Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovei G. S., tretiesiems asmenims Ž. R., antstolei R. A., UAB „J. I.“ dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei G. S., kuriuo prašė pripažinti 2019 m. rugsėjo 2 d. sudarytą susitarimą tarp S. M., ir G. S. galiojančia pirkimo pardavimo sutartimi, kuria S. M. įgijo nuosavybės teises į 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį inžinerinių – kiemo statinių (šulinys 5 m., tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovės ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad ieškovas 2020 m. iš pažįstamos A. P. sužinojo, kad parduodamas butas su ūkiniais pastatais, esantis (duomenys neskelbtini). Name buvo du butai, abu negyvenami, butai reikalinga nemažai investicijų, bet ieškovas įvertino galimybes jį atnaujinti, toks variantas jam tiko. A. P. davė savininkės, atsakovės G. S. telefoną, ieškovas su ja susisiekė. Paaiškėjo, kad atsakovei priklausantis butas yra įregistruotas ne kaip atskiras butas, bet kaip 1/2 dalis gyvenamojo namo ir jo priklausinių, kita 1/2 dalis priklauso jos buvusiam sugyventiniui Ž. R., kuris ten taip pat negyvena. Ieškovas su atsakove telefonu susitarė, kad pastaroji jam parduos savo dalį. Tada ieškovas per „(duomenys neskelbtini)“ programa susisiekė su Ž. R., kuris patvirtino, jog jis, kaip bendraturtis, nesinaudos pirmenybės teise ir atsakovės dalies tikrai nepirks. Tokiomis aplinkybėmis ieškovas su atsakove susitarė, kad ji jai priklausančią 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį inžinerinių – kiemo statinių (šulinys 5 m., tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – nekilnojamasis turtas), parduos ieškovui už 6000 Eur.

2019 m. rugsėjo 2 d. atsakovė buvo grįžusi į (duomenys neskelbtini). Ieškovas apžiūrėjo nekilnojamąjį turtą, dalyvaujant liudininkams J. B., O. B., J. J.. Ieškovas su atsakove 2019 m. rugsėjo 2 d. pasirašė susitarimą („Sutarties sudarymas“), kuriame atsakovė patvirtino, kad parduoda ieškovui nekilnojamąjį turtą, kad ieškovas jai sumokėjo 3000 Eur, o likusius 3000 Eur sumokės per metus laiko, iki 2020 m. rugsėjo 2 d. - iki to laiko šalys susitarė sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą. Šalys buvo nuėję pas notarą dėl jų susitarimo patvirtinimo, bet notarė paaiškino, kad preliminariai sutarčiai notarinio tvirtinimo nereikia. Pasirašius 2019 m. rugsėjo 2 d. susitarimą, atsakovė ieškovui perdavė 2015 m. liepos 20 d. Pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ji nekilnojamąjį turtą įsigijo iš Ž. R., VĮ Registrų centro išrašus, kuriuose matyti atsakovės ir trečiojo asmens Ž. R. nuosavybės teisių įregistravimas, perdavė ieškovui raktus, nes ieškovas norėjo pradėti remontą.

2019 m. gruodžio 19 d. ieškovas atsakovei į jos sąskaitą pervedė 1500 Eur (mokėjimo paskirtis – „už nekilnojamą turtą“). Iki notarinei sutarčiai sudaryti numatyto laiko – 2020 m. rugsėjo 2 d., atsakovė į (duomenys neskelbtini) negrįžo, todėl likusios sumos (1500 Eur) ieškovas nemokėjo. 2022 m. pradžioje atsakovė pažadėjo grįžti ir paprašė jai pervesti likusią sumą, bet ne į jos, o į L. R. sąskaitą. 2022 m. sausio 24 d. ieškovas į atsakovės nurodytą L. R. sąskaitą pervedė 1500 Eur (mokėjimo paskirtis – „G. S. skola už namą“). Po paskutinės nekilnojamojo turto kainos dalies pervedimo, atsakovė į (duomenys neskelbtini) negrįžo ir notarinės sutarties nesudarė.

