Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Turto valdymo ir investicijų grupė“ ir atsakovo R. J. apeliacinius skundus bei trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,OMINA BONA“ prisidėjimą prie atsakovo apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-853-254/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Turto valdymo ir investicijų grupė“ ieškinį atsakovui R. J. dėl negrąžintos paskolos priteisimo, tretieji asmenys R. G. K., uždaroji akcinė bendrovė „RGK Invest“ ir uždaroji akcinė bendrovė „OMINA BONA“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

15.4. Aplinkybė, kad daugiau nei du metus iki kilusių nesutarimų trečiasis asmuo R. G. K. buvo įsitikinęs, jog paskola yra grąžinta, patvirtina, kad paskolos grąžinimo neigimas yra nepasitenkinimo, kilusio iš tarpusavio nesutarimų, išraiškos pasekmė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

17. Atsakovas R. J., be kita ko, apeliaciniame skunde ir atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, argumentuodamas tuo, kad byla yra didelės apimties, apeliacinės instancijos teismas turėtų galimybę išgirsti šalių teikiamus paaiškinimus, kurie gali turėti esminės reikšmės priimant teismo procesinį sprendimą.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju nepagrindžia savo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo, tik teigia, kad tai sudarytų galimybę išgirsti šalių teikiamus paaiškinimus, nenurodant kokias aplinkybes siektų pagrįsti ar paneigti apeliacinės instancijos teisme pakartotinai išklausius bylos procese jau kalbėjusius asmenis.

19. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu bylą nagrinėję teismai nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

20. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas yra grąžinęs 15 000 Eur paskolą, argumentuodama, jog 2018 m. gruodžio 28 d. elektroninis laiškas nepatvirtina paskolos grąžinimo fakto, kadangi minėtame elektroniniame laiške trečiasis asmuo R. G. K. rašo apie skirtingų paskolų grąžinimą / negrąžinimą, o kitų rašytinių įrodymų apie paskolos grąžinimą atsakovas nėra pateikęs. Teisėjų kolegija šį argumentą laiko nepagrįstu.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo R. G. K. ir atsakovas R. J. 2015 m. balandžio 30 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo suteikė atsakovui 15 000 Eur paskolą, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2015 m. birželio 30 d. Trečiasis asmuo 2015 m. balandžio 30 d. mokėjimo nurodymu Nr. 39762 paskolintą pinigų sumą pervedė atsakovui.

22. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

23. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

24. Iš į bylą pateikto trečiojo asmens 2018 m. vasario 7 d. elektorinio laiško siųsto atsakovui matyti, kad trečiasis asmuo nurodė, jog ant 2015 m. balandžio 30 d. paskolos sutarties atsakovo egzemplioriaus yra padarytas paskolos davėjo įrašas apie atsakovo atsiskaitymą. Taip pat iš byloje esančio trečiojo asmens R. G. K. 2018 m. gruodžio 28 d. elektroninio laiško adresuoto atsakovui nustatyta, kad trečiasis asmuo pripažino, jog R. J. perdavė 15 000 Eur padengdamas 2015 m. balandžio mėnesį suteiktą paskolą, apie paskolos grąžinimą bei padarytą įrašą paskolos sutartyje nurodė ir atsakovas, taip pat nurodė, kad sutartis su įrašu dingo, paaiškino dingimo aplinkybes.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas R. J. yra grąžinęs paskolos davėjui trečiajam asmeniui R. G. K. 2015 m. balandžio 30 d. paskolos sutartimi suteiktą 15 000 Eur paskolą. Atkreiptinas dėmesys, kad trečiasis asmuo kartu su 2017 m. lapkričio 13 d. ir 2018 m. gegužės 4 d. elektroniniais laiškais siuntė lenteles apie atsakovo R. J. įsiskolinimą trečiajam asmeniui, iš kurių matyti, jog 2017 m. lapkričio 13 d. duomenimis atsakovui 2015 m. balandžio 30 d. paskolos sutartimi suteikta 15 000 Eur paskola yra įtraukta kaip negrąžinta, o 2018 m. gegužės 4 d. duomenimis šis įsiskolinimas jau nenurodomas. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės ir atsakovo bei trečiojo asmens susirašinėjimas dėl 2015 m. balandžio 30 d. sutartimi suteiktos 15 000 Eur paskolos sudaro pagrindą konstatuoti, kad paskolos gavėjas R. J. yra grąžinęs paskolos davėjui R. G. K. 15 000 Eur paskolą (CPK 178 straipsnis). Nors apeliantės argumentas, kad paskolos sutartyje ranka padarytas įrašas apie paskolos grąžinimą nesant paskolos davėjo parašo negali patvirtinti fakto, jog paskola grąžinta, teisiškai pagrįstas, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertina, kad byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma, be kita ko, ir trečiojo asmens elektroniniai laiškai, kuriuose jis pripažino, jog atsakovas 15 000 Eur paskolą yra grąžinęs, patvirtina faktą dėl paskolos grąžinimo.

