Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-11110-641/2023 pagal pareiškėjų V. P. ir M. P. prašymą dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. P. V. P. ir M. P. kreipėsi į teismą su prašymu dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Teismo prašė: 1) panaikinti bendru sutikimu pareiškėjų santuokos apskaitos įrašą, sudarytą (duomenys neskelbtini); 2) patvirtinti pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių; 3) po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo palikti pareiškėjams šias pavardes – P., P.

2. Pareiškėjai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 30 straipsnio 2 dalį ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinė pareiškėjo ir pareiškėjos gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), šalys ten ne tik gyveno, bet ir susituokė, byla teisminga Šiaulių apylinkės teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi nutarta atsisakyti priimti pareiškėjų prašymą dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

4. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai, reikšdami prašymą Šiaulių apylinkės teismui, kada vienas iš pareiškėjų nuolatine gyvenamąja vieta laiko kitą valstybę, pirmiausia turi pagrįsti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją kiekvienam byloje keliamam reikalavimui individualiai, o nustačius, jog byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškėjai taip pat privalo pagrįsti bylos teismingumą Šiaulių apylinkės teismui.

5. Teismas nurodė, kad nei vienas iš pareiškėjų Lietuvoje neturi įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos taip, kaip ji suprantama tarptautinių teisės aktų prasme, kad tik vienas iš pareiškėjų yra Lietuvos pilietis ir, nesant šalių susitarimo dėl jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismuose pasirinkimo, darytina išvada, jog pareiškėjų reikalavimas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu pagal reglamento „Briuselis II bis“ sąlygas nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

6. Teismas nurodė, kad šalių nepilnametė dukra Lietuvoje neturi įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos taip, kaip ji suprantama tarptautinių teisės aktų prasme, ir, nesant šalių susitarimo dėl jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismuose pasirinkimo, darytina išvada, jog pareiškėjų reikalavimai dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo pagal reglamento „Briuselis II bis“ sąlygas nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

7. Teismas nurodė, kad tiek šalys, tiek ir šalių vaikas, kuriam skiriamas išlaikymas, Lietuvoje neturi įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos taip, kaip ji suprantama tarptautinių teisės aktų prasme, ir, nesant šalių susitarimo dėl jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismuose pasirinkimo, darytina išvada, jog pareiškėjų reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo pagal Išlaikymo reglamento sąlygas nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

III. Atskirojo skundo argumentai

8. Skunde dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėja (apeliantė) V. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškėjų V. P. ir M. P. prašymą dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo bendru abiejų sutuoktinių sutarimu priimti teismo žinion. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1. Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 784 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl šalys turėjo teisę pasirinkti, kur būtų nagrinėjama sutuoktinių santuokos nutraukimo byla.

8.2. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra imperatyvaus reikalavimo sutuoktiniams dėl santuokos nutraukimo kreiptis išimtinai tik į jų gyvenamosios vietos valstybės narės teismą pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas. Pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas sutuoktiniai turi alternatyvią galimybę kreiptis dėl santuokos nutraukimo į teismą valstybės narės, kurios pilietybę abu turi. Kadangi pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos teismą, šis turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl santuokos nutraukimo.

8.3. Šioje byloje abu pareiškėjai aiškiai išreiškė norą nagrinėti bylą Lietuvos teisme, paduodami pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, todėl reikalavimai dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo gali būti nagrinėjami Šiaulių miesto apylinkės teisme kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo.

8.4. Pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktą (pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija) jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas (pvz., bylas dėl santuokos nutraukimo, separacijos, santuokos negaliojimo, tėvystės nustatymo).

8.5. Šalių santuoka buvo sudaryta Lietuvos Respublikos bažnyčioje, vienas iš pareiškėjų turi Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl Šiaulių apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Pareiškėjos (apeliantės) atskirasis skundas netenkintinas.

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta atsisakyti priimti pareiškėjų prašymą dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, pagrįstumo ir teisėtumo.

12. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo teismas privalo savo iniciatyva. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017).

13. Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

14. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M. P. yra Lietuvos pilietis. Prašyme dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosios vietos adresas yra Lietuvoje (adresu (duomenys neskelbtini). Remiantis Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M. P. nuo 2011-02-01 deklaravo išvykimą į Airiją.

15. P. V. P. yra Airijos pilietė. Prašyme dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu pareiškėja nurodė, kad jos gyvenamosios vietos adresas yra Ispanijoje (adresu (duomenys neskelbtini).

16. Pareiškėjų nepilnametė dukra E. P. yra Airijos pilietė. Sutartyje dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių nurodyta, jog šalys susitaria, kad po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra nustatoma su mama V. P..

17. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, sprendžiant teismingumo klausimą taikomas ES teisinis reguliavimas – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas). Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo sritį, teismas turi aiškintis, ar su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) dalyvė; jei ne – ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose. Jei sprendžiamam teismingumo klausimui negali būti taikoma nei ES teisė, nei daugiašalė tarptautinė sutartis ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, reguliuojančios atitinkamus klausimus, tokiu atveju taikomos nacionalinėje teisėje nustatytos teismingumo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

18. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

19. Tais atvejais, kai visi ar dalis pareikštų reikalavimų neteismingi Lietuvos teismui pagal atitinkamuose ES reglamentuose nustatytus teismingumo kriterijus, teismas privalo ne tik konstatuoti, kad jis neturi jurisdikcijos pagal atitinkamą reglamentą, bet ir nustatyti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis, Išlaikymo reglamento 10 straipsnis). Taigi teismas, į kurį buvo kreiptasi, turi įvertinti ne tik savo jurisdikciją, bet, jei atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, ir tai, ar kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją tą reikalavimą nagrinėti. Tais atvejais, kai teismas nenustato, kad kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal atitinkamo reglamento nuostatas, jis gali savo jurisdikciją dėl atitinkamo reikalavimo pagrįsti, pavyzdžiui, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnį taikydamas lex fori (savo teisę) arba pagal Išlaikymo reglamento 7 straipsnį taikydamas forum necessitatis (būtinosios jurisdikcijos) taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

20. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios bylos dalykas apima ne tik santuokos nutraukimą, bet ir tėvų teises bei pareigas vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo teikimo klausimais. Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl tarptautinio elemento buvimo, t. y. sąsajų su kitomis ES valstybėmis (Airija, Ispanija), todėl kiekvieno reikalavimo teismingumo klausimas spręstinas pagal skirtinguose teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis; dėl išlaikymo priteisimo teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.

21. Reikalavimams dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos), santuokos pripažinimo negaliojančia taikytinos reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintos teismingumo taisyklės. Reglamento 3 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nustatyta, kad bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje: yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta; b) kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, kurioje yra abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta.

22. Taigi Reglamento 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose yra nustatyti keli jurisdikcijos pagrindai, tarp kurių hierarchijos nėra: a punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta, b punkte – abiejų sutuoktinių pilietybės kriterijumi. Šiuo atveju civilinės bylos duomenys patvirtina, kad nei vienas iš pareiškėjų Lietuvoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos (pareiškėjas nuo 2011-02-01 deklaravęs išvykimą į Airiją, jo nuolatinė gyvenamoji vieta Airijoje, pareiškėjos gyvenamoji vieta nurodyta Ispanijoje); pareiškėjas – Lietuvos pilietis, pareiškėja – Airijos pilietė (abu sutuoktiniai, kaip numatyta Reglamente, Lietuvos Respublikos pilietybės neturi). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjų reikalavimas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu pagal reglamento „Briuselis II bis“ sąlygas nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant pareiškėjų reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, pagrindiniu kriterijumi, sutuoktiniams esant skirtingų valstybių piliečiams, laikytina sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, šiuo atveju pareikšto reikalavimo teismingumas susijęs su Airijos, Ispanijos teismais.

