Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 70 (septyniasdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytos 2 (dvi) paros, išbūtos laikiname sulaikyme nuo 2018 m. lapkričio 8 d., 9 val. 55 min. iki 2018 m. lapkričio 9 d. 11 val. 03 min.

Arešto bausmę paskirta atlikti įstaigoje, kurioje arešto bausmes atlieka nuteistieji.

Arešto bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuteistojo V. B. sulaikymo momento.

V. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pradėjus bausmės vykdymą, panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. B. nuteistas už tai, kad jis sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, o būtent: 2018 m. lapkričio 8 d., apie 08 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), O. M. B. bute kilusio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, neleisdamas išeiti iš buto, prispaudė durimis motiną O. M. B., tokiu būdu smurtaudamas sukėlė O. M. B. fizinį skausmą.

2. Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinimas V. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pasitvirtino, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą ir įrodyta teismo ištirtų įrodymų visuma.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apelianto teigimu, toks veikos kvalifikavimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes baudžiamojoje teisėje šeimos nariais yra traktuojami kaip asmenys, gyvenantys kartu su kaltinamuoju – kartu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo kaltininkas gyveno bendrai neįregistravęs santuokos, sutuoktinio tėvai. Skunde apeliantas teigia, kad su motina O. M. B. gyveno atskirai, t. y. ji adresu (duomenys neskelbtini), o jis – (duomenys neskelbtini). Su mama bendro ūkio nevedė. Visą laiką gyveno su sugyventine, o paskutiniu metu vienas. Pas motiną ateidavo tik į svečius. Apelianto nuomone, jis su motina nėra šeimos nariai, todėl šis kvalifikuojantis požymis šiuo atveju negalėjo būti inkriminuotas.

3.2. Nuteistasis skunde savo kaltę neigia ir teigia, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Apeliantas teigia, kad nurodytą dieną atėjo pas motiną į svečius, apsipyko, tačiau tyčia jos durimis nespaudė ir jokio kitokio smurto nevartojo. Anot apelianto, tyrėja įkalbinėjo jį prisipažinti, kalbėjo apie susitaikymo kaip bylos nutraukimo galimybę ir kad tokiu atveju nebūtų jokios baudžiamosios atsakomybės. Kadangi gynėjo jis neturėjo, todėl niekas jam patarti negalėjo, dėl to ir pripažino tai, ką jam sakė tyrėja.

3.3. Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi tik policininkų duotais parodymais, nes jie yra perpasakoti iš apelianto ir jo motinos pasakojimų.

3.4. Apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir dėl to, kad jis, apelianto nuomone, buvo priimtas nenustačius jokių objektyvių veikos požymių. Skunde nurodoma, kad baudžiamojoje teisėje smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Skunde apeliantas nurodo, kad byloje nėra nei specialisto išvados dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, patvirtinančios buvusį sumušimo ar kitokio smurtavimo faktą, nei kitų objektyvių duomenų, kad būta smurtinio poveikio.

3.5. Skunde teigiama, kad byloje visiškai nesiaiškintas veikos subjektyviosios pusės požymis – tiesioginės tyčios buvimas. Vadovautasi duomenimis, kad nukentėjusioji atsitrenkė į duris, jai skaudėjo, tačiau, apelianto nuomone, nėra jokių įrodymų, kad tai padaryta jo tyčiniais veiksmais ir teismas be jokio pagrindo nukentėjusiosios parodymus, kad ji pati atsitrenkė į duris, spintą ir užsigavo dešinį petį, įvertino kaip melagingus, nes objektyvių įrodymų, patvirtinančių fizinį poveikį į žmogaus organizmą, nėra. Fizinio skausmo sukėlimo faktas yra grindžiamas policininkų parodymais, kurie yra motinos teiginių perpasakojimas. Tai reiškia, kad tos pačios aplinkybės yra pateikiamos skirtingai ir objektyviai patikrinti jų pagrįstumo nėra jokių galimybių. Tyčinė kaltės forma neįrodyta ir apkaltinamajame nuosprendyje panaudotas įrodymų vertinimas iš esmės neatitinka BPK nurodytų normų reikalavimų.

