Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Giedraičio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Z. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2024 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme – 34 MGL (1 700 Eur) dydžio bauda, prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant visą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, ir V. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 114 MGL (5 700 Eur) dydžio bauda.

Į galutinę subendrintą bausmę įskaityta V. Z. pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 27 d. nuosprendį visiškai ar iš dalies atlikta bausmė (BK 63 straipsnio 9 dalis).

V. Z. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti juo paskirtą bausmę, panaikinti.

J. M. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda.

J. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti juo paskirtą bausmę, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų V. Z. ir J. M. apeliaciniai skundai netenkinami.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistieji V. Z. ir J. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad nusikalstamos veikos jie nepadarė ir turi būti išteisinami. Apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai yra daugumoje sutampantys, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dėl jų pasisakys kartu.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

7. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, siekdama atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, apie tai, ar V. Z. žinojo, kad automobilis draustas Kasko draudimu, peržiūrėjo dalį policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų (pagal 2021 m. liepos 2 d. apžiūros protokolą vaizdo įrašus Nr. 7, 13 ir 14 (2 t., b. l. 174-192)). Nuteistieji patvirtino, kad vaizdo įrašuose užfiksuoti jų balsai ir pokalbiai teisingai identifikuoti.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

9. Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perleisti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-495/2024). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudžiamajam įvykiui pagrįsti draudėjas turi pateikti atitinkamus dokumentus, kurie tai patvirtintų. Tais atvejais, kada draudikui yra pateikiami dokumentai, kuriuose užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija apie patį draudžiamąjį įvykį, patirtos žalos dydį ir pan., civiliniai teisiniai santykiai draudimo srityje perauga į baudžiamuosius, nes kaltininkas sąmoningai sudaro situaciją (pateikdamas suklastotus dokumentus), kad draudikas, suklaidintas apgaulės, išmokėtų jam draudimo išmoką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-555/2013).

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykio metu automobilį neblaivus vairavo J. M., kuris išlipęs iš automobilio nuėjo į degalinę, kur buvo iškviestas taksi ir taksi automobiliu jis buvo nuvežtas susitikti su V. Z. J. M. su V. Z. atvyko į eismo įvykio vietą ir pastarasis policijos pareigūnams prisistatė kaip automobilio, padariusio eismo įvykį, vairuotojas. J. M. kreipėsi į draudimo bendrovę su prašymu atlyginti patirtą žalą už eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Tokiu būdu J. M., padedamas bendrininko V. Z., pasikėsino sukčiauti, o V. Z., padėjo pasikėsinti sukčiauti.

11. Apylinkės teismas darydamas šias išvadas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnis ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Esminių pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

12. Apeliantai V. Z. ir J. M. apeliaciniuose skunduose analogiškai nurodė, kad automobilį vairavo V. Z. ir jokios apgaulės, tikslo pasisavinti draudimo išmoką nebuvo. Tačiau šią versiją, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

13. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų D. K., B. M. (buvusi M.), R. G. parodymai yra nuoseklūs, atitinkantys byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl jie vertinami kaip patikimi ir apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi darydamas išvadą, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo būtent J. M.. Subjektyvus apeliaciniuose skunduose pateikiamas vertinimas, kad liudytojai negalėjo matyti tam tikrų aplinkybių, ar jas nurodė klaidingai, yra niekuo nepagrįstas ir paneigtas tiek asmenų parodymais, tiek ir kita bylos medžiaga.

14. Teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. K. paaiškino, kad įvykio dieną jis dirbo, su traktoriumi valė sniegą priešingoje kelio pusėje (arčiau upės), kitoje pusėje arčiau „(duomenys neskelbtini)“ restorano matė didelį juodą visureigį, atsitrenkusį į gatvės apšvietimo stulpą. Iš automobilio vairuotojo pusės išlipo žmogus, kuris nuėjo link (duomenys neskelbtini) sankryžos. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas detaliai nurodė kaip iš automobilio išlipęs asmuo buvo apsirengęs, t. y. juodos spalvos striuke ir kepure, ir pilkos spalvos kelnėmis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad liudytojas D. K. net ir esant tamsiam paros metui, būdamas kitoje kelio pusėje, galėjo matyti minėtas aplinkybes. Liudytojas nurodė, kad atstumas buvo apie 30 metrų, jis stabtelėjo, norėjo nueiti padėti, tačiau asmuo išlipo. Labiausiai jam įsiminė kelnės, nes jos buvo šviesios. Nenustatyta, kad liudytojas turėtų suinteresuotumą byloje. Iš policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų matyti, kad nakties metu (duomenys neskelbtini) prospekte nebuvo aklina tamsa, kad iš kitos kelio pusės nebūtų galima matyti automobilio, iš jo išlipusio asmens apsirengimo ir kur jis nuėjo. Tuo tarpu tai, kad liudytojas nurodė, jog automobilį vairavusio asmens veido nematė ir kiek jam metų pasakyti negali, nesuteikia pagrindo abejoti jo aukščiau aptartais parodymais. Minėtomis sąlygomis įžiūrėti smulkias detales, tolias kaip veido bruožai, iš tiesų būtų sudėtinga.

