- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-823-852/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37016-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Krikesta“
- Ieškovas
- R. Š.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Krikesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Krikesta“ dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Krikesta“ 3249 EUR darbo užmokesčio, 1148,38 EUR palūkanų, taip pat minimalų darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas, pripažinti atleidimą iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo neteisėtu. Nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 3 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisiją su prašymu atnaujinti 3 mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisija terminą, išieškoti darbo užmokestį ir kitas, su darbo santykiais susijusiais, sumas. Darbo ginčų komisija 2018 m. spalio 29 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, neatnaujino termino prašymui pateikti, atsisakė nagrinėti ieškovo reikalavimą atsakovui dėl 2300 EUR darbo užmokesčio išieškojimo. Paaiškino, kad 2018 m. vasario 15 d. tarp ieškovo R. Š. ir atsakovo UAB „Krikesta“ buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, kurios 1.2 punkto pagrindu ieškovas buvo priimtas plataus profilio statybininko pareigoms vykdyti, darbo pradžia – 2018 m. vasario 19 d. Atsakovas įsipareigojo mokėti už faktiškai dirbtą laiką, bet ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį. Darbo sutartimi buvo nustatyta 40 val. darbo savaitė. Ieškovas atliko atsakovo nurodytą darbą, už kurį atsakovas ieškovui turėjo sumokėti 2300 EUR darbo užmokesčio. Atsakovas piktybiškai vengė atsiskaityti, nemokėjo net darbo sutartimi nustatyto minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. balandžio mėnesį atsakovas neturėjo piniginių lėšų darbų vykdymui būtinoms medžiagoms įsigyti, todėl pasakė ieškovui, kad jo paslaugų nebereikia. Tokiais savo veiksmais atsakovas negalėjo užtikrinti būtinų darbo sąlygų, vengė atsiskaityti su ieškovu, į ieškovo skambučius neatsakinėjo. Atsakovas, nesant DK 58 str. 3 d. nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, be jokio išankstinio įspėjimo atleido ieškovą iš darbo dėl ieškovo kaltės. Atsakovas piktybiškai nemokėdamas ieškovui net darbo sutartimi sulygto minimalaus darbo užmokesčio ir negalėdamas užtikrinti darbo sutartimi nustatytos darbo normos, deklaratyviai nurodęs ieškovui, kad jo paslaugų nebereikia, neteisėtai, nesant darbuotojo kaltės, atleido ieškovą iš darbo. Ieškovo atstovas advokato padėjėjas A. Ž. teismo posėdyje patikslino reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 3249 EUR darbo užmokesčio, 57,42 EUR palūkanų, 270,75 atostoginių, iš viso 3577,17 EUR. Taip pat patikslino ieškinio 4 p. reikalavimą ir prašė pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, laikyti, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Pažymėjo, kad ieškovas pradėjo dirbti vasario 19 dieną, dirbo objekte Sidaronio g. Vilniuje, atliko dalį sutarto darbo, tada buvo prastovos dėl sutrikusio medžiagų tiekimo. Atsakovas ieškovui žadėjo, kad baigus objektą su juo bus atsiskaityta, tačiau atsakovas neatsiskaitė, nieko nesumokėjo. Balandžio mėnesį ieškovas sulaukė telefono skambučio, jam buvo pasakyta, kad jo paslaugų nebereikia, tačiau darbo sutartis nebuvo nutraukta, atsakovas nieko ieškovui nepaaiškino. Prašo priteisti 361 EUR minimalų užmokestį už 9 mėnesių laikotarpį. Atsakovas žiniaraščiuose nurodė fiktyvų darbo laiką. Ant kasos pajamų orderių nėra ieškovo parašų, ieškovui nei karto nebuvo sumokėta jokia suma.