3.6. Apeliantas skunde pabrėžia, kad jo kaltė grindžiama objektyviai nenustatytais įrodymais. Jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje požymių, todėl ginčijamas Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendis yra naikintinas.

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusioji O. M. B. palaiko nuteistojo V. B. apeliacinį skundą ir prašo jį išteisinti.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

6. Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymiai, prašo jį išteisinti, nes nukentėjusiosios motinos O. M. B. atžvilgiu nesmurtavo, be to, teigia, kad jo motina O. M. B. negali būti laikoma šeimos nariu, kadangi jis su ja kartu negyvena, bendro ūkio neveda.

8. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nuteisė V. B. už tai, jog jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi tik policininkų duotais parodymais, kurie yra išvestiniai, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus įrodymus. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

9. Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Apelianto teigimu, jis nukentėjusiosios O. M. B. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad V. B. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalies numatytos nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

10. Tai, kad V. B. nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, patvirtina nukentėjusiosios O. M. B. pirminiai parodymai, duoti 2018 m. lapkričio 8 d. po įvykio, kai ji nuosekliai nurodė, kad 2018 m. lapkričio 8 d. į namus atėjo jos neblaivus sūnus V. B., kuris pradėjo konfliktą, vartojo necenzūrinius žodžius, paėmęs už rūbų ją tąsė, o, bandant pabėgti iš namų pro duris, prispaudė durimis, dėl ko nukentėjusioji jautė fizinį skausmą (b. l. 18-19). Nukentėjusioji savo parašu patvirtino, kad ji apklausos protokolą perskaitė, jis surašytas iš jos žodžių ir yra teisingas. Surašant tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, nukentėjusioji O. M. B. taip pat paaiškino, jog neblaivus sūnus iš laiptinės ją atsivijo į kambarį, įeinant į kambarį, tyčia prispaudė durimis tarp staktos, dėl ko ji jautųsi fizinį skausmą. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nukentėjusioji yra susijaudinusi. Sužalojimo vieta pažymėta ties dešiniu pečiu iš krūtinės pusės (b. l. 10-13). Liudytojai – policijos pareigūnai S. Ž., Ž. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad buvo gautas pranešimas, kad prieš motiną smurtauja sūnus. Nuvykus į įvykio vietą, pranešėja O. M. B. pasakė, kad ją sumušė sūnus, tačiau jo dabar nėra bute, nes jis pabėgo. Nukentėjusioji atrodė susijaudinusi, galimai verkė, greitai kalbėjo, buvo susiėmusi už širdies, sėdėdama ant lovos sakė, kad jai skauda petį. Iš Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo stenogramos taip pat matyti, kad pranešėja, paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, nurodė, kad atėjęs sūnus ją „prismaugė“, dėl ko ji „neturi kvapo“. Liudytoja D. M. taip pat patvirtino buvusį konfliktą. Taigi, priešingai apelianto skunde nurodytiems teiginiams, kad jis neatliko jokių veiksmų nukentėjusiosios O. M. B. atžvilgiu, anksčiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad V. B. savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo teismo posėdžio metu apylinkės teisme nukentėjusiosios O. M. B. parodymais, kurie patvirtina, kad jis nevartojo smurto prieš motiną, o pastaroji pati susimušė petį į duris, todėl teismas turėjo pareigūnų parodymus vertinti kritiškai ir atmesti, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo vadovautis teisme išsakytais nukentėjusiosios teiginiais. Tiek liudytojų Ž. G., S. Ž., tiek nukentėjusiosios O. M. B. pirminiai parodymai yra nuoseklūs, esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus ir garso įrašą. Pažymėtina ir tai, kad pats nuteistasis, kitą dieną po įvykio apklaustas įtariamuoju, savo kaltę pripažino visiškai, paaiškino, kad, būdamas neblaivus, nuėjo pas motiną į namus, kur kilo konfliktas. Motina pradėjo eiti per duris. Pagalvodamas, kad ji eina kviesti policijos, nenorėjo jos išleisti iš buto ir tokiu būdu prispaudė jos kūną į duris, siekdamas, kad ji neatidarytų durų (b. l. 37). Nors nuteistasis nurodo, kad tokius parodymus davė įtakotas tyrėjos, nes ji žadėjo, jog byla bus nutraukta susitaikius, tačiau teisiamojo posėdžio metu apklausta tyrėja I. K. nurodė, kad įtariamasis parodymus davė laisva valia, įtariamajam buvo pateiktas apklausos protokolas susipažinti, ji neaiškino, kad byla bus nutraukta, kadangi sakė, kad teismas nuspręs bylos baigtį. Apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios pirminiais parodymais, pareigūnų parodymais, nes jie papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų grandinę, patvirtinančią, jog V. B. atlikto veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo teiginiais. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai, tame tarpe ir I. K., būtų suinteresuoti bylos baigtimi, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas, todėl teismas neturi pagrindo šiais parodymais nesivadovauti.

11. Aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad O. M. B. parodymus pakeitė siekdama, jog sūnus išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir tai, jog papildomus rašytinius paaiškinimus nukentėjusioji pateikė tik 2018 m. lapkričio 12 d., kuomet nuteistasis jau buvo paleistas iš laikino sulaikymo bei byla perduota teismui. Byloje nustatyta, jog V. B. teistas vienuolika kartų, turi neišnykusį teistumą, anksčiau teistas už analogiškas veikas, nukentėjusioji pranešime apie smurtą artimoje aplinkoje taip pat nurodė, kad anksčiau yra patyrusį smurtą, tačiau į policijos įstaigą nesikreipė. Minėtos aplinkybės paaiškina, kodėl nukentėjusiosios parodymai V. B. atžvilgiu pasikeitė.

12. Kaip nepagrįstas atmestinas ir apelianto teiginys, kad byloje nėra nei specialisto išvados dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, patvirtinančios buvusį sumušimo ar kitokio smurtavimo faktą, nei kitų objektyvių duomenų, kad būta smurtinio poveikio. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Apygardos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiosios O. M. B., įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų parodymai, Bendrojo pagalbos centro pateikto pokalbio stenograma bei pats garso įrašas neabejotinai patvirtina, kad V. B., smurtaudamas garbaus amžiaus motinos atžvilgiu, veikdamas tiesiogine tyčia, prispausdamas ją durimis, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti, kad nukentėjusiajai fizinis skausmas iš tiesų buvo sukeltas. Kartu pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo veiksmus pripažino tyčiniais. Šiuo atveju nuteistasis prieš nukentėjusiąją smurtavo konflikto metu, minėtą konfliktą girdėjo ir šalia gyvenanti kaimynė, po įvykio nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos ir į gyvenamąją vietą neįsileido policijos pareigūnų. Taigi, nuteistasis tarpusavio konflikto metu suprato pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad nukentėjusiajai kils fizinis skausmas, ir to siekė, taigi, veikė tiesiogine tyčia.

13. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusioji O. M. B., kuri yra nuteistojo motina, negali būti laikoma nuteistojo šeimos nariu. BK 248 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, 2 dalyje nustatyta, jog nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Sutiktina, kad esminis požymis, leidžiantis atriboti sąvokas – artimas giminaitis ir šeimos narys yra gyvenimo kartu faktas. Tačiau, akivaizdu, kad baudžiamasis įstatymas neapibrėžia laiko tarpo, kurį artimieji giminaičiai turi gyventi kartu, kad būtų laikomi šeimos nariais, o fizinis smurtas tiek prieš artimąjį giminaitį, tiek prieš šeimos narį kvalifikuojamas pagal tą pačią BK 140 straipsnio 2 dalį. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išsamiai pagrindė nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrindus, nurodydamas, kad buvo smurtauta prieš motiną, šis kvalifikuojantis požymis – smurto panaudojimas prieš motiną buvo nurodytas ir kaltinime V. B., todėl ta aplinkybė, jog kaltinime ji įvardinta ir šeimos nariu, kai kaltinime nurodytas artimas giminystės ryšys, esmės nekeičia.

14. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, jų visetą bei padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl nuteistojo V. B. padarytos nusikalstamos veikos. Esant šioms aplinkybėms, naikinti skundžiamą nuosprendį V. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.