Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-18738-584/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui K. S. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl skolos už transporto priemonės priverstinio nuvežimo iš eismo įvykio vietos ir saugojimo išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo teismas atmetė pareikštą ieškinį atsakovui dėl skolos ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl reikalavimo perleidimo

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno rajono policijos komisariatas ir UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko 2006 m. kovo 30 d. sudarė Motorinių transporto priemonių transportavimo iš įvykio vietų ir pristatytų motorinių transporto priemonių saugojimo sutartį, kuria pradinis kreditorius įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Šios sutarties priede Nr. 1 už transporto priemonės pakrovimą ir iškrovimą nustatytas 50 – 80 Lt mokestis, už transporto priemonės nuvežimą – 200 – 350 Lt mokestis, už transporto priemonės saugojimo paslaugos vieną parą – 10 Lt mokestis (el. bylos b. l. 17)Byloje taip pat nustatyta, kad 2017 m. sausio 17 d. ieškovė perėmė UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko (toliau ir pradinis kreditorius) reikalavimo teisę į skolininko K. S. skolą ir su skola susijusias papildomas teises, t. y. delspinigius, palūkanas, netesybas bei skolos išieškojimo išlaidas (el. bylos b. l. 23). Pastebėtina, kad pagal CK 6.109 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi, prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Nagrinėjamu atveju kartu su ieškiniu ieškovė pateikė įrodymą (pranešimą), kuriuo atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą (el. bylos b. l. 19-20). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovas, gavęs ieškovės procesinius dokumentus nenurodė, kad jam nebuvo pranešta apie reikalavimo teisės perdavimą, todėl darytina išvada, kad ieškovė įrodė savo reikalavimo teisę į skolininką. Pažymėtina, kad pagal CK 6.104 straipsnio 1 dalį, reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius privalo perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises, įskaitant ir teisę į palūkanas. Jeigu šie dokumentai reikalingi pradiniam kreditoriui, tai jis naujajam kreditoriui privalo perduoti nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų kopijas. Nagrinėjamu atveju ieškovė nei kartu su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kokie dokumentai ieškovei buvo perduoti su reikalavimo teisės į atsakovą perleidimu, iš kurių būtų galima spręsti kokios išlaidos sudarė perleistą 92,28 Eur sumą.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą už akių, įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais vadovavosi, spręsdamas dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo, sprendime nenurodė (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas), todėl sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas juos kvalifikavo kaip kito asmens reikalų tvarkymo teisinius santykius (CK XIX skyrius), nėra pagrindo. Šiuo atveju tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo susiklostė pasaugos teisiniai santykiai. CK 6.830 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Vertinant visą santykių turinį dar konkrečiau, šiuo atveju pradinį kreditorių ir atsakovą sieja teisiniai santykiai, atitinkantys pasaugos pagal įstatymą prasmę (CK 6.850 straipsnis). Sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. 3K-3-327/2011). Ta aplinkybė, kad ši nutartis priimta įsigaliojus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies nuostatai, nepašalina galimybės joje suformuluotais išaiškinimais remtis nagrinėjamoje byloje, nes atsakovo valdyto automobilio priverstinio nuvežimo metu viešosios teisės normose buvo įtvirtintos pareigos ir reikalavimai transporto priemonės valdytojui užtikrinti saugų eismą. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Pagal byloje pateiktą policijos pareigūno surašytą transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą Nr. (el. bylos b. l. 22) UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko atstovas 2017 m. balandžio 27 d. nugabeno į saugojimo aikštelę automobilį M. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusį atsakovui K. S., todėl pagrįstai ieškovė ieškinyje nurodė, kad šiuo atveju už automobilio saugojimą ir kitas paslaugas turi atsiskaityti būtent atsakovas.