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad šalis darbo santykiai siejo nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta DK 58 str. 1 d. pagrindu. Atsakovas yra pilnai atsiskaitęs su ieškovu. Ieškovui už dirbtą laiką yra priskaičiuotas 388,72 EUR darbo užmokestis, kuris ieškovui buvo sumokėtas, ką patvirtina kasos išlaidų orderiai. Ieškovas be pateisinamos priežasties į darbą neatvyko nuo 2018 m. balandžio 16 d. ir nenurodė jokių neatvykimą pateisinančių priežasčių, bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Todėl atsakovo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 58 str. 1 d. neteisėtu. Ieškovas be pateisinamos priežasties neidamas į darbą nuo 2018 m. balandžio 16 d., turėjo suprasti ir žinoti, jog su juo bus nutraukta darbo sutartis. Ieškovas iki 2018 m. spalio mėnesio nesiėmė jokių priemonių, kad apginti savo pažeistas teises, todėl Darbo ginčų komisijos sprendimas neatnaujinti praleisto termino ir atsisakyti nagrinėti prašymą yra pagrįstas. Atsakovas nesutiko su reikalavimu priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas, Prašė teismo taikyti senatį dėl ieškovo reikalavimo priteisti minimalų darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 5 d. sprendimu nusprendė ieškovo R. Š. ieškinį tenkinti iš dalies: panaikinti UAB „Krikesta“ direktoriaus 2018 m. gegužės 10 d. įsakymą Nr. 18-013KA dalyje dėl R. Š. neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties nuo 2018-04-16 iki 2018-05-10 ir dėl R. Š. atleidimo iš darbo; ieškovo R. Š. atleidimą iš darbo DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti neteisėtu; laikyti, kad 2018 m. vasario 15 d. darbo sutartis Nr. KRIK0049, sudaryta tarp ieškovo R. Š. ir atsakovo UAB „Krikesta“, yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisti ieškovo R. Š. naudai iš atsakovo 1412,31 eurų neišmokėto darbo užmokesčio ir 112 eurų kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, iš viso 1524,31 eurus, 4568,89 eurus vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2018 m. gegužės 10 dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2019 m. vasario 5 d., o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus nuo atleidimo iš darbo 2018-05-10 dienos, po 24,67 Eur vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (neatskaičius mokėtinų mokesčių); kitoje dalyje ieškinį atmesti; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybei 8,95 EUR bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo atmesti ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Darbo kodeksui, šio kodekso 220 str. numatyti terminai iš esmės nėra pasikeitę, konkretizavus, jog Komisijai neatnaujinus termino, per vieną mėnesį šalis gali kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, vertinama, jog ieškinį pareiškus teisme, turi būti atsižvelgiama jau į bendrus ieškinio senaties terminus. DK 15 str. numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai, o ieškinio senačiai skaičiuoti taikomos Civilinio ir Civilinio proceso kodeksų nuostatos. Taigi, ieškinio senatis pagal minėtą teisinį reglamentavimą nagrinėjamu atveju nėra suėjusi. Ieškovo ieškinys teisme pareikštas nepraleidus trejų metų ieškinio senaties termino, todėl jį atmesti, taikant ieškinio senatį, nėra teisinio pagrindo.
5. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 18-013KA R. Š. DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu atleistas iš darbo, nes nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. neatvyko į darbą. Iš Teismų informacinės sistemos išrašo apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas, gautas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos matyti, kad ieškovo R. Š. draudiminis laikotarpis UAB „Krikesta“ nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. Ieškovas R. Š. buvo nedraudiminiame laikotarpyje nuo 2018-02-21 iki 2018-02-28, nuo 2018-03-15 iki 2018-03-30, nuo 2018-04-16 iki 2018-04-30, nuo 2018-05-01 iki 2018-05-10. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių išrašų matyti, kad vasario, kovo mėnesiais ieškovui R. Š. pažymėtos neapmokamos atostogos; balandžio, gegužės mėnesiais - pravaikštos. Teismas pažymėjo, kad šių įrodymų negalima laikyti pakankamais atsakovui įrodinėjant, jog ieškovas nebuvo darbe dėl suteiktų nemokamų atostogų, taip pat kritiškai teismas vertino vienvališkai darbdavio sprendimu darbo laiko apskaitos dokumentuose fiksuotas pravaikštas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, jog ieškovas būtų prašęs suteikti jam neapmokomas atostogas, nėra ieškovo pasirašyto prašymo ar kito dokumento, kaip ir nėra darbdavio sprendimo (įsakymo) dėl tokių atostogų darbuotojui suteikimo (jo informavimo). Taip pat nėra duomenų, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių ieškovui buvo užfiksuotos pravaikštos.
6. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas iš darbo atleistas DK 58 str. 1 d. pagrindu, kuris numato, jog darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos, ar darbo sutartis pažeidimą. DK 58 str. 4 d. numatyta, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Teismas nurodė, kad šiuo atveju į bylą nėra pateikta įrodymų, jog darbdavys būtų prašęs darbuotojo pateikti rašytinį paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą. Nėra duomenų, kad toks reikalavimas būtų siųstas ieškovui (paprastu, elektroniniu paštu ar kitomis priemonėmis), taip pat nėra duomenų, kad ieškovas būtų pateikęs atsakymą. Vien tik rašytinio paaiškinimo nebuvimas negalėtų būti laikomas esminiu atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimu, tačiau pažymėtina, jog teismui pagrįstų abejonių kelia darbdavio pateiktų žiniaraščių išrašuose nurodyta informacija apie darbuotojo buvimą neapmokomose atostogose, nesant papildomų tai galinčių patvirtinti įrodymų, be jokio atskiro įforminimo, taip pat pateikti duomenys apie išdirbtų valandų skaičių vėl gi, nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais, neaišku, iš kokių duomenų yra surinktos šios suvestinės. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad darbdavys, kaip stipresnė darbo santykių šalis, nagrinėjamu atveju neįrodė svarbių ginčo sprendimui aplinkybių, jog ieškovui buvo suteiktos neapmokamos atostogos, taip pat, jog ieškovui pagrįstai, esant nustatytam pagrindui, buvo žymimos pravaikštos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodo atleidimo iš darbo priežastį - ieškovo nebuvimą darbe nuo 2018-04-16 iki 2018-05-10. Vadinasi, atsakovas beveik mėnesį nesiėmė jokių veiksmų, nesidomėjo dėl kokių priežasčių darbuotojas neatvyksta į darbą (tokių įrodymų byloje nepateikta). Todėl teismo vertinimu, darbdavys nesilaikė Darbo kodekse numatytų imperatyvių normų darbo organizavimo tvarkai, darbuotojų atleidimo iš darbo procedūroms užtikrinti ir ieškovą iš darbo atleido neteisėtai.
7. Teismas pažymėjo, kad pagal DK 218 str. 2 d., jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pagal DK 218 str. 4 d., jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Atsižvelgiant į teisės normas, bei nustatytas aplinkybes, kad atleisdamas ieškovą iš darbo darbdavys pažeidė Darbo kodekse įtvirtintas imperatyvias normas, neatsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju, vertintina, kad darbdavys nesudarytų sąlygų ieškovui dirbti, todėl teismas taikė Darbo kodekso 218 str. 4 d. numatytas neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes ir laikė, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo.
8. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti darbo užmokestį, teismas nurodė, kad pagal atsakovo į bylą pateiktą pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad ieškovui buvo priskaičiuota išmokėjimui bendra suma (atskaičius mokesčius) – 388,72 EUR. Atsakovas aplinkybę, kad yra pilnai atsiskaitęs su ieškovu, grindžia byloje pateiktais kasos išlaidų orderiais. Tačiau teismas pažymėjo, kad kasos išlaidų orderiai yra pasirašyti tik atsakovo vadovės R. N., ieškovo parašų ant kasos pajamų orderių nėra, ieškovo atstovas paaiškino teismo posėdyje, kad ieškovas teigia negavęs visiškai darbo užmokesčio. Esant tokiems prieštaringiems įrodymams, darbdaviui nepateikus papildomų įrodymų, kad su darbuotoju buvo atsiskaitoma už jo darbą, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad su ieškovu yra atsiskaityta. Teismas vertino, kad už laikotarpį nuo darbo sutartyje sulygto darbo santykių pradžios laiko (nuo 2018-02-19) iki darbo santykių nutraukimo dienos (2018-05-10) ieškovui turi būti priteisiama minimali mėnesinė alga, kaip tai nustatyta šalių pasirašytos darbo sutarties 1.3 punkte. Lietuvos Respublikos 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 814 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, patvirtintas minimaliosios mėnesinės algos (toliau - MMA) dydis - 400 eurų. Už 2018 m. vasario mėnesį priskaičiuotina 168,40 EUR darbo užmokesčio (400 EUR : 19 d. d. (vasario mėnesio darbo dienų skaičius) = 21,05 EUR x 8 d. d. (ieškovo dirbtų dienų skaičius) = 168,40 EUR); už kovo ir balandžio mėnesius po 400 EUR, už gegužės mėnesį priskaičiuotina 127,26 EUR darbo užmokesčio (400 EUR : 22 d. d. (gegužės mėnesio darbo dienų skaičius) = 18,18 EUR x 7 d. d. (ieškovo dirbtų dienų skaičius) = 127,26 EUR), viso 1095,66 EUR (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio. Teismas atkreipė dėmesį, kad po 2019-01-01 įsigaliojusių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimų, valstybinio socialinio draudimo įmokos perkeliamos pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, darbdavys moka tik pensijų, ligos, motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokas. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 7, 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį (2018 m. birželio 28 d. Nr. XIII-1336), iki šio įstatymo įsigaliojimo draudėjas (darbdavys), kurio valstybinio socialinio draudimo įmokos perkeliamos pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, privalo perskaičiuoti darbuotojo bruto darbo užmokestį, jį padidindamas 1,289 karto ir atitinkamai pakeisdamas darbo sutartį su darbuotoju be išankstinio jo sutikimo. To paties straipsnio 5 dalis numato, jog įsigaliojus šiam įstatymui, 2018 metų ar 2018 metų ketvirčių šalies vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti naudojamas iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvusių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkis didinamas 1,289 karto. Todėl teismas pažymėjo, kad apskaičiuojant ieškovui R. Š. priteisiamas su darbo santykiais susijusias sumas, nuo vidutinio darbo užmokesčio skaičiuotinos sumos daugintinos iš teisės aktuose nurodyto 1,289 karto. Neišmokėto darbo užmokesčio ieškovui priteisiama 1412,31 Eur.
9. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog darbo sutartis tarp darbuotojo ir darbdavio nutraukta neteisėtai ir darbuotojo negrąžinant į pirmesnį darbą, yra DK 218 str. 4 d. numatytas pagrindas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, kas sudaro – iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2019-02-05) skaičiuotina 4568,89 EUR ((400 EUR x 8 mėn. + 19,14 EUR x 18 d. d.) x 1,289), neatskaičius mokesčių). Nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus nuo atleidimo iš darbo dienos (2018-05-10), ieškovui skaičiuojama po 24,67 Eur (19,14 x 1,289) už kiekvieną darbo dieną, pagal penkių darbo dienų per savaitę darbo režimą.
10. Taip pat, atsižvelgiant į išdirbtą pas atsakovą laiką, ieškovui priteistina kompensacija už 4,54 d. d. nepanaudotų atostogų, kas sudaro 112 EUR (4,54 d. d. x 24,67 EUR (400 EUR x 1,289 : 20,9 (Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintas 2018 metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, suma neatskaičius mokesčių).
11. Darbo kodekso 218 str. 4 d. numatyta kompensacija, susijusi su išdirbtų metų darbovietėje skaičiumi, ieškovui nepriteistina, nes ieškovo ir atsakovo darbo santykiai truko apie 3 mėnesius, tai yra daug trumpiau nei dvejus metus.
12. Taip pat teismas nurodė, kad atsižvelgiant į teismų praktiką ir į tai, kad teismo sprendimu ieškovui priteistos išmokos pagal DK 218 str. 4 d., reikalavimą dėl palūkanų priteisimo atmeta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovas UAB „Krikesta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti teisme arba priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti.
14. Apelianto įsitikinimu, teismas pažeidė procesines nuostatas, leidžiančias ieškovui keisti ieškinio dalyką ir pagrindą. Paaiškina, kad ieškovas ieškinyje neprašė pripažinti, kad jo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu. Priėmęs tokį reikalavimą, teismas suvaržė parengiamajame posėdyje nedalyvavusio atsakovo teisę gintis nuo tokio reikalavimo ir nepagrįstai priteisė iš atsakovo papildomai 4568,89 EUR, dėl kurių atsakovas neturėjo galimybės pasisakyti.
15. Apelianto nuomone, teismas taip pat netinkamai vertino įrodymus. Teismas nepagristai konstatavo, kad darbdavys neįrodė, kokiu pagrindu ieškovui buvo žymimos pravaikštos. Atsakovas teigia, kad ieškovas yra atleistas, nes nuo 2018-04-16 iki 2018-05-10 neatėjo į darbą. Šiuo atveju pats ieškovas turi įrodyti, kad buvo kitaip, bet tokių įrodymų nepateikė. Paaiškina, kad ieškovas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi tik 2018-10-03, t.y. praėjus beveik 5 mėnesiams nuo tada, kai neidavo į darbą. Ieškovas turėjo suprasti, kad darbo sutartis yra nutraukta. Tai, kad darbdavys nepareikalavo pasiaiškinimo, neįrodo, kad darbuotojas yra atleistas nepagrįstai.
