Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-12-20 · Civilinė byla Nr. 2A-1322/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-20
Bylos Nr.
2A-1322/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
Atsakovas
J. N.
Ieškovas
J. J.
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1322/2013Procesinio sprendimo kategorija: 35.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-391-345/2012, pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui J. N. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė iš atsakovo J. N. priteisti 166 800 Lt įsiskolinimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 2005 m. lapkričio 24 d. ji ir atsakovas J. N. sudarė sutartį, kuria susitarė, jog ieškovė teiks konsultacijas, organizuos ir atstovaus atsakovą visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovo vardu į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pagal buvusios žemės savininkės J. N. 2004 m. gegužės 19 d. išvadą Nr. 401, parengtą Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento. Šia sutartimi šalys taip pat sulygo, kad ieškovė savo nuožiūra suieškos laisvos valstybinės žemės sklypą ir organizuos projektavimą norimam gauti žemės sklypui, o atsakovas sumokės už suteiktas paslaugas sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Taip pat nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. šalys pasirašė atliktų paslaugų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad visi ieškovės įsipareigojimai pagal sutartį yra atlikti, o atsakovas darbus priima ir dėl jų kokybės pretenzijų neturi, tačiau atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs ieškovei jai priklausančio 166 800 Lt dydžio užmokesčio.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį patenkino - priteisė iš atsakovo J. N. ieškovei J. J. 166 800 Lt skolos, 300 Lt žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovo J. N. valstybei 4 036 Lt žyminio mokesčio ir 22,75 Lt pašto išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad atsakovas, pasirašydamas 2005 m. lapkričio 24 d. sutartį ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo aktą, pripažino, jog ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, todėl pagal sutarties 1 ir 3.1. p. įgijo teisę reikalauti atlyginimo.

Teismas nesutiko su atsakovo pateiktu sutarties nuostatų aiškinimu, jog pareiga mokėti atlygį ieškovei jam nekyla dėl dviejų savarankiškų pagrindų, t.y. pirma, kad nėra įvykusi sutarties 3.1. p. įtvirtinta sąlyga, antra, pagal sutarties 6.1. p. atsakovo prievolė atsiskaityti su ieškove yra pasibaigusi, suėjus terminui. Teismas pažymėjo, kad sutarties 3.1. p. šalys nustatė, jog užmokestis už suteiktas paslaugas yra 12,5 proc. gautos sumos, pardavus sutarties 1.1. p. aptartą žemės sklypą, bet ne mažiau 166 800 Lt, kai 1 a. kaina – 300 Lt, kuri yra sumokama ieškovei tą pačią dieną, kai bus parduotas žemės sklypas. Teismas sprendė, jog iš šios sutarties nuostatos formuluotės akivaizdu, kad šios atsakovo prievolės atsiradimas buvo susietas su sąlyga, t.y. žemės sklypo pardavimu ir kadangi ieškovės įsipareigojimai neapėmė žemės sklypo/sklypų, į kuriuos bus atkurtos atsakovo nuosavybės teisės, pardavimo organizavimo, laikė, kad sutarties 3.1. p. sąlyga priklauso nuo atsakovo. Teismas taip pat nurodė, jog sutarties 6.1. p. numatyta, kad ji galioja nuo jos pasirašymo iki bus atkurtos nuosavybės teisės į 1.1. p. nurodytą žemės sklypą bei šis žemės sklypas parduotas, bet ne vėliau kaip po 3 metų nuo sutarties pasirašymo dienos ir pilnai atsiskaityta su ieškove. Teismas pažymėjo, kad iš sutarties 3.1. p. aišku, jog jame įtvirtinta sąlyginė (atidedamoji) mokėjimo prievolė, kurios atsiradimas siejamas su žemės sklypo, į kurį sutarties pagrindu atkurtos atsakovo vardu nuosavybės teisės, pardavimu, tačiau jos apimtis nepriklausomai nuo pardavimo kainos yra ne mažesnė nei 166 800 Lt. Iš sutarties 3.1. ir 6.1. p. sisteminio ryšio teismas nustatė, kad sutarties galiojimo pabaiga buvo susieta su 3 metų terminu nuo sutarties pasirašymo momento bei visišku atsiskaitymu su ieškove.