Dėl skolos dydžio

Ieškovė nurodo, kad 2006 m. kovo 30 d. tarp pradinio kreditoriaus ir policijos komisariato sudarytos Motorinių transporto priemonių transportavimo iš įvykio vietų ir pristatytų motorinių transporto priemonių saugojimo sutarties priede Nr. 1 nurodyti paslaugų įkainiai buvo suderinti su policijos komisariatu, tačiau minėtos sutarties nuostatose nenumatyta nuorodos į papildomus priedus, kuriuos būtų suderinę abi sutarties šalys. Be to, iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad sutarties priede Nr. 1 (el. bylos b. l. 17) nurodyti teikiamų paslaugų įkainiai buvo patvirtinti 2008 m. sausio 1 d. tik UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko direktoriaus A. B. parašu. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad minėti paslaugų įkainiai buvo nustatyti vienašališkai, jų nesuderinus su kita sutarties šalimi. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas sumokėjo 413,00 Lt (119,61 Eur) už pradinio kreditoriaus nuosavu transportu 2007 m. balandžio 27 d. atsakovo transporto priemonės M. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimą iš eismo įvykio vietos į saugojimo aikštelę. Byloje nėra duomenų apie tai, už kokias paslaugas ir kada atsakovas sumokėjo pradiniam kreditoriui 413,00 Lt (119,61 Eur) sumą bei likusią 141,38 Lt (400,95 Eur) sumą iki ieškovės nurodytos bendros atsakovo sumokėtos 554,38 Lt (160,56 Eur) sumos. Todėl nesant galimybės nustatyti už kokias konkrečiai paslaugas atsakovas yra sumokėjęs, teismas turėjo pagrindą ieškovės nurodytą atsakovo sumokėtą bendrą 554,38 Lt (160,56 Eur) sumą vertinti kaip sumokėtą už visas jam suteiktas paslaugas, kartu ir už transporto priemonės saugojimą.Apeliacinį skundą ieškovė grindžia teismų praktika, kuri neva patvirtina, kad jos paskaičiuotas 10 Lt automobilio saugojimo mokestis už parą nėra nepagrįstai didelis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantės nurodytą teismų praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamos ir apeliantės nurodytų bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje išaiškino bylos dalyvius siejusių teisinių santykių kvalifikavimą, t. y. pasaugos teisinius santykius, ir iš jų atsakovui (transporto priemonės savininkui) kilusią pareigą atsiskaityti už transporto priemonės saugojimą. Tačiau minėtoje nutartyje nekilo ginčo dėl saugojimo išlaidų dydžio sumos. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-357-577/2013 atsakovu buvo ne transporto priemonės savininkas, bet sutartį su saugotoju sudaręs ir su sutarties sąlygomis sutikęs policijos komisariatas. Be to, šioje byloje teismas konstatavo, kad paskaičiuotų saugojimo išlaidų dydis (15 Lt para) buvo įtvirtintas šalių sutarties priede ir pagrįstas byloje pateiktais skaičiavimais. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi teismas konstatavo, kad pasaugos sutartyje, sudarytoje tarp transporto priemonės saugotojo ir policijos komisariato, saugotojas įsipareigojo už priverstinį transporto priemonės saugojimą iš transporto priemonės savininko imti mokestį, bet ne didesnį už nustatytą 1997 m. gruodžio 10 d. Vidaus reikalų ministro įsakyme Nr. 559 „Dėl nebiudžetinių lėšų sudarymo“. Nors saugotojas buvo nustatęs įkainius – už pirmą mėnesį (30 dienų) 15 Lt parai, už kitus sekančius 240 Lt mėnesiui, tačiau atsižvelgęs į minėtas nuostatas prašomą priteisti sumą atitinkamai sumažino. Apeliantės nuomone, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009, kadangi kardinaliai skiriasi minėtos ir nagrinėjamos bylų ieškinio faktinis pagrindas – transporto priemonė buvo nutransportuota 2005 m. t. y. beveik dviem metais anksčiau nei nagrinėjamu atveju; transporto priemonė buvo saugota net 904 dienas, kai šiuo atveju tik 46 dienas, nuo 2007-04-27 iki 2007-06-12, už kurias buvo paskaičiuota saugojimo paslaugos kaina – 460,00 Lt (133,23 Eur). Pastebėtina, kad minėtoje kasacinio teismo byloje buvo nagrinėjama situacija, kai saugojimo sutartyje buvo nustatyti du įkainiai – 10 Lt už dieną ir 90 Lt už mėnesį. Teismas, įvertinęs rinkos sąlygas 2005 m. – 2007 m. laikotarpiu, pripažino, kad net ir 90 Lt per mėnesį įkainis buvo per didelis, todėl priteistiną sumą papildomai sumažino iki 60 Lt per mėnesį). Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1850-264/2011 nurodė, jog Kauno mieste 2009 m. – 2010 m. transporto priemonių saugojimas vidutiniškai kainavo 75 Lt – 95 Lt per mėnesį ir byloje pritaikė 90 Lt per mėnesį įkainį. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių, teismas vertina, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra artimesnės šiame nutarties punkte išvardintos byloms, nei, kad apeliantės nurodytose bylose. Vertinant nurodytus dydžius, akivaizdu, jog už transporto priemonės saugojimą 2007 m. skaičiuotas 10 Lt per parą, kas tolygu 300 Lt už mėnesį (30 kalendorinių dienų), saugojimo mokestis buvo neproporcingai didelis, galėjęs nulemti nepagrįstą saugotojo praturtėjimą. Vien tai, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonė buvo saugota ne tokį ilgą laiką, o 46 kalendorines dienas, nesudaro pagrindo padaryti kitokią išvadą. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovės reikalaujamą priteisti sumą tiek už transporto priemonės nutransportavimą į saugojimo vietą iki 28,96 Eur (100 Lt), tiek už jos saugojimą irgi iki 44,41 Eur (153,33 Lt) (100 Lt : 30 x 46) už 46 kalendorines dienas. Pastebėtina, kad minėtas išlaidas teismas sumažino net daugiau nei šios nutarties 21 punkte aptartoje teismų praktikoje.

Dėl bylos baigties

Nustatytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo paskaičiuotą bendrą 73,37 Eur sumą už transporto priemonės nuvežimą į saugojimo vietą ir už jos saugojimą pripažįsta atitinkančia protingumo, teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principus. Pripažinus minėtą faktą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju atsakovui už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą sumokėjus 160,56 Eur, kas viršija 73,37 Eur teismo paskaičiuotą sumą (28,96 Eur + 44,41 Eur), laikytina, kad atsakovas už suteiktas paslaugas yra visiškai atsiskaitęs, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą tiek ieškovės 92,28 Eur skolos, tiek dėl palūkanų priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.