16. Teismo priteista suma už priverstinę pravaikštą, t.y. 4568,89 EUR yra neprotingai didelė. Ieškovas dirbo labai trumpą laiką. Taip pat teismas nepagrįstai ieškovui priteisė 1412,31 EUR darbo užmokesčio ir 112 EUR kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Darbdavio teigimu, ieškovui pagal jo darbo laiką pagrįstai buvo priskaičiuota 388,72 EUR darbo užmokesčio suma, kuri pagal pateiktus kasos išlaidų orderius jam yra išmokėta.
Atsiliepimas
17. Ieškovas R. Š. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Ieškovo vertinimu, teismas tinkamai nustatė civilinės bylos nagrinėjimo dalyką, teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir atskleidė bylos esmę, bei įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ieškovas pažymi, jog teismas teisingai nurodė, jog atleidimo iš darbo teisėtumą turi įrodyti darbdavys. Nagrinėjamu atveju darbdavys šių aplinkybių neįrodė. Darbdavys neįrodė, kad atsiskaitė su ieškovu. Taip pat neįrodė, kad informavo ieškovą apie jo atžvilgiu priimtą įsakymą dėl paaiškinimo pareikalavimo ir darbo sutarties nutraukimo. Priešingi apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Ieškovas mano, kad atsakovo teisės nebuvo pažeisto dėl to, kad jis nežymiai patikslino ieškinio reikalavimą ir prašė darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu. Pagal CPK 417 str. teismas pats galėjo viršyti ieškinio reikalavimus ir dėl to nuspręsti savo iniciatyva. Toks ieškinio reikalavimo patikslinimas nepakeitė ieškinio dalyko iš esmės ir negali būti laikomas atsakovui netikėtu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
18. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, tiek ir dėl materialinių teisės normų taikymo.
20. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas be pagrindo viršijo bylos ribas ir priėmė atsakovui procesiškai netikėtą sprendimą. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas reikalavimą dėl darbo sutarties pripažinimo neteisėtu buvo pareiškęs ieškinyje. Nors tokio reikalavimo ieškovas neišdėstė ieškinio rezoliucinėje dalyje, tačiau šis reikalavimas buvo akivaizdžiai suformuluotas ieškinio tekste ir be to, atsakovui toks reikalavimas taip pat buvo aiškus, nes atsakovas atsiliepime išdėstė savo atsikirtimus į šį reikalavimą (be kitų argumentų nurodydamas, kad prašo taikyti senatį šiam reikalavimui). Taip pat pažymėtina, kad parinkti konkrečias neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes, kurios įstatyme yra numatytos alternatyviai, yra ne tik teismo prerogatyva bet ir teismo pareiga. Nagrinėjant darbo bylas teismo vaidmuo yra aktyvus (CPK 417 str., 418 str.) ir todėl teismas pritaikydamas įstatyme numatytas neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes, įgaliojimų neviršijo ir atsakovo teisių nepažeidė. Teismo sprendimas priteisti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą ir laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu, nėra toks, kurio šioje situacijoje rūpestingas darbdavys negalėjo numatyti ar tikėtis. Pastebėtina ir tai, kad pats atsakovas neužtikrino atstovo dalyvavimo teismo posėdyje ir prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, o tai rodo, kad atsakovas sutiko, jog teismas ieškinio tenkinimo atveju parinktų taikytinas teisines pasekmes, neišklausęs atsakovo nuomonės. Teismo sprendimo negalima panaikinti, siekiant pakartoti procesą vien dėl to, kad pats apeliantas savo procesinėmis teisėmis naudojosi nerūpestingai.
21. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme darbdavys elgėsi pasyviai ir neįrodinėjo tų aplinkybių, kurias pagal įstatymą privalo įrodyti, t.y. neteikė pirminių įrodymų apie tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje esantys įrašai yra pagrįsti darbuotojo prašymais dėl nemokamų atostogų suteikimo, neteikė įrodymų, patvirtinančių darbdavio vienašališkai surašytus kasos išlaidų orderius apie pinigų išdavimą ieškovui, ir taip pat neteikė įrodymų apie tai, kaip darbdavys fiksavo ieškovo nebuvimą darbe, kodėl neprašė darbuotojo paaiškinimo dėl pravaikštų ir kaip įteikė jam sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Darbdavys ir apeliacinės instancijos teismui nenurodo jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių šiuos faktus reikėtų vertinti kitaip, nei juos vertino pirmosios instancijos teismas.