Ieškovas sumokėjo atsakovei visą sutartą nekilnojamojo turto kainą, atliko didelę dalį remonto darbų gyvenamajame name (viską išvalė, pakeitė grindis, pradėjo vidaus apdailą). Ieškovas atsidūrė tokioje situacijoje, kad dėl atsakovės veiksmų gali prarasti ne tik sumokėtus, bet ir į nekilnojamąjį turtą investuotus pinigus. Dėl to kreipėsi teisinės pagalbos. Ruošiant ieškinį teismui gavus naują nekilnojamojo turto VĮ Registrų centro išrašą, buvo sužinota, kad taikomas areštas ir atsakovei priklausančiai daliai, ir trečiajam asmeniui Ž. R. priklausančiai daliai. Atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą 2020 m. birželio 22 d. areštavo antstolė R. A., vykdanti išieškojimą iš atsakovės UAB J. I. naudai. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovas priverstas kreiptis į teismą dėl savo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą gynimo ir prašyti pripažinti šalių sudarytą 2019 m. rugsėjo 2 d. susitarimą („Sutarties sudarymas“) dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo galiojančia nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi. Ieškovo ir atsakovės sudarytas susitarimas akivaizdžiai išreiškia abiejų sandorio šalių valią – atsakovės valią parduoti, o ieškovo valią nupirkti nekilnojamąjį turtą. 2019 m. rugsėjo 2 d. susitarimo sudarymo metu jokie apribojimai nekilnojamajam turtui nebuvo taikomi. Ieškovas savo įsipareigojimus pagal šalių 2019 m. rugsėjo 2 d. susitarimą yra įvykdęs, visą sutartą nekilnojamojo turto kainą – 6000 Eur – yra sumokėjęs (3000 Eur susitarimo pasirašymo dieną, likusius vėliau, kaip nurodyta ieškinyje), nekilnojamąjį turtą jam atsakovė perdavė nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. susitarimo sudarymo dienos, todėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorio sudarymas tvirtintinas teismo sprendimu.

Ieškovo atstovė advokatė teismo posėdžio metu nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir ieškinyje. Prašė ieškinį tenkinti, kaip teisėtą ir pagrįstą. Byloje esantis nekilnojamojo turto išrašas ir 2015 m. liepos 20 d. pirkimo - pardavimo sutartis, patvirtina, kad G. S. priklauso ½ dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Byloje esantis ranka rašytas sutarties sudarymas, ieškovo ir liudytojų parodymai patvirtina, kad 2019 m. rugsėjo 2 d. ieškovas su atsakove sudarė susitarimą dėl minėto turto pirkimo pardavimo. Buvo sutarta, kad atsakovė parduoda, o ieškovas perka šį turtą už 6000 Eur. Visi šie pinigai atsakovei buvo sumokėti, tai patvirtina byloje esantys pavedimai ir susitarimas, kad atsakovė gavo 3000 Eur. Ieškovas, kaip pirkėjas visas savo pareigas įvykdė, t. y. prisiėmė turtą, jį tvarkė ir remontavo, padarė investicijas, bei sumokėjo pinigus. Liko tik nuvykti į notarų biurą ir pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovė, tokios pareigos neįvykdė, vengė įforminti šį sandorį, bandant su ja susisiekti, niekaip nereagavo, gyvena užsienyje. Esant tokiai situacijai, ieškovui nieko kito neliko, kaip kreiptis į teismą ir pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalimi, t. y. toje dalyje suteikta teise kreiptis į teismą su prašymu, kad teismas pripažintų šį jų sudarytą sandorį galiojančiu. Priteisti iš atsakovės ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus.

Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad iki susitarimo sudarymo buvo pažįstamas su atsakove. Paskutinį kartą bandant susisiekti su atsakove, ji jį ignoruoja, į siunčiamas žinutes neatsako. Būstui yra atlikęs investicijų, sudėjo naujas grindis, sutvarkė elektros instaliaciją. Galvojo, kad būstas bus jo, todėl ir atliko remonto darbus. Sužinoję, kad būstas gali jam ir nepriklausyti, visus remonto darbus sustabdė. Su G. S. sudaręs susitarimą, ji jam perdavė būsto raktus. Suprato, kad gali būstu naudotis. Kalbėjosi su Ž. R., planuoja iš Ž. R. perpirkti jam priklausančią namo dalį, jis su viskuo sutinka. Sumokėjo G. S. visus pinigus, kiek buvo sutarta už perkamą būstą. Kur šiuo metu yra G. S., nežino.