26. Pasisakydamas dėl apeliantės argumento, kad trečiojo asmens R. G. K. 2018 m. gruodžio 28 d. elektroniniame laiške adresuotame atsakovui rašoma ne apie 2015 m. balandžio 30 d. paskolos sutartimi suteiktą 15 000 Eur paskolą, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog ieškovei nepateikus į bylą duomenų apie kitą analogiško dydžio (15 000 Eur) ir tuo pačiu laikotarpiu (2015 m. balandžio mėnesį) trečiojo asmens atsakovui suteiktą paskolą, šis apeliacinio skundo argumentas laikytinas deklaratyviu ir neįrodytu (CPK 178 straipsnis).

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

27. Atsakovas R. J. apeliaciniame skunde teigia, kad 50 000 Eur paskola buvo panaudota bendram R. J. ir R. G. K. pradėtam vykdyti „Kauko“ projektui, t. y. atsakovo R. J. konkrečiai iš trečiojo asmens gautos paskolos 2016 m. vasario 4 d. atliktas 50 000 Eur mokėjimas UAB „Liūtukas“, kuriame nurodyta dalinio mokėjimo pagal nekilnojamojo turto ((duomenys neskelbtini)) pirkimo – pardavimo sutartį paskirtis. Šį argumentą, apelianto nuomone, patvirtina prie susitarimų ir akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pridėta lentelė, iš kurios matyti, kad trečiojo asmens R. G. K. įmonė UAB „RGK Invest“ po visų verslų atskyrimo turėjo gauti iš atsakovo R. J. ar jo įmonės UAB „OMINA BONA“ 304 605,27 Eur, o visos kitos tarpusavio skolos buvo 2019 m. gegužės 31 d. susitarimu dėl tarpusavio prievolių įskaitymo viena kitai užskaitytos, t. y. lentelėje įtraukta 50 000 Eur paskola.

28. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas R. J. ir trečiasis asmuo R. G. K. 2016 m. vasario 3 d. sudarė paskolos sutartį, kuria trečiasis asmuo suteikė atsakovui 50 000 Eur paskolą, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. vasario 3 d. Trečiasis asmuo ir ieškovė 2020 m. rugsėjo 2 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria trečiasis asmuo perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą, kylančias iš 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutarties. Bylos duomenimis, UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ akcijos po 50 procentų priklausė UAB „OMINA BONA“, kurios vienintelis akcininkas buvo R. J., ir UAB „RGK Invest“, kurios vienintelis akcininkas buvo trečiasis asmuo R. G. K.. 2019 m. gegužės 31 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „OMINA BONA“ perleido UAB „RGK Invest“ savo 50 procentų UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ akcijų. Byloje pateikta 2019 m. gegužės 28 d. lentelė, iš kurios matyti, kad pradinė kaina už UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ akcijas buvo 1 969 058 Eur, o galutinė kaina, kuri nurodyta 2019 m. gegužės 31 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje yra 1 264 953 Eur.

30. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, pažymi, kad 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutartyje, sudarytoje tarp atsakovo R. J. ir trečiojo asmens R. G. K., nėra numatytas paskolos panaudojimo tikslas, t. y. priešingai, nei teigia apeliantas, nėra pagrindo pripažinti, jog ši paskola buvo skirta žemės sklypo (((duomenys neskelbtini)) iš UAB „Liūtukas“ įsigyti. Taip pat akcentuotina, kad 2019 m. gegužės 28 d. lentelė, kurios duomenimis atsakovas grindžia 50 000 Eur paskolos grąžinimo (įskaitymo) faktą trečiajam asmeniui, nėra šalių patvirtinta ir pasirašyta, todėl nėra pagrindo spręsti, jog joje esantys duomenys atitinka paskolos davėjo valią. Minėta, kad 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutartis sudaryta tarp fizinių asmenų (atsakovo ir trečiojo asmens), o kaip matyti iš lentelės, joje derintos juridinių asmenų – UAB „OMINA BONA“ ir UAB „RGK Invest“ – tarpusavio skolos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad minėti įrodymai nepagrindžia atsakovo įrodinėjamos aplinkybės, jog jis yra grąžinęs asmeninę paskolą trečiajam asmeniui (CPK 178 straipsnis).

