patvirtinančių ankstesnes ieškovės suteiktas paslaugas, kurių atsakovė neginčija ir už kurias yra atsiskaičiusi) neišsaugojo. Teismo vertinimu, pateiktas kupono pavyzdys patvirtina, kad tokie kuponai galėjo būti naudojami vykdant šalių Sutartį. Tokią išvadą paneigiančių duomenų byloje nėra (CPK 185 straipsnis). Ieškovė, teigdama, kad keleivių vežimo paslaugos, už kurias ji reikalauja priteisti iš atsakovės skolą, buvo suteiktos, kaip vieną iš paslaugų suteikimo įrodymų galėjo pateikti atsakovės užpildytus paslaugos suteikimo patvirtinimo kuponus, tačiau tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra ir jokių kitų įrodymų, kad transporto (taksi) paslaugos, už kurias buvo išrašytos ieškinyje nurodytos PVM sąskaitos faktūros, buvo suteiktos.

23. Taip pat nėra įrodymų, kad ieškovė būtų kreipusis į atsakovę su pretenzija dėl išrašytų sąskaitų neapmokėjimo, reikalavusi sumokėti skolą po to, kai suėjo sąskaitų apmokėjimo terminas. Vėliausios sąskaitos apmokėjimo terminas suėjo 2019 m. balandžio 21 d. Bankroto byla ieškovei iškelta 2024 m. gegužės 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (pareiškimas teismui paduotas 2024 m. balandžio 23 d.). Ieškovės nemokumo administratorė reikalavimą priteisti skolą iš atsakovės pirmą kartą teisme pareiškė 2024 m. spalio 11 d., pateikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (teismo įsakymas buvo išduotas, tačiau vėliau panaikintas atsakovei pareiškus prieštaravimus). Duomenų, kad nuo 2019 m. balandžio 21 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. ieškovė būtų kreipusis į atsakovę ir reikalavusi apmokėti skolą, byloje nėra. Ieškovės atstovė negalėjo patvirtinti, kad toks kreipimasis buvo.

24. Atsakovės atstovas su prašymu dėl papildomų įrodymų pateikimo (DOK-9044) pateikė 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2018 m. gruodžio 13 d. aktus „Dėl skolų suderinimo“, iš kurių matyti, kad tiek 2017, tiek 2018 metų pabaigoje šalys fiksavo tarpusavio skolų apskaitą, aktai pasirašyti šalių įgaliotų asmenų. Ieškovės atstovė šių aktų neginčijo, tik teigė, kad jie yra sudaryti už ankstesnį laikotarpį ir šiai bylai neaktualūs. Teismo vertinimu, šie aktai bylai reikšmingi tuo, kad parodo šalių sutartinių teisių ir pareigų įgyvendinimo praktiką, kuria galima remtis kaip papildomu pagrindu vertinant šalių sutartinius santykius 2019 metais. Tačiau įrodymų, kad 2019 metais būtų derinami šalių tarpusavio atsiskaitymai, šalių atstovams pasirašant panašaus pobūdžio dokumentą, byloje nėra, ieškovė tokių įrodymų negalėjo pateikti.