Liudytoja J. J. teismo posėdžio metu parodė, kad jos draugas S. M. iš G. S. pirko pusę namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini). Ji dalyvavo pasirašant pirkimo sutartį ir po ja taip pat pasirašė. Šia sutartimi jos draugas S. M. susitarė su G. S. dėl pusės dalies namo pirkimo. Susitarė dalimis sumokėti už perkamą turtą. Už perkamą turtą buvo sutarta bendra suma 6000 Eur. Pirmą dalį, sudarant susitarimą S. perdavė G. S. „į rankas“ 3000 Eur. Po pusės metų pervedė 1500 Eur ir vėliau sumokėjo visą likusią dalį. Jos žiniomis visa sutarta suma yra sumokėta. Ji žino, kad šis turtas turėjo būti perregistruotas draugui S.. Jo vardu šiuo metu turtas nėra įregistruotas. Turtas neperrašytas, nes G. S. negrįžo turto perrašyti. Pasirašant sutartį, po sutartimi taip pat pasirašė ir J. B. ir O. B., O. B. yra G. S. brolis, J. B. yra O. B. sutuoktinė. Sutartį pasirašė J. ir O. B. namuose. Sutartis pas B. buvo pasirašyta, nes G. S. laikinai gyveno pas savo brolį. Iki sutarties pasirašymo buvo pažįstamos su G. S., nes gyveno kaimynystėje, kur šiuo metu ji yra nežino.

Liudytojas V. P. P. teismo posėdžio metu parodė, kad jo žmona ir S. M. yra giminės. Žino, kad teisme nagrinėjama byla dėl pirkto S. namo (duomenys neskelbtini). Jis gyvena (duomenys neskelbtini)e, žinojo, kad S. ieškosi pirkti buto ar namo. S. pasakė, kad žino apie parduodamą būstą. Jie susisiekė su būsto savininke G.. Apie parduodamą būstą žinojo jo žmona, žmona turėjo būsto savininkės numerį, taip juos ir suvedė. Kaip buvo sudarinėjamas būsto pirkimo sandoris, nieko nežino ir kokia šiuo metu situacija, taip pat nežino. Jam buvo užsiminę, kad dėl namo pirkimo, blogai klostosi, o kas konkrečiau nežino. Girdėjo, kad jie tvarkėsi šį būstą.

Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.

Tretieji asmenys Ž. R., antstolė R. A., UAB „J. I.“ teismui atsiliepimų į pareikštą ieškinį nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo. Trečiasis asmuo UAB „J. I.“ prašė bylą nagrinėti trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Ieškinys tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindu prašo patvirtinti, kad buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, nors sutarties šalys jos nesudarė įstatymu tokiai sutarčiai nustatyta privaloma notarine forma (CK 6.393 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti, yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės reiškia ir reikalaujamos sutarties formos, kaip būtinosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties elemento, pripažinimą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012, 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015 ir kt.).

Ieškovas savo reikalavimą iš esmės grindžia pinigų sumokėjimo ir buto perėmimo savo žinion faktais. Kaip jau minėta, daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra pirkimo–pardavimo sudėties elementai. Tačiau būtina pažymėti, kad pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. CK 4.37 straipsnio 1 dalis nuosavybės teisę apibrėžia per jos turinį: nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi, galima teigti, kad nuosavybės teisė – subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir duodanti galimybę jos turėtojui savo nuožiūra, kiek leidžia objektyviosios teisės normų nustatytos ribos, tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti. Nuosavybės teisė yra įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Taigi, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises.

Sandorio, kuriam įstatyme nustatyti specialieji formos ir turinio reikalavimai, sudarymo faktas gali būti įrodytas tik pateikus duomenis, patvirtinančius, kad tokių reikalavimų buvo laikytasi arba egzistuoja specialios įstatymuose nustatytos išimtys, dėl kurių sandoris, sudarytas nesilaikant reikalavimų, gali būti pripažintas sudarytu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.309 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį sudarytu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).

Iš pirmiau nurodytų CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad tam, jog teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad: buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo; daiktas buvo perduotas pirkėjui; daiktas buvo perduotas valdyti nuosavybės teise; nuosavybės teises perduodanti šalis buvo teisėta daikto savininkė, taip pat nustatyti, kad buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. S. ginčo sutarties sudarymo metu turėjo subjektines teises į daiktą. Iš Nekilnojamojo turto registre duomenų bazės išrašo matyti, kad ½ dalis (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį inžinerinių – kiemo statinių (šulinys 5 m., tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. liepos 20 d. nuosavybės teise priklausė G. S. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, sandoris įregistruotas viešajame registre 2015 m. gruodžio 28 d. Minėtas turtas įregistruotas kaip G. S. asmeninė nuosavybė. Todėl teismas konstatuoja, kad atsakovė galėjo sudaryti minėto nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį.

Pažymėtina, kad civiliniame kodekse nenustatyta, kad, sudarius pirkimo–pardavimo sandorį nesilaikant reikalaujamos formos, toks sandoris negalioja, tačiau jame įtvirtinta, kad, kilus ginčui dėl tokio sandorio sudarymo, ribojamas įrodymų leistinumas – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 1.93 straipsnio 6 dalis nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui, esant šio straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytoms sąlygoms, suteikta teisė netaikyti draudimo įrodinėjant sandorio sudarymo faktą remtis liudytojų parodymais. Taigi teismui nesuteikta visiška diskrecijos teisė kiekvienu atveju savo nuožiūra spręsti dėl galimybės remtis liudytojų parodymais, tai gali būti daroma, jei byloje nustatoma, kad yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (1 punktas); sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (2 punktas); atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu (3 punktas); atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (4 punktas).