Teismas pažymėjęs, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal ginčo sutartį mokėjimo pareigos atsiradimas susietas su veiksmu, kurio atlikimas iš esmės priklauso nuo atsakovo veikimo ar neveikimo, į bylą yra pateiktas ieškovės atliktų paslaugų priėmimo – perdavimo aktas, sutarties pabaiga apibrėžta ne tik 3 metų terminu, bet ir visišku atsiskaitymu su ieškove, sprendė, jog pagal sutarties 3.1. p. mokėjimo pareiga sąžiningumo požiūriu turėtų būti besąlyginė bei siejama su atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo akto pasirašymu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas J. N. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o jei teismas atmestų šį prašymą – prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki konstitucinės bylos Nr. 33/2009 išnagrinėjimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apelianto teigimu, 2005 m. lapkričio 24 d. sutartyje ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų perdavimo-priėmimo akte šalys neaptarė konkrečių teikiamų paslaugų turinio ir, tuo labiau, teikiamų paslaugų neįvertino, nes sutarties 2.2.2. p. vykdymui atsakovas turėjo išduoti ieškovei notariškai patvirtintą įgaliojimą, kuris turėjo apspręsti ieškovei suteikiamų įgalinimų ribas, apibrėžiant jos teikiamų paslaugų turinį. Toks įgaliojimas ieškovei nebuvo išduotas. Anot apelianto, jis ir negalėjo būti išduotas, nes sutartis buvo sudaryta atgaline data, t.y. 2008 metais, o atstovavimo darbai tuo metu jau buvo atlikti - šią aplinkybę patvirtina ekspertizės akto išvada (abu dokumentai pagaminti ant to paties popieriaus ir šalių pasirašyti ta pačia rašymo priemone), bei netiesiogiai patvirtina sutarties tekstas, nes sutarties 1.1. punkte konkrečiai nurodoma būsimo sklypo vieta, kuri 2005 m. dar negalėjo būti žinoma, o 2008 m. jau buvo žinoma, nes nuosavybė buvo jau atkurta.

2. Apeliantas mano, kad ketinta sudaryti atlygintinų paslaugų sutartis nebuvo pradėta įgyvendinti, o preliminarus susitarimas dėl gautos naudos pardavus žemės sklypą nustojo galios nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties per 3 metus.

3. Anot apelianto, tiek 2005 m. lapkričio 24 d. sutartis, tiek ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų perdavimo-priėmimo aktas buvo sudaryti vienu metu 2008 metais, todėl laikytini apsimestiniu sandoriu, nes sandorį sudariusių šalių valia neatitinka tikrųjų ketinimų ir sudarymo metu buvo siekiama pridengti kitą sandorį, t.y. apelianto ir K. V. susitarimą dėl paslaugų, pagal įgaliojimą, teikimo, kuris buvo įvykdytas abiejų šalių tinkamai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. J. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Ieškovės teigimu, sutarties dalyką iš esmės sudarė jos įsipareigojimas surasti laisvos valstybinės žemės sklypą ir organizuoti projektavimą atsakovo norimam sklypui gauti. 2008 m. rugpjūčio 1 d. šalys pasirašė atliktų paslaugų perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo atsakovui buvo perduoti ir jo priimti ieškovės atlikti darbai. Anot ieškovės, savo esme sutartis yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis.

2. Nors atsakovas ir neįvykdė savo įsipareigojimo – neišdavė ieškovei papildomai notariškai patvirtinto įgaliojimo (sutarties 2.2.2. p.), ji atsakovo interesus atstovavo remiantis sutartimi, kurioje ir yra apspręstos ieškovės įgalinimų ribos.

3. Apelianto argumentas, kad sandoris laikytinas apsimestiniu yra nepagrįstas ir paneigtas byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

4. Anot ieškovės, taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad šalys neaptarė konkrečių teikiamų paslaugų turinio ir jų neįvertino (neįkainavo). Priešingai, nei teigia atsakovas, tiek 2005 m. lapkričio 24 d. sutartyje, tiek 2008 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų perdavimo-priėmimo akte nurodyta, kad suma, kurią privalo apmokėti atsakovas ieškovei už suteiktas paslaugas (nurodytas sutartyje ir akte) turi būti ne mažesnė kaip 166 800 Lt.

5. Ieškovė nereiškia prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, o apelianto prašymą prašo spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo J. N. pareigos atsiskaityti su ieškove J. J. pagal ieškovės ir atsakovo 2005 m. lapkričio 24 d. sudarytą sutartį.

Atsakovas J. N. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o jei teismas atmestų šį prašymą – prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki konstitucinės bylos Nr. 33/2009 išnagrinėjimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatą, dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Atsakovas tokio motyvuoto prašymo nepareiškė, savo 2012 m. spalio 24 d. prašyme „Dėl žodinio nagrinėjimo paskyrimo arba bylos stabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį civilinėje byloje Nr. 2-391-345/2012“ nurodė argumentus tik dėl civilinės bylos sustabdymo. Prašymo dėl civilinės bylos Nr. 2-391-345/2012 sustabdymo pirmosios instancijos teisme apeliantas taip pat nereiškė.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), konstatuoja, kad bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Taigi, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka negali būti patenkintas.

Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas. Teismas bylos sustabdymo pagrindus turi taikyti, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes. Tai reiškia, kad būtina atsižvelgti ir į civilinio proceso tikslus – kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu, nesudarytų sąlygų bylos nagrinėjimą nepagrįstai užtęsti. Sustabdžius bylą, neatsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes ir ilgus jos nagrinėjimo terminus, galėtų būti pažeista asmens teisė į operatyvų ginčo išsprendimą. Dėl bylos nepagrįsto sustabdymo iš esmės pailgėjus bylos nagrinėjimo terminams, teisingumo vykdymas taptų labiau iliuzinis, nes ginčas tarp šalių per ilgesnį laiko tarpą galimai prarastų tikrąja prasmę, nukentėtų sąžiningos šalies teisėti interesai. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Civilinės bylos sustabdymo instituto normos reglamentuoja procesinių veiksmų, kuriais siekiama išspręsti bylą iš esmės, atlikimo sustabdymą neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pripažįsta, jog remiantis nacionaline teise, gali būti svarbu, esant tam tikroms aplinkybėms, palaukti kito proceso pabaigos, kaip priemonės siekiant proceso efektyvumo (Herbst v. Germany, no. 20027/02, judgment of 11 January 2007; § 78). Pagrįstas ir teisėtas bylos sustabdymas ne tik nepažeidžia civilinio proceso tikslų ir principų bei Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų, bet ir yra vienas iš procesinių teisinių garantų, užtikrinančių tinkamą asmenų teisių bei teisėtų interesų gynybą, įstatymų taikymą, kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2008), tačiau tokia priemonė, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, turi atitikti proporcingumo principą (König v. Germany, judgment of 28 June 1978, Series A no. 27, § 110; Boddaert v. Belgium, judgment of 12 October 1992, Series A no. 235 D, § 39; Pafitis and Others v. Greece, judgment).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme įregistruoto prašymo Nr. 38/2009 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proeceso kodekso 153 straipsnio 2 dalies, 319 straipsnio 3 dalies ir 352 straipsnio 3 dalies, ta apimtimi, kuria nustatyta,kad bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai“ išsprendimas turės tiesioginės reikšmės ginčui, kilusiam ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties pagrindu. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtina sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dėl įregistruoto prašymo Nr. 38/2009 priims procesinį sprendimą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad byla pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui J. N. yra nagrinėjama nuo 2011 metų, todėl šios bylos sustabdymas galėtų pažeisti įstatyme įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį patenkino, konstatavęs, kad atsakovas, pasirašydamas 2005 m. lapkričio 24 d. sutartį ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. atliktų paslaugų perdavimo – priėmimo aktą, pripažino, jog ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, todėl pagal sutarties 1 ir 3.1. p. nuostatas įgijo teisę reikalauti atlyginimo.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas savo apeliaciniu skundu teigia, kad 2005 m. lapkričio 24 d. sutartyje ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų perdavimo-priėmimo akte šalys neaptarė konkrečių teikiamų paslaugų turinio ir tuo labiau, teikiamų paslaugų neįvertino, nes sutarties 2.2.2. p. vykdymui atsakovas turėjo išduoti ieškovei notariškai patvirtintą įgaliojimą, kuris turėjo apspręsti ieškovei suteikiamų įgalinimų ribas, apibrėžiant jos teikiamų paslaugų turinį – toks