15. Liudytojo D. K. parodymus patvirtina liudytoja B. M., kuri įvykio metu dirbo degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini). Pažymima, jog ši degalinė nuo eismo įvykio vietos yra patogiausiai ir tiesiausiai pasiekiama einant būtent (duomenys neskelbtini) gatve, kur kaip nurodė liudytojas D. K. nuėjo iš automobilio vairuotojo pusės išlipęs asmuo. Iš liudytojos B. M. paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad po 3 valandos degalinės teritorijoje ji pamatė vyriškį, kuris eidamas link jos, stovinčios prekybos salės viduje prie lango, nuolat taisėsi ant veido dėvimą veido kaukę. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja patvirtino, kad asmuo, priėjęs prie stiklo, buvo nusiėmęs veido kaukę ir ji matė jo veidą, liudytoja apibūdino vyriškį kaip sportinio sudėjimo, jis buvo už ją aukštesnis, stambesnis, tamsesnio gymio, veidas plataus sudėjimo, plati nosis, didelės lūpos. Ji šiam vyriškiui iškvietė taksi ir vyriškis su taksi išvyko. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja nurodė, kad visko tiksliai neprisimena ir prašė pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Kaip matyti, liudytoja teisme buvo apklausiama praėjus nemažam laiko tarpui nuo įvykio, todėl natūralu, kad kai kurių aplinkybių ji galėjo ir nenurodyti, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl šios liudytojos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme vertinami, kaip patikimi. Liudytoja teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad pareigūnai po apklausos jai parodė nuotraukas ir ji atpažino, kaip jai tuo metu atrodė, pažymėjo, kad atrodo, jog vyriškis buvo nusiėmęs kaukę ir veidą ji matė (6 t., b. l. 175-180). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas patvirtina, kad liudytoja B. M. (tuo metu M.) atpažino asmenį, kuris prašė iškviesti taksi degalinėje, t. y. J. M., ir nurodė kokie požymiai jai padėjo atpažinti (3 t., b. l. 159-163). Liudytoja tiksliai apibūdino asmens veidą, todėl vien tai, kad neteisingai nurodė jo kelnių spalvą, nesudaro pagrindo netikėti jos parodymais, visų aplinkybių liudytoja galėjo ir nepastebėti.

16. Eismo įvykis įvyko 03.12 val., degalinės pateikto vaizdo įrašo (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolas patvirtina, kad 03.26 val. asmuo ateina į degalinę, vaizdo kameromis užfiksuota, kad vyriškis apsirengęs juodos spalvos striuke ir šviesios spalvos kelnėmis su juodos spalvos juostelėmis šone. Fiksuojama, kad asmuo buvo atsisukęs ir veido kaukę dėvėjo tik ant burnos. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu peržiūrėtų vaizdo įrašų nustatyta, kad J. M. dėvi juodos spalvos striukę ir šviesios spalvos kelnes. Teisėjų kolegijai, įvertinus degalinės vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodytus duomenis ir teismo posėdžio metu peržiūrėtų policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašus, liudytojo D. K. parodymus, nekyla jokių abejonių dėl asmens aprangos. J. M. apranga, užfiksuota policijos pareigūnų kameromis, atitinka degalinėje fiksuoto vyro ir liudytojo D. K. nurodyto vyro aprangą.