Aiškindamas šias nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Tais atvejais, kai leistinuose įrodymuose yra patikimų duomenų, patvirtinančių vienos šalies įrodinėjamas, o kitos – ginčijamas aplinkybes, tačiau šie duomenys nepakankamai išsamūs, kad būtų galima daryti išvadas apie ginčo aplinkybes, tokiu atveju nesuteikus galimybės šalims liudytojų parodymais užpildyti leistinų įrodymų spragas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015). Liudytojų parodymai turi būti vertinami pagal jų turinį ir pagal visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nagrinėjamojoje byloje esant aukščiau nurodytiems netiesioginiams rašytiniams įrodymams, teismas sprendžia, jog šioje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai nesuteikus galimybės šalims liudytojų parodymais užpildyti leistinų įrodymų spragas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

Be į bylą pateikto rašytine forma S. M. ir G. S. sudaryto susitarimo, turto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo aplinkybes ir šalių ketinimus patvirtina ne tik paties ieškovo, tačiau ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų paaiškinimai. Liudytoja J. J. parodė, kad S. M. iš G. S. pirko pusę namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini). Ji dalyvavo pasirašant pirkimo sutartį ir po ja taip pat pasirašė. Buvo susitarta už perkamą turtą atsiskaityti dalimis, sumokant bendrą 6000 Eur sumą. Pirmą dalį, sudarant susitarimą S. M. perdavė G. S. „į rankas“ 3000 Eur. Po pusės metų pervedė 1500 Eur ir vėliau sumokėjo visą likusią dalį. Šis turtas turėjo būti perregistruotas S. M.. Turtas neperrašytas, nes G. S. negrįžo turto perrašyti. Liudytojas V. P. P. parodė, jog jam buvo žinoma, kad G. S. parduoda būstą, jo sutuoktinė suvedė pardavėją su pirkėju. Jam žinoma, kad S. M. tvarkė minimą būstą.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus; rašytinį susitarimą, mokėjimo pavedimus, G. S. ir Ž. R. 2015 m. liepos 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurią, kaip nurodė ieškovas, jai perdavė atsakovė po to, kai susitarimas buvo sudarytas raštu, ir liudytojų parodymus, vertina esant įrodytą, kad ieškovas sumokėjo G. S. visą sutartą sumą, o G. S. perdavė butą ieškovo nuosavybėn. Ieškovas gavo buto raktus, būstą tvarkė, remontavo. Kaip pats ieškovas paaiškino, kalbėjosi ir su kitos turto dalies savininku dėl galimybės įsigyti ir kitą nekilnojamojo turto dalį. Į bylą trečiasis asmuo Ž. R. prieštaravimų dėl ieškinio nepateikė, nenurodė kitokių, nei ieškovo dėstomos aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi šiai sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015, ir kt.).

Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo išdėstytas aplinkybes. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog šalių veiksmai ir kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai santykiai, patvirtina šalių siekį sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorį ir įrodo, kad buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teises į ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį turtą. Paminėtina nesant jokių duomenų apie tai, kad per visą laikotarpį nuo rašytinio susitarimo sudarymo, atsakovė G. S. būtų reiškusi pretenzijas ieškovui dėl buto remontavimo, lankymosi jame, gynusi savo teises į dalį gyvenamojo namo, žemės sklypą, pagalbinio ūkio ar kitus statinius kreipdamasi į teismą ar kitais būdais. Po susitarimo turtas buvo perduotas pirkėjui, teismo vertinimu, turtas buvo perduotas valdyti nuosavybės teise; nuosavybės teises perduodanti šalis buvo teisėta daikto savininkė, buvo sumokėta jo kaina. Esant nustatytoms aplinkybėms ieškinys tenkinamas.

Iš byloje pateikto prašymo PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo nurodymo, matyti, kad išlaidos už ieškovui suteiktas advokato paslaugas sudaro 1210 Eur. Patenkinus ieškinį visiškai, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Pripažinti 2019 m. rugsėjo 2 d. sudarytą susitarimą tarp S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) galiojančia pirkimo pardavimo sutartimi, kuria S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teises į 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį inžinerinių – kiemo statinių (šulinys 5 m., tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės G. S. 1210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui S. M..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.