31. Apelianto argumentas, kad 50 000 Eur paskola buvo ne asmeninė trečiojo asmens R. G. K., o balanse nefiksuotos UAB „RGK Invest“ lėšos, investuotos į „Kauko“ projektą, atmestinas kaip prieštaraujantis byloje esantiems įrodymams. Pirma, 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutartis sudaryta tarp fizinių asmenų (atsakovo ir trečiojo asmens), šioje sutartyje nėra nurodyta, jog paskola yra UAB „RGK Invest“ investicija į verslą. Antra, trečiojo asmens R. G. K. 2019 m. kovo 1 d. elektroniniame laiške atsakovui R. J. nurodyta, kad 50 000 Eur, kaip paskola, yra asmeninės trečiojo asmens lėšos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutartimi atsakovui suteikta paskola yra UAB „RGK Invest“ investicija į „Kauko“ projektą (CPK 178 straipsnis).

32. Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2019 m. gegužės 31 d. pareiškimas patvirtina galutinio UAB „RGK Invest“ naudos gavėjo valią, jog nėra pretenzijų dėl vykdyto „Kauko“ projekto atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.

33. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gegužės 31 d. atsakovas ir UAB „RGK Invest“ sudarė preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti UAB „RGK Invest“ 1/2 dalį keturių žemės sklypų, be kita ko, ir žemės sklypo, esančio ((duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš byloje esančio 2019 m. gegužės 31 d. pareiškimo, UAB „RGK Invest“ nurodė, kad neturi pretenzijų atsakovui ir jo sutuoktinei pagal 2016 m. gegužės 31 d. preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, 2019 m. gegužės 31 d. pareiškimas išimtinai susijęs su atsakovo įsipareigojimais pagal 2016 m. gegužės 31 d. preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau niekaip negali būti siejamas su atsakovo įsipareigojimų grąžinti paskolą pagal 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutartį.

34. Apeliantas nurodo, kad apskaičiuojant ieškovės akcijų kainą atsakovas ir trečiasis asmuo atsižvelgė į R. G. K. „Kauko“ projekto išlaidas, o apie tai žinojo trečiasis asmuo R. G. K. ir ieškovė, todėl pradinis kreditorius turėjo žinoti apie atliktą įskaitymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti šio argumento pagrįstu.

35. Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Bylos duomenys patvirtina, kad 2019 m. gegužės 31 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „OMINA BONA“ perleido UAB „RGK Invest“ savo 50 procentų UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ akcijų. Nagrinėjamu atveju atsakovas, įrodinėdamas atliktą įskaitymą ieškovės akcijų pirkimo – pardavimo sandoriu ir tokiu būdu paskolos grąžinimą trečiajam asmeniui, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų trečiojo asmens reikalavimo teisės pagal 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutartį perleidimą UAB „RGK Invest“ bei atsakovo skolos perkėlimą UAB „OMINA BONA“. Kaip minėta, paskolos teisiniai santykiai susiklostė tarp fizinių asmenų (atsakovo ir trečiojo asmens), atsakovas R. J. turi pareigą grąžinti jam suteiktą paskolą trečiajam asmeniui R. G. K. (po reikalavimo perleidimo – ieškovei), todėl akcijų pirkimo – pardavimo sandoris tarp juridinių asmenų nepatvirtina atlikto atsakovo ir trečiojo asmens priešpriešinių reikalavimų įskaitymo (CPK 178 straipsnis).

36. Pasisakydamas dėl apelianto argumento, kad UAB „OMINA BONA“ 2019 m. gegužės 2 d. vienintelio akcininko sprendimu pirkėjui UAB „RGK Invest“ ieškovės akcijų kaina sumažinta iki 1 267 337,70 Eur ir paskolinta 50 000 Eur suma buvo grąžinta sumažinant šia suma UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ akcijų kainą trečiajam asmeniui UAB „RGK Invest“, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad UAB „OMINA BONA“ 2019 m. gegužės 2 d. vienintelio akcininko sprendimas yra vienašalis aktas, priimtas atsakovo R. J.. Šis įrodymas nesuteikia pagrindo spręsti, kad trečiasis asmuo R. G. K. išreiškė valią ir sutiko su tokiu 50 000 Eur paskolos pagal 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutartį grąžinimu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo R. J., kaip akcijų pardavėjos UAB „OMINA BONA“ akcininko, priimtas vienašalis sprendimas sumažinti akcijų kainą nelaikytinas įrodymu, pagrindžiančiu atsakovo asmeninės prievolės trečiajam asmeniui grąžinti suteiktą paskolą tinkamą įvykdymą. Nesant byloje pateiktų įrodymų, kurie pagrįstų tinkamą atsakovo R. J. asmeninės prievolės grąžinti suteiktą paskolą trečiajam asmeniui R. G. K. įvykdymą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas R. J. yra įvykdęs pareigą grąžinti 50 000 Eur paskolą pagal 2016 m. vasario 3 d. paskolos sutartį.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinių skundų argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

39. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovės UAB „Turto valdymo ir investicijų grupė“ ir atsakovo R. J. apeliaciniai skundai atmetami, ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens UAB „OMINA BONA“ apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

40. Tretieji asmenys R. G. K. ir UAB „RGK Invest“ nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.