17. Šioje byloje svarbūs ir liudytojo R. G. parodymai. Liudytojas R. G. parodė, jog yra taksi vairuotojas, jis atvyko į degalinę, kurioje vyriškis įsėdo į automobilį, prašė jį nuvežti į (duomenys neskelbtini), ten vyriškis nuėjo į kažkurį namą, vėliau nuvežė jį prie (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini). Važiuojant vyriškis pasakojo, kad nesenai apgadino savo automobilį, kadangi buvo slidu, jis su automobiliu atsitrenkė į stulpą, palikęs automobilį nuėjo į degalinę, kur degalinės operatorės paprašė, kad iškviestų jam taksi. Paklausus, kodėl neiškvietė policijos, vyriškis nurodė, kad neturėjo telefono. Nuvykus prie (duomenys neskelbtini) stovėjo automobilis, prie kurio stovėjo vyriškis, kuris priėjo ir jam sumokėjo ir tada jis išvažiavo. Liudytojas šiuos išsamius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 146-148) ir juos patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Liudytojas tai pat nurodė, kad vyriškis neminėjo su kokiu automobiliu trenkėsi į stulpą, todėl šių aplinkybių apklausos metu jis ir nenurodė. Pagrindo netikėti šiais liudytojo parodymais teismas taip pat neturi. Priešingai nei nurodoma skunduose, liudytojas nurodė, kad vyriškis jam teigė, jog automobilį apgadino nesenai.

18. Šio liudytojo parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir patvirtina, kad vyriškis, degalinėje įsėdęs į jo taksi automobilį, yra J. M., kuris pradžioje važiavo į (duomenys neskelbtini), kas pagal byloje esančius asmens duomenis atitinka J. M. gyvenamąją vietovę (gyvena (duomenys neskelbtini)), o vėliau jie važiavo pro (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini), kur susitiko su kitu vyriškiu, teismo vertinimu V. Z., kurio gyvenamoji vieta pagal asmens duomenis yra netoliese (duomenys neskelbtini). Būtent nuo šios pusės (duomenys neskelbtini) abu asmenys atvyko prie sudaužyto automobilio, kai ten jau buvo policijos pareigūnai.

19. Šią išvadą patvirtina J. M. ir V. Z. naudojamų telefonų abonentų išklotinės. Nustatyta, kad V. Z. naudojamas telefonas 2021 m. sausio 21 d. 03.44 val., t. y. po įvykio kontaktavo su J. M. naudojamu telefono numeriu. Tuo metu V. Z. telefonas jungėsi prie bazinės stoties, esančios (duomenys neskelbtini), t. y. prie tokios bazinės stoties, kuri neapima įvykio vietos. Tuo metu J. M. naudojamas telefonas veikė (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje, taip pat nesiekiančios eismo įvykio vietos. Vėliau J. M. telefono veikimo zona fiksuojama (duomenys neskelbtini) dar vėliau (duomenys neskelbtini), kuri siekia eismo įvykio vietą.

20. Pažymėtina ir tai, kad atvykus policijos pareigūnams automobilyje buvo rasti būtent J. M. daiktai: piniginė su jo asmens dokumentu (pasu), jam priklausančia banko kortele ir pinigais, todėl versija, kad V. Z. automobilį buvo pasiskolinęs, yra neįtikinama. Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas ignoravo liudytojos A. G. parodymus, tačiau šis asmuo nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu. Byloje esantis tarnybinis pranešimas, patvirtina, kad su šiuo asmeniu buvo kalbėta tik telefonu. Ji Lietuvoje negyvena, yra Latvijos pilietė. Jokių kitų anketinių duomenų byloje nėra. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. Z. ir J. M. nesinaudojo savo teise į gynybą, teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus, neprašė jos kviesti ir apklausti liudytoja teisiamojo posėdžio metu. Prašymo šį asmenį apklausti apeliacinės instancijos teisme taip pat nepareiškė. Nėra teisinio pagrindo remtis jos telefoniniu paaiškinimu, kuri nebuvo prisiekusi sakyti tiesą BPK nustatyta tvarka, jos parodymai nebuvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu.

21. Aplinkybė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos eismo įvykių registravimo skyriuje 2021 m. vasario 1 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) ir taikyta administracinė atsakomybė V. Z., nepaneigia nustatytų šioje baudžiamojoje byloje faktinių aplinkybių, kad automobilį vairavo būtent J. M.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą sprendžia, kad automobilį vairavo J. M., kuris buvo neblaivus, todėl pasišalino iš eismo įvykio vietos ir į ją grįžo kartu su V. Z., kuris prisistatė esąs automobilio vairuotoju. Ši aplinkybė buvo nurodyta tam, kad J. M. galėtų kreiptis į draudimo bendrovę ir gauti išmoką už automobilio sugadinimą. J. M. draudimo išmoka nebūtų išmokėta, nes jis sukėlė eismo įvykį, būdamas neblaivus. Taigi, asmenys susitarė panaudoti apgaulę, taip suklaidinti draudimo bendrovę ir gauti draudimo išmoką.