22. Iš byloje esančio Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus 2018 m. spalio 31 d. atsakymo ieškovui (b.l. 26-27) matyti, kad UAB „Krikesta“ vadovei yra pradėta administracinio nusižengimo procedūra už bendrovės darbuotojams taikomą priverstinį nemokamų atostogų suteikimą. Dėl tos priežasties teismas pagrįstai kritiškai vertino darbdavio pateiktą darbo laiko apskaitos žiniaraštį (b.l. 61-64), kuriame fiksuota, kad ieškovas per visą darbo laikotarpį nuo 2018 m. vasario 19 d. dirbo ne visas darbo dienas dėl nurodomų priežasčių, t.y. darbuotojo iniciatyva suteiktų nemokamų atostogų (žiniaraštyje pažymėta „NA“). Kaip minėta, darbdavys byloje nepateikė ieškovo prašymų suteikti tokias atostogas. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad darbdavys neįrodė nukrypimo nuo įprasto darbo laiko normos priežasčių ir teisingai konstatavo, kad ieškovas turi teisę į tokį darbo užmokestį, kuris jam priklauso pagal darbo sutartį, nesant nukrypimų nuo normalaus darbo laiko.
23. Darbdavio pateikti kasos išlaidų orderiai nėra pasirašyti ieškovo. Todėl jie neįrodo pinigų išmokėjimo ieškovui fakto. Ieškovas neigia, kad gavo orderiuose nurodytus pinigus. Papildomų įrodymų, kad orderiuose nurodyti įvykiai iš tikrųjų įvyko, atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Todėl teismas teisingai sprendė, kad darbo užmokestis ieškovui nebuvo išmokėtas ir pagrįstai jį priteisė.
24. Vertinant darbo sutarties nutraukimo aplinkybes, yra svarbu pastebėti, kad ieškovas šioje byloje nuosekliai teigė, jog į darbą nuo 2018 m. balandžio vidurio nebeatėjo dėl to, kad to prašė darbdavys, nurodydamas, kad jo paslaugų nebereikia. Šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, įskaitant tai, kad darbdavys neprašė darbuotojo paaiškinimo dėl neatvykimo į darbą, kad darbo sutartį nutraukė praėjus beveik mėnesiui nuo tos dienos, kai darbuotojas paskutinį kartą buvo darbe, ir kad apie darbo sutarties nutraukimą niekaip neinformavo darbuotojo, leidžia teismui pagrįstai spręsti, kad darbo santykiai iš tiesų pasibaigė taip, kaip nurodo ieškovas, t.y. dėl darbdavio valios ir iniciatyvos, o ne dėl to, kad darbuotojas savo pasirinkimu be svarbių priežasčių neatvyko į darbą. Tai, kad darbo sutarties nutraukimo dokumentai ieškovui nebuvo įteikti, apskritai leidžia teismui abejoti jų sukūrimo aplinkybėmis ir autentiškumu. Tuo labiau, jog byloje yra nustatyta, kad ir kitus darbo santykiams reikšmingus dokumentus (žiniaraštį bei orderius) darbdavys pildė vienašališkai nesiekdamas užfiksuoti realiai įvykusių faktų. Būtent todėl pirmosios instancijos teismas panaikino darbdavio sprendimą (b.l. 60) dėl darbo sutarties nutraukimo už ieškovo padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 str. 1 d.), laikė darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, ir priteisė darbuotojui pagal įstatymą (DK 218 str. 4 d.) priklausančias išmokas.
25. Kaip minėta darbdavys neįteikė ieškovui sprendimo dėl darbo sutarties nutraukimo ir nepateikė įrodymų, kad ėmėsi kokių nors protingų priemonių tai padaryti. Todėl negalima vertinti, kad darbuotojas žinojo apie savo darbo teisių pažeidimus ir kad dėl tokių teisių gynimo į darbo ginčų komisiją kreipdamasis tik 2018 m. spalio 3 d. yra praleidęs kokius nors procesinius, procedūrinius ar senaties terminus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad DK 15 str. 2 d. numatyto bendro 3 metų ieškinio senaties termino ieškovas nėra praleidęs.
26. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių darbuotojui priteistos netesybos turėtų būti laikoms aiškiai neprotingomis ir dėl to mažinamos.
27. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
28. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
29. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamams. Ieškovas įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
UAB „Krikesta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.