23. Sprendžiant dėl tėvų pareigų, išlaikymo priteisimo teismingumo tiek taikytino reglamento „Briuselis II bis“, tiek taikytino Išlaikymo reglamento prasme pagrindiniu kriterijumi yra šalių ir (arba) vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

24. Reikalavimams dėl tėvų pareigų taikytinos reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintos teismingumo taisyklės. Reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos (Reglamento 8 straipsnio 2 dalis).

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų nepilnametė dukra E. P. yra Airijos pilietė. Sutartyje dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių nurodyta, jog šalys susitaria, kad po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra nustatoma su mama V. P. (Airijos piliete), kuri savo gyvenamąją vietą nurodė esant Ispanijoje. Taigi šalių nepilnametė dukra nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturi, todėl darytina išvada, kad pareiškėjų reikalavimai dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo pagal reglamento „Briuselis II bis“ sąlygas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai nepriklauso. Nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų teismingas Lietuvos Respublikos teismui. Tuo tarpu nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijoje, reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų teismingas Ispanijos teismui, nebent byloje būtų nustatytos papildomos jurisdikcijos sąlygos pagal „Briuselis II bis“ 9, 10 ar 12 straipsnį.

26. Reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10 ir 12 straipsniuose įtvirtinti papildomi teismingumo kriterijai atskirose situacijose: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis) ir jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis). Aptariamas reikalavimas nėra teismingas reglamento „Briuselis II bis“ 9 bei 10 straipsniuose nustatytais pagrindais. Pareiškėja atskirajame skunde atkreipia dėmesį į reglamento „Briuseli II bis“ 12 straipsnio nuostatas ir akcentuoja, jog šioje byloje abu pareiškėjai aiškiai išreiškė norą nagrinėti bylą Lietuvos teisme, paduodami pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, todėl reikalavimai dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo gali būti nagrinėjami Šiaulių miesto apylinkės teisme kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo.

27. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio „Jurisdikcijos prorogacija“ 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės teismai, kuriems pagal 3 straipsnį yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, turi jurisdikciją bet kurioje byloje dėl su tėvų pareigų, susijusioje su tuo pareiškimu, jeigu: a) bent vienas iš sutuoktinių turi tėvų pareigas vaikui; ir b) tokiai teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė abu sutuoktiniai ir tėvų pareigų turėtojai, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Reglamento 3 dalyje nustatyta, kad valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.