23. V. Z. apeliaciniame skunde teigia, kad nenustatyta jo tiesioginė tyčia padėti sukčiauti, nes jam nebuvo žinoma apie automobilio draudimą ir jis nebuvo suinteresuotas gauti žalos atlyginimą. Šiuos argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiškė tuo, kad V. Z. policijos pareigūnams nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį padarė jis. Dėl šių aplinkybių nurodymo policijos pareigūnams, jis buvo susitaręs su J. M. J. M. kreipėsi į draudimo kompaniją dėl išmokos išmokėjimo, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją. Taigi, jis padėjo J. M. įvykdyti nusikalstamą veiką, kuri nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes draudimo išmoka, įtarus padarytą teisės pažeidimą, nebuvo išmokėta. Nors V. Z. apeliaciniame skunde neigia žinojęs apie tai, kad automobilis draustas Kasko draudimu ir, kad jos savininkas kreipėsi dėl išmokos. Tačiau šiuos nuteistojo argumentus paneigia apeliacinės instancijos teisme ištirti policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai, kuriuose asmenys įvykio vietoje kalbasi apie kasko draudimą. Girdima, kad asmenys kalbasi jog „butų prapuolęs (keiksmažodis) draudimas Kasko“. V. Z. jau įvykio metu kalbėdamas nurodo, jog tai, gerai, kad dar Kasko. Pamatavus jo blaivumą ir nustačius jam 0,18 promilės neblaivumą V. Z. klausia ar dėl to Kasko neprisikabins. Asmenų bendravimas prie policijos pareigūnų patvirtina, kad jie kalbasi apie Kasko draudimą ir sprendžia ar jis bus išmokamas, ar nebus kliūčių V. Z. nustačius 0,18 promilės neblaivumą. Šie duomenys patvirtina tarp nuteistųjų buvus susitarimą ir apgaulės naudojimo tikslą, t. y. gauti draudimo išmoką. Ką J. M. pasikėsino padaryti, o V. Z. jam padėjo, todėl asmenų veiksmai įvertinti ir kvalifikuoti tinkamai.

24. J. M. pateikdamas draudimo bendrovei melagingus duomenis apie tai, kad automobilį vairavo V. Z. siekė neteisėtai gauti draudimo išmoką už automobilio remontą ir veikė esant tiesioginei tyčiai. V. Z., nurodydamas policijos pareigūnams, kad automobilį vairavo jis ir eismo įvykį sukėlė jis, siekė padėti J. M. gauti draudimo išmoką. Nuteistieji suvokė, kad jeigu būtų nurodę, jog automobilį vairavo J. M., kuris eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo išmoka nebūtų išmokėta.

25. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, baudžiamojoje esančių ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad J. M. ir V. Z. pagrįstai patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Dėl bausmių individualizavimo

26. Iš apeliacinių skundų argumentų matyti, kad J. M. ir V. Z. prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, tai yra juos išteisinti, o nesant pagrindui, sumažinti paskirtą baudą ar nustatyti ilgesnį sumokėjimo terminą.

27. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės – baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas J. M. ir V. Z. parinko bausmės rūšį – baudą. J. M., kuris pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, skyrė 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudą, V. Z., kuris padėjo pasikėsinti padaryti nusikalstamą veiką, paskyrė 80 MGL (4 000 Eur) dydžio baudą, kurią visiško sudėjimo būdu subendrino su ankstesniu nuosprendžiu skirta 34 MGL dydžio bauda ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 114 (MGL) (5 700 Eur) dydžio baudą.

28. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę V. Z., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, įvertino, kad jis anksčiau vieną kartą teistas, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (4 t., b. l. 71-73), į tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Šių aplinkybių visumoje teismas sprendė, kad įgyvendinti bausmės paskirtį, bausmės tikslus ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, padės sankcijoje numatyta baudos bausmė ir nustatė jos dydį 80 MGL, t. y. šiek tiek didesnį nei sankcijoje numatytas minimalus dydis (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad baudos bausmė už nesunkų nusikaltimą yra nuo 50 MGL iki 2 000 MGL). V. Z. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikti papildomi dokumentai, kad turi vaiką ir dokumentai, patvirtinantys jo gaunamas pajamas, nesuteikia pagrindo mažinti jam paskirtą baudą. Sunkios turtinės padėties šie duomenys neįrodo. Duomenų, kad jis vienas išlaiko vaiką, nėra. Nuteistasis yra darbingo amžiaus, neturintis sveikatos problemų, dirba ir vis dėlto gauna pajamas. Be to nuteistasis prieš darydamas nusikalstamą veiką turėjo įvertinti savo gaunamas pajamas, tiek ir tai, kad turi išlaikyti savo vaiką. Bausmė parinkta artima minimaliai, todėl dar labiau ją mažinti nėra pagrindo. Pažymima ir tai, jog V. Z. po šios veikos padarymo buvo nuteistas dar ir kitoje baudžiamojoje byloje ir paskirtos bausmės skundžiamu nuosprendžiu buvo subendrintos. Bausmių bendrinimo taisyklės pažeistos taip pat nebuvo, o galutinė baudos bausmė dėl to ir yra didesnė.

29. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę J. M., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 11 straipsnio 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertino tai, kad jis anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (4 t., b. l. 154-158). Įvertino ir tai, kad nenustatyta J. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, jam turi būti skirta sankcijoje numatyta baudos bausmė. Parinkdamas baudos dydį, teismas nustatė didesnį nei sankcijoje numatytą minimalų baudos dydį – 200 MGL. Kaip jau buvo minėta BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta baudos bausmė už nesunkų nusikaltimą yra nuo 50 MGL iki 2 000 MGL. Nagrinėjamu atveju, skirta 200 MGL dydžio bauda yra mažesnė nei bausmės vidurkis. Įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, toks baudos dydis yra proporcingas ir teisingas, ją dar labiau mažinti pagrindo nėra. J. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikti papildomi dokumentai, kad turi vaiką ir dokumentai, patvirtinantys jo gaunamas pajamas, neįrodo jo sunkios turtinės padėties ir nesuteikia pagrindo mažinti jam paskirtą baudą. Duomenų, kad jis vienas išlaiko vaiką, nėra. Nuteistasis yra darbingo amžiaus, neturintis sveikatos problemų, užimantis vadovaujančias pareigas ir gaunantis pastovias pajamas. Be to nuteistasis prieš darydamas nusikalstamą veiką turėjo įvertinti savo gaunamas pajamas, tiek ir tai, kad turi išlaikyti savo vaiką.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems atsižvelgė į visas BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, nepažeidė bausmių skyrimą reglamentuojančių normų, paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

31. Apeliantų prašymai nustatyti ilgesnį baudos sumokėjimo terminą taip pat atmestini. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 6 straipsniu, nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas išaiškino nuteistiesiems, jog jie baudą turi sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Taigi, BVK nuostatos taip pat pažeistos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismui pateikti argumentai ir rašytiniai įrodymai apie gaunamą darbo užmokestį ir turimus nepilnamečius vaikus, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad dviejų mėnesių baudos sumokėjimo laikas yra neproporcingai trumpas. Pažymima ir tai, kad nuteistajam neturint lėšų baudai sumokėti, ją teismas vykdymo procese ir esant nuteistojo sutikimui, gali pakeisti viešaisiais darbais, kaip tai numato BPK 352 straipsnio 2 dalis, 362 straipsnio 2 dalis ir BK 47 straipsnio 7 dalis.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal abiejų nuteistųjų skundus. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė apeliacinius skundus atmesti. Gynėjai nuteistiesiems buvo paskirti Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartimi, ne tik pagal BPK 51 straipsnio 3 dalį, tačiau ir pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį gynėjo, kaip ir prokuroro, dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.

33. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. balandžio 17 d. patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Rimantui Bučmai teikiant teisinę pagalbą nuteistajam J. M., kurias sudaro 427,08 Eur. Taip pat buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. balandžio 19 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Tomui Liutaurui Petkauskui teikiant teisinę pagalbą nuteistajam V. Z., kurias sudaro 187,50 Eur. Nors nuteistieji V. Z. ir J. M. yra dirbantys, tačiau įvertinus bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo laiką, tai, jog abu gynėjai dirba Kauno miete ir visai netoli Kauno apygardos teismo, vienas posėdis nevyko dėl nuteistojo ligos, byla išnagrinėta per kitus du posėdžius, didelės teisinės praktikos analizės gynėjai nenurodė, teisinga ir proporcinga priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra po 150 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų V. Z. ir J. M. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš V. Z. ir J. M. po 150 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.