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2005 m. lapkričio 24 d. tarp atsakovo J. N. (sutartyje vadinamu – užsakovu) ir ieškovės J. J. (sutartyje vadinamos – vykdytoju) buvo pasirašyta sutartis (5-6 b. l., 1 t.), kuria ieškovė įsipareigojo organizuoti nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą atsakovo vardu; teikti konsultacijas, rengti dokumentų projektus, asistuoti derybose su privačiais ir viešais asmenimis; atstovauti atsakovui ir jo interesams visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose bei archyvuose; teikti kitas paslaugas, susijusias su sutarties dalyku, o atsakovas – suteikti vykdytojui būtiną informaciją ir dokumentus, reikalingus tinkamai atlikti vykdytojo įsipareigojimus, numatytus šios sutarties 2.1. punkte; išduoti vykdytojui notariškai patvirtintą įgaliojimą, būtiną tinkamam sutarties vykdymui; nevilkinti ir kitokiais būdais netrukdyti žemės sklypo, aptarto sutarties 1.1. punkte, pardavimo, o pardavus atsiskaityti su vykdytoju tą pačią dieną bei sumokėti vykdytojui už suteiktas paslaugas (sutarties 2 p., 5 b. l., 1 t.). Šios sutarties dalyką sudarė tai, jog šalys susitarė, kad vykdytojas teiks konsultacijas, organizuos ir atstovaus užsakovą visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose dėl nuosavybės teisių atkūrimo užsakovo vardu į žemės sklypą buvusį (duomenys neskelbtini), priklausiusį J. N., pagal Kauno apskrities 2004 m. gegužės 19 d. parengtą išvadą Nr. 401, užsakovui priklausiusią žemės dalį, savo nuožiūra perkels į tą pačią arba kitą vietą, pritaikius valstybės nustatytą koeficientą norimam atgauti žemės sklypui, o užsakovas apmokės už suteiktas paslaugas, toliau šioje sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka (sutarties 1 p., 5 b. l., 1 t.). Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, 2005 m. lapkričio 24 d. tarp šalių sudarytoje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra aptartas konkrečių teikiamų paslaugų turinys bei jų įvertinimas - nurodyta sutarties kaina (sutarties 3 p.). Iš byloje esančio 2008 m. rugpjūčio 1 d. atliktų paslaugų perdavimo-priėmimo akto turinio matyti, jog atsakovui buvo perduoti ieškovės atlikti darbai ir atsakovas juos priėmė (7 b. l., 1 t.). Šalys šiame akte taip pat nurodė suteiktas paslaugas (darbų pavadinimus) bei jų kainą (12,5 proc. nuo parduodamos žemės vertės, bet ne mažiau 166 800,00 Lt). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, pasirašydamas minėtus dokumentus, pripažino, kad ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, todėl sutarties 1. ir 3.1. p. pagrindu įgijo teisę reikalauti atlyginimo, taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, jog šis apeliacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, jog sutarties 1.1. punkte konkrečiai nurodoma būsimo sklypo vieta, kuri 2005 m. dar negalėjo būti žinoma, o buvo žinoma 2008 m., nes nuosavybė buvo jau atkurta ir tai patvirtina, kad sutartis buvo sudaryta atgaline data, t.y. 2008 metais, o atstovavimo darbai tuo metu jau buvo atlikti.

Iš byloje esančio J. N. 205 m. lapkričio 24 d. prašymo (originalo) suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte perduodamą ar suteikiamą nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, pagal 2004 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities išvadą Nr. 401, adresuotą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų savivaldybės žemėtvarkos skyriui turinio matyti, jog atsakovas prašė suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte perduodamą nuosavybėn neatlygintinai apie 23 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (100 b. l., 1 t.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame prašyme yra originali Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus dokumento gavimo žyma, iš kurios matyti, kad dokumentas buvo gautas būtent 2005 m. lapkričio 24 d., t. y. tą pačią dieną, kai ir buvo sudaryta ginčo sutartis. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčo sutartyje nurodyta būsimo sklypo vieta skiriasi nuo tos, kuri nurodyta 2008 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų perdavimo-priėmimo akte. Taigi, priešingai, nei teigia atsakovas, šios faktinės bylos aplinkybės paneigia jo teiginį, kad 2005 m. dar negalėjo būti žinoma būsimo sklypo buvimo vieta.

Atsakovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą bei ginčydamas priteistos skolos pagrįstumo faktą, taip pat teigia, kad tiek 2005 m. lapkričio 24 d. sutartis, tiek ir 2008 m. rugpjūčio 1 d. paslaugų perdavimo-priėmimo aktas buvo sudaryti vienu metu 2008 metais, todėl laikytini apsimestiniu sandoriu, nes sandorį sudariusių šalių valia neatitinka tikrųjų ketinimų ir sudarymo metu buvo siekiama pridengti kitą sandorį, t.y. apelianto ir K. V. susitarimą dėl paslaugų, pagal įgaliojimą, teikimo, kuris buvo įvykdytas abiejų šalių tinkamai.

Su tokiais apelianto teiginiais sutikti taip pat nėra pagrindo.

Sandoriai - tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis - užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008 ir kt.).

Apsimestinis sandoris yra vienas iš CK nurodytų niekinių sandorių, kuris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojama praktika, apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatyme nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009 ir kt.). Kita vertus, aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis), reikia įrodyti. Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų daryti tikėtinai pagrįstą prielaidą, kad ne ieškovė, bet K. V. būtų padėjęs atsakovui atkurti nuosavybės teises į žemes. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas nėra pateikęs duomenų, kad susitarimas, sudarytas tarp jo ir K. V. pagal įgaliojimą (99 b. l., 1 t.) buvo įvykdytas abiejų šalių tinkamai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį dėl iš atsakovo J. N. 166 800 Lt skolos priteisimo tenkino pagrįstai.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi atsakovui J. N. dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (206 b. l., 1 t.). Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ši žyminio mokesčio suma iš jo priteistina valstybei (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 4 036 Lt (keturis tūkstančius trisdešimt šešis litus) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDonatas ŠernasVigintas Višinskis