Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė “ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui K. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl faktinių aplinkybių.

12. Apeliantė ir atsakovas 2021 m. gruodžio 2 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 54373971. Pagal minėtą paskolos sutartį, apeliantė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 3300 Eur paskolą (3001,35 Eur paskolos suma ir 298,65 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 30 mėnesių laikotarpiui. Paskola suteikta elektroniniu būdu, naudojantis administruojama internetine skolinimo platforma (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl aplinkybių, jog atsakovui paskola buvo suteikta, nėra - apeliantė atsakovui pervedė 3001,35 Eur paskolą. Atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą, palūkanas bei visus kitus pagal sutartį nurodytus mokesčius, tačiau nesilaikė paskolos grąžinimo grafiko bei negrąžino apeliantei suteikto kredito, neinformavo apie aplinkybes, įtakojusias netinkamą įsipareigojimų vykdymą, nereagavo į raginimus sumokėti skolą, todėl apeliantė, vadovaudamasi paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 8.9 punktu, 2022 m. rugsėjo 2 d. vienašališkai nutraukė minėtą paskolos sutartį. Atsakovas atsiliepimo tiek į ieškinį, tiek į apeliacinį skundą nepateikė, byloje taip nėra duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs apeliantei susidariusį įsiskolinimą.

Dėl sutarties administravimo mokesčio.

13. Apeliantė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 389,65 Eur negrąžintą administravimo mokestį, paskaičiuotą nuo 2022 m. kovo 15 d. iki 2024 m. gegužės 15 d.. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo, ieškovės reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo tenkino iš dalies, atsižvelgęs į atsakovo sumokėtas įmokas ir priteisė apeliantei iš atsakovo 137,97 Eur administravimo mokestį paskaičiuotą iki Sutarties nutraukimo (2022 m. rugsėjo 2 d.).

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kokius padarinius sukelia sutarties nutraukimas ir kokios sutarties sąlygos gali likti galioti po sutarties nutraukimo, nurodydama, kad sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pažymėtina, jog vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje. Apeliantė, nutraukusi Sutartį, nebeturėjo administruoti mėnesio mokėjimų surinkimo bei paskirstyti atsakovės mokamų įmokų, kaip nurodyta Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte, todėl nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių apeliantė po sutarties nutraukimo nebeturi atlikti.

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

17. Pagal šalių pasirašytą sutartį administravimo mokestis yra Specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis, mokamas paskolos gavėjo organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą (Bendrųjų sąlygų 1.2 punktas). Apeliantė nepagrįstai bando praplėsti administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį, kuri įtvirtina bendrosiose sutarties sąlygose ir sutartyje. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų buvo patirta administruojant su atsakove sudarytą sutartį, tai yra kokia konkreti dalis tenka atsakovės išlaidų, kurių apeliantė patiria valdydama tarpusavio skolinimo platformą, ją administruodama ir pan. Reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, nes ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantei iš atsakovo yra priteisti delspinigiai, kurie atlygina dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, todėl apeliantės padėtis nebus neproporcingai pabloginama, o apeliantei priteisus visą administravimo mokestį, skaičiuojamą ir po sutarties nutraukimo, neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

18. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, bylos faktines aplinkybes, į administravimo mokesčio paskirtį, kuri yra nurodyta šalių sutartyje, teisinį reglamentavimą, į formuojamą horizontalų teismų precedentą (Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-15-460/2023, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1059-642/2022) apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl sutarties administravimo termino netinkamo skaičiavimo pabaigos momento ir daro išvadą, kad apeliantė įgijo teisę administravimo mokestį skaičiuoti tik iki paskolos sutarties nutraukimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantei iš atsakovo priteisė administravimo mokestį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

Dėl vėlavimo palūkanų.

19. Apeliantė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 26,06 Eur dydžio vėlavimo palūkanas ir 43,27 Eur dydžio delspinigius. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės prašomos priteisti vėlavimo palūkanos vadinamos kompensacinėmis palūkanomis. Teismas atsižvelgdamas į CK 6.73 straipsnio 1 dalį, į tai, kad kartu negali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai, nusprendė ieškovės reikalavimą tenkinti iš dalies, ieškovei priteisiant didesniąją sumą, kuri apimą mažesniąją, tai yra priteisiant 43,27 Eur delspinigius, kurie apima 26,06 Eur kompensacines palūkanas. Apeliantė su teismo sprendimo motyvu, jog vėlavimo palūkanos laikytinos kompensacinėmis palūkanomis. Teigia, kad iš ieškinyje pateiktų skaičiavimų matyti, kad vėlavimo palūkanos yra mokėjimo palūkanų dalis, kurios atlieka mokėjimo funkciją. Mano, kad remiantis šiomis aplinkybėmis, kasacinio teismo praktika, teismas netinkamai vertino apeliantės reikalavimą priteisti vėlavimo palūkanas, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas priteisiant visą prašomą 26,06 Eur vėlavimo palūkanų sumą.

20. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašė priteisti iš atsakovo 26,06 Eur vėlavimo palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 16 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d., ir 43,27 Eur delspinigius, apskaičiuotus už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 15 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d.

22. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktą palūkanos – pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti įmoką, palūkanas ir kitus mokėjimus pagal paskolos grąžinimo grafiką, specialiosiose sąlygose nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo įmokos dalies, kurią sudaro paskolos suma kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos.

23. Apeliantė nurodo, kad vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos, kaip mokėjimo (pelno) palūkanos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Kompensuojamoji palūkanų (CK 6.210 ir 6.261 straipsniai) funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, tai yra jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją.

24. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.3 punktą nuo 4 vėlavimo dienos pradedamos skaičiuoti vėlavimo palūkanos. Pagal 4.10 punktą vėlavimo (skolintojams priklausančios palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos sumos) bei kitos palūkanos papildomai taip pat skaičiuojamos tol, kol yra paskolos gavėjo vėlavimas mokėti įmokas. Taigi, vėlavimo palūkanos buvo nustatytos už mokėjimo termino praleidimą, šios palūkanos atlieka ne mokėjimo, o nuostolių atlyginimo funkciją, todėl jos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai ir teisėtai buvo pripažintos kompensuojamosiomis palūkanomis. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad sutartimi šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo, taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas ir kompensuojamąsias palūkanas įskaitė į delspinigius. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje).

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju, turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).

26. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

27. Minėtas teisinis reglamentavimas reiškia, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kartu pažymėtina, kad minimalius nuostolius po paskolos (kreditavimo) sutarties nutraukimo gali atlyginti kompensacinės palūkanos, o visa kita, kas viršija jų dydį, gali būti reikalaujama civilinės atsakomybės forma kaip negautos pajamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išaiškino, jog kompensacinių palūkanų, mokamų kompensuojant dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui; Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo.

28. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino reikalavimą priteisti vėlavimo palūkanas kaip kompensuojamąsias palūkanas, o pagrįstai priteisė apeliantės reikalavimą dėl vėlavimo palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, tai yra apeliantei priteisiant didesnę sumą (43,27 Eur delspinigiai), kurie apima kompensacines palūkanas (26,06 Eur).

Dėl procesinės bylos baigties.

29. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą už akių. Apeliaciniame skunde nenurodyta objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių.

30. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu vertina, kad sprendimas už akių yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.