28. Dėl Reglamento 12 straipsnio 3 dalies kasacinis teismas yra nurodęs, jog išanalizavusi reglamento „Briuselis II bis“ tekstą lietuvių kalba ir atlikus lyginamąją analizę kitomis kalbomis, įvertinusi reglamento tikslus ir jį aiškinančią ESTT praktiką, teisės doktriną, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios – t. y. tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“, nes: 1. Lietuviškame reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies tekste tarp minėtų punktų vartojamas jungtukas „arba“ implikuoja a ir b punktuose išdėstytų sąlygų alternatyvumą viena kitos atžvilgiu, o visose kitose kalbinėse reglamento versijose vartojamas jungtukas „ir“ suponuoja minėtų a ir b sąlygų kumuliatyvumą: bulgarų „?“, ispanų „y“, čekų „a“, danų „og“, vokiečių „und“, estų „ning“, graikų „???“, anglų “and“, prancūzų „et“, kroatų „i“, italų „e“, latvių „un“, maltiečių „u“, olandų „en“, lenkų „oraz“, portugalų „e“, rumunų „?i“, slovakų „a“, slovėnų „in“, suomių „ja“, švedų „och“. 2. Iš ESTT jurisprudencijos matoma, kad Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra kumuliatyvūs: „Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusius klausimus „kitose byloje, nei nurodyta [to paties straipsnio] 1 dalyje“, jeigu, pirma, vaikas turi glaudų ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis, ir, antra, teismui priėmus bylą savo žinion, teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L. prieš M., C-656/13, 39 punktas). 3. Iš ESTT praktikos, skelbiamos lietuvių kalba, analizės matyti, kad, nors aprašant reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, vartojamas jungtukas „arba“, tačiau laužtiniuose skliaustuose nurodomas ir jungtukas „ir“. Tuo tarpu toje pačioje ESTT praktikoje, skelbiamoje kitomis kalbomis, vartojamas išimtinai jungtukas „ir“. 4. ESTT praktikoje išdėstytos ES teisės aiškinimo taisyklės suponuoja, kad ES teisės akte įtvirtintos normos, kilus neaiškumų, turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į atitinkamo teisės akto tekstą ir kitomis kalbomis, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į teisės aktų, kuriuose ji įtvirtinta, bendrą struktūrą ir tikslą. Nagrinėjamu atveju reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalis, aiškinant ją taip, kad minėti kriterijai yra alternatyvūs, sukurtų teisinę situaciją, kai jurisdikcijos prorogacijos sąlygos, tais atvejais, kai jurisdikcija nagrinėti santuokos nutraukimo klausimą nustatoma pagal šio reglamento 3 straipsnį, būtų griežtesnės už tas, kurios būtų taikomos prorogacijai „kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje“, įskaitant tuos atvejus, kai jurisdikcija klausimu, prie kurio siekiama prijungti tėvų pareigų klausimą, nustatoma ne pagal reglamentą „Briuselis II bis“, o pagal kitą teisės aktą. Be kita ko, tokiu atveju galėtų nebūti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus – vieną iš pagrindinių šeimos bylose galiojančių teisės principų. Toks aiškinimas būtų akivaizdžiai ydingas, nes reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalis yra bendroji jurisdikcijos prorogacijos taisyklė, o 3 dalis – specialioji taisyklė. Šios aplinkybės lemia išvadą, kad reglamento lietuvių kalba 12 straipsnio 3 dalies lingvistinė formuluotė, kokia ji įtvirtinta šiame teisės akte, aiškinant ją pažodžiui, neatitinka reglamento tikslų ir struktūros – ją geriau atspindi dokumento redakcijos kitomis kalbomis. 5. Teisės doktrinoje nurodoma, kad jurisdikcijos prorogacijai pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį reikalingi trys kriterijai: 1) esminis ryšys su atitinkama valstybe nare; 2) šalių susitarimas; 3) geriausių vaiko interesų principas (U. M., P. M.. Brussels IIbis Regulation. Sellier European Law Publishers, 2012. p. 154-155). Taigi doktrinoje taip pat palaikomas aiškinimas, kad analizuojamos prorogacijos sąlygos – kumuliatyvios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016).

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad papildomų jurisdikcijos sąlygų pagal Reglamento 12 straipsnį byloje nenustatyta. Lietuvos teismams pagal Reglamento 3 straipsnį nesuteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškėjų pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, t. y., šiuo atveju netenkinama privaloma jurisdikcijos prorogacijos sąlyga pagal „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1 dalį. Byloje nenustatytas esminis ryšys, siejantis pareiškėjų vaiką su Lietuvos Respublika, t. y., šiuo atveju netenkinama privaloma jurisdikcijos prorogacijos sąlyga pagal „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a punktą.

30. Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjų reikalavimai dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo pagal reglamento „Briuselis II bis“ sąlygas nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

31. Reikalavimui dėl vaiko išlaikymo taikytino Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių ir jų nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl aptariamo reikalavimo teismingumas Lietuvos teismams negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktais. Teismingumas taip pat negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktu, d punktu, nes remiantis teismo vietos valstybėje galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu atveju – taikytinu reglamentu „Briuselis II bis“) Lietuvos Respublikos teismai šiuo atveju neturi teisės nagrinėti su šalių statusu bei su tėvų pareigomis susijusių reikalavimų. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo pagal Išlaikymo reglamento sąlygas nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Šiuo atveju reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo teismingas Airijos, Ispanijos teismams.

33. Įvertinęs civilinės bylos